Gėdytojos vaikų pasaulis ir išbandymai
Neseniai Lietuvoje pasirodė antroji iš keturių danų rašytojos Lene‘s Kaaberbøl ciklo apie Gėdytojos dukrą knygų – Gėdytojos ženklas* (pirmoji, Dina, Gėdytojos duktė, buvo recenzuota antrajame 2003 m. „Rubinaičio“ numeryje. – Red. past.).
Perskaičiusi pirmą dalį, nusprendžiau, kad noriu paskaityti iki galo ir sužinoti, kuo baigsis nuotykiai, – istorija suintrigavo. Sudomino ir rašytojos asmenybė, kilo noras sužinoti apie ją šį tą daugiau ir glaustai pristatyti „Rubinaičio“ skaitytojams.
L. Kaaberbøl gimė 1960 m. Kopenhagoje, rašytojos karjerą pradėjo gana anksti, vos penkiolikos metų. Tada ji ėmė publikuoti seriją knygučių apie mergaitę Tiną ir arklius (1975–1995). Vėliau sukurtas knygų apie Katrioną ciklas (1992–2000). Gėdytojos dukters „serialas“ pasirodė jau šiame amžiuje, 2000–2003 m. Autorė rašo apie dvylikamečius ir kiek vyresnius vaikus, gvildena paauglystei svarbius klausimus – kai pasaulis ima vertis kitomis spalvomis, kai atsiduriama tarp suaugusiųjų ir vaikų pasaulių, kai dažniausiai įsiveliama į nuotykius, ateina išbandymų metas.
Knygose Dina, Gėdytojos duktė ir Gėdytojos ženklas pasakojama apie mergaitę Diną ir jos šeimą. Iš pradžių atrodo, kad tai įprasta šeima, gyvenanti viduramžiais, tačiau greitai paaiškėja, kad Dina iš mamos paveldėjo Gėdytojos akis – akis, į kurias pažvelgę visi išpažįsta, ką yra padarę negera, dėl ko gėdijasi. Dinos šalyje valdžią nori užgrobti pavainikis kunigaikščio sūnus. Į užgrobimo planą ne savo noru įtraukiama ir Dinos mama. Ji turi priversti nekaltą kunigaikščio sūnų prisipažinti padarius žmogžudystę. Dina gelbsti mamą, gelbsti nekaltą kunigaikščio sūnų, o visa šeima gelbstisi nuo slibinų, nuo persekiojimo, kovoja už teisybę.
Knygose gana daug žiaurių scenų, gausu nemalonių aprašymų – nešvarios gatvės, prie vaiko akių besišlapinantys žmonės ir kita. Taip autorė turbūt siekia sukurti viduramžių koloritą, dvasią, kur randa vietos ir slibinai, ir burtininkai, ir gerosios žiniuonės vaistininkės. Taip sukuriama bemaž realistinė nuotykinė istorija su fantastikos elementais, tipiška fantasy, linkusi į epopėjiškumą. Tokio tipo istorijos tarp paauglių dabar labai populiarios.
L. Kaaberbøl kuria nuotykių literatūrai būdingą siužeto modelį – gėrio ir blogio kova, draugystės sureikšminimas ir išbandymas, pagrobimas, kelionė ir išlaisvinimas. Antroji knyga skiriasi nuo savo pirmtakės. Pasikeitusi pasakojimo kompozicija – veikėjai (Dina, jos brolis Davinas ir draugė Roza) pasakoja įvykius kiekvienas savo vardu, pirmuoju asmeniu (prie kiekvieno skyriaus nurodyta, kas bus pasakotojas), įvykiai dėstomi chronologiškai, tačiau atsiranda požiūrių, kalbos išraiškos įvairovė, labiau išryškėja charakteriai. Pasikeitusi pasakojimo kompozicija lemia didesnę vidinę įtampą, giliau paaiškinami poelgiai ir jų padariniai.
Ir pirmoje, ir antroje knygoje vaizduojama kelionė ir lemtingas įvykis, knygas tarpusavyje sieja tie patys veikėjai ir glaustai nusakyta priešistorė. Gėdytojos ženkle Dina, gelbėdama mamą, patenka į nelaisvę, jos akių galia nori pasinaudoti priešai. Dina negali pabėgti, nes kitaip bus užplaktas berniukas Tavisas, kitos genties vado sūnus. Taigi sukurtoji situacija – ne tik Dinos drąsos išbandymas, iššūkis metamas jos dvasios tvirtybei ir moralei. Dina pasilieka pagrobėjo Valdraku pilyje, aukojasi norėdama išgelbėti nekaltai į įvykių sūkurį patekusį Tavisą. Atsiradus galimybei išsilaisvinti, ji pirmiausia puola gelbėti Taviso ir tik tada sutinka bėgti.
Įdomu pažymėti abiem knygoms bendrą, nors gal ir šalutinį, motyvą – vaiko požiūrį į žmogaus grožį. Pirmoje knygoje Dina konfliktuoja su labai gražia kaimynų mergaite. Atrodo, kad Dina nekenčia mergaitės dėl to, kad toji graži ir visiems patinka, dėl grožio jai atleidžiamos išdaigos ir nusižengimai, o štai Dina negraži ir dar likimo „nubausta“ paveldėtu gėdytojos žvilgsniu. Tačiau greitai paaiškėja, kad gražioji mergaitė užgaidi ir išlepinta, o jos grožis – tiesiog bjauraus charakterio priešingybė. Antroje knygoje atsiranda kita gražuolė – mergaitė Saša, kuri pavydi Dinai bet kokio šeimininko Valdraku dėmesio. Pamažu autorė formuoja paprastą, amžiną tiesą – ne viskas auksas, kas auksu žiba. Saša pasirodo esanti ištikima savo piktajam šeimininkui ir išduoda Diną, nors ši visai nelinki Sašai blogo. Dina suvokia, kad grožis nėra tokia didelė vertybė kaip tikra draugystė, drąsa ir kilnumas.
Pagilėjusį realistinį antrosios knygos psichologiškumą rodo Dinos brolio Davino paveikslas. Davinas bando įrodyti, kad yra jau suaugęs, savarankiškas ir sugebės išgelbėti seserį, – tokia laikysena lemtingai sukomplikuoja padėtį ir tampa dramatiško siužeto priežastimi. Autorė išmoningai atveria paauglio pasitikėjimą savimi ir gyvenimo patirties stoką. Paaugliškas avantiūrizmas ir maksimalizmas įvelia Daviną ir jo draugus į kurioziškas ir pavojingas situacijas, kurios pamažu keičia Davino požiūrį į šeimą, draugystę, drąsą. Užmezgami pirmi paaugliško susižavėjimo kita lytimi momentai: Davinas, apžavėtas Sašos grožio, tiki, kad ji negali jam ir jo draugams pakenkti, kitaip tariant, aklai įsimyli. Situacijos piešiamos humoristiškai, netrūksta įtampos ir veiksmo, kurių taip reikia nuotykinių knygų skaitytojams.
Šioje knygoje mažiau antgamtiškumo. Pirmojoje buvo ir slibinų, ir slibinų kraujo, ir alchemijos. Dabar lieka tik ypatinga, antgamtiška Gėdytojos akių galia, bet ji ne tik nesuteikia privilegijų, o priešingai – sukuria Dinai naujų dilemų, kurios visiems žmonėms svarbios visais laikais: pasirinkimas tarp asmeninės gerovės ir kito nelaimės, pasiaukojimas, žmogaus grožio suvokimas.
Manyčiau, kad autorei pavyko sukurti intrigą, kuri skatina versti puslapį po puslapio. Lietuviško knygos leidimo vertę didina ir kaip visada tvarkingas, išraiškingas Zitos Marienės vertimas. Tikiuosi, kad mėgstantys skaityti Lietuvos vaikai ir suaugusieji laukia kitų dviejų knygų apie Diną, Gėdytojos dukrą.
____________________________________
* KAABERBØL, Lene. Gėdytojos ženklas / iš danų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2003. 272 p. ISBN 995-08-325-5.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)
