PASAKŲ SENOLĖ (Sonės Tomarienės 90-mečiui)

2003 m. rugsėjo 1 d. Sonei Pipiraitei-Tomarienei būtų sukakę 90 metų… O kas suskaičiuos, kiek pasakų jos dėka pasiekė mažuosius skaitytojus? Ir kiek folkloro stilizacijų – savų, originalių, tačiau tvirtai susijusių tiek su lietuvių tautosaka, tiek su užsienio vaikų literatūros tradicijomis…

S. Tomarienė – bene vienintelė išeivių rašytoja, kurios kūryba buvo spausdinama ir tarybinėje Lietuvoje. Čia išleistos jos knygos Trys lepūnai pagyrūnai (1961), Pasakų sparnai (1962), Užburtos birbynės (1964), Katinas puikuolis ir žvirblis gudruolis (1967), Rubino širdis (1968), Tinginė ir Darbštutė (1970), Burtų paukštis (1980).

Išeivijoje pasirodė pasakų rinkiniai Saulės vestuvės (1957), Senolės pasakos (1966), Ugnies žirgas (1970), Pajūralio pagrandukas (1991) bei atskiromis knygelėmis – pasakos Paskendusi pilis (1968), Tinginė ir Darbštutė (1968), Lapė Snapė (1969), Pelytė Geležytė (1969), Karalaitis ir lelija (1971), Darbščioji Dailutė (1979), Auksasparnė (1988).

O kelias į vaikų literatūrą – neįprastai ilgas: iš Tauragės apskrities Pajūralio kaimo, kur būsimoji rašytoja gimė, per Tauragės mokytojų seminariją, septynerius mokytojavimo metus Tauragės apskrities pradžios mokyklose iki… Amerikos. 1939 m. liepos pradžioje išvyko tik pasisvečiuoti, tačiau kilus karui taip ir liko Čikagoje. Ten baigė literatūros studijas, susipažino su moderniųjų pasaulio novelistų kūryba, analizavo poeziją. Neilgai trukus, išlaikė egzaminus į Čikagos universitetą. Nuo 1940 m. aktyviai dalyvavo Čikagos lietuvių visuomeninėje veikloje, 1945 m. įsteigė Čikagos lietuvių literatūros draugiją. O pasakas pradėjo rašyti (kaip ir dauguma išeivijos rašytojų) iš būtinybės – trūkstant skaitinių vaikams. Užrašydavo vaikystėje girdėtas, kurdavo pati. Spausdino „Naujienose“, „Drauge“, „Santaroje“, „Moteryje“, „Lietuvių dienose“, „Aiduose“… Vaikų žurnale „Eglutė“, pavadinti Bobutės arba Rožytės pasakų vardu, keletą ėjo metų S. Tomarienės pasakų ciklai.

Pirmoji knyga Saulės vestuvės išleista 1957 m. Tačiau rašytojai norėjosi, kad jos pasakos būtų skaitomos ir Lietuvoje. Ji nusiuntė rankraštį tuometiniam Rašytojų sąjungos pirmininkui A. Venclovai, ir 1961 m. pasirodė Trys lepūnai pagyrūnai – keturios eiliuotos pasakos. Tai sukėlė audringą Amerikos lietuvių reakciją. Atsirado tokių, kurie S. Tomarienę smerkė, kaltino bendradarbiavimu su okupantais. Tuo tarpu Lietuvoje apie ją stengtasi rašyti su ideologiniu atspalviu, buvo teigiama, kad „svetur ji ilgiau nepritapo prie buvusių ponų veiklos, o kai tik susidarė sąlygos, rado dorą ir tiesų kelią į gimtąjį kraštą“¹. Biografija taip pat šiek tiek pakoreguota: buvo rašoma, kad ji išvyko į Niujorke rengtą pasaulinę parodą, o Europoje kilęs karas sutrukdė grįžti namo². Taigi stengtasi sudaryti įspūdį, kad S. Tomarienė – viena iš daugelio Antrojo pasaulinio karo aukų, o ne pabėgėlė, pasitraukusi bijodama tarybų valdžios represijų. Šitokia „nepriekaištinga“ biografija suteikė galimybę spausdinti kūrybą ir Lietuvoje. Kita vertus, nemažai įtakos turėjo S. Tomarienės kūrinių specifika: pasakos, kuriose vaizduojama socialinė skriauda, gobšūs, savanaudžiai ponai ir jų engiami baudžiauninkai, iškeliama darbo vertė, ypač tiko ugdyti jaunąją darbininkų klasę. Pasakos, kurios galėjo užkliūti cenzūrai, buvo redaguotos. Taip atsitiko „Ugnies žirgui“ – Lietuvoje buvo išleista tik pirmoji šios pasakos dalis „Burtų paukštis“. Atmetus jungiamąjį siužetą apie Linelio ir Žibutės pastangas rasti baltąjį paukštį ir nugalėti karalaitę Žaibonę, trumposios įterptinės pasakos tapo savarankiškais tekstais. Galima spėti, kad su „Ugnies žirgu“ taip pasielgta dėl galimos nepageidautinos alegorijos: ant ugnies žirgo atjojusi raudonai apsitaisiusi Žaibonė, priverčianti karalių įkišti į požemį teisėtą žmoną geltonkasę karalienę Giedrę, kelia minčių apie Raudonosios armijos okupaciją.

S. Tomarienės pasakų klasifikacija

S. Tomarienė kūrė tiek proza, tiek eilėmis. Proza ji parašė nemažai trumpųjų pasakų, kurių siužeto pagrindas – vienas įvykis. Ugnies žirgą ir Senolės pasakas reikėtų vadinti įrėmintosiomis: čia atskiros trumposios pasakos nuosekliai veriamos ant vienos – pagrindinės – siužeto linijos, tačiau iš esmės yra savarankiškos ir gali būti išleistos atskirai, be jungiamojo teksto.

Pagal ryšį su liaudies kūryba trumpąsias S. Tomarienės pasakas galima priskirti folkloriniam tipui, o pagal folkloro autentiškumo mastą – skirti į dvi grupes: vienos yra folkloro stilizacijos, kitos – imitacijos. Stilizacija – arčiausiai folklorinių variantų esantis tekstas. Tai S. Tomarienės „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“, „Užburtos birbynės“, daugelis animalistinių pasakų („Ožkytė melagytė“, „Kaip varna lapę apgavo“, „Zuikio lūpa“ ir kt.). Jų atitikmenų randame lietuvių tautosakos rinkiniuose, o siužetai nuo liaudies variantų mažai kuo skiriasi. Galima būtų daryti prielaidą, kad šio tipo liaudies pasakos dėl paprastumo, trumpumo geriau išlieka atmintyje: pati S. Tomarienė autobiografijoje teigia, kad iš pradžių atpasakodavusi vaikystėje iš senolės girdėtas pasakas³. Kartais jų veiksmas vyksta rašytojos gimtųjų apylinkių fone: minimi Skerdynai, Sauslaukė, Ašvinės pieva, šunys ieško teisybės Rietavo teisme („Šunų raštai“).

Stilizuodama pasakas, autorė kuria išsamius ir spalvingus psichologinius veikėjų apibūdinimus, dažnai jiems duodami tikriniai vardai, nusakantys ir tam tikras būdingas savybes (zuikis Ilgaausis, genys Margaplunksnis, lokys Lepešius, ežys Adiklis). Pasakos ypač ekspresyvios, dinamiškos, kalba puošni, vaizdinga. Vartojami vaizdingesni veiksmažodžiai (styrinti, slimpinti, kojas pastapinti, atsirioglinti, mauroti, paistyti, papnoti, rėplinėti, kepėstuoti, pupsėti, pakeverzoti), ištiktukai, sukuriantys žaibiško, kelias sekundes tetrunkančio veiksmo įspūdį, motyvuotai įkomponuojamos liaudiškos onomatopėjos.

Gyvu, žaismingu stiliumi papasakotos istorijos ypač patrauklios mažamečiam skaitytojui. Jis nesunkiai pagauna konkrečiu gyvūnų elgesiu, jų psichologiniais tipais iliustruotą alegorinę mintį, perpranta moralą, dorovės reikalavimus. O tiesmuką didaktiką sušvelnina komizmas, kurio apstu S. Tomarienės pasakose apie gyvūnus.

Sujungdama kelis žinomus siužetus, situacijas, motyvus, panaudodama tam tikras liaudies pasakoms būdingas stiliaus priemones, kompozicijos, struktūros detales – pradžios formuluotes, įvairius pakartojimus, laipsniavimus, – autorė kuria ir talentingas folkloro imitacijas. Jose, manipuliuodama tradiciniais veikėjų paveikslais ir kurdama tautosakinę veiksmo aplinką, rašytoja nepakartoja jokio žinomo siužeto, tačiau savo stilistika, meninėmis ypatybėmis jos itin primena liaudies kūrybą, todėl skaitant atrodo, kad tikrai turėtų egzistuoti ir liaudiškasis variantas („Darbščioji Dailutė“, „Žirniukai“, „Varlių karalius“, „Saulės ir Mėnulio varžybos“), tačiau iš tikrųjų jų siužetai – pačios autorės fantazijos vaisius. Kai kuriose S. Tomarienės folkloro imitacijose derinami ir buitinės, ir stebuklinės pasakos bruožai, atsiranda padavimo elementų. Tautosakoje toks žanrų sumaišymas būtų negalimas.

Imitacinės pasakos labai įvairios, jas sunku apibūdinti pagal vieną kriterijų, skirstyti į grupes. Kai kurių kompozicija nelabai sudėtinga ir apsiriboja vienu įvykiu, dažniausiai jos primena etiologines sakmes. Tai – „Išdidieji vabalai“, „Daržovių karas“, „Varlių karalius“.

Kitos pasakos – sudėtingas daugelio tradicinių motyvų, situacijų, net žanrų junginys. Ypač išsiskiria „Darbščioji Dailutė“ ir „Rubino širdis“, kuriose galima rasti įvairių iš tautosakos paimtų ir savitai sukomponuotų elementų, plastišką perėjimą nuo vieno folklorinės pasakos žanro prie kito.

„Rubino širdis“ – viena sudėtingiausių S. Tomarienės folklorinių imitacijų. Prasidėjusi kaip buitinė pasaka apie socialinę nelygybę, ji pamažu pereina į stebuklinės pasakos sritį, įgauna padavimo, mitinės sakmės bruožų. Šioje pasakoje akivaizdžiai išsiskleidžia ir simbolių lygmuo. Veiksmas vyksta baudžiavos laikais. Veikėjai sudaro tradicinę opoziciją: skriaudžiami baudžiauninkai ir jų skriaudėjas ponas. Ponas, kaip ir buitinėse liaudies pasakose, vaizduojamas neigiamai, jo charakterio bruožai – šykštumas, žiaurumas – pabrėžtinai hiperbolizuoti. Tačiau buitinėse liaudies pasakose valstietis poną nugali sumanumu, o S. Tomarienės kūrinyje įsikiša paslaptingos antgamtinės jėgos – dvarą prakeiksmu nugramzdina senelis. Pats senelis – dvejopos prigimties. Viena vertus, jis rodomas kaip paprastas žmogus, dėl senatvės jau negalintis dirbti pono laukuose. Tačiau kritiniu atveju pasireiškia jo antgamtinės galios: jis išpranašauja likimą, žvilgsniu sustabdo pono lazdą, prakeikia dvarą, ir vietoj jo atsiveria ežeras (šituo „Rubino širdis“ labiausiai primena padavimą). Liaudies siužetas tuo iš esmės galėtų ir baigtis, nes nuosekliai priartėta prie atomazgos – bausmės už pono piktadarystes. Tačiau S. Tomarienė ir čia dar mato galimybę tęsti. Dukters ir jos motinos virtimas paukščiais primena liaudies tikėjimus pomirtiniu persikūnijimu – metempsichoze. Tokią archetipinę prasmę „Rubino širdyje“ galėtų turėti ir medžio–mergelės motyvas. Tai, kad pagrindinis herojus pasirodo siužetui įpusėjus, griauna įprastinę liaudies pasakai būdingą kompozicijos struktūrą, kur apie visus pagrindinius istorijos dalyvius informuojama pačioje pradžioje. „Rubino širdies“ pabaiga taip pat nevienaplanė: joje vėl jungiasi stebuklinės pasakos, padavimo, romantinės legendos bruožai. Šalia stebuklinei pasakai būdingos laimingos atomazgos – bernelio ir mergelės meilės aktualizavimo – dar ir gulbės motinos likimo drama.

Gebėjimas vienoje pasakoje derinti įvairius elementus neabejotinai rodo rašytojos talentą, didelį jautrumą meninėms išraiškos priemonėms.

S. Tomarienės pasakų veikėjų pasaulis

S. Tomarienės pasakose veikia tradiciniai gyvulinių, stebuklinių, buitinių liaudies pasakų veikėjai ir kai kurie mitiniai personažai.

Veikėjai gyvūnai ar augalai turi pastovią, perimtą iš tautosakos psichologinę ir dorovinę charakteristiką. Šie personažai susiduria pagal liaudies pasakų logiką – teisus visada pasirodo silpnesnis („Lenktynės“), melas išaiškėja („Ožkytė melagytė“), o tinginiai ar garbėtroškos nubaudžiami („Tinginys kurmis“, „Išdidieji vabalai“).

Veikėjų žmonių charakteriai taip pat kuriami nusistovėjusio liaudies modelio pavyzdžiu, griežtai skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Tačiau autorė dažnai nesitenkina trumpa, liaudies pasakai būdinga kelių žodžių charakteristika: teigiamųjų herojų dorybes ji dar labiau paryškina, neigiamųjų ydas pabrėžtinai hiperbolizuoja.

S. Tomarienei ypač svarbu iškelti giminystės, ypač brolio ir sesers, ryšį („Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“, „Ugnies žirgas“, „Pasakų sparnai“).

Atskira personažų grupė – vaikai. Karalaičiai Linelis ir Žibutė („Ugnies žirgas“), Aliukas ir Alytė („Pasakų sparnai“), burtininko mokinys Valiukas („Abrakadabra“), berniukas besotukas („Besotukas ir banginiai“) amžiumi yra artimi skaitytojui. Vaizduodama jų nuotykius, elgesį pasakinėse situacijose, autorė konkrečiais pavyzdžiais rodo, kiek vaikas gali padaryti savo jėgomis.

Iš Linelio ir Žibutės galima pasimokyti altruizmo, jautrumo kito nelaimei. Jokia kaina nėra per didelė už kito, net mažiausio, padarėlio gyvybę ir laisvę. Lineliui ir Žibutei gamta yra tarsi šventovė, kur kiekvienas gyvis turi vienodas teises būti, net jei tai, kitų akimis, nenaudingi šikšnosparniai ar vapsvos. Jie su visais elgiasi atsargiai ir pagarbiai: lįsdami iš po krūmo, stengiasi neužkliudyti ir nesuplėšyti net voratinklio. Panašiai elgiasi ir „Pasakų sparnų“ veikėjai Aliukas su Alyte. Svarbu, kad tie „žygdarbiai“ atitinka vaikų jėgas: nėra sunku, įmerkus į purvą karklo šakutę, ištraukti bitę, dovanotaisiais peiliukais supjaustyti spąstus, nutraukti tinklus, nuvyti lapę užpuolusius šunis, paleisti už uodegos drebulėje pakartą bebrą…

S. Tomarienė – puiki vaiko psichologijos žinovė. Tikriausiai neatsitiktinai Aliukui ir Alytei padovanoti peiliukai – kažkada kaimo vaikui vertinga dovana – atlieka ir stebuklingų daiktų funkciją. Stebuklinių savybių suteikiama žaislams – pačių vaikų iš molio nulipdyti balandukai atgyja ir tampa stebuklingais pagalbininkais. Atmetus pasakos tikrovę, čia nesunkiai galima būtų įsivaizduoti vaikus, kurie paprasčiausiai fantazuoja iš molio lipdydami savo fantazijų herojus.

O štai iš vaikų silpnybių pasišaipoma jas gerokai hiperbolizuojant. Apie vaikus, kurie dėl savo ydų pakliūva į dideles bėdas, kalbama pasakose „Abra kadabra“ ir „Besotukas ir banginiai“. Šių pasakų didaktika suaugusiajam nėra itin aktuali. Jų moralas tiesiogiai adresuojamas vaikui.

Eiliuotosios S. Tomarienės pasakos

Atskira S. Tomarienės pasakų grupė – įvairios eiliuotosios pasakos („Vilkas klastininkas“, „Lapė viliokė“, „Pajūralio pagrandukas“, „Darbštuolė pelė“ ir kt.). Dauguma jų sukurtos pagal žinomiausias liaudies pasakas, žaidimus, žaidinimus, dainas. Kartais vienoje pasakoje autorė panaudoja keletą motyvų iš skirtingų tautosakos žanrų.

S. Tomarienės eiliuotosios pasakos pasižymi savitai organizuojama kalba: jose yra liaudies vaikų dainelėms būdingų refrenų, onomatopėjų, pakartojimų, beprasmių žodelyčių, žavinčių vaiką vien savo skambumu. Autorė kuria garsinius vardų sąskambius – pelytė Lynė, ožkytė Mekė-Kekė, Trimba-Rimba.

Pasakos aiškiai skirtos patiems mažiausiems vaikams ir ypač tinka mokantis kalbėti, kada svarbus ne tiek turinys, kiek pats žaidimas žodžiais („Kniaukutis ir Kukutis“). Vis dėlto S. Tomarienė nepraleidžia progos suteikti savo eiliuotosioms pasakoms ir gana ryškų didaktinį krūvį.

Originaliosios apysakos-pasakos „Senolės pasakos“ savitumas

Apysaka-pasaka „Senolės pasakos“ – bene ilgiausias S. Tomarienės kūrinys. Realistinis pasakojimo pasaulis vaizduoja trijų vaikų – Vandutės, Vytuko ir Aldutės – gyvenimą, žaidimus, bendravimą tarpusavyje ir su suaugusiaisiais. Kuriamas idealios šeimos modelis: čia nekyla nė vieno konflikto, tačiau gyvas, vaizdingas pasakojimo stilius leidžia patikėti tokių idiliškų santykių galimybe ir nepastebėti šiokio tokio charakterių schemiškumo. Veiksmas vyksta prieškario laikais mažame Lietuvos miestelyje ir apima vienos vasaros įvykius. Nesunku pastebėti, kad į šį kūrinį įpinta nemažai autobiografinių detalių. Anot autorės, „senolė, sesutės ir broliukas bei kiti giminaičiai gyvena mano knygoje Senolės pasakos. Žinoma, įvykiai pramanyti, bet pagrindas tikras“⁴. Veikėjos Aldutės charakteris turi nemažai ir pačios rašytojos bruožų.

S. Tomarienės senolė primena E. T. A. Hoffmanno personažą tėvelį Droselmajerį iš pasakos „Spragtukas ir Pelių karalius“: ji žadina vaikų vaizduotę ir kūrybos galias panašiai kaip Droselmajeris – Marijos. Mariją savo būdo bruožais – gerumu, jautrumu, kūrybingumu – primena S. Tomarienės Aldutė.

Pačių vaikų gyvenime realiosios ir pasakinės plotmės ribos nėra aiškios. Jos susiliečia ir pereina viena į kitą sapno metu skyriuose „Pasakos naktis“ ir „Stebuklingasis kirvis“.

Apysaka-pasaka pradedama stebuklinėmis aplinkybėmis: Aldutė susapnuoja fėją, primenančią V. Hauffo Fantazijos dukterį Pasaką, kurią motina, aprengusi pačiais gražiausiais drabužiais, išleidžia į žemę pas vaikus. Kelionė dangumi atveria stebuklingą gamtos pasaulį ir įrašo kūrinį į romantinę paradigmą. O štai skyriuje „Stebuklingas kirvis“ galima įžvelgti sąsajų su L. Carrollio Alisa Stebuklų šalyje. Vytukas, kaip ir L. Carrollio herojė, užsnūsta sode beskaitydamas. Knygą simbolizuoja ir jo rastas stebuklingas kirvukas: atlikus maginį veiksmą – kirtus juo iš kairės į dešinę, t. y. skaitant, – patenkama į pasakų šalį. L. Carrollis atgaivina populiarių anglų eilėraščių personažus, o Vytukas atsiduria lietuvių liaudies pasakų pasaulyje, sutinka daugelį jų veikėjų ir tampa visagaliu burtininku, galinčiu pakeisti net visatos tvarką. Tokia stiprybė motyvuojama neribota fantazija. Pabrėžiama vaiko galia bet kada persikelti į svajones, o panorėjus – grįžti į realybę.

Be to, autorė tiki, jog vaikų svajonės iš tikrųjų gali išsipildyti realiame gyvenime. Ji savaip interpretuoja pasakų simboliką: Vytukas norėtų būti inžinieriumi, o inžinieriai „tūkstančius ir šimtus tūkstančių žirgų jėgų valdo“, Vandutė – istorike, todėl ji, kaip ir Auksažvaigždė, „ieškos tiesos paukščio Lietuvos praeityje“. Pati Aldutė taps mokytoja ir seks pasakas.

Taigi S. Tomarienės kūrinyje, kitaip nei būdinga romantinei tradicijai, kur pasaka buvo būdas pabėgti nuo nykios realybės, žengiamas atvirkščias žingsnis – pasaka atveda vaikus į realų gyvenimą.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad S. Tomarienės apysakoje-pasakoje rodoma ypatinga pagarba knygai ir iškeliama mokslo svarba. Nenuostabu – veiksmas vyksta prieškario laikais, kai nebuvo priblėsęs džiaugsmas dėl atgautos spaudos. Be to, nereikia pamiršti, jog ir pati autorė buvo mokytoja.

Tradicinės kultūros puoselėtojai ir perteikėjai pirmiausia yra veikėjų vaikų aplinkos suaugusieji. Autorė parodo, kaip tautosaką galima aktualizuoti realiame gyvenime: vaiko noras išrinkti lėlei vardą duoda stimulą pasvarstyti, kuo vardas reikšmingas apskritai – ne tik žmogui, bet ir medžiams, ežerams. Prisimenamas tikėjimas, kad atspėjus vardą galima suvaldyti gamtos stichijas arba išvengti pavojaus susidūrus su antgamtine būtybe. Tai pirmasis vaikų sąlytis su magija, paslaptimi, mitinių archetipų veikme.

Pasakas seka ne tik senolė, bet ir dėdė. Jo pasakojimų tikslas – žaidinti, juokinti vaiką. Dėdė šiek tiek primena folklorinį piršlį melagį. Jis pasakoja gyvai, vaizdingai, sukdamas ūsus, reikšmingai atsikrenkšdamas, o kur reikia – šelmiškai mirktelėdamas. Į „Senolės pasakas“ įterpiama ir liaudies dainų nuotrupų, ir smulkiosios tautosakos – paukščių pamėgdžiojimų, boružės raginimų skristi pas vaikučius, zuikių pamokslų… Todėl šis kūrinys neabejotinai turi didelę mokomąją ir pažintinę vertę išeivių vaikui, ugdo jo tautinę savimonę, skatina domėtis savo tėvų kultūra ir tradicijomis.

Taigi S. Tomarienė kūrė tiek folkloro stilizacijas, tiek imitacijas. Dažniausiai autorė stilizavo pasakas apie gyvūnus. Imitacijose kūrybingai siejami įvairūs tautosakos motyvai, derinama atskirų liaudies pasakos žanrų poetika. Dalis imitacijų turi etiologinės sakmės bruožų. Kai kurioms savitumo suteikia suromantintas meninis pasaulis, vaizdingi gamtos aprašymai.

Eiliuotosios S. Tomarienės pasakos turi nemažai bendra su liaudies vaikų dainomis, žaidinimais ir aktualiausios pačiam mažiausiam skaitytojui mokantis kalbos. Tačiau ir čia pabrėžiama didaktinė mintis.

S. Tomarienė neabejotinai yra didaktinės tradicijos lietuvių vaikų literatūroje puoselėtoja. Ypač pabrėžiama darbo – būtiniausios laimės sąlygos – vertė. Atvirą folklorinių pasakų didaktiką švelnina veikėjų charakterių, situacijų, stiliaus komizmas.

Siekis ugdyti visiems žmonėms svarbias vertybes – pagarbą darbui, knygai, tiesai, skatinti gailestingumą ir jautrumą, veikėjų gyvenimo rodymas idealizuotoje aplinkoje ypač akivaizdus ir didžiausiame S. Tomarienės kūrinyje – apysakoje-pasakoje „Senolės pasakos“, kuriame randama sąsajų su pasaulinės vaikų literatūros tradicija, romantinės literatūros paradigma. Plėtojamos ir lietuviško romantizmo tradicijos – ugdoma gimtosios kalbos meilė, siekiama išsaugoti tautosakos paveldą, skatinti mažojo išeivių skaitytojo domėjimąsi už Atlanto likusios tėvynės kultūra.

__________________________

¹ Kazakevičius, Vytautas. Iš užsienio lietuvių kultūrinio gyvenimo, Pergalė, nr. 9, 1973.

² Bicka, Jonas. Pasakų rašytoja Sonė Tomarienė lankėsi Tauragėje, Leniniečių balsas, 1970 lapkr. 13.

³ Pipiraitė-Tomarienė, Sonė. Šis tas iš mano gyvenimo, in Egzodo rašytojai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 596.

⁴ Ten pat, p. 588.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)