VAIKYSTĖJE UŽPROGRAMUOJAMAS ŽMOGAUS GYVENIMAS
– A. Zurba rašė: „Atėjome iš vaikystės. Dėl to ir gerokai pavargusį žmogų visada traukė ir trauks šitas žavus pasaulis, kur tartum apsinuogina, išsigrynina visos žmogiškosios vertybės, kur tiek tyrumo.“ Ar Jus dažnai traukia grįžti į vaikystę – bent prisiminimais?
– Žmogus esi atėjęs iš vaikystės, ne iš gražaus, spalvoto, šviesaus namelio. Vaikystė – tai ir geras gabalas rūstaus to meto gyvenimo. To meto buitis, socialinės sąlygos, baisi visuomeninio ir politinio gyvenimo atmosfera, nesaugumo jausmas. Mano vaikystė praėjo Kaune, Žaliakalnyje, ne savuose namuose. Vaikystė – tai pirmiausia Motina, jos švelnios didelės rankos, mėlynos geros akys, begalinis atlaidumas, darbštumas, optimizmas, pasitikėjimas savo vaikais. Pokario Kaunas – sugriautas, alkanas, baisus. Stovėdavau basa milžiniškose eilėse prie duonos ir miltų. Viena tempdavau dešimties litrų bidoną su žibalu. Vakare valandų valandas laukdavau, kol ant primuso užvirs arbatinis, pilnas sniego iš lauko. Augau tarp rūsčių žmonių, kuriems vaikas – nei stebuklas, nei gėlė, nei laimės pažadas. Visa tai paliko gilų pėdsaką, sakyčiau, niekada neišsigydžiau tų baisių prisiminimų.
– O. Baliukonė sakė, kad vaikystė kiekvienam įduoda pačius didžiausius turtus. „Vis labiau traukia namai, vis didesnis troškimas juos atstatyti – nors eilėraščiais.“ Kokius turtus Jūs atsinešėte iš vaikystės namų? Ar išėjimas iš jų – tai impulsas kurti?
– Vaikystėje užprogramuojamas visas tolesnis žmogaus gyvenimas: ar tu, žmogau, mylėsi, ar tave mylės, ar tu veršies į mokslus, ar tik rūpinsiesi savo saugiu gyvenimu, ar tu pulsi į gyvenimo verpetą, ar pasiduosi srovės tėkmei. Ar tave kas nors šauks nuo kranto grįžti, ar tu norėsi grįžti…
– Kaip į gyvenimą atėjo pirmosios knygos? Kokios jos buvo? Kartais knygos, padariusios didžiausią įspūdį, tampa viso gyvenimo palydovėmis. Ar turite tokių, prie kurių norisi nuolatos grįžti?
– Mano vaikystėje dar buvo daug prieškario knygų. Išnagrinėdavau kiekvieną iliustracijų piešinį. Tikėdavau, kad rašomos istorijos yra tikros: ir kad Elzytę tikrai nešė gulbės, ir kad miške tikrai buvo paklaidinti vaikai. Ir kad juos paklaidino tėvas! Vėliau visą Lietuvą užplūdo verstinės tarybinių rusų rašytojų knygos. Iš jų, atsimenu, didžiulį įspūdį padarė knyga apie Maresjevą – jo kova girioje su karo triukšmo pažadintu iš miegų lokiu. Vėliau buvau sukrėsta, kad, Maresjevui atšliaužus pas žmones, visame didžiuliame rusų kaime atsirado tik viena vienintelė vištelė! Ir buvo iškilmingai nutarta ją papjauti ir pamaitinti nusilpusį, nusikamavusį lakūną…
Dar dabar paskaitinėju Haufo, Anderseno, brolių Grimų pasakas.
– V. Kukulas yra prisipažinęs, kad vaikystėje nebuvo godus knygų rijikas, užtat dabar užkaišo spragas skaitydamas vaikų knygas, pavyzdžiui, „Mikės Pūkuotuko nuotykius“, ir rasdamas tokios išminties, kuri vaikui, matyt, net ir nesuprantama.
– Save visad prisimenu skaitančią. Pradėjusi nuo pasakų, skaičiau ir skaičiau pačias geriausias pasaulyje knygas – Čechovą, Dostojevskį, Dikensą, Laksnesą, Mopasaną, Gorkį, Floberą. Skaičiau viską, kas pakliūdavo į rankas. Tarsi, išėjęs pasivaikščioti, eitum tolyn, tolyn, kur veriasi nauji horizontai, – ir taip tolyn be galo.
– Ar teko skaityti vaikystės knygas suaugus? Koks apima jausmas? Ar manote, kad vaikystėje skaitytos knygos turi tame laike ir pasilikti, nes, skaitomos vėliau, jos nuvilia? O gal yra knygų, kurios nepasens niekada?
– Yra knygų, kurios parašytos vaikams ir suaugusiesiems. Suaugusiesiems – kad neapaktų ir neapkurstų, visiškai neatbuktų vaikų skausmui. Talentingai parašyta vaikų knyga jokiu būdu nėra išaugama kaip drabužis. Argi gali suaugusįjį mažiau jaudinti niekšo indėno Džo mirtis iš troškulio Tomo Sojerio nuotykiuose arba sudrebėjusi budelio ranka vykdant Miledi mirties bausmę? Ar gali išblukti mažojo princo plaukai tik todėl, kad tu jau esi suaugęs?
– A. Lindgren į klausimą, kaip pradėjo rašyti, atsakė, kad viskas prasidėjo nuo vaikystėje sekamų pasakų: „Man perskaitė pasaką apie milžiną Bam Bam ir fėją Viribundą ir šitaip įsiūbavo mano vaikišką sielą, kuri iki šiol dar nevisiškai nurimo.“ Kas Jūsų sielą įsiūbavo kurti? Kas įkvėpė? Ar prisimenate pirmąjį kūrinį?
– Kurti, rašyti savo istorijas pradėjau labai anksti. Visada turėjau savą požiūrį į viską, kas vyksta šalia, ir, matyt, norėjau jį išreikšti, užfiksuoti raštu. Mano rašinėlius net pradinėse klasėse mokytoja skaitydavo garsiai ir nešdavo skaityti į kitas klases. Visada tikėjau, kad žodis – ypač užrašytas – gali daug pakeisti: priminti, pažadinti, paguosti, apginti. Taip manau ir dabar – tikriausiai niekada neatsikratysiu idealizmo.
– Ne vienas rašytojas yra sakęs, kad vaikams pradėjo kurti pats susilaukęs vaikų ir norėdamas padaryti ką nors kitaip, įdomiau, geriau. Kaip atsirado Jūsų vaikiškos knygelės?
– Man visada buvo gaila vaikų, spraudžiamų į rėmus, apgaudinėjamų, nemylimų, tarsi nepastebimai gyvenančių šalia grubaus, šalto suaugusiųjų pasaulio. Norėjau parodyti, kad jie yra už viską svarbesni ir kad jie gali išgelbėti nuo pražūties tėvus, šalį, pasaulį.
– Ar yra skirtumas, kam rašyti? Kas svarbiausia kuriant vaikams ir nevaikams? Kam rašyti lengviau ir kodėl?
– Rašyti vaikams sunkiau negu suaugusiesiems. Svarbiausia – meninė tiesa. Turi būti garbingas kalbėdamas skaudžiausiomis temomis. (Sako, visai neseniai vienoje mūsų šalies mokykloje nušvilpė du turtingus, išsipusčiusius menininkus, pakviestus „pabendrauti“ su vaikais.) Rašytojo, žinoma, nenušvilps, bet vaikas, pajutęs netikrą gaidą, tavo knygos paprasčiausiai neskaitys.
Suaugusiesiems rašyti lengviau, nes subrendęs žmogus gali priimti ir baisiausią tiesą.
– Kritikė D. Kalinauskaitė rašė, kad Jūsų kūrybos varikliukas – „užuojauta, įsižiūrėjimas į skriaudžiamuosius“. Ar čia iš tiesų įžvelgta Jums artimiausia tema? Papasakokite plačiau, kaip rašote: laukiate įkvėpimo, nuotaikos, o gal impulsą rašyti suteikia kokia skaudi išgirsta istorija?
– Specialiai apie skriaudžiamus žmones nerašau. Tiesiog manau, kad yra daug nukentėję žiauriose grumtynėse su gyvenimu. Ypač mes, lietuviai. A. Lindgren knygų herojai, net didžiausi nelaimėliai, yra kupini savo vertės jausmo. Mūsų našlaitį jau sunku prikelti pilnaverčiam gyvenimui. Jis beveik sulaužytas, retai beprigyjantis žmonių visuomenėje. Tai ilga kalba, ir aš dėl laiko ir vietos stokos šios temos neplėtosiu.
– Kiek Jūsų kūryboje autobiografiškumo?
– Mano kūryba labai autobiografiška.
– Kritikai rašo, kad sukūrėte unikalų mažutės novelės modelį. Ar nekilo minčių žanrą keisti – rašyti poeziją? Ar romanus? Kaip apskritai vertinate kritikų darbą? Jų pastangas viską klasifikuoti, įvardyti? Tie patys kritikai Jūsų kūrybą lygina su J. Ivanauskaitės, J. Skabliauskaitės. Ar įžvelgiate kokių panašumų?
– Jausčiausi labai nelaiminga, jeigu būčiau panaši į minėtąsias koleges. Rašytojas nieko neturi priminti – tik patį save. Jei kritikai mane lygina su kuo nors konkrečiai, manau, tai – nesusipratimas.
– Ar domitės kolegų darbais? Kaip vertinate literatūros padėtį? Ar patinka tai, ką matote knygynų lentynose? Gal koks leidinys ypač nustebino, pradžiugino?
– Gerbiu savo kolegų darbą. Stengiuosi būti kukli ir niekam neužstoti saulės. Apie viską, kas vyksta mūsų literatūriniame gyvenime, turiu savo nuomonę ir vertinu knygas, kurios yra talentingos. Šlamšto mums nereikia. Kičo produkciją kai kas stengiasi pritempti iki aukštų meniškumo kategorijų. Tai matyti nesmagu. Šitai mūsų literatūrą netgi kompromituoja. Skaitytojas yra klaidinamas, turbūt – ir ne be piktos valios.
– Mėgstamas žurnalistų klausimas – kas dabar ant Jūsų darbo stalo? Knyga, kurią dabar skaitote? Knyga, kurią rašote?
– Šiuo metu baigiau apysaką vaikams „Mergaitės romanas“, o skaitau susiradusi senus A. Moravijos Romos apsakymus.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)
