SKOLINIAUTOJŲ PADERMĖS SAGA (Merės Norton 100-osioms gimimo metinėms)

Apie Merę Norton (Mary Norton) rašyti ir kalbėti tarsi dar per anksti: lietuvių kalba tėra prieinama vienintelė jos knyga – Skoliniautojai (The Borrowers, 1952). Tačiau koks garbingas jubiliejus!.. Kito tokio mes tikrai nesulauksime. Bet… gal sulauksime kitų rašytojos knygų, garsiojo jos ciklo? Nauji vardai, nauji kūriniai – net ir klasikos – į vaikų literatūros rinką Lietuvon žengia lėtai, atsargiai, bet, žiūrėk, staiga ima ir išpopuliarėja…

M. Norton gyvenimas iki Skoliniautojų

Redžinaldo Spenserio, chirurgo, savo kilmę siejančio su garsiu XVI a. poetu Edmundu Spenseriu, duktė Merė gimė 1903 metų gruodžio 10 d. Londone. Augo didžiuliame, nuolat svečių pilname name. Vasaras dažnai leido Laitono Bazardo (beje, minimo ir Skoliniautojuose) apylinkėse, kur su keturiais broliais mėgdavo klajoti po laukus, tyrinėti gamtos kampelius. Sulaukusi garbaus amžiaus, rašytoja sakė, jog garsusis ciklas apie skoliniautojus, tiek tai, kad pasirinko pasakos žanrą, susiję su jos trumparegyste… Šią ligą tėvai labai vėlai pastebėjo ir tada įtaisė Merei akinius. Tik karo pabaigoje, po šešių operacijų, rašytoja šią ligą išsigydė. O iki tol, negalėdama kaip reikiant įžiūrėti peizažo detalių, smulkių daiktelių, ji daug ką įsivaizduodavo, fantazavo, kad žolėje knibžda įvairiausių keistų būtybių, ir pan.

Rašytoja nepalankiai prisimena pirmuosius savo mokslus. Pagrindinį išsilavinimą įgijusi Šv. Margaretės vienuolyno mokykloje, pradėjo studijuoti Sekretorių kolegijoje, tačiau stenografijos mokslams pasirodė visai negabi… Didžioji Merės meilė buvo teatras. Kartu su broliais, pasislėpusi nuo suaugusiųjų, režisuodavo, vaidindavo, improvizuodavo spektaklius. Tad labai apsidžiaugė, kai 1925 m. pateko į netoliese esantį Old Viko teatrą, kur mokėsi aktorystės ir vaidino nedidelius vaidmenis. „Dveji metai Old Vike – laimingiausi mano gyvenime“, – apibendrino pati rašytoja¹. Enciklopedijos dabar M. Norton pristato ir kaip rašytoją, ir kaip aktorę.

1926 m. Merė ištekėjo už Roberto Čarlzo Nortono, kurį pažinojo nuo vaikystės. Jis buvo „stulbinančiai gražus, baigęs mokslus Ciuriche, Einšteino mokinys. Egzaminus laikydavo trim kalbom, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare kaip artileristas, buvo šaunus raitelis ir puikus irkluotojas“, – apibūdina savo vyrą Merė². Pasak jos, Nortonų šeima buvo „baisiai turtinga“: turėjo laivyną ir didžiulius namus Portugalijoje, kuriuose jaunoji žmona jautėsi svetima. „Aš grįždavau į Angliją gimdyti vaikų, kad jie neprarastų Britanijos pilietybės. Tie sugrįžimai man visados būdavo šventė“³. Nortonai, kaip ir visi išeiviai, anot Merės, buvo dideli patriotai, tad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Robertas pats nuėjo į Britanijos ambasadą ir pasisiūlė į karo tarnybą. Beje, maždaug tuo metu Nortonų laivininkystės firma bankrutavo. Pati Merė irgi atliko karo tarnybą: dvejus metus Anglijoje ir dar dvejus Niujorke tvarkė karo laivybos dokumentus. „Niujorke atsidūriau su trimis vaikais (ketvirtasis vaikas, sūnus Gajus, buvo likęs Portugalijoje) ir keturiasdešimčia svarų sterlingų“⁴.

Pasak kai kurių šaltinių, Norton pradėjo rašyti, norėdama išlaikyti Amerikoje atsidūrusią šeimą. Pati autorė aiškina kiek kitaip: jai buvo iki gyvo kaulo įgrisę smulkmeniški laivų registracijos popieriai, tad ėmusi rašyti. Nusiuntė apsakymą žurnalui, sulaukė palankaus vertinimo ir paskatinimo. Migdydama vaikus, ji sukūrė pasaką apie raganą mėgėją (Bonfires and Broomsticks), kurią išleisti pavyko tik 1947 Londone. O pirmoji Norton knyga pasirodė 1943 m. Amerikoje. Tai buvo pasaka Stebuklingasis lovagalio bumbulas (The Magic Bed-Knob). 1957 m. Anglijoje (į gimtąją šalį ji grįžo 1942-aisiais) išėjo Lovagalio bumbulas ir šluotkotis (Bed-Knob and Broomstick) – knygoje publikuotos abi ankstesnės, veikiausiai kiek perdirbtos pasakos. Ši dviejų siužetiškai susijusių apysakų-pasakų knyga populiari iki šiol. Vos pasirodžiusiai, kritikai jai pranašavo klasikos statusą, žavėjosi originaliu pagrindinės veikėjos panelės Prais – miestelio muzikos mokytojos ir kartu burtininkės, galinčios skraidyti ant šluotos – paveikslu. Apie jos galias sužino trys miestelyje atostogaujantys vaikai. Vienas jų, šešiametis Polas, gauna antgamtinę dovaną – pasukęs metalinį lovagalio bumbulą, jis visus gali nuskraidinti į bet kurią pasaulio vietą. Antrojoje apysakoje vaikai su burtininke Prais keliauja į XVII amžių, ten sutinka juodųjų galių valdytoją Emilijų, grįžta į Angliją. Galų gale Emilijus panelei Prais pasiperša, ir jiedu iškeliauja gyventi į XVII amžių…

Ši Norton knyga, kurią be išlygų galime laikyti nuotykine literatūrine pasaka, atskleidė didelę autorės fantaziją, pasakotojos talentą. Vis dėlto į literatūros istoriją Norton įėjo Skoliniautojų ciklu –epopėjiniu pasakojimu, arba saga, apie mažų, maždaug šešių colių ūgio, žmogeliukų giminę, padermę, o gal net… rasę. Apie juos autorė išleido šešias knygas. Už pirmąją ciklo knygą pelnė garsiausią Britanijos vaikų literatūros apdovanojimą Karnegio medalį ir Luiso Kerolio premiją (abu 1952 m.), o 1960 m. įrašyta į IBBY Garbės sąrašą. Be to, Norton išleido dar vieną folkloro atspalvių turinčią apysaką-pasaką Ar visi milžinai išmirė? (Are All the Giants Dead?,1975). Lovagalio bumbulas… buvo nufilmuotas Volto Disnėjaus studijoje, taip pat radiofonizuotas. Skoliniautojai irgi persikėlė į televizijos filmą.

M. Norton mirus, 1970 m., rašytoja ištekėjo už Lajonelio Bonsejaus, gyveno Esekse, Airijoje, kol galų gale apsistojo Devono grafystėje. Ten, Hartlande, 1992 m. rugpjūčio 29 ji ir mirė.

„Aš dirbu baisiai daug ir kartais tą patį sakinį perrašau šešis kartus, kol galų gale loginis kirtis krinta ant reikiamo žodžio, ir atsiduria ten ne bet kaip, o kad būtų įdomiau skaityti. Jei bent vienas sakinio žodis styro lyg koks kreivas nykštys, aš dirbu tol, kol tą sakinį skaityti pasidaro lengva lengva, – kad niekas nė nepamanytų, kaip sunkiai sunkiai aš dirbau“⁵.

Literatūrinio modernumo apraiškos

Paviršutiniškai skaitomi, Skoliniautojai gali pasirodyti tiesiog nerūpestinga, linksma pasaka apie mažas būtybes, gyvenančias po seno namo grindimis. Tačiau skaitydami dėmesingiau, čia rasime gilesnių, sudėtingesnių užuominų. Naujoje Oksfordo pasakų enciklopedijoje rašoma: „Skoliniautojus ir penkis jų tęsinius galima skaityti įvairiais lygmenimis. Vaikai žavisi pasaulio perspektyva, kuri pateikiama šešių colių atstumu nuo žemės, ir gausybe buitinių smulkmenų; suaugusiems tai – svarbi neturinčiųjų valstybės, perkeltųjų asmenų ar benamių kovos už išlikimą alegorija.“⁶ Kitame šaltinyje, vienoje iš naujausių vaikų literatūros istorijų, Skoliniautojai kartu su Mere Popins (P. Travers) ir Šarlotės voratinkliu (E. B. Vait) pasirinkti prie kūrinių, atstovaujančių vaikų literatūros modernizmo tarpsniui. „Modernistų kūrybai, – rašoma šioje knygoje, – būdinga nelinijinis pasakojimas ir prasmių ertmės tekste, atsisakoma daryti kokias nors išvadas ir sykiu – pateikti absoliučius atsakymus. Modernizmo kūrinių forma yra atvira ir kūrybiška, paliekanti skaitytojui galimybę pačiam suvokti teksto prasmes, – visažinis pasakotojas jų tiesiogiai nepateikia.“⁷ Tradicinį pasakojimą šiame kūrinyje pirmiausia griauna savita kompozicija, įrėminimo principas. Vos atsivertę knygą, iškart susiduriame su pirmojo asmens pasakojimu, kuris tuoj pat perleidžiamas trečiajam asmeniui: „Pirmoji man apie juos papasakojo ponia Mej. Ne, ne man. Argi tai galėjau būti aš (…). Jos vardas, atrodo, buvo Keitė. Nors pats vardas mums nelabai svarbus: toji mergaitė šioje istorijoje beveik nedalyvauja“⁸.“Tai, kad staigiai peršokama nuo pirmojo asmens prie trečiojo, rodo, jog stokojama patikimumo, o vėliau pasakojimas dar labiau skatina skaitytoją abejoti pasakotoju ir tuo, kas pasakojama“⁹. Netrukus skoliniautojų istoriją Keitei pasakojanti ponia Mej, leidžia suprasti, kad ji tik perpasakoja kare didvyriškai žuvusio brolio pasakojimą. „Jis buvo toks mėgėjas pasierzinti. Tiek mums visko pripasakodavo – man ir seseriai… Visokių nebūtų dalykų“ (p.12). Vėliau skaitytojui atsiranda nemažai prielaidų tą „pasakotojos pasakotoją“, arba ponios Mej brolį, tapatinti su Berniuku, kuris įsitraukia į pasakos įvykius. Pasakotoja, pasirinkusi Mej vaidmenį, nuosekliai erzina savo klausytoją Keitę, ar tiksliau – knygos skaitytoją. Tokiu žaismingu erzinimu baigiasi visa pirmoji knyga: Keitė įtaria, jog Mej bus skaičiusi Arietės dienoraštį, o Mej į tai atsako, jog raidę „e“ Arietė rašydavo lygiai taip, kaip ir jos brolis. Galime suprasti: tai brolio užrašyta, sukurta istorija… „Erzinantis Norton pasakojimo žaidimas nepalieka jokios vilties sulaukti aiškių išvadų“¹⁰.

Kai kurie kritikai abejoja, ar tokia sudėtinga kompozicija dirbtinai neapsunkina – turimi galvoje vaikai – kūrinio suvokimo. Tačiau labai pagrįsta įžvalga, kad tikroviškosios ir pramanytosios plotmių paralelė yra konceptuali, provokuojanti tam tikras prasmes. XX a. vidurio, pokario rašytojams rūpėjo vaiko individualumas, tapatybė, jo atskyrimas nuo suaugusiųjų, tėvų, apskritai požiūris į vaiką. Arietės reakciją į motinos žodžius šiandien daugelis turbūt perskaitome pasitelkę komizmo kodą – kaip ironiją: „Vaikas teisus, – ryžtingai pasakė ji. / Arietės akys suapvalėjo. / – Ak, ne… – prasižiojo ji. / Ji pati išsigando, kad yra teisi. Visada tik tėvai teisūs, ne vaikai. Arietė žinojo, kad vaikai niekad neturi sakyti savo nuomonės ir turi džiaugtis girdėdami, kad yra saugūs ir neteisūs“ (p. 58–59). Bet tai gali būti ir visiškai tiesiogiai išreikštas autorės pedagoginis protestas ar bent nerimas. Berniukas į seną Viktorijos laikų namą atvežtas iš Indijos (kritikų nuoroda į Paslaptingo sodo aplinkybes irgi labai motyvuota), jis vienišas, nemylimas. Jo norą priklausyti Arietės šeimai, padėti jai, išgelbėti ją galima aiškinti kaip psichologinę kompensaciją – savo šeimos jis neturi, tetos Sofijos namai jam šalti ir tušti – o taip norisi kam nors priklausyti. Vienišumas, atskirtumo drama – štai šiuos dalykus ryškina Berniuko ir skoliniautojų situacijos paralelė. Nors, aišku, knygos įvykių tėkmę ir baigtį taip pat galima interpretuoti kaip vienišų bendraamžių (Berniuko ir Arietės) psichologinį solidarumą. Arba vėlgi – įžvelgti joje minėtąją socialinės, politinės pokario padėties potekstę – išguitųjų, netekusiųjų, praradusiųjų situaciją.

Antrinio pasaulio poetika

Skoliniautojuose akivaizdi šiuolaikinio literatūros mokslo akcentuojama literatūrinės pasakos dviejų pasaulių struktūra: knygoje veikia žmonės ir pasakinės būtybės. Tačiau, kitaip nei stereotipinėse pasakose, tiedu pasauliai nėra griežtai atskirti, jų riba peržengiama. Berniukas susitinka ir bendrauja su Ariete, teta Sofija – su Lukstu, nors tai gali būti aiškinama kaip vizijos, „inspiruotos“ „senosios puikiosios maderos“ grafino. Labai savitas ir antrinis pasaulis, originali jo motyvacija. Rašytoja tarsi nori paaiškinti, kur amžinai dingsta smulkūs namų ūkio daikteliai, – juos pasiskolina (deja, negražina…) tam tikros įvairiose vietose įsikūrusios būtybės – šešių colių žmogeliukai. „Galima sakyti, jog skoliniautojai išvis nėra stebukliniai personažai; jie paprasčiausiai gyvena, kaip gyveni tu ir aš. Skoliniautojų fantastiškumas tėra vien jų mažumas…“ – rašo kritikė Eleanora Kameron¹¹. Ironiškai apverstas pasakinių būtybių santykis su žmonėmis: „Jie manė – žmonės sukurti vien tam, kad atliktų nešvarius darbus, kad tai didieji vergai, kuriais jie gali naudotis“ (p.14). Susitikusi su Berniuku, Arietė piktinasi: „Ak, nebūk juokingas! (…) Juk tu tikriausiai nemanai, kad pasaulyje yra daug žmonių tokio dydžio kaip tu?“ (p.86). Pasitelkiamas tėčio autoritetas: „Štai kodėl mano tėtis sako: gerai, kad jie miršta… Mums, sako tėtis, daug jų nė nereikia, užtenka, sako, kelių. Kad mus aprūpintų…“ (p.87). O toliau ji apibendrina: „Žmonės skirti skoliniautojams – kaip kad duona skirta sviestui užsitepti“ (p.93). Arietė negali susitaikyti su mintimi, kad yra atvirkščiai, kad tai jų pačių padermė yra mažuma ir, beje, nykstanti. Taigi autorė kuria netikėtą pasaulio suvokimo perspektyvą – verčia skaitytoją pasaulį matyti ne žmonių, o mažų žmogeliukų akimis. Tam padeda ir labai kruopštus, smulkus buitinis piešinys – šį autorės talento ypatumą pabrėžia kone kiekvienas jos knygų ciklo vertintojas. „Merė Norton (…) – detalių meistrė“, – tvirtina garsus vaikų literatūros kritikas Markusas Kroučas¹². „Merė Norton skrupulingai dėmesinga detalėms“, – antrina jam Barbara V. Olson ir primena, kad Norton laikytina garsios anglų rašytojos Editos Nesbit mokine, o būtent Nesbit esą suvokusi, kad vaikams patinka skaityti kruopščius, daiktiškus aprašymus, jeigu tos detalės jiems artimos¹³. Skoliniautojai, įsikūrę po seno namo grindimis, iš „pasiskolintų“ daiktelių susikuria kone ištaigingą buitį. Skrupulingą buitinio aprašymo tikslumą galima puikiai suvokti iš Arietės kambario aprašymo, kuris gana tiksliai perteiktas vienoje šio straipsnio iliustracijų. Bet pasitelkime ir dar porą pavyzdžių: „Židinys buvo žavingas, jį iš obuolių sulčiaspaudės krumpliaračio, kurį surado tvartuose, surentė Arietės prosenelis. Atsikišę krumpliaračio dantys priminė žvaigždės spindulius, o pati liepsna telkėsi jo centre. Viršuje išvesta kaminas – apverstas žalvarinis piltuvėlis. Jis anksčiau buvo naudojamas pripilti žibalui į lempą, kuri stovėdavo ten, viršuje, ant stalo hole. Iš to piltuvėlio kaklelio sumontuotu vamzdžiu dūmai išeidavo į viršuj esančios virtuvės dūmtraukį“ (p.24); „Arietė prisitraukė siūlų ritę ir iš lėto atsisėdo prie stalo. Ji stebėjo, kaip mama traukia arbatinio snapelį – visad būdavo įdomu stebėti šitą veiksmą. Storesnysis plunksnos koto galas buvo arbatinio viduje. Prieš pilant arbatą jį reikia atsargiai timptelėti į save, taip jis tvirčiau įsispraudžia į skylę gilės šone, ir tada arbata nevarva pro šalį. Jeigu – o tai kartais nutikdavo – apie sandūrą susidarydavo šlapias žiedas, vadinasi, plunksnos kotelį reikia truktelėti stipriau – staiga, bet švelniai, ir pasukti“ (p.101). Taigi antrinis pasaulis gan realistinis, buitinis. Visi tie „jutiminiai vaizdai padeda skaitytojui patirti to naujojo pasaulio garsus, kvapus ir skonį burnoje“¹⁴.

Kitas, bene esmingiausias, antrinio pasaulio poetikos klodas – veikėjų charakteriai, sukurti psichologinio realizmo principu. „Tie žavintys veikėjai įtikinami ne dėl to, kad yra antgamtiški (Arietė įsižeidžia, kai Berniukas bando juos laikyti elfais), o kad jų paveikslai labai baigtiniai… (…) Galų gale skoliniautojai išsikovoja mūsų pasitikėjimą kaip šeima“¹⁵. Galėtume patikslinti, kad jau pirmojoje knygoje vaizduojama ir platesnė skoliniautojų padermė – ne tik Laikrodiniai, jų istorijos, likimai, sudėtingi giminystės santykiai. Kritikai yra bandę aiškinti, jog skoliniautojai reprezentuoja vaikų pasaulį. „Viena vertus, skoliniautojai yra vaikai – maži, gyvenantys savo mentaliniame pasaulyje, didesniojo pasaulio apsupti… (…) Kita vertus, tie trys pagrindiniai veikėjai yra paprasčiausia šeima, o Lukstas ir Namilė – suaugusieji ir tėvai“, – rašo Nigel Hand, o paskui tikslina, kad skoliniautojų paveiksluose subtiliai susipina vaikų ir suaugusiųjų patirtis¹⁶. Vis dėlto, žiūrėdami į antrinį pasaulį kaip į uždarą sistemą, Luksto ir Namilės paveiksluose vaikiškumo vargu ar įžvelgtume. Lukstas – pavyzdinė šeimos galva, sunkiai dirbantis, drąsus, atsakingas, atsargiai priimantis sprendimus, pafilosofuojantis ir… neatsilaikantis prieš žmonos įtaigą. Jis – „geriausias skoliniautojas“, anot Namilės, jis – drąsus („Mano tėvelis išsigandęs! – piktai sušuko Arietė. – Išsigandęs tavęs! – dar pridūrė“, p.91). Labai „žmogiški“, tradiciniai jo santykiai su uošve: kai Namilė pasakoja apie savo motinos „pojūtį“, atsirandantį priartėjus prie žmonių („Mano mama jį visad pradėdavo jausti nuo pasmakrės ir tada staiga aplink visą kaklą… (…) Mama sakydavo, lyg kas apykaklę būtų uždėjęs…“ p.102), Lukstas neiškentęs burbteli: „Gaila, kad toji apykaklė jos neuždusino“ (p.103). Tokia pat ironijos kibirkštis blyksteli svarstant, kada galėjo iš namų dingti giminaitė Lupė, kurią vyras Hendreris laiške Arietei prašo sugrįžti: „Šiaip ar taip, gana seniai, jeigu jis jau nori, kad ji sugrįžtų“, – išduoda savo vyrišką solidarumą Lukstas (p.131). Namilę galėtume laikyti žmonos, motinos, namų šeimininkės idealu. „Galbūt dėl to, kad yra visų šio pasaulio gerųjų sielų paketas, Namilė labiausiai išryškėja kaip itin tikroviškas charakteris. Gyvybinga, šneki, vis ko nors susirūpinusi, truputį kandi, ir nevengianti paliežuvauti…“¹⁷. Beje, ji „vargšė bemokslė būtybė“ (p.23), didžiuojasi, kad dukra moka skaityti ir rašyti, mėgsta, „kad viskas gražiai atrodytų“ (p.107). Ji ir nepaprastai moteriška: išgirdusi, kad vyras grįžta „paskoliniavęs“, šūkteli: „Tavo tėtis! (…) Ak, sakyk, kaip aš atrodau? Kur šukutės? (…) Namilė brūkštelėjo jomis sau per plaukus, prasiplovė paraudusias akis ir, kai Lukstas įžengė vidun, ji šypsojosi ir taisėsi prikyštę“ (p.31). Net tragiškiausią akimirką – Berniukui netikėtai išlaužus jų miegamojo lubas –lovoje užklupta Namilė nepraranda moteriško orumo: „Bet Namilė, priešingai, negalėjo atsikelti. Ji mat vilkėjo senais naktiniais marškiniais, kurie nugaroje buvo užlopyti, tad niekas jos tokios nepajudins iš vietos. Namilės viduje iš lėto jau budo įniršis: ją užtiko su suktukais plaukuose. Negana to, ji staiga prisiminė, jog per visą tą sumaištį pirmą kartą gyvenime vakar po vakarienės nesuplovė indų, paliko juos rytojui. Dabar jie stovi ten, viršuje, ant stalo išstatyti prieš visą pasaulį!“ (p.137). Lemtingasis Namilės bruožas, arba silpnybė, – moteriškas polinkis prie daiktų, baigiasi pražūtingai. Kai Berniukas pasiūlo jų namams patiekti įvairiausių malonių daiktų, Namilė svaigsta iš laimės. Ten, viršuje, kyla įtarimų, ir panelė Draiver ryžtasi išrūkyti keistąsias būtybes iš namo. Klausiama, ar užkalti praplėštas lubas (t. y. namo grindų lentas), pro kurias tie daiktai galėtų būti paduodami, Namilė diplomatiškai pamoko Lukstą: „Pasakyk jam, kad mus užkaltų, bet… nestipriai.“ (p.143). Ši citata mums rodo, pasakinius suaugusiuosius Norton vaizduoja su nemaža, bet gražia ironija.

O štai Arietės paveikslo spalvos kitokios. „Pagrindinis šios knygos konfliktas – Arietės troškimas pažinti platesnį pasaulį, jos nepriklausomybės poreikis ”, – rašo Marija Nikolajeva¹⁸. „Arietė mėgsta klausytis mamos pasakojimų, bet augdama ji jau tolsta nuo tėvų“¹⁹. Štai kaip ji reaguoja į žinią apie kažkada iš šio namo „emigravusią“ dėdės Hendrerio šeimą: „Ak, – nušvitusiu veidu atsakė Arietė, – atsidurti lauke… gulėti saulėje… bėgioti po žolę… suptis ant šakelių kaip paukščiui… čiulpti nektarą iš žiedų…“ (p.41). Aptariant Hendrerio šeimos likimą ir galimybę įsikurti kitur, Arietė protestuoja jau visai atvirai: „Galiu lažintis, kad ji (Hendrerio duktė Egletina. – K. U.) paprasčiausiai pabėgo, nes nebegalėjo toliau būti įkalinta… diena po dienos… savaitė po savaitės… metai po metų… Kaip aš! (…) Žinau, kad mes vieninteliai sugebėjome čia išlikti, o visi kiti pasitraukė. Bet kokia galų gale iš viso to nauda? Nemanau, kad labai išmintinga gyventi šitaip atsiskyrus, amžinai atsiskyrus didžiuliame, milžiniškame, pustuščiame name… po grindimis… Kur nei pasikalbėti nėra su kuo, nei pažaisti…“ (p. 57–58). Galėtume gausiai cituoti iliustruodami, Arietės palaimą pagaliau atsidūrus lauke ir kokiomis laimės ašaromis ji apsipila išgirdusi galutinį tėvo sprendimą: „Mes turime emigruoti“ (p.165–166). Taigi Arietė – paauglė, jai keturiolika metų, jos būsenas suvokia ir mama: „Pavasaris daro savo, – pasakė sau mintyse, – kai buvau jos metų, ir man panašiai užeidavo“ (p.115). Nuosekli Arietės išgyvenimų kreivė dar sykį patvirtina subtilų Norton knygos psichologizmą, psichologinį autentiškumą. Sunku iškęsti nepalyginus Arietės paveikslo su Silvijos Vo (Sylvia Waugh), kitos anglų rašytojos, Žmogonų (1993) Apleba: tas pats veržimasis iš namų rutinos, noras bendrauti su plačiuoju pasauliu, su bendraamžiais ir pan. Arietės paveikslas, be abejo, labiausiai priartina Skolinaiutojus prie jaunųjų skaitytojų. Tačiau šiuo požiūriu ne mažiau svarbus ir nuotykinis pasakojimo pradas.

Skoliniautojų siužete gana daug veiksmo, net dramatizmo. Juk vien tie Luksto žygiai į didijį namą parsinešti daiktų susiję su rizika – skoliniautojai negali būti pastebėti žmonių! Detektyvo atmosfera įsigali panelei Draiver patyrus, kad namuose paslaptingai dingsta daiktai. O kokia dramatiška, įtempta pabaigos situacija, kai Draiver iniciatyva Laikrodinius siekiama išrūkyti (tiesiogine šio žodžio prasme) iš po grindų ir Berniukas siekia juos išgelbėti. Taigi nuotykių literatūros požymiai knygoje akivaizdūs. Tęsiniuose jie dar labiau ryškėja. Paprastai tęsinių ir sulaukia tos vaikų knygos, kuriose svarbesnis yra pats veiksmas, nuotykis ir kurios nesiekia išspręsti, išaiškinti kokios nors filosofinės ar pedagoginės idėjos, problemos.

Taigi buitinio aprašymo meistrystė, įtaigus psichologinis realizmas ir nuotykinės įtampos kupinas siužetas yra bene svarbiausi antrinio pasakos pasaulio poetikos bruožai. Tiesa, subtilų komizmą, humorą turbūt irgi reikėjo labiau išryškinti, aptarti plačiau…

Apie tęsinius

Glaustai pristatysime Skolinaiutojų tęsinius. Antrojoje knygoje Skoliniautojai laukuose (Borrowers Afield, 1955; visi lietuviški pavadinimai, suprantama, sąlyginiai) paaiškėja, kad Lukstas, Namilė ir Arietė vis dėlto pabėgo. Dabar jie įsikūrę vidur lauko, čigono Kreivaakio pamestame bate. Nesunku suprasti, kad Namilę kankina buitiniai nepatogumai, Lukstas sunerimęs, kaip reikės išmisti per žiemą, o Arietė mėgaujasi laisve ir džiūgauja sutikusi Spilerį – bendraamžį iš skoliniautojų padermės. Antrosios knygos siužetinę situaciją kritikai lygina su Robinzono Kruzo. Mums įdomiausias pasirodė būtent naujas personažas Spileris – kažkoks laisvūnas, murzius (Namilei tai kelia siaubą), žmonių ir skoliniautojų ryšininkas, truputį primenantis Tuvės Janson Snusmumriką. Spileris parūpina maisto, suranda Laikrodiniams (Arietės šeimai) naujus namus. Trečiojoje dalyje – Skoliniautojai prie upės (Borrowers Afloat, 1959) – Laikrodiniai atsiduria dėdės Hendrerio namuose (jo šeima įsikūrusi miškininko trobelėje), kurių buitis ir estetika visai kitokia. Atbunda moteriškas Namilės priešiškumas giminaitei Lupei, o Lukstas nenori būti išlaikytinis… Tad Spileris, apeidamas pavojus, nuotekų vamzdynais išveda juos prie upės ir įkurdina sename virdulyje. Per potvynį visa trijulė tuo virduliu plaukia upe – vėl kitur… Bemaž visose knygose pakartojamas įrėminimo principas – skoliniautojų nuotykius pasakoja koks nors suaugęs „tikras“ žmogus. Visose knygose skoliniautojai susiduria su žmonėmis tiesiogiai. Vieni žmonės jiems palankūs, draugiški, kiti – priešiški. Labiausiai Laikrodinių likimu piktnaudžiaujama ketvirtoje knygoje – Skoliniautojai ore (Borrowers Aloft, 1961). Jaukiai įsikūrusius geraširdžio pono Poto sukurtame žaisliniame miestelyje Laikrodinius pagrobia pono Poterio šeima: Poteriai plėtoja turizmo industriją, tad mažieji žmogeliukai – puiki atrakcija jų klientams. Lukstas sukonstruoja balioną, kuriuo jo šeima pakyla į orą ir pabėga iš nelaisvės. Arietei šioje knygoje jau septyniolika, ji vis dažniau pasvajoja apie Spilerį, ir net Namilė priversta pripažinti: „Teks man jį pamilti“. Penktojoje knygoje Skoliniautojai atsikeršija (The Borrowers Avenged, 1982) Poteriai persekioja pabėgėlius, sukuriama įvairių pavojingų situacijų, į veiksmą įsitraukia ir kai kurios kitos skoliniautojų šeimos… Labiausiai kritikuojama Eleonoros Fardžen (Eleanor Farjeon) gimtadieniui sukurta – atrodo, nedidelė apimties – pasaka Vargšas Švarutis (Poor Stainless, 1971), kurioje vieno berniuko skoliniautojo nuotykiai papasakoti Namilės vardu, – jau vien tuo šis kūrinys skiriasi iš kitų.

Didaktinės kūrinio galimybės

Skoliniautojai labai parankūs ugdant mokinių kūrybiškumą ir literatūrinės pasakos suvokimą. Tai pabrėžia ne vienas taikomosios literatūrologijos specialistas. Be to, dažnai pažymima, kad ši knyga nepaprastai tinka skaityti balsiai. Ugdymo galimybės ir tikslai, aišku, labai priklauso nuo adresato amžiaus. Nepasakysi, kad šios knygos adresatas visiškai aiškus: Arietė keturiolikmetė, bet pats pasakos žanras ir kai kurie kiti kūrinio bruožai lyg ir būtų artimesni mažesniems. Viena kritikė žaismingu tonu šią knygą rekomenduoja vaikams nuo 7,5 iki 11,75 metų²⁰.

Grįždami prie garsinio skaitymo, drąsiai galime tvirtinti, kad šis kūrinys puikiai tinka pradinukams. Bet, turėdami galvoje naująsias Lietuvos mokyklų literatūrinio ugdymo programas, manytume, kad tai knyga, labai pravarti penktokams, gal ir šeštokams, – mat šių klasių programa reikalauja perprasti literatūrinę pasaką. O kaip tik Skoliniautojai „gali vaikams suteikti žinių apie literatūrinės pasakos bruožus“²¹. O štai kiti ką tik cituoto straipsnio metodiniai siūlymai: „Baigę skaityti pirmąjį skyrių, stabtelkite ir keletą minučių skirkite spontaniškai vaikų reakcijai, jeigu tik panorėtų ją išsakyti. Paklausti, ką jie pastaruoju metu pametė ir kaip tuos jų daiktelius galėtų panaudoti skoliniautojai, vaikai tikriausiai įsijaus į kūrinio atmosferą. Tada pasiūlykite pagalvoti, kaip turėtų jaustis skoliniautojai, išgirdę netoliese esančiame kambaryje sunkius žingsnius. Galima pateikti keletą klausimų, padedančių įsijausti į konkretų požiūrį. Pavyzdžiui: „Įsivaizduok, kad esi Lukstas. Kur tu buvai, kai pirmąkart suvokei, jog tave pastebėjo Berniukas? Kokia buvo pirmoji tavo mintis?“ Ši informacija labai aiškiai pateikta pačioje knygoje. Norėdami pakeisti požiūrio tašką, galite pasakyti: „Įsivaizduok, kad esi Berniukas. Papasakok, ką pamanei pamatęs ant užuolaidos užsiropštusį mažutį žmogeliuką?“²². Ko gero, didaktiniu požiūriu visai prasminga pasiteirauti, ar Namilės (angl. Homily) vardas atsitiktinis, ar jame slypi prasmė (vardas kaip charakterio kūrimo būdas)? Norint suformuoti išsamesnį pasakos žanro supratimą, būtų natūralu paklausinėti, kas iš šiame kūrinyje vaizduojamų dalykų galėjo įvykti iš tikrųjų, o kas – aiškiai išgalvota. Kadangi lietuviškai tėra išleista pirmoji Skoliniautojų knyga, vaikų kūrybingumą galima skatinti sukeliant spėliones, koks tolesnis herojų likimas. Ar jiems pasisekė pabėgti? Jeigu taip, kur jie atsidūrė? Kaip toliau gyveno? Ir t. t.

Ir nepamirškime: kūrinio meilę galime perduoti kitiems tik patys tą kūrinį pamėgę!

_______________________________________

¹ Something about the Author. Volume 60. Detroit, Mich, 1990, p. 105.

² Something, išnaša 1.

³ Something, išnaša 1, p.106.

⁴ Something, išnaša 1, p. 108.

⁵ Something, išnaša 1, p.109.

⁶ The Oxford Companion to Fairy Tales. Edited by Jack Zipes. Oxford, New York, 2000, p. 342.

⁷ THACKER, Deborah Cogan; and WEBB, Jean. Introducing children’s literature: from romanticism to postmodernism. London and New York, 2002. p.114.

⁸ NORTON, Mary. Skoliniautojai. Vilnius, 2002, p.7. (Toliau cituojant šį kūrinį skliaustuose nurodomas tik puslapis.)

⁹ THACKER, išnaša 7, p.133.

¹⁰ THACKER, išnaša 7, p.135.

¹¹ Children’s Literature Review. Vol. 60. Detroit, 1984, p 214.

¹² Children’s, išnaša 11, p. 218.

¹³ Children’s, išnaša 11, p.215.

¹⁴ HUCK, Charlotte S. Children’s Literature in the Elementary School. 3rd ed. New York, 1976, p. 257.

¹⁵ FISHER, Margery. Who’s Who in Children’s Books. London. 1975, p. 285–286.

¹⁶ Children’s, išnaša 11, p.216.

¹⁷ Children’s, išnaša 11, p.211.

¹⁸ NIKOLAJEVA, Maria. From Mythic to Linear: Time in Children’s Literarture. Lanham, Md., 2000, p. 76.

¹⁹ FISHER, išnaša 15, p.286.

²⁰ Children’s, išnaša 11, p. 213.

²¹ SUTHERLAND, Zena, ARBUTHNOT, May Hill. Children and Books. 7th ed. Glenview, Ill., 1986, p. 604.

²² SUTHERLAND, išnaša 21, p. 605.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)