LAIŠKAI

Gerbiamoji redakcija,

siūlydama „Rubinaičio“ skaitytojams keletą savo minčių, smulkių detalių neaprašiau, nes kiekvieną idėją mokytojai interpretuoja ir pritaiko labai individualiai.

KNYGOS paminklas? Taip!

Mėgstantiems eksperimentuoti lietuvių kalbos mokytojams rekomenduočiau projektą 8 (arba 9) klasei „Monologinės kalbos: KNYGOS paminklų pristatymas“. Projekto tikslas – skatinti mokinius domėtis knyga, ugdyti kūrybiškumą, ieškoti raiškos ir turinio dermės.

Paminklas – architektūros ir dailės (pirmiausia skulptūros) kūrinys kieno nors atminimui ar garbei. Su mokiniais ne kartą esame priėję prie išvados, kad knyga šiais laikais tebėra reikšminga ir daugeliu atvejų nepakeičiama, todėl mūsų paminklai skiriami knygai išaukštinti.

Projektui įgyvendinti skyrėme 5 lietuvių kalbos ir dailės pamokas:

1 pamoka (lietuvių kalba). Viešosios kalbos, jų rūšys. Monologinės kalbos, jų skirstymas. Iškeliama KNYGOS paminklo idėja. Mokiniai pasiskirsto į grupes.

2 pamoka (dailė). Paminklai, jų rūšys. KNYGOS paminklo vizijos kūrimas: stiliaus (idėjų, kinetinis, Egipto, liaudies menas ir t. t.) ir temos (vaikų, senosios, pirmosios lietuviškos knygos paminklas ir pan.) pasirinkimas. Namų darbų užduotis – rinkti ir konspektuoti medžiagą.

3 pamoka (dailė). Darbas grupėse: paminklo maketo kūrimas, konsultacijos. Namuose – sukurti KNYGOS paminklą.

4 pamoka (lietuvių kalba). Patarimai, kaip rengti kalbą, Z. Nauckūnaitės straipsnių „Dialoge“ (2002 m. gruodžio 6 d.) ir knygoje „Iškalbos mokymas“ komentavimas. Monologinių kalbų temų pasirinkimas. Namų darbas – parengti kalbą pasirinkta tema. Mokiniams leidžiama savarankiškai nuspręsti, kaip pristatys savo darbą: grupės vardu kalba vienas arba keli atstovai. Svarbiausia klausytojams pristatyti paminklo stilių, temą ir idėją.

5 pamoka (atviroji integruota lietuvių kalbos ir dailės pamoka). Atsiskaitymas už monologines kalbas, KNYGOS paminklų pristatymas, diskusija. Išklausomos kalbos, apžiūrimi paminklai, darbai įvertinami.

Pačių sukurti įvairių stilių ir temų KNYGOS paminklai bei jų pristatymo kalbos aštuntokams padėjo geriau suvokti knygos reikšmę, mokiniai sužinojo daug naujų dalykų iš KNYGOS istorijos, jų sukurti paminklai papuošė lietuvių kalbos kabinetą ir biblioteką.

Lituanistus, kurie susidomėjo KNYGOS paminklo idėja, kviesčiau ryžtis dar vienam eksperimentui – kurti koliažus (arba dar įdomiau – asambliažus) literatūrinėmis temomis. Šio darbo noriai imasi 5–10 klasių mokiniai. Žinoma, konsultuoti prašoma dailės mokytojų, kurie mielai padeda įgyvendinti įvairiausias idėjas.

Koliažų kūrimas galėtų būti sudedamoji literatūrinio projekto („Lietuvių kalbos savaitės“ ar pan.) dalis. Projekte dalyvaujančios klasės kuria koliažus įvairiomis rengėjų pasiūlytomis ar viena visiems bendra tema, pavyzdžiui: „Eglė žalčių karalienė“ (5 kl.), „Milžinkapis“ (6 kl.) arba „Lietuvių pasakos“, „Viduramžiai literatūroje“, „Pirmosios knygos“ ir pan. Be abejo, meniškiems, originaliems darbams sukurti, pristatymui parengti skiriama daugiau laiko. Tačiau galima pasiūlyti koliažą sukurti ir per konkursą (tuo atveju tema skiriama labai siaura ir parūpinama įvairios medžiagos).

Taip pat tai puiki galimybė paįvairinti užklasinio skaitymo pamokas. 5–6 klasių mokiniai skaito gana daug pasakų, todėl dažniausiai kuria koliažus pagal savarankiškai skaitytas pasakas. 7–8 klasių mokiniai mėgsta fantastiką, detektyvus, siaubo literatūrą, todėl jų darbai išsiskiria originalumu ir drąsa. 9–10 klasių mokiniai skaito knygas apie meilę, bendraamžius, kai kurie dominsi istorine literatūra, taigi koliažai būna gana romantiški.

Darbas sėkmingiausiai vyksta grupėse. Mokinius suskirstyti galima labai įvairiai: pagal mėgstamą autorių, labiausiai patikusį kūrinį, pagal pasirinktą temą ir t. t. Grupių turėtų būti tiek, kad suspėtų darbus pristatyti per pamoką.

Šią idėją kuo puikiausiai galima pritaikyti ir mokantis literatūros (apibendrinant skyrių ar temą).

Su aukštesniųjų klasių mokiniais, kurie domisi literatūra, šiuolaikiniu menu, yra išradingi, galima sukurti instaliacijų apie knygą, pavyzdžiui: „Knyga – pasakų lempa, apšviečianti tolimiausius ir tamsiausius žmogaus gyvenimo kelius“, „Knygos – minties laivai“, „Lietuviškos knygos kelias“. Svarbiausia – skatinti moksleivius domėtis knygose slypinčiais lobiais, padėti juos rasti.

Taigi drąsiai eksperimentuokime, nes mokiniai, kiekvieną kartą originaliai prisilietę prie knygos, tampa vis geresniais jos draugais.

Rita Karpavičienė,

Panevėžio raj. Raguvos vid. m-klos mokytoja

Kad knyga būtų draugė

Norėčiau papasakoti apie mūsų mokykloje vykusį projektą „Kad knyga būtų draugė“, kurį organizavo pradinių klasių vyresnioji mokytoja Irena Jermalavičienė. Gal kas pagalvos, kad toks projektas vaikams neįdomus ar net nešiuolaikiškas. Tačiau pamačiusi, kaip noriai mokiniai jame dalyvavo, su kokia kibirkštėle laukė jo renginių, kaip jiems ruošėsi, nutariau, kad apie tokio renginio sėkmę turėtų sužinoti ir kitų mokyklų mokytojai, mokinių tėvai, bibliotekininkai – visi, kuriems rūpi knygos vieta jaunosios kartos gyvenime.Projektas truko nuo sausio iki balandžio mėnesio. Jame dalyvavo visi norintieji pradinių klasių mokiniai. Jiems talkino klasių auklėtojos. Projekto tikslas – paskatinti mokinius domėtis knygomis, mokytis rasti reikiamos informacijos. Jo metu vyko daug renginių: kiekvienos klasės mokiniai pasirinktu būdu registravo perskaitytas knygas, parodėlei rinko savo tėvų vaikystės knygeles, ruošė viktorinoms klausimus, rengė plakatus su patarlėmis, diskutavo apie knygų reikšmę, ruošėsi ir dalyvavo poezijos popietėje, viktorinoje „Įdomus klausimai“.

„Popietėje su knyga“ mokiniai skaitė patarles, pateikė klausimų apie knygas ir į juos atsakė. Renginyje dalyvavo mokyklos bibliotekininkė, kuri papasakojo apie knygas, biblioteką, atsakė į vaikus dominančius klausimus. Eilėraščius deklamavo ne tik klasės išrinkti skaitovai, bet ir visi mėgstantys deklamuoti.

Mokyklos koridoriuje buvo organizuota parodėlė „Mano mėgstamiausios knygos herojus“. Mokiniai, mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai galėjo gėrėtis draugų darbais, rinkti gražiausią piešinį. Parodėlėje buvo parodyta 70 piešinėlių.

Baigiamajame renginyje skambėjo gražios eilės, dainelės, žymių žmonių žodžiai apie knygas. Mokiniai pristatė, kiek knygelių perskaitė projekto metu. Baigiamasis renginys nustebino ir gražia parodėle „Knygos, kurias vaikystėje skaitė mūsų tėvai“. Mokytojai pasidžiaugė nuoširdžiu mokinių dalyvavimu. Aktyviausius projekto dalyvius organizatoriai apdovanojo puikiais prizais – knygelėmis. Nors renginys baigėsi, mokiniai neskubėjo skirstytis, dalijosi įspūdžiais.

Norėčiau padrąsinti mokytojus nebijoti „nemadingų“ renginių. Pasėkite mažųjų mokinukų širdyse meilės knygai sėklą, kad užaugę jos vaisiai džiugintų ir maloniai stebintų.

Jūratė Šoliūnaitė-Pavilionienė,

Visagino „Verdenės“ vidurinės mokyklos

 pradinių klasių vyresnioji mokytoja

„Jei neskaityčiau, tai ir žioplas būčiau“

 – Mokytoja, duokit greičiau sąrašą – tiek naujų knygų į biblioteką atvežė!.. – vargais negalais sulaukusios pertraukos, sukuždėjo į ausį dvi penktokės.

– Gerai, šią savaitę padiktuosiu visai klasei, – ramiai pažadėjau.

– Bet mums gali nebelikti – bijom, kad kiti nepaimtų!.. – suspirgėjo mažosios nekantruolės.

Į biblioteką pasukome kartu. Ant stalo – trys spalvingos krūvos. Apie 60–70 knygų. Ne bet kokių – rekomenduotų Lietuvoje geriausiai vaikų literatūrą išmanančio garbaus humanitarinių mokslų daktaro Kęstučio Urbos. Ačiū jam, kad atsiliepė į kvietimą susitikti Mažeikiuose su lituanistais ir bibliotekininkais, – manau, kad ne vienas viltingai nušvito suvokęs: laiku pasiūlyta tinkama knyga vis dar tebeturi magišką traukos galią.

O mano penktokai nuzulino bibliotekos grindų dažus – taip masino juos knygos. Po kurio laiko vienas iš jų, nemėgstantis skaityti, anketoje paironizuos: „Nelabai nelabai įdomios knygos. Yra truputį naujų, visi jas pasiėmė lyg šimtą metų nematę. O man nesvarbu, kad knyga apiplyšusi, svarbu, kas viduje geras yra, – tokią gali skaityti.“ Kitas oriai pridurs: „Esu vyresnis ir knygų noriu daugiau. Man patinka vakarais skaityt. Jei neskaityčiau, tai ir žioplas būčiau. Nerūpi, ar knyga sena, ar nauja.“

Kad vaikai taip pamėgę knygą, pirmiausia ačiū šaunioms jų pradinių klasių mokytojoms – Eugenijai Gerasimavičienei ir Birutei Kekytei. Džiaugiasi širdis, kad iš pusės žodžio mus suprato ir palaikė mokyklos direktorius Apolinaras Stonkus. Tai jis nepagailėjo gero tūkstančio litų ne tik „privalomajai“ aukštesniųjų klasių literatūrai, bet ir geriausioms pasaulio vaikų rašytojų knygoms.

Labai noriu tikėti: nuo mažens lenkiama į gėrį, gal ir vėliau nesurambės širdis, gal visą gyvenimą tiesis į knygą ranka…

Pagarbiai –

Stasė Gintvainytė,

Mažeikų rajono Tirkšlių vid. m-kla

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)