LAIŠKAI

„Knygos – tikra smagybė“

Taip pavadintas renginys, skirtas Tarptautinei vaikų knygos dienai, įvyko Vilkijoje. Jį organizavo Vilkijos bibliotekos Vaikų skyriaus vedėja Danutė Narušienė ir šių eilučių autorė.

Kultūros centro salė buvo pilna vaikų ir suaugusiųjų – tikrų knygos bičiulių, kurie tradiciškai – ketvirti metai iš eilės – susirenka draugėn būtent balandžio 2-ąją.

Vaikų knygos diena Vilkijoje pradėta minėti prieš ketverius metus. Pirmasis renginys buvo skirtas H. K. Andersenui: ruoštos inscenizacijos, maketai, rašyti laiškai pasakų herojams, piešti labiausiai patikę personažai.

Tolesnius renginius nuspręsta kasmet skirti vienam iš H. K. Anderseno premijos laureatų. Minėtas E. Kestneris ir inscenizuota jo apysaka-pasaka „Gegužės 35-oji“, skaitytos ištraukos iš knygos „Kenigsbruko gatvė ir aš“.

Na, o daugiausia dėmesio sulaukė renginys, skirtas A. Lindgren. Scenoje žiūrovai išvydo Emilį, Pepę, Karlsoną, Padaužų kaimo vaikus ir daugybę kitų personažų. O prieš Kalėdas A. Lindgren herojai aplankė ir Pagynės globos namų auklėtinius.

Šių metų renginys skyrėsi nuo ankstesniųjų. 6–8 klasių moksleiviai rengė labiausiai patikusių knygų pristatymus. Nustebino vaikų išradingumas. Scenoje skambėjo eilės, sukurtos pagal skaitytas knygas, regėjome inscenizacijas, aistringą knygos „Zoja trokšta permainų“ gerbėją, renginyje svečiavosi net Šerlokas Holmsas.

Buvome maloniai nustebinti, kai, paklausus apie skaitomas knygas, kilo žiūrovų rankos, vaikai lipo į sceną, džiaugėsi perskaitytomis knygomis, siūlė jas draugams.

Norinčių skaityti atsirado nemažai. Po renginio bibliotekoje išsirikiavo eilutė vaikų, norinčių įsigyti pristatytų knygų.

Džiaugiamės, kad po tokių renginių į biblioteką ateina iki šiol visiškai neskaičiusių vaikų. Ir gera darosi širdyje – dar keletą atvedėme į paslaptingą knygų pasaulį, dar keli pajuto, kad knygos – tikra smagybė.

Rūta Vasiliauskienė,

Vilkijos vid. mokyklos mokytoja

Gerb. „Rubinaičio“ redakcija,

esu Prienų rajono Jiezno vidurinės mokyklos bibliotekos vedėja. Noriu padėkoti už „Rubinaičio“ žurnalą. Tai mūsų, bibliotekininkų ir mokytojų, kelrodė žvaigždė. Žurnale randu daug vaikų literatūros naujienų, įdomios medžiagos apie lietuvių ir užsienio knygų autorius.

Ypač naudingi mums K. Urbos parengti rekomenduojamų knygų sąrašai, literatūrologų mintys ir knygų recenzijos. Labai malonu, kad ir 2001, ir 2002 m. trečiuosiuose numeriuose buvo pateiktos ateinančių metų vaikų literatūros datos. Tokia žurnalo informacija taupo mūsų, provincijos darbuotojų, laiką. Mūsų bibliotekos galimybės nėra didelės, tad kartu su „Rubinaičiu“ pasiekiančios Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro bibliografės R. Kišūnaitės parengtos bibliografijos visad mums po ranka.

Pastebėjau, kad nuo 2003 m. pasikeitė žurnalo viršelis. Puiki dailininkės I. Geniušienės mintis – knygų medis ant gaublio ir knyga besidomintys, jai neabejingi vaikai.

Noriu pasidalyti mintimis apie kasmet vykstančius tradicinius mokyklos renginius apie knygas.

Jau keletą metų mūsų mokyklos biblioteka organizuoja šeštųjų klasių mokinių LIK‘ą (Linksmųjų išradingųjų klubą). Jis vyksta arba kovo 16-ąją – Knygnešio dieną, – arba balandžio 2-ąją – Tarptautinę vaikų knygos dieną.

Prieš porą metų susitikę „Kaimo šviesuoliai“ ir „Knygagraužiai“ mus nukėlė į knygnešių laikus – juodąjį mūsų istorijos keturiasdešimtmetį. Pernai LIK‘e „Mes iš pasakų“ varžėsi „Abra kadabra“ ir „Septynmylių“ komandos. Šiemet rungėsi „Dailiukai“ ir „Astridukai“. LIK‘ą skyrėme Karlsono ir Pepės Ilgakojinės „mamai“ Astridai Lindgren.

Vykstant LIK‘ui, įsitikinome, kad A. Lindgren tikrai praskaidrino Jiezno vidurinės mokyklos mokinių vaikystę. Vaikai puikiai susipažinę su rašytojos biografija, asmenybe, kūryba.

Šeštokai atsakinėjo į klausimus, knygų veikėjus „grąžino į namus“, t. y. knygas, iš kurių jie atkeliavę, įrašė praleistus knygų herojų vardus, vyko kapitonų dvikova.

Komandoms padėjo ir sirgaliai, atpažindami knygų iliustracijas ir tinkamai įrašydami praleistus A. Lindgren kūrinių pavadinimų žodžius. Gavusioms klausimą siurprizą komandoms padėjo ir klasių vadovės. Jos atsakė į laidoje „Šeši nuliai – milijonas“ 10 000 Lt įvertintą klausimą: „Karlsonas gyveno ant stogo. O kelintame aukšte gyveno Mažylis?“ Teisingas atsakymas LIK‘e buvo įvertintas maksimaliai – 5 balais.

Abi komandos buvo gerai atlikusios namų darbus – parodė puikias programėles. „Astridukų“ komanda į Pepės gimtadienį pakvietė Madikę, plėšikę Ronją, Karlsoną, freken Bok. Trys „Dailiukų“ Pepės ir du Karlsonai vaišinosi muilo burbulais, dainavo.

Žiuri gerai įvertino ir „Dailiukus“, ir „Astridukus“, tačiau… varžybos yra varžybos. Geriau sekėsi 6a klasės „Astridukams“.

Ir kitąmet ketiname minėti Tarptautinę vaikų knygos dieną, puoselėti mokyklos tradicijas – vėl organizuosime šeštųjų klasių mokinių LIK‘ą. Jį skirsime H. K. Andersenui.

Vitalija Rūdienė

Renginiai Knygos dienai

Šiais mokslo metais Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos mokiniai su nekantrumu laukė Tarptautinės vaikų knygos dienos. Jai ruoštasi iš anksto. Nemažai mokinių išsiuntė į Vilnių pluoštą laiškų su nurodytu populiariausių 2002 m. knygų penketuku, dalyvavo „Rubinaičio“ skelbtame rašinių konkurse „Kas man yra skaitymas“. Daliai mokinių skaitymas iš tiesų yra džiaugsmas, o knyga – puiki pramoga. Kad mokiniai aktyviai skaitytų, didelę reikšmę turi mokytojas, kuris yra pagrindinis skatintojas. Kaip sudominti vaiką knyga? Žinoma, įdomiomis užklasinio skaitymo pamokomis ir kitokiais renginiais.

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena – mūsų mokykloje nuskambėjo įvairiais akordais. Diena prasidėjo debatais „Kodėl skaitome knygą?“ (mokyt. I. Gusakova). Mažieji mokytojos penktokiukai gražiai vaikiškai ginčijosi apie skaitymą, paprastai ir įtaigiai neskaitančiam draugui įrodė, kad knyga gali būti įdomi kaip ir geras kompiuterinis žaidimas. Vėliau aktų salėje vyko atvira srautinė užklasinio skaitymo pamoka, kurią vedė trys lituanistės. Mokytojos metodininkės D. Žibaitienė, D. Šulcienė ir D. Agintienė norėjo pažymėti Tarptautinės vaikų knygos dienos svarbą, siekė pabrėžti H. K. Anderseno medalio reikšmę ir, be abejo, troško paakinti vaikus pasirinkti knygą, vertingą meniniu požiūriu.

Balandžio 2-oji – H. K. Anderseno gimimo diena, todėl mokytoja D. Žibaitienė pradėjo pamoką žodžiais apie nepaprasto žavesio danų rašytojo pasakas, pabrėžė, kad pasakos žmogui būtinos, kad jas skaitydamas vaikas mokosi būti. Viena pirmųjų H. K. Anderseno medalį gavo švedų rašytoja A. Lindgren, todėl mokytojos D. Agintienės šeštokėliai kalbėjo apie jiems labiausiai patikusius šios autorės herojus. Į pamoką ji atsivedė šmaikštuolę Pepę, nenuoramą Emilį ir seklį Kalį. Pamoką pabaigė mokytojos D. Šulcienės kvapą gniaužiantis Hario Poterio vajus, surengta knygos autorės spaudos konferencija. Po pamokų į biblioteką, kur vyko konferencija „Knyga mano gyvenime“ (bibliotekininkė E. Bendžiuvienė), susirinko geriausi skaitytojai. Mokiniai skaitė savo rašinius, bibliotekininkė apdovanojo geriausius 5–7 klasių skaitytojus. Buvo paskelbtas mūsų mokyklos populiariausių knygų penketukas, kuris neką tesiskiria nuo respublikinio:

1. Visos „Hario Poterio“ dalys.

2. K. Kynės „Nensės Driū nuotykiai“.

3. O. Proislerio „Raganiukė“.

4. T. B. Stouno „Kapinių mokykla“.

5. Kovo mėnesį pasirodžiusi mūsų mokyklos lituanistės D. Žibaitienės poezijos knygelė vaikams „Ne vienas“.

Taigi kalbėjome apie knygas, kurios mokiniams svarbios visais požiūriais. Stengėmės pabrėžti, kad meniškai vertingos knygos nesensta.

Kitą dieną klasėse mokiniai skaitė Brazilijos vaikų rašytojos A. M. Machado sukurtą kreipimosi tekstą, o jį aptarę, namuose kūrė panašų rašinį.

Dalia Agintienė,

Šilutės M. Jankaus pagr. mokyklos mokytoja

P. S. Tariame ačiū mokinių, apdovanotų gražiomis knygelėmis, vardu. Vaikai labai nudžiugo, kai kurie jas jau perskaitė.

Kelias į knygų pasaulį

Buvau maža smalsuolė mergytė, kuriai tik ir terūpėjo viską žinoti. Tikriausiai nelabai maža, nes, kai mama rašė eilėraščius, aš supratau, ką ji taip susikaupusi veikia. Žvelgiau į baltą lapą, kuriame atsirasdavo vis naujos mažytės keistuolės – raidės. Gal tada ir panorau suprasti, ką iš tikrųjų ji ten rašo. O ji rašė taip gražiai…

Būdama visai mažytė, jau pažinojau daugumą raidžių ir galėjau pasakyti: „Aš ją pažįstu!“ Sulaukusi penkerių metukų, jau galėjau skaityti knygeles, nors ilgais vakarais jas prieš miegą man skaitydavo mama.

Mūsų namuose yra labai daug įvairiausių knygų. Ir grožinės literatūros, ir pažintinių, ir enciklopedijų, ir žodynų, o svarbiausia – vaikiškų knygelių. Jas man ir knietėjo kuo greičiau perskaityti. Skaičiau pirmąjį puslapį ir verčiau antrą, trečią… Gyvenau knygų įspūdžiais. Jos mane žavėjo. Aš supratau, kaip nuostabu, kad šitokiame ploname lapelyje telpa tokie nuostabūs pasakojimai apie Čipoliną, senjorą Pomidorą, katinėlį ir gaidelį, piktą vilką, tris paršelius… Juk tai tik paprasti gyvulėliai, daiktai, kuriems rašytojai suteikė nepaprastų gebėjimų, vardą ir viską, ką tik sugalvojo.

Šiek tiek paūgėjusi, ėmiau skaityti sunkesnes knygas. Viena mane labai sužavėjo. Tai Julijos Švabaitės-Gylienės „Gabriuko užrašai“. Gal ji man patiko todėl, kad vieną vasarą mūsų namuose svečiavosi pati autorė. Mes vežiojome rašytoją po visą Lietuvą, mat ji buvo atvykusi iš Amerikos. Šį įvykį man primena autorės dovanota knyga su autografu ir galybė nuotraukų. Perskaičiusi ją, panorėjau sužinoti viską apie Pepę, Emilį iš Lionebergos, vaiduokliuką ir kitus. Aš tarsi gyvenau su nykštuku Nilsu Karlsonu jo mažame urvelyje, kartu laukdavau grįžtančių Bertilio tėvų, ganydavau avis kalnuose kartu su Heidi, dirbau kasykloje su septyniais nykštukais, kandau obuolį kartu su Snieguole, lėkiau į mokyklą su Madike, plaukiau plaustu drauge su Heklberiu Finu, pyniau voratinklį su Šarlote, kai reikėjo išgelbėti draugui gyvybę, padėjau Vilberiui laimėti gražiausio paršelio konkursą, įsivėliau į muštynes Vimerbio mugėje, padėjau Hariui Poteriui ieškoti išminties akmens, buvau savanorė, kai reikėjo surasti Kaspariuko močiutės kavos malūnėlį, o kai mažajai princesei reikėjo tėvelio, aš buvau jos nematomas ramstis.

Ne iš kelmo aš spirta! Ko gi negalėčiau perskaityti? Tiesiog imi ir skaitai. Juk nėra nieko sunkaus. Imi knygą į rankas ir svajoji, mąstai. Kai perskaitai, jautiesi protingesnis, ir iš knygų gimsta tavo svajonės. Skaitydamas nesijauti vienišas šiame dideliame pasaulyje. Knygose randi draugų, kuriais gali pasitikėti, su kuriais gali pasidalyti troškimais ir viltimis.

Kamilė Grigonytė,

Šilutės M. Jankaus pagr. mokykla, 6a kl.

Mielasis „Rubinaiti“,

norėčiau Tau parašyti apie nuostabią Dalios Žibaitienės eilėraščių knygą „Ne vienas“. Gal pradėsiu nuo eilėraščių kūrimo. Dalia Žibaitienė – mūsų lietuvių kalbos mokytoja. Mes žinojome, jog ji kuria eilėraščius, bet liūdėjome, kad tie eilėraščiai – ne vaikams. Tad mieloji mokytoja, tai pamačiusi ir pasisėmusi įkvėpimo iš mūsų vaikiškų minčių, pradėjo kurti eilėraščius vaikams. Mes žinome, kada mokytoja parašė pirmąjį eilėraštį. Tada buvome penktokai, ir mokytoja prieš rašant rašinėlį apie gyvūną pasakė, kad jei gerai parašysime, ji mums sukurs ir paskaitys eilėraštį. Visi stengėsi kuo geriau parašyti, o mums berašant mokytoja sukūrė eilėraštį, kurio su malonumu pasiklausėme.

Dabar mes jau septintokai, mylime savo mokytoją, ji įkvepia mus gražiau rašyti, o kartais semiamės daug nuostabių minčių iš jos eilėraščių.

Knygelės „Ne vienas“ eilėraščiai nuteikia mus linksmai, o kai kurie verčia susimąstyti… Tuos eilėraščius papildo ir vaikų piešiniai. Ir atrodo, kad šioje knygelėje sudėtos vaikų mintys, į kurias suaugusieji nesikiša. Atrodo, kad šią knygelę parašė daug vaikų, kiekvienas po trupinėlį įdėdamas kažką savo. Man atrodo, kad ši knygelė yra kurta su didele meile vaikams. Ji mums labai patiko ir padarė didžiulį įspūdį.

Paklausinėjau vaikų, norėdama sužinoti, ką jie mano apie šią knygelę. Štai keli įdomesni pasisakymai:

Darius, 7b kl.: „Kai perskaičiau knygelės „Ne vienas“ pirmuosius eilėraščius, jie mane tiesiog atgaivino, nes jau seniai buvau skaitęs tokių gražių žodžių ir minčių. Ji man labai patiko. Labai dėkoju autorei, kad parašė šią knygutę. Aš manau, kad tie eilėraščiai pasieks kitų vaikų širdis taip pat kaip ir mano.“

Justinas, 7b kl.: „Paskaitęs šią knygelę pralinksmėjau. Knygelėje buvo daug eilėraščių, kuriuos skaitysiu dar ne vieną kartą.“

6d kl.: „Paskaitęs „Ne vienas“, supranti, kad tikrai esi ne vienas. Pamatai kiekvieną smulkmeną – nuo mažiausios boružėlės, iki didžiausio… Supranti, kad visi (ne vien tu) yra svarbūs.“

6d kl.: „Ši knygelė man labai patiko, o labiausiai patiko mano pusseserei Eglei, kuri eidama miegoti prašo pasekti pasaką apie kareivėlį.“

Gediminas, 7c kl.: „Manau, kad knygelė paguos sunkiu gyvenimo tarpsniu, pradžiugins nuliūdusį. Ji man ypač patiko.“

Dominykas, 7c kl.: „Aš manau, kad ši knygelė suteiks džiaugsmo ne vienam vaikui.“

Raminta, 7a kl.: „Man labai patiko knyga „Ne vienas“. Ji, atrodo, sukurta mano amžiaus vaikams.“

Laura, 7a kl.: „Man ši knygelė labai patinka. Kai būnu liūdna, ją paskaičius, pasidaro linksmiau.“

Siunčiu Jums geriausių linkėjimų!

Viktorija Gurčinaitė,

Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokykla, 7c kl.

Skyrių parengė Ona Kaladienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)