PILVAKALBIAI IR LYNO AKROBATAI

Argi mes, XX amžiaus pabaigos suaugusieji, galime ką nors pasiekti, jeigu visus savo sunkumus ir baisumus perkelsime ant trapių vaikiškų pečių?

Otfrydas Proisleris

Mes tiek metų vaikams melavome, jog pasakyti jiems tiesą, kad ir žiaurią, man buvo svarbiau, negu kurti kokias nors fantazijas

Vladimiras Železnikovas

Otfrydas Proisleris. Kažkodėl manoma, kad vaikams, kuriems nuolat skauda dantis, galima pagelbėti parašius knygą apie vaikus, kuriems skauda dantis, arba kad mažyliui, kurio tėvas girtuoklis, galima palengvinti gyvenimą papasakojus baisią istoriją apie mažylį, kurio tėvas girtuoklis. O štai aš dažnai patiriu, kad pasakojimas, kuriame nė žodžiu neužsimenama apie ligas, padeda vaikams lengviau ištverti ligoninę, o ne vienas vaikas, netekęs mylimo šuniuko, pasiguodžia perskaitęs mano istoriją apie Kaspariuką ir Zepuką bei pagrobtą kavos malūnėlį. Realus poveikis skaitytojui priklauso nuo aplinkybių, kuriomis susitinka vaikas ir mano kūrinys. Tai jam gali būti paguoda, parama arba paprasčiausias malonumas. Arba išsigelbėjimas, kai mama savo mirštančiam vaikui pasakoja istoriją apie mažąjį Vandenį, kurią jis labai mėgo klausytis prieš užmigdamas ir kuri tiesiog „įrašoma“ į paskutinį jo sapną. Nieko negalima numatyti iš anksto. Tad kas lieka rašytojui?

Aš kuriu istorijas, kuriose laikas nesvarbus, kurios nesusijusios su mūsų dienomis. Ir vis dėlto, jeigu vaikai iš jų suvokia, kad net pačios painiausios situacijos nėra be išeities, kad dauguma jų patiriamų baimių, atidžiau patyrinėtos, išsisklaido kaip dūmai vėjuje, tai tos istorijos nors truputį padės jiems spręsti problemas, su kuriomis susidurs rytoj, kai užaugs. Ir nors nepalieku jiems jokios vilties, kad žemiškasis gyvenimas yra amžinas, vis dėlto vienas dalykas išlieka laike ir erdvėje, – tai Dievo meilė, jo gerumas, kuriuo aš tikiu, kuriuo aš įsitikinau per visą ilgą savo gyvenimą.

Vladimiras Železnikovas. Žiūriu į tave ir pavydžiu. Tavo gyvenimo kelias man atrodo gražesnis, ilgesnis. Kodėl man skaudu? Todėl, kad galėjau eiti ir tavuoju keliu. Bet aš gyvenau tokioje aplinkoje, kurioje skaudžiai jutau mūsų būtį, jutau, kad mes žlungame. Norėdamas, kad tave išgirstų, turėdavai surikti. Todėl parašiau Baidyklę. Stojęs į tokį kelią, einu juo ir toliau. Suprantu, kaip svarbu pasaulyje gerumas ir amžinosios tiesos, bet mūsų dabar tokia būklė, kad visąlaik turime galvoti apie šių dienų problemas.

O. P. Manau, kad mudu nesame konkurentai. Kai bandai paėmęs per vidurį vienas nuo žemės pakelti storą siją, – labai sunku. Mudu ją keliame kartu: tu už vieno galo, aš už kito. Mūsų tikslas bendras – abu stengiamės tą sunkenybę pakelti.

V. Ž. Ir jeigu pakelsime, tai pastatysime bendrą mūsų namą…

Mes turėjome labai gerą rašytoją Viktorą Siominą. Per karą jį, mažą berniuką, išvežė į Vokietiją. Jis ten dirbo gamykloje parankiniu darbininku. Patyrė daug blogio, iš bado tapo distrofiku, o tuo metu vokiečių darbininkai, nekreipdami dėmesio į netoliese stypsantį rusų paauglį, žiaumodavo savo pusryčius. Apie tai jis parašė knygą „Atlapo ženklas OST“, kaip pats supranti, priešiškai vaizduojančią vokiečius. Tačiau pirmoji šalis, kuri tą knygą išleido, buvo VFR… Kai po karo savo gimtajame miestelyje Siominas pirmą kartą išgirdo vokiečių kalbą, pajuto, kad praranda sąmonę, ir iššoko iš troleibuso. Ir vis dėlto jis nuvažiavo į VFR, kai ten išleido jo knygą. Ir pamatė kitokį pasaulį, kitokius žmones…

O. P. Iš tiesų, jeigu galima taip sakyti, mūsų tauta persiauklėjo. O viso to pradžia – milžiniškas šokas, kurį patyrė vokiečiai sužinoję, kokio masto nusikaltimas įvykdytas. Šio šoko išdava – skausmingas praeities nusikratymas. Manau, kad mes tikrai sąžiningai pabandėme… Tai, apie ką tu dabar kalbi, tikriausiai ir yra tos visaliaudinės įtampos ir atgailos rezultatas.

V. Ž. O mes tai išgyvename kaip tik dabar. Ak, kad galėtum pasimokyti iš kitų patirties… Bet šiuo atveju per daug svarbus šalies gyvenimo būdas.

Tėvų būvis taip smarkiai persiduoda vaikui, kad šiam dar negimusiam užkraunama praeities našta. Kaip ją palengvinti?

Atėjęs į vaikų literatūrą, vaikus laikiau nuostabiais kūriniais. Ir rašiau, ir maniau, kad visa, ką vaikai turi bloga, – iš suaugusiųjų, kad tai suaugusieji atima iš jų vaikystę. Turėjau tokį idealų požiūrį. Paskui, eidamas senyn, pamačiau, kad vaikams irgi būdingi neigiami charakterio bruožai. Jie dažnai būna egoistai, netgi egocentrikai, jie nepaiso suaugusiųjų, būna netaktiški. Ir štai tada man kilo noras parodyti vaikams, kokie jie yra iš tikrųjų, kad pamatytų patys save. Aš jiems rašau, su jais kalbuosi, tačiau beveik neturiu vilties, kad jie taps tokiais žmonėmis, kaip kad mes tikimės, kaip tikisi visas pasaulis. Mano manymu, literatūra turi atlikti dar vieną svarbią funkciją – padėti susivokti.

O. P. Negalima per daug reikalauti iš vieno rašytojo. Vienas būna pilvakalbis, kitas šokinėja ant lyno. Aš – pilvakalbis. Tu žinai mano biografiją. Buvau dar nepilnametis, kai paskelbė visuotinę mobilizaciją ir visus išsiuntė į frontą. Mes labai anksti suaugome: man teko vadovauti 200 žmonių. Tai buvo labai sunku, tačiau kartu ugdė atsakomybės jausmą. Paskui patekau į nelaisvę, Totorijoje atsidūriau belaisvių stovykloje – aš irgi turiu gausybę baisių prisiminimų… Aš pernelyg gerai įsivaizduoju, kaip karo metais gyveno vaikai. Tačiau niekada neimsiu pasakoti vaikams apie karą. Jeigu ilgai gyvensiu, galbūt parašysiu romaną apie karą suaugusiesiems.

Gyvybę man išgelbėjo medicinos kapitonė žydė. Aš dirbau su rusu kalviu. Pirmaisiais pokario metais nepaprastai trūko maisto, ir rusai gyveno labai sunkiai. Kalvis visada į darbą atsinešdavo keturias virtas bulves ir dvi iš jų atiduodavo man. Tose dviejose bulvėse – rusų sielos paslaptis. Kiekviena tauta turi savo paslaptį.

V. Ž. Taip, tą laiką gerai prisimenu. Mūsų mieste irgi buvo vokiečių belaisvių, ir vienas vokiečių kareivis visąlaik ateidavo pas mane į namus. Ir aš kasdien jį maitindavau, o tuo metu vyko karas, ir mano tėvas buvo fronte. Daug buvo tokių vaikų…

Deja, jaučiu, kad mes tai prarandame… O kaip tu manai, ar dar tebėra „rusų sielos paslaptis“? O gal rusas pamažu virsta europiečiu?

O. P. Viena kitam netrukdo. Rusai visada buvo europiečiai ir, kaip suprantu, liks. Mūsų – ne mano, bet mūsų – klaida ta, kad dauguma laiko, jog Europa prasideda Rytų Vokietijos siena ir baigiasi Anglija. O dabar, šiuo metu, bus konstituciškai patvirtinta, kad tai – Europos centras, vidurys. Aš niekad neabejojau, kad lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, rusai – tai Europa, europiečiai. Būdamas čia, matau truputį daugiau – ne tik oficialias konferencijas ir oficialius viešbučius, kuriuos mums siūlo. Svečiuojantis pas draugus ar lankantis dailininkų dirbtuvėse, mane visad džiugina senoji europietiška tradicija. Ir apie tai aš papasakosiu savo namuose…

V. Ž. Dabar griuvo Berlyno siena, grius sienos tarp mūsų šalių. Tačiau mūsų vaikai daugelį metų buvo atskirti nuo viso pasaulio vaikų. Tik retos išimtys – diplomatų, žurnalistų tarptautininkų vaikai – iš tikrųjų jautėsi esą „vienintelė privilegijuota klasė“. Užsienio kalbų mūsų mokyklose buvo mokoma tik dėl paukščiuko, o ne iš tiesų bendrauti. O štai europiečių vaikai moka tris ar keturias kalbas, kai kuriose mokyklose netgi veikia “klajoklinė” mokymo sistema: keletas mokslo metų savo krašte, paskui porą metų, tarkim, Prancūzijoje ir t. t. Mane tai labai jaudina, nes mūsų vaikai iš karto patenka į nelygiavertę padėtį. Turime padaryti viską, kad jie atsidurtų dideliame pasaulyje nepatyrę nuosmukio.

Beje, labai bijau, kad tas nuosmukis mus persekios dar ilgai. Štai mūsų emigrantų vaikai… Gimę Rusijoje, daugelis jų šiandien stengiasi kuo greičiau užmiršti rusų kalbą, atsiplėšti nuo Tėvynės, – sutikau tokių Paryžiuje. Taip jie bando prisitaikyti prie naujos aplinkos, kurioje būti rusu – tarybiniu – dar neseniai buvo neprestižiška.

O. P. Regis, tai reakcija, apskritai būdinga vaikų psichologijai, kurią aš pavadinčiau apsaugine: daugelis jų per anksti tampa baikštūs.

V. Ž. Tai tiesa. Apsidairo aplink – ir išsigąsta. O reakcija priešinga – agresija. Jau penkti metai rašau naują apysaką Žvėrynas. Ir niekaip negaliu baigti: tiek daug visko ant mūsų užgriuvo per tuos metus, gyvenimas lekia taip greitai, kad vos spėju paskui jį. Įdomiausia, kad staiga grįžau „prie savo“, – vėl rašau apie vaikus, kuriuos žlugdo suaugusieji, nors dabar tie vaikai toli gražu neidealūs. Jie šiurkštūs, jie gali nuo visa ko izoliuotis, jie linkę į visokias nedorybes, jie išdarinėja velniai žino ką… Bet staiga aš susigriebiau, kad jie man patinka, nes yra nepaklusnūs, priešgynos, nes juose bręsta protestas, galbūt nesąmoningas troškimas tapti laisviems. Iš pradžių ta apysaka buvo gana nuožmi, bet dabar pamažu kyla poreikis pateikti nors kokią prošvaistę. Kiekvienas žmogus gyvena viltimi, kiekvienas svajoja. Svajonė paprastai nepasiekiama. Tačiau viltis vis atgimsta. Kaip gali vaikas neturėti svajonės, jeigu jam prieš akis – visas gyvenimas?

O beje, įdomu, ar ilgai užtrunki, kol, pajutęs norą ką nors parašyti, tai įgyvendini?

O. P. Rašydamas Krabatą, bandžiau papasakoti seną sorbų liaudies legendą, perleisdamas per šių dienų pasaulėvoką. Tai buvo labai sunku, ir mano namų „žvėris“ – popierių pintinė – buvo pilna pilnutėlė. Bet būna ir kitaip. Staiga prieš tave išnyra paveikslas – pavyzdžiui, Raganiukė, – ir imi veržliai ieškoti siužeto. Neturiu jokios knygos rašymo teorijos, tačiau turiu vieną bendradarbį. Kai rašau vaikams, šalia manęs stovi berniukas – toks, koks kažkada buvau pats. Reikalas tas, kad esu netekęs tėvynės: gyvenau Čekoslovakijoje, o iš ten Sudetų vokiečius iškeldino, todėl dabar gyvenu Bavarijoje. Bet labai ryškiai prisimenu, kaip kvepėjo daiktai mano senelės spintoje… Galbūt mano vaikystėje saulė švietė ne taip ryškiai, kaip dabar man atrodo, galbūt aš prisifantazuoju. Bet šiandien aš – suaugęs žmogus ir rašau su visa suaugusiojo atsakomybe.

Matydamas prieš save vaikus, jaučiu, kaip jie reaguoja į mano pasakojimą. Bet, kol rašau, būnu tarsi užsimerkęs, užsispaudęs ausis, nematau ir negirdžiu, kaip kas reaguoja, rašau, lyg būčiau aklas ir kurčias, ir vienintelė problema tuomet – parašyti taip, kad vaikas savo sąmonėje rekonstruotų mano balsą, mano judesius… Be abejo, yra toks dalykas, kurį vadiniu išmonės tiesa. Turiu visiškai tikėti tuo, ką pasakoju, ir jeigu rašau apie Vandenį, tai ir jaučiuosi kaip Vandenis. Mūsų vaikai be vargo atskiria kiekvieno automobilio markę, labai tiksliai jaučia šių dienų pasaulį ir aiškiai žino, kad Vandenių jame nėra, bet jie leidžiasi užburiami ir sutinka tuo patikėti.

V. Ž. Pas mus vaikų rašytojai dažnai jaučiasi įžeisti: jų kūryba laikoma antrarūše literatūra. Tai įvaro kompleksus.

O. P. Ir pas mus iki šiol ginčijamasi. Yra kolegų, kurie sako: „Kaip gali imtis tokių kvailysčių?“ Tai piktina, erzina. Tada aš atsakau: „Brangusis kolega, tu rašai labai nedideliam skaičiui žmonių, nedaugeliui skaitytojų. Aš bendrauju su milžiniška vaikų auditorija ir tuo pat metu galvoju apie suaugusįjį, koks esi tu ir koks esu aš. Tu arba sukuri literatūrą, arba nesukuri, o aš šio reikalo imuosi savo noru, nepaisydamas sunkinančių aplinkybių. Tu gali leisti sau rašyti nesuprantamai ir netgi apie tai, ko pats nesupranti, o aš rašau vaikams ir privalau tai daryti meniškai, sykiu paprastai ir suprantamai – todėl, kad vaikai itin jautrūs melui. Jie visad jaučia, kai jiems sako netiesą“.

Parengė Jelena Jakovič

Iš rusų k. vertė Kęstutis Urba

______________________________

^* Pokalbis perspausdintas iš Detskaja literatura, 1991, nr. 4, p. 14–17, gavus vyriausiojo redaktoriaus Igorio Nagajevo sutikimą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)