Padėti šaukštą ar tiesiog mirti?

 

Austrų rašytojos Elfie Donnelly knygoje Sudie, seneli, ištariau aš tyliai* svarbios dvi tarpusavyje susijusios vaizdavimo, pasakojimo plotmės, temos ar motyvai – mirtis ir atsiminimai. Pasakojama apie kepenų vėžiu sergantį senelį, kuris istorijos pabaigoje neišvengiamai miršta. Toji istorija pasakojama vaikaičio lūpomis, todėl berniuko išgyvenimai dėl senelio mirties gali būti antroji knygos tema. Į tai atkreipia dėmesį netgi knygos pavadinimas.

Grožinėje vaikų literatūroje retai rašoma apie mirtį. Gal kiek dažniau – apie mirusį (nekyla ranka rašyti „padvėsusį“…) naminį gyvūną. Mat naminio gyvūno netektis skatina užuojautą ir jautrumą, o artimo žmogaus mirtis – dažniau širdgėlą. Nedrąsu su vaikais kalbėti apie mirtį. Tema jautri, skaudi ir apipinta prietarų. Vienas jų – ar iš viso galima su vaiku apie tai kalbėti? Mano nuomone, tai svarbiausia, giluminė šios apysakos tema.

Tačiau retrospektyvioje pasakojimo plotmėje sukuriamas labai patrauklus suaugusio žmogaus paveikslas – visų vaikų svajonių senelis. Jis – tikras draugas, moka daugybę istorijų, užtaria prieš tėvus, jam puikiausiai tiktų epitetas „idealusis senelis“. Tokio senelio šios knygos herojui pavydi klasės draugai: „Tavo senelis klasiškas! / Rudis taip pavydi, kad matyti net iš jo nosies galo“ (p. 75).

Štai vienas iš žaviųjų senelio paveikslo pavyzdžių. Daugelis vaikystėje turbūt esame patyrę tėvų spaudimą valgyti nemėgstamus patiekalus: „Suvalgysi sriubą, gausi desertą.“ Šios knygos herojus nemėgsta plaučių sriubos. Tai žinodamas, senelis bando gudrumu „išgelbėti“ vaikaitį: „Dieve mano, koks didžiulis plyšys lubose, – sako jis pasibaisėjęs, žaibiškai nutveria mano lėkštę ir išverčia plautienę atgal į puodą, stovintį viduryje stalo“ (p. 26).

Michaelio (toks jaunojo herojaus ir pasakotojo vardas) senelis renka įvairias senienas, pavyzdžiui, akinius (jų turi mažiausiai šimtą), žiūronus, parkerius, rašalines ir net mikroskopus. Visa tai laikoma „stebuklų dėžėje“, kurioje senelis neleidžia raustis, bet Michaelis kartais „tiesiog negali pro ją praeiti“. O kam būtų neįdomu? Per paskutinį kartu su seneliu švenčiamą gimtadienį Michiui leidžiama išsirinkti iš „stebuklų dėžės“ patį norimiausią daiktą.

Norėtumėte išgirsti istoriją, kaip jūs atradote Ameriką ar keliavote po Indiją? Jeigu taip, jums tereikia tokio senelio kaip Michaelio: „Buvo kartą berniukas, vardu Michaelis Nideckis… – pradeda senelis. Pradžia kiekvienąsyk vienoda. – …gyveno jis prieš daug amžių narsiojoje Ispanijoje ir labai troško nuotykių“ (p. 14)…

Taigi toks geras, draugiškas ir įdomus yra Michaelio senelis, kuris, deja, neapsaugotas nuo mirtinos ligos. Autorius probėgšmais užsimena, kad žmonės suserga tarsi ir be priežasties: „Juokinga, – sako senelis ir nusivalo akinius marškinių kraštu, – kad man atsakė kepenys. Sako, kad tokia liga suserga tie, kurie visą gyvenimą daug geria. Aš juk tik kartais išgerdavau stiklinę vyno“ (p. 62).

Jau minėta, kad svarbi knygos tema – ar reikia, o jeigu reikia, tai kaip kalbėti su vaikais apie mirtį. Šią temą ar problemą labai akivaizdžiai perteikia mamos ir tėčio ginčas:

„– Ar senelis mirs? – klausiu aš.

– Michi, kas taip kalba!!! – Mama, rodos, išties supyksta.

– Kodėl jis negali to paklausti, šimts tūkstančių perkūnų?

Tėtė tai ištaria man gerai pažįstamu balsu. Jis nežada nieko gero.

– Na kad… klausyk, Pauli, vaikui apie tai nedera kalbėti!

– Nesąmonė! Kieno gi Michis turi klausti, jeigu ne mūsų?“ (p. 42–43).

Beje, mamos pozicija, mano manymu, šiais laikais ydingai būdinga daugumai mūsų.

Senelis ir pats kalbasi su vaikais apie skaudžius dalykus. Jo nuomone, žmogus neturėtų gėdytis, kad serga, vadinasi, ir kalbėti apie tai galima. Senelis Michiui pasako, kad mirs po kelių mėnesių. Vaikui keista, kad galima jausti, kada mirsi. Bet jis prisimena skaitęs apie dramblius, kurie tai irgi žino. Tada jie atsiskiria nuo bandos ir nueina į vietą, kur miršta visi seni drambliai, – į savotiškas dramblių kapines. Šitas sugretinimas leidžia Michiui patikėti seneliu. Jie abu diskutuoja apie tai, kad žmonės bijo vartoti net žodį „mirė“, o sako: „išėjo, baigė vargus, užmigo, padėjo šaukštą“ ir kitaip. Senajam atrodo, kad žmonės be reikalo ir net kvailai save apgaudinėja nedrįsdami pasakyti tiesiog „mirė“.

Vienas iš paskutinių knygos epizodų, pateiktų prisiminimų plotmėje, – gero senelio bičiulio laidotuvės. Į jas senasis nusiveda ir Michį – turbūt norėdamas paruošti tam, su kuo berniukas netrukus susidurs dar kartą… Senelio laidotuves vaikas išgyvena sunkiai, bet po poros dienų tėvas paduoda senelio jam paliktą laišką. Paskutinį atsisveikinimo laiško sakinį – „Linkiu tau štai ko: kad gyvenime būtum toks pat laimingas, koks buvau aš“ – iliustracijų autorius panaudoja viršelyje. Šis sakinys sušvelnina mirties dramatizmą, nuramina. Perskaičius laišką, Michiui praeina liūdesys. Jis netikėtai įsisąmonina nepakeičiamą tiesą – miršta visi. Vaikas supranta, kad daugiausia, ką jis gali padaryti, – tai nepamiršti senojo ir pasiryžti tapti tokiu pat mielu seneliu. Kadangi mirtis neišvengiama, ir reikia su vaikais apie ją kalbėti.

Knyga baigiama optimistiškai, be kartėlio (jo nebuvo justi ir visame pasakojime). Pabaigą pavadinčiau artimo mirties išgyvenimo paguoda: mirusiųjų gyvenimą pratęsiame savo prisiminimais.

________________________________________________

* DONNELLY, Elfie. Sudie, seneli, ištariau aš tyliai / iš vok. k. vertė Teodoras Četrauskas; iliustravo Linas Budrys. Vilnius: Alma littera, 2003. 127, [1] p.: iliustr. (10+). ISBN 9955-08-329-8.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)

 

Įžanginis

KĄ PASAKYČIAU PRANUI MAŠIOTUI

Straipsniai

V. TAMULAIČIO PASAKA-APYSAKA „VIENĄ KARTĄ“ (semiotinė analizė)
MITOPOETIKOS PARALELĖS A. DE SENT-EGZIUPERI „MAŽAJAME PRINCE“ IR V. ŽILINSKAITĖS „KELIONĖJE Į TANDADRIKĄ“
FIKTYVI TARP VAIKŲ IR SUAUGUSIŲJŲ LITERATŪROS TAKOSKYRA*

Sukaktys

SKOLINIAUTOJŲ PADERMĖS SAGA (Merės Norton 100-osioms gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖJE UŽPROGRAMUOJAMAS ŽMOGAUS GYVENIMAS

Paskaitykim, mama, tėti!

„MERGAITĖS ROMANAS“ (Ištraukos iš apysakos)

V. Palčinskaitės 60-osioms metinėms

VIOLETOS PALČINSKAITĖS POEZIJA

Atidžiu žvilgsniu

Gėdytojos vaikų pasaulis ir išbandymai

Laiškai

LAIŠKAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai