„MERGAITĖS ROMANAS“ (Ištraukos iš apysakos)

Prie jūros

Autobusas važiavo labai ilgai. Viename kaime vaikus nuvedė į valgyklą ir pamaitino. Aršioji padauža norėjo rūkyti ir kaulijo cigarečių iš vairuotojo. Tačiau šis nuo keleivių buvo atsitvėręs metalinėmis grotelėmis. Matyt, jam jau buvo tekę nukentėti nuo tokio kontingento. Palydovas visą kelią miegojo, ir vaikai pamažu įsišneko.

– Girdėjau, kad tu prikišai nagus apiplėšiant butą? – paklausė vienas berniūkštis paauglės.

– Iš kur tokios žinios? – apstulbo toji.

– Tai štai kodėl jie taip skaitosi su ja, – pamanė Elzė.

– O tu kodėl buvai patekus į tą sanatoriją, kur rakinamos durys ir grotos ant langų?

Elzė sutrikusi tylėjo.

– Palik ją ramybėje, – pasakė mergaitė, – mano vardas Nora. – Ji draugiškai padavė Elzei ranką. Bet Elzė ir jai nieko nepasakojo.

Temstant autobusas įriedėjo į vaikų namų teritoriją. Namai buvo pušyne, netoli jūros. Naktį, gulėdama savo lovoje, Elzė galėjo girdėti, kaip toli daužosi bangos ir vėjas net drebina langų stiklus. Tai buvo netikėtai puiku. Elzė staiga pajuto atsiplėšusi nuo praeities. Dabar ji galėjo suvokti plačiau, jautėsi patyrimo subrandinta. Visa, kas įvyko praeityje, atrodo, prisidėjo prie to, kad ji dabar nejaustų baimės. O bangos ūžė vis garsiau, ir, atrodė, ne lietus, – jūros purslai taškosi į langus.

– Nemiegi? – staiga išgirdo tylų balsą.

Tai buvo ne Noros balsas. Prieblandoje prie Elzės lovos prišlepsėjo apskritaveidė šviesiaakė mergaitė ir atsisėdo jos kojūgaly.

– Jei nori, papasakosiu tau apie čionykštę tvarką.

– Gerai.

Mergaitė ėmė pasakoti pati save pertraukdama, papildydama įvairiom smulkmenom, tačiau Elzei viskas buvo aišku: jos keliasi, pusryčiauja, eina į mokyklą, paskui valgo, ruošia pamokas, žiūri televizorių, eina miegoti. Tiesa, yra ir berniukų.

– Ir viskas?

– Na, mes dar draugaujame, pykstamės, apkalbinėjame, yra rūkančių, išgeriančių, vagiliaujančių… Tiems tai mes patys surengiame teismą… Pernai vieną nuteisėme mirties bausme, tačiau jį laiku spėjo perkelti į kitus vaikų namus… O valgis čia pats blogiausias, kur tik man teko būti. Paklodės sulopytos, neduoda sportinių drabužių…

– O auklėtojai?

– Matei vieną, kur jus atvežė. Dar yra ūkvedys. O kiti vyrai – direktorius ir sargas. Visos kitos – bobos. Nori, kad jas vadintume mamomis, tada, sako, jos gauna algos priedą…

– Bet aš turiu mamą ir nenoriu nieko tuo vardu vadinti, – karštai pasakė Elzė.

Stojo tyla, ir naujoji draugė tyliu balsu paklausė:

– Tu turi mamą?

– Na, ji mirusi, bet…

– Čia nedaug tokių, kurios žino, kur jų mama… O apie tėvą išvis niekas nieko nežino… Tu gal ir tėvą turi?

– Taip… Turiu. Bet ir jis miręs.

– O! – pavydžiai ištarė naktinė pašnekovė.

Jos veidelis tamsoje bolavo kaip mėnuliukas. Ji nušlepsėjo atgal į lovą, pasigirdo kažkoks brazdesys, pasklido pakalnučių kvapas.

– Prieš miegą aš visada pasikvėpinu smilkinius, – išgirdo Elzė mergaitės balsą. – Prisimenu, taip darydavo mano mama.

Rytas prasidėjo auklėtojų raginimais, durų trankymu, prausykloje veikė tik vienas dušas, kai kas tik susivilgė vandeniu akis. Nora, kovodama dėl vietos prie čiaupo, susisuko šlapią rankšluostį ir talžė juo senbuves. Spiegimai, auklėtojos riksmas. Paskubomis prariję pusryčius, vaikai išskubėjo į mokyklą. Vienai vyresnei mergaitei šią pirmąją dieną buvo pavesta palydėti Elzę į mokyklą. Jos ėjo šlapiomis, kai kur dar apledėjusiomis svetimo miesto gatvėmis – vedlė – pirmoji, Elzė – klupdama, vos spėdama iš paskos.

– Aš tave nuvedu prie direktoriaus kabineto ir nusiplaunu rankas, – pareiškė vedlė, kai jos įėjo į mokyklos rūbinę.

– Ar tu dar jų nenusiplovei? – pašaipiai paklausė Elzė.

Prie direktoriaus kabineto ji iš tiesų pasišalino, įbrukusi Elzei aplanką su jos dokumentais. Elzė atsisėdo į eilę tarp prasikaltusių vaikų, kuriuos buvo atsiuntę mokytojai, vaikai ateidavo ir išeidavo. Vis praeidavo pedagogai, ir nė vienas nelinktelėjo ir nešyptelėjo šitai prasikaltėlių gvardijai, kurioje buvo ir keli pirmokėliai. Tačiau šis laukimas buvo savotiška auklėjamoji priemonė, nes, likus dešimčiai minučių iki pamokų pradžios, tarpdury pasirodė direktorius ir liepė visiems skirstytis į klases. Vaikus kaip vėjas nupūtė. Elzė liko stovėti viena prieš direktorių. Greitomis peržvelgęs dokumentus, jis paklausė:

– Ar tu nori pakartoti kursą, ar stengsies nepraleisti metų ir pasivyti klasę?

Elzė apie tai nebuvo mąsčiusi.

– Bet… šiemet aš beveik nesimokiau. O jau pavasaris, kovas… Ar aš suspėsiu pasivyti? – susirūpinusi klausė mergaitė.

– Viskas priklauso nuo tavęs, – pasakė direktorius ramiu balsu. – Aš patarčiau nesišvaistyti savo gyvenimo metais. Štai, pavyzdžiui, pažinojau žmogų, kuriam senatvėje pritrūko tik vienerių metų, kad padarytų išradimą…

– Tikriausiai, tai buvo labai svarbus išradimas? – pasiteiravo mergaitė.

– O kaipgi! – Direktorius krestelėjo savo žilą galvą. – Labai svarbus. Dabar žmonija turėtų vaistus nuo vėžio. Kaip supranti, jis mirė nebaigęs savo tyrimų.

Išgirdusi tai, mergaitė užtikrino branginsianti kiekvieną savo gyvenimo dieną ir būtinai pasivysianti klasę.

Pats direktorius nuvedė ją į penktąją klasę. Kaip tik vyko anglų kalbos pamoka. Klasė buvo šviesi ir graži. Ant sienos kabojo išdidinta „Dovydo Koperfildo“ iliustracija, vaizduojanti mažą berniuką, kuriam ant krūtinės buvo pritvirtinta lenta su užrašu: „Atsargiai, jis kandžiojasi.“ Būtinai norėjosi sužinoti, kas jam tą lentą užkabino. Elzė pagalvojo, kaip būtų baisu, jeigu jai užkabintų tokią lentą. Ji sutelkė visą dėmesį į mokytojos žodžius, bet vis akies krašteliu pasižiūrėdavo į tą mažą berniuką, stovintį tarp vaikų nelaimingu veidu.

Pasibaigus pamokoms, išėjusi iš rūbinės, Elzė atsistojo prie durų, laukdama savo rytinės „vedlės“, tačiau toji jau seniai buvo išėjusi, visiškai pamiršusi Elzę.

– Ei, tu! – staiga ji išgirdo balsą už nugaros ir atsisukusi pamatė tvirtą, kresną berniuką, kuris mosavo jai prieš veidą teniso rakete. – Tu iš vaiknamio?

Ar ji iš vaiknamio? Taip, tikriausiai.

– Taip, – atsakė Elzė. – O tau kas?

Berniukas staiga trenkė Elzei rakete per nugarą, tiesa, plokščiąja jos puse, – ir kitą akimirką jie susiėmė.

Tai buvo muštynės, įėjusios į mokyklos istoriją. Jos truko keturiasdešimt minučių. Jie raičiojosi vestibiulyje ant grindų, galynėjosi, suko vienas kitam rankas, kvėpavo burna į burną, akimis gręžė vienas kitą, kai susidauždavo veidais. Jie rovė plaukus, spardėsi ir žnaibėsi, švokštė, spjaudėsi, kumščiavosi, draskėsi, susikibę retkarčiais ilsėjosi, kad su nauja jėga vėl kibtų į kovą. Čia kovėsi miesčioniškas ribotumas su negandų išgryninta tvirtybe. Juos apstoję vaikai, sudarę ratą aplink, kurstė ir pjudė abu, o paskui nustebę ir išsigandę nubėgo ieškoti budinčios mokytojos. Tuo tarpu grumtynės tęsėsi; pagaliau tvirta ranka juos išskyrė, pastatė ant kojų. Tai padarė rūbininkas. Berniūkštį jis paprasčiausiai išstūmė pro duris, o Elzei liepė eiti į prausyklą nusiprausti.

Keista, ji buvo laiminga. Nesijautė nugalėtoja, tačiau ir nebuvo pralaimėjusi. Visi su savotiška pagarba žiūrėjo į Elzę, kai ji bėgo laiptais žemyn kruvina nosimi, sudraskytais drabužiais. Iš kažkur atsirado Valė, iš tolo kvepianti pakalnutėmis. Ji pribėgo prie Elzės ir, susikabinusios už parankių, jiedvi išėjo namo.

Ženklas

Atėjo ta pavasario diena, kai Elzė išsiruošė prie jūros. Jau gerai pažindama miestą, vieną skaistų sekmadienio rytą ji sėdo į autobusą. Valė jai buvo pasakojusi, kad užmiestyje visi takai veda prie jūros. Tereikia eiti į tą pusę, kur klykia žuvėdros. Elzė pamatė žalią, neramiai judančią jūrą. Ji nuėjo mediniu lieptu virš drėgno smėlio iki pat vandens. Bangos dužo visai prie kojų.

Mergaitė stovėjo prie jūros. Du šviesos stulpai smigo iš dangaus į žalią vandenį. Mergaitė buvo visiškai viena. Tokį ankstyvą metą vietiniai gyventojai nesilankydavo prie jūros. Žvejams irgi šios vietos netiko. Po žiemos paplūdimiai buvo nusėti bangų išmestom jūržolėm, sudužusių laivų liekanomis, plūdurais, dervuotom virvėm, buteliais, kriauklėmis, tinklų skiautėmis… Kokia ramybė! Vaikų namuose Elzė labiausiai pasigesdavo tylos. Nebuvo ramios vietelės, kur galima atsiversti knygą arba parašyti laišką. Tuoj atsirasdavo šalia smalsios akys, tyrinėjančios tavo veiksmus. „Auklėtojos-mamos“ tučtuojau primindavo, ką tu šiuo metu privalai daryti. Tavo eilė padėti virtuvėje arba skaityti mažyliams pasakėlę. Šią akimirką tu privalai viską mesti ir skubiai daryti tai, kas tau nurodyta. Bet ne, žinoma, viskas daroma laisva valia. Tavo laikas priklauso tau…

Mergaitė stovėjo prie jūros. Kaip greit pabėga vanduo, vos palietęs tavo kojas, o jūržolėse knibžda maži vėžliukai. Elzė susigrūdo sugrubusias nuo šalčio rankas į striukės kišenes ir lėtai nuėjo pakrante tolyn, tolyn… Miestas liko kažkur šone, o saulė, kabanti virš jūros, tarp dviejų žalių stulpų, atrodė įsipainiojusi žalsvuose verpaluose. Staiga mergaitė išgirdo šaukiant savo vardą. Ji sustojo, atsigręžė, tačiau aplinkui nieko nesimatė.

– El-zel-zel… – dabar išgirdo labai aiškų tėvo balsą, sklindantį lyg iš užpustytų kopų. Tėvas nori, kad ji grįžtų. Elzė pasuko atgal. Dievai žino, kur ji būtų nuklydusi, jos nueita jau labai toli. Dabar pajuto, kad drėgmė ir šaltis visiškai sukaustė kojas. Ji beviltiškai apsidairė ir netikėtai pamatė mažą namuką – kavinę su iškaba „Žūstančiųjų prieglobstis“. Prie durų stovėjo kubiliukas su palme. Elzė pastūmė duris, apkaltas senom sudužusių laivų lentom, ir pateko vidun. Ten buvo tik vienas staliukas, o prie baro stovėjo sena žila moteris.

– Ak, kaip gerai! Jūs mane išgelbėsite, – tarė mergaitė, – gurkšnelis karštos arbatos mane sušildys… Tik… – Ji pasirausė kišenėje ir sugraibė keletą centų. – Ar užteks?

Moteris nusišypsojo.

– Kaip tik užteks gurkšneliui arbatos.

Ji įpylė į puodelį lygiai vieną gurkšnelį.

Elzė gavo tik lūpas sudrėkinti, tačiau iškart pasijuto geriau. Staiga ji suprato sėdinti lauke ant apsauginės kopų tvorelės, nupintos iš vytelių. Namukas-kavinė buvo kažkur dingęs. Nebebuvo ir kubiliuko su palme. Ji pašoko. Jau atgavusi jėgas, įraudusiais skruostais. Jai džiaugsmingai plakė širdis. Puodelis, kurį laikė rankoje, dar buvo šiltas. Ji nė akimirkos neabejojo, kad tai tėvas pasirūpino ją pagirdyti arbata.

Namo ji parsirado tik vakarop. Kaip didžiausią brangenybę ant savo spintelės pastatė parsineštąjį puodelį. Paskui ji prigulė ant lovos, nors tai buvo griežtai draudžiama. Vakare į kambarį įsiveržė Nora.

– Ką čia turi? – nustebusi paklausė ji, rodydama į baltos tošies gabalėlį ant spintelės.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)