FIKTYVI TARP VAIKŲ IR SUAUGUSIŲJŲ LITERATŪROS TAKOSKYRA*

Kuo skiriasi vaikai nuo suaugusiųjų? Vaikai yra maži, o suaugusieji – dideli, vaikai yra naivūs, gal net kvaili, o suaugusieji – protingi, vaikai nieko nemoka, o suaugusieji moka beveik viską. Tokios yra masinėje sąmonėje vyraujančios mąstymo klišės. Pagal jas dažnokai ir bandoma vaikus auklėti, kol jie tampa panašūs į suaugusiuosius – pasipūtę ir tikintys, kad viską išmano.

Tačiau kartais kyla pagunda viską apversti aukštyn kojomis ir pažvelgti į šį pasaulį atvirkščiai. O kas, tarkim, jei yra priešingai, negu mano daugelis suaugusiųjų. Juk visas tas pateiktąsias tezes nesunkiai galėtume paneigti.

Pradėkime nuo teiginio Vaikai yra maži, o suaugusieji – dideli. Jei kalbame apie fizinį dydį – tada taip, bet jeigu apie dvasinį?.. Galime prisiminti krūvas pamokomų istorijų, pavyzdžiui, apie Dovydą su Galijotu, apie Lietuvą, prisidėjusią prie Sovietų Sąjungos sugriovimo, kai didelis ir stiprus neatsilaiko prieš kur kas mažesnį. Tai reiškia, kad didelis kartais praranda budrumą ar apdairumą, o mažasis tuo metu jį maksimaliai išplėtoja – nes tai jam vienintelė galimybė šiame pasaulyje išlikti. Ką bendra ši paralelė turi su vaikų ir suaugusiųjų pasauliais? Ogi tai, kad mažasis (šiuo atveju vaikas) dažnai turi įgimtą įžvalgą, intuiciją, kuri dar neužgožta žinojimo, vadinamosios suaugusiųjų patirties. Jis dar neseniai buvęs „sielos“ būvio, o juk kiekvieno mūsų siela prieš gimdama disponuoja unikaliomis aiškiaregiškomis savybėmis. Tad vaiko „trečioji akis“ dar truputį pramerkta, o daugelio tėvelių trečiosios akytės tuo metu dažnai jau seniai būna įvairių populiarių suaugusiųjų pasaulio pomėgių prigesintos… Tarkim, alkoholio, bulvarinės žiniasklaidos ir pan.

Vaikai yra kvaili, o suaugusieji – protingi – tai irgi visiška nesąmonė. Suaugusieji kariauja, gamina narkotikus, prisigėrę keikiasi ir mušasi, leidžia bulvarinę spaudą, kuria pornografinius ar kovinius filmus ir visais kitais įmanomais būdais veda iš proto savo vaikus, kol tie tampa tokie pat riboti kaip ir jų tėvai. Tada tėvai nurimsta, nes nebejaučia konkurencijos, – juk nelengva po vienu stogu gyventi su protingesniu už save. Tačiau sąmoningose senosiose kultūrose (tarkim, japonų) auklėjimas paremtas didelės laisvės suteikimu vaikui, kuriam didelė pagarba rodoma nuo pat pradėjimo momento.

Aš, kaip ir kiekvienas tėvas, galėčiau pateikti krūvas pavyzdžių iš asmeninio gyvenimo, kai vaikai yra buvę mano didžiausi mokytojai, kantrybės ugdytojai, egoizmo naikintojai ir t. t. Tarkim, kartą gulėjau lovoje sirgdamas gripu ir labai supykau, kai mažiausioji Severija – tuomet ji tebuvo pusantrų metukų – įėjusi į mano „šventąjį“ kabinetą drįso maigyti mano „šventojo“ kompiuterio mygtukus.

– Severija, baik, – sušukau aš ir tuoj pat pamačiau, kaip ši naivia veido išraiška atsisuko, truputį prasiskėtė, ir mano „šventajame“ darbo kambaryje ant grindų atsirado balutė. Supratau, kad mūšį, ko gero, beviltiškai pralaimėsiu, tad įsikniaubiau į knygą ir nutariau vaidinti šio nemalonaus nesusipratimo nepastebėjęs. Tiesa, užmiršau pasakyti, kad Severija tuo metu į kelnytes jau nebedarydavo…

– Tėte, kaip gyveni? – po minutės tylos pasigirdo naivus Severijos balsas, ir supratau, kad manęs ji nepaleis, kol nepamokys iki galo. Suvokiau, kad esu paguldytas ant abiejų menčių. Pradėjau juoktis supratęs, kuris iš mūsų čia svarbesnis ir išmintingesnis.

Aš užaugau beveik atmintinai mokėdamas Dž. Selindžerio Rugiuose prie bedugnės ir R. Bredberio Pienių vyną, kur šis vaikiško pasaulio fenomenas tampa kone religiniu išgyvenimu. Tapęs tėvu, retsykiais tas knygas atsiverčiu ir perskaitau, kad netapčiau per daug protingas. Ir dar – tiesiog būtina bent kartą per metus perskaityti Mažąjį princą arba Mikę Pūkuotuką – tada dar turi galimybių…

Ir kuo labiau aš bręstu, tuo labiau man atrodo, kad vaikai į šį pasaulį ateina mūsų kažko pamokyti ir mūsų darbas – neskriausti savo mokytojų, juos visaip mylėti, puoselėti ir gerbti. Tačiau, kai įsijungi kokį nors vaikų azartiškai spoksomą „Akvariumą“ ar „Barą“, netikėtai ir pats pasijunti, tarsi būtum koks dvasinių narkotikų platintojas. Kur lietuviški filmai vaikams, animacija, kur profesionalūs spektakliai? „Keistuoliai“ – bene vieninteliai vaikiško žanro mohikanai, tik ir juos galingoji popkultūra vis labiau ima užvaldyti… Nors nesu visiškai teisus: tebėra ir „Dainų dainelė“, ir „Telebimbam“, ir „Gustavo enciklopedija“, ir Sigutės Ach knygos, ir Marijaus Jonučio dadaizmai. Ir daugelis kitų reiškinių – netgi ši konferencija – rodo, kad šaukštai dar yra priešpiet…

Tačiau kadangi pranešimo tema – „Fiktyvi vaikų ir suaugusiųjų literatūros takoskyra“, ienas reikia sukti arčiau literatūros dirvonų. Kam skirtos Anderseno, Haufo pasakos – vaikams ar suaugusiesiems? Man atrodo, kad esama tokios literatūros, kuriai šis klausimas neaktualus, – tai tiesiog labai aukšto lygio literatūra, ir viskas. O kad sukurta ji pasakos, o ne apsakymo ar eilėraščio forma, tai čia tik rašytojo stiliaus ir mąstymo dalykai. Dauguma G. Markeso apsakymų ir netgi romanų remiasi pasakų kūrimo principais – prisiminkite nuostabų kūrinį apie „Senį dideliausiais sparnais“: pajūrio paplūdimyje randamas nukritęs senas angelas, kuris uždaromas su vištomis į narvą, ir visi važiuoja to angelo žiūrėti, kol jis visiems nusibosta, mat pasirodė didelė vorė su moters galva… O Kafkos tarakonas? Modernioji XX amžiaus proza pasakos žanrą puikiai pritaikė suaugusiųjų pasaulio reikmėms.

Lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus surinktuose dvylikoje lietuvių tautosakos tomų galima rasti tokių pasakų, kokias net ir šiais „Akvariumų“ laikais vaikams perskaityti nėra labai paprasta, – ten apstu papų, pautų, šiknų ir kitokios vulgarios liaudiškos ekspresijos. Pateikiama netgi įvairių seksualinių iškrypimų, kur brolis su seserimi sugyvena vaikų, tėvas veda dukrą ir t. t. Visos šios J. Basanavičiaus ir jo bičiulių XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje surinktos rytprūsių ar žemaičių pasakos savo folkloriniu antropologiniu vitališkumu prilygsta tokioms pasauline klasika laikomoms knygoms kaip „Dekameronas“, „Gargantiua ir Pantagriuelis“ ir t. t.

Tai skaitydamas supranti, kad XIX a. lietuvių kultūroje dar nebuvo jokios takoskyros tarp suaugusiųjų ir vaikų pasaulio, t. y. vaikai dar nebuvo nurašyti į nepilnaverčius. Kada tai atsitiko ir dėl kokių priežasčių, sunku spėlioti. Gal dėl XX a. pradžioje padidėjusios Katalikų bažnyčios įtakos Lietuvos kultūros procesui, gal dėl bendrų pasaulinių tendencijų, skatinančių vaikams rodyti „gražų“ pasaulį, tikintis, kad nuo to vaikai išaugs labai gražūs ir laimingi. (Keista patirtis šiuo požiūriu – mano vaidybinis filmas vaikams „Jonukas ir Grytutė“, kuris į Berlyno festivalį nepateko dėl to, kad jame yra kelios scenos, kur geriama ir rūkoma.) Deja, yra ir kitas pavojus, kad taip įvairių „tabu“ išauklėti vaikai dažniau užauga infantilūs ir nebepažįsta (neatpažįsta) pasaulio su visomis jo perversijomis, subtilybėmis ir niekšybėmis. J. Basanavičiaus laikais vyravo natūrali, per tūkstantmečius susiklosčiusi tautosakinė pedagogika, kuri leido vaikams pasakoti ir tokius šedevrus kaip pasaka „Apė bajoro dukterį, katra į vaiską išėjo“. Trumpai priminsiu jos turinį. Bajoras neturi sūnaus, o turi devynias dukteris – nėra ko leisti į kariuomenę. Tai viena iš dukterų išsiprašo eit į žalnierius – tėvas ją aprengia, nukerpa plaukus ir išleidžia pas karalių tarnaut. Gerai tarnaudama, dukra tampa generolu. Ir tada netikėtai karaliaus dukra užsimano už šito generolo tekėt. Kaip tarė – taip padarė, tačiau pirmąją vestuvių naktį karalaitė užmigusį vyrą apžiūrėjo ir labai nusiminė nieko vyriško neradus… Tada ji pasiskundė savo tėvui karaliui, kad jau su tuo vyru daugiau gyventi nebenorinti. Tėvas žentą išsiuntė pas kaimynystėje gyvenantį žiaurų karalių, kad tas jo žentą nugalabytų. Tačiau generolas (ar generolė?) eidamas sutiko žmogų, šokinėjantį medžių viršūnėmis, žmogų, ąžuolus raunantį, ir taiklų medžiotoją, zuikius bešaudantį. Kartu nukeliavę pas tą žiaurųjį karalių, jie tą niekšą nugalėjo ir tada jau išėjo atgal. Pakelėj užėjo trobelę, ir toliau cituoju:

„Ten rado visko ant stalo valgyt ir gert. Pavalgę nežino ką daryt. Kad nieko tuose namuose nebuvo, karaliaus žentas užsilipęs prišiko ant stalo. Parėjus ragana niekaip daugiau nekeikė, tik sakė:

– Jeigu vyras – kad gautų mergiškus pautus, o jeigu merga – kad gautų vyriškus!

O beidamas karaliaus žentas pajuto, kad jam išdygo pautai. Prasidžiugęs ėjo namo. Parėjęs vėl gyveno su savo pačia. Tada pasigyrė jo pati, kad geras vyras, ne toks kaip pirma. Dabar mylisi ir gyvena po šiai dienai, jei nenumirė.“

Viename privačiame pokalbyje poetas Vytautas P. Bložė pamąstė, kas ateina po postmodernizmo, – kad modernizuotas folkloras ir yra pats tikriausias postpostmodernizmas. Šiuo požiūriu žvelgdami į pasaulinio kinematografo raidą (nekalbėdami apie kičinę stebuklinę sąmonę užhipnotizavusį Hario Poterio fenomeną), pamatysime, kad ir suaugusiųjų auditorijai skirti nuostabūs prancūzų filmai – „Amelija iš Monmartro“, „Šokoladas“ – taip pat remiasi pasakos žanru, t. y. yra postpostmodernūs. Tam tikru požiūriu net pabaisa „Terminatorius“ – irgi.

Be abejo, dauguma čia išsakytų minčių apie pasakas tinka kalbant apie paaugusių vaikų literatūrą. Patiems mažiausiems vis dėlto turi būti kuriama gražaus ir harmoningo džiaugsmo kupina literatūra, be visokių perversijų…

Kaip aš rašau literatūrą vaikams? Nežinau – gal kvailiodamas, ieškodamas kalboje dviprasmybių, bandydamas naudoti absurdo stilistiką, kurti Danijilo Charmso tipo nesąmones arba rimtus dalykus perpasakodamas atsainiu, nerūpestingu tonu. Ir, be abejo, prisimindamas J. Basanavičiaus surinktas pasakas. Taip pat savąsias pasakas dažnai skaitydamas savo literatūros mokytojams – Severijai, Julijai, Jonui, Elenai ir Gabrieliui. Beje, Gabrielius, vyriausias sūnus, mano literatūrinio lavinimo stengiasi neapleisti ir parūpino man dar du mokytojus – Augustą ir Vilių, tad vaikų literatūroje dar turiu kur tobulėti. Ir svarbiausia – turiu kas tobulina…

_________________________________

^* Straipsnis parengtas 2003 m. rugsėjo 12 d. Šiauliuose įvykusios vaikų literatūrai skirtos konferencijos pagrindu.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)