V. TAMULAIČIO PASAKA-APYSAKA „VIENĄ KARTĄ“ (semiotinė analizė)

Įžanga

Geresnio gyvenimo siekimo, laimės, žmonių tarpusavio santykių temos svarbios visais laikais. Jau kolektyvinėje sąmonėje, kai formavosi pirminiai, archetipiniai siužetai, pasakojimai, buvo keliamos universaliosios amžinos laimės, meilės, žmonių santykių problemos.

Remdamasi lietuvių literatūros kritike V. Daujotyte, galiu teigti, jog „individualioji literatūra neatsiranda – ji visada yra prasidėjusi kalboje, mite, religijoje, tautosakoje. Kiekvienas siužetas yra tik kita pirminių siužetų kombinacija, naujas darinys“¹. Individualiojoje kūryboje siužetinės schemos transformuojamos, laužomos, tačiau dažnai paklūsta tradicijai, kolektyvinės sąmonės nustatytoms normoms.

Literatūroje aš matau vaizdus, simbolius, figūras, kurie primena realaus pasaulio objektus, tačiau juose slypi gilesnė prasmė, kurią, mano manymu, geriausiai galima atskleisti remiantis įvairius ženklus ir jų sistemas tiriančiu semiotikos mokslu. Todėl šios įdomios disciplinos siūlomus analizės metodus bandau pritaikyti skaitydama tekstus.

Lietuvių vaikų literatūros kūrėjo Vytauto Tamulaičio pasaką-apysaką Vieną kartą semiotinei analizei pasirinkau neatsitiktinai. Jau pats šio kūrinio žanras signalizuoja ryšį su kolektyvinės sąmonės sukurtais tekstais – pasakomis. Taip pat naratyviniame lygmenyje mane patraukė įdomus šios pasakos-apysakos siužetas, vaikiškai naivus, nuoširdus, romantiškai idealistinis pagrindinis veikėjas katinėlis. Taigi mane sudomino gilioji kūrinio prasmė, semantinis teksto ryšys su pasakomis ir tai, kaip autorius suvokia universaliąsias visuotinės laimės siekimo, savęs aukojimo dėl kitų, krikščioniškosios meilės problemas ir kaip geba perteikti šias idėjas ambicingiausiam skaitytojui vaikui.

I. Segmentacija

„Analizė – tai duotos visumos padalinimas į atskiras, už ją mažesnes dalis, o po to – santykių tarp tų dalių tarpusavyje ir tarp pavienių dalių ir visumos nustatymas“². Taigi pirmiausia atlieku pasirinktos V. Tamulaičio pasakos-apysakos Vieną kartą segmentaciją pagal du kriterijus.

I. 1. Grafinis kriterijus

V. Tamulaičio kūrinys Vieną kartą yra klasikinis prozos tekstas. Jau pačiame teksto pavadinime – Vieną kartą – užfiksuotas ryšys su pasakomis. Toks žodžių junginys dažnas lietuvių liaudies pasakų pradžioms. Priskyrimas pasakos žanrui signalizuoja semantinį kūrinio ryšį su pirminiais, mitiniais tekstais, kuriuose užkoduota informacija apie žmogaus ir jį supančio pasaulio santykius, bendruomenės elgesio taisykles. Pasakos žanras artimas vaikui, jo suvokimui, pasakiniais siužetais, simboliais, figūromis perteikiama informacija artima vaiko psichologijai, ugdo jo moralę, padeda formuotis vertybėms.

Pirminiai siužetai, anot lietuvių literatūros kritikės V. Daujotytės, – „tai sudėtingos schemos, kurių vaizdiniais apibendrinami žmogaus gyvenimo ir dvasios aktai, pateikiami jų vertinimai“³ . Iš mitų ir pasakų siužetų schemos keisdamosi perėjo ir į individualiąją literatūrą. Šie pirminiai siužetai labiausiai susiję su archetipais ir ženklina bendrumą, bendrumo sutelkimą. Taigi V. Tamulaičio kūrinys Vieną kartą tarsi susijungia su tekstais, kurie kokiu nors būdu susiję su pasakomis.

Pasakos-apysakos grafinėje schemoje išsiskiria du pasakojimo būdai – tiesioginė ir netiesioginė kalba. Anot lietuvių prozos kalbos tyrėjo A. Krasnovo, „kalbos subjekto raiškos pobūdis lemia daugelį esminių teksto ypatybių. Todėl pasakojimo pobūdis ir naratoriaus paveikslas bei jo santykis su vaizduojamu pasauliu yra svarbūs, norint suvokti teksto semantiką“⁴.

Pasakos-apysakos Vieną kartą naratoriaus pasakojimas yra objektyvus, jo požiūrio taškas išorinis, nes vartojama vienaskaitos trečiojo asmens gramatinė forma: „Vieną kartą gyveno… Ne, ne. Neatspėsite kas. Ne karalius ir ne bajoras, bet paprastas katinėlis. Jis neturėjo nei auksu spindinčios pilies, nei tūkstančio tarnų, tik ilgus ūselius, minkštus kailinėlius ir juodą gražią nosytę“. Kaip matome, pačios kūrinio pradžios kalba primena pasaką. Šios pasakos-apysakos naratoriaus kalba priklauso tradiciniam epinio pasakojimo tipui, kur naratorius yra visažinis, istorija vaizduojama naratoriaus požiūriu. Naratorius tiesiogiai nepriklauso pavaizduotam pasauliui, jis yra tarsi dviejų pasaulių – fiktyvaus meninio ir realaus autoriaus bei skaitytojų – susikirtimo taške. Į istoriją ir veikėjus naratorius žvelgia tarsi iš šalies, tačiau iš kalboje vartojamų deminutyvinių priesagų (pavyzdžiui, katinėlis, katinėliai, pėdelės), apibūdinimų jaučiame, jog jis simpatizuoja pagrindiniam kūrinio veikėjui katinėliui ir apskritai kreipia žvilgsnį į silpnuosius, kurie patiria daug neteisybės, skriaudų, kančių, pavojų, vargo.

Kūrinio pasakotojas įgyja pasakų naratoriui įprastą bruožą – jis žino, kas yra gėris ir blogis, todėl neabejodamas ir neklysdamas vertina veikėjus ir reiškinius, o skaitytojas privalo nedvejodamas su jo vertinimu sutikti: „Savo pareigas katinėlis ėjo sąžiningai. (…) šeimininkas juo buvo labai patenkintas. Ir kaipgi nebus patenkintas! Pats karalius būtų didžiavęsis tokiu valdininku. Pagyrimų ir dovanų tikrai nebūtų gailėjęs. Bet katinėlis to nenorėjo. Nei jis garbės troško, nei jį turtai viliojo. Jis, kaip ir kiekvienas doras ir geras pilietis, norėjo tik dirbti savo darbą ir neapvilti tų, kurie juo pasitikėjo“. Anot A. Krasnovo, „folklore siužeto tikroviškumo ir istoriškumo samprata remiasi ne tiek šiuolaikiška argumentacija – ar kūrinyje papasakotas įvykis, herojus iš tikrųjų egzistavęs – kiek folklorine tradicija. Papasakota istorija laikoma pirmiausia todėl, kad pasakorius jos neišgalvojęs, jis tik perpasakęs tai, kas jau iki tol egzistavo kolektyvo atmintyje“⁵. Tautosakos kūrinio subjektas yra kolektyvas, todėl kūrinyje fiksuojama ne individuali, o kolektyvinė sąmonė. Ši aplinkybė ir paaiškina tokias epinio pasakotojo savybes kaip visažinystė ir gebėjimas būti visur.

Pasakojimo difuziškumas (pereinamumas) – universali visų prozos tipų ypatybė. Ji būdinga ir pasakai-apysakai Vieną kartą. Čia objektyvų kalbėjimą vienaskaitos trečiuoju asmeniu pakeičia tiesioginės kalbos intarpai, tarp jų įsipina menamoji kalba: „Vakare, kai katinėlis grįžo į trobą, abudu berniukai taip piktai šnairavo į jį, kad net nejauku darėsi. O katinėlis nieko daugiau nenorėjo, tik taikingai su visais gyventi. Taip galvodamas, jis nedrąsiai prisiartino prie berniukų ir švelniai prisiglaudė prie vieno alkūnės. Gal jie supras, galvojo katinėlis, kad jis nepyksta ant jų, seniai jau viską užmiršo ir atleido“. Šiuose sakiniuose sujungti du balsai – naratoriaus ir veikėjo. Tai autoriui leidžia parodyti du veiksmus, vykstančius vienu metu: išorinį veiksmą – norą, glaudimąsi, vidinį veiksmą – veikėjo mintis tuo pat metu. Tiesioginėje kalboje arba vidiniame monologe skaitytojas (ypač vaikas) gali susitapatinti su veikėju, orientuotis meniniame pasaulyje pagal jo erdvės ir laiko koordinates. Naratoriaus pozicija taip pat gali būti toks orientyras. Menamojoje kalboje skaitytojas negali visiškai sutapti nei su veikėju, nei su naratoriumi. Analizuojamame tekste naratoriaus kalba, susipynusi su menamąja, sukuria, anot A. Krasnovo, sąmonės srauto – autentiškos psichinės materijos, perteikiamos be naratoriaus įsikišimo, įspūdį. Kaip matome, menamojoje kalboje svarbiausia naratoriaus funkcija yra imituoti vidinį veikėjo balsą, bet kartu išreikšti ir savo požiūrį į vaizduojamą pasaulį.

Taigi remdamiesi grafiniu kriterijumi nustatėme V. Tamulaičio kūrinio Vieną kartą semantinį ryšį su pasakomis, sužinojome apie šio teksto naratorių (jis tapatus tradiciniam pasakų naratoriui), atradome vieną iš prozos ypatybių – menamąją kalbą bei išsiaiškinome jos vartojimo tikslą šiame kūrinyje.

I. 2. Sintaksinis kriterijus

Anot lietuvių semiotiko A. J. Greimo, vienoks ar kitoks sintaksinių konstrukcijų vartojimas gali būti laikomas vienu iš kriterijų. Analizuojamame V. Tamulaičio kūrinyje vyrauja būtieji laikai.

Pasakos-apysakos Vieną kartą ekspozicijoje vartojamas būtasis kartinis laikas: „Vieną kartą gyveno… Ne, ne. Neatspėsite kas. Ne karalius ir ne bajoras, bet paprastas katinėlis. Jis neturėjo nei auksu spindinčios pilies, nei tūkstančio tarnų, tik ilgus ūselius, minkštus kailinėlius ir juodą gražią nosytę. Bet nė tuo jis nesididžiavo“. Būtasis kartinis laikas nusako vieną kartą vykusį baigtinį veiksmą. Šio gramatinio laiko vartojimo funkcija tekste – atskleisti išskirtinę situaciją.

Kūrinio pabaigoje įsivyrauja esamasis laikas: „Bet katinėlis, nors senas ir žilas, su ilga ilga barzda, ir dabar dar tebegyvena. O mergelė Meilė nenuilsdama vis tebevaikščioja po pasaulį, aplankydama kiekvienus namus, kiekvieną trobelę. Ji džiaugiasi, kai žmonės ją priima į savo namus, ir gailiai verkia eidama, kai yra atstumiama ar išvaroma“. Šis gramatinis laikas tekste sustiprina nesibaigusios istorijos, nuolatinio Meilės buvimo žemėje (mūsų gyvenime) įspūdį. Esamojo laiko vartojimas tekste leidžia skaitytojui vaikui istoriją suvokti kaip tikrą, neišgalvotą, vykusią visai neseniai.

II. Naratyvinė struktūra

Kaip teigia vaikų literatūros tyrėjas J. Linkevičius, „pasaka-apysaka Vieną kartą susideda iš 18 nedidelių skyrelių, kurie apima penkis svarbiausius kūrinio veiksmo etapus, chronologiškai atskleidžia lyriškai pajaustą ir romantiškai pakylėtą istoriją“⁶. Trys pirmieji šios istorijos veiksmai vyksta visiškai realioje aplinkoje (ūkininko namai, paštas, kalėjimas), o du paskutiniai nukelia į pasaką (kunigaikštytės dvaras, mergelės Meilės laimės šalis).

Pasaka-apysaka Vieną kartą turi šiuos realistinio vaizdavimo bruožus: kritikuojami neigiami gyvenimo reiškiniai (melas, teismų neobjektyvumas) ir humanistiniais sumetimais skatinamas protestas prieš juos (katinėlis, visko atsisakydamas, ieško visuotinės laimės ir meilės). „20 a. realistai pakriko subjekto mąstymo nelaiko savo kūrinių centru, bet kuria personažus, netinkamumą, naivumą ar metafizinį tėvynės neturėjimą priima turėdami išlikimo strategijų, kurios kartu yra ir meninės autorių strategijos“⁷. Analizuojamame V. Tamulaičio kūrinyje kalbama apie opiausias visuomenės gyvenimo problemas, kurios neaplenkia ir mažųjų. Dauguma veikėjų – realūs įvairių sluoksnių žmonės, o pagrindiniam katinėlio kaukė uždėta tik dėl jo fantastinių užmojų siekiant pataisyti sugedusią žmoniją. V. Tamulaičio kūrinį galime priskirti „naiviojo realizmo“ tipui, nes, anot garsaus vokiečių filosofo F. Nietzsche‘s, bandymą meniškai pasivyti transsubjektyvią tikrovę galime vadinti tik filosofiniu naivumu. Jis rašė: „Jūs vadinate save realistais ir leidžiate suprasti, kad pasaulis iš tikrųjų esąs toks, koks jis jums pasirodo. (…) kiekviename pojūtyje, kiekviename suvokime dirbo kažkoks fantazavimas, išankstinė nuostata, paikumas, nežinojimas, baimė ar dar kas nors“⁸.

Naratyvinėje struktūroje išryškėja ir pasakos žanro elementai. A. J. Greimas teigia: „Akivaizdu, kad, norint ištirti nežinomą sritį, reikia remtis tuo, kas žinoma. O tai, ką mes geriausiai žinome pasakų srityje, esame gavę iš Proppo, kuris yra išanalizavęs grupę rusų pasakų, tradiciškai vadinamų bendru „stebuklinių pasakų“ vardu“⁹. V. Tamulaičio pasaka-apysaka Vieną kartą savo struktūra, veikėjais, situacijomis bei teigiamomis vertybėmis panaši į stebuklines pasakas.

Remdamiesi V. Proppu, galime išskirti bendrus stebuklinių pasakų ir V. Tamulaičio teksto naratyvinės struktūros elementus: 1) tvirtinama egzistuojant socialinę tvarką, kuri išreikšta turtinių santykių skirtumu: „Vieną kartą gyveno… Ne karalius ir ne bajoras, bet paprastas katinėlis“; „Grąžindamas ryšulėlį, laiškanešys nusišluostė nuo savo grubaus, raukšlėto veido ašaras ir tarė: – Žinau dabar, kad tai visas tavo turtas. Vertesnis jis man už sidabrinių maišą, nes aš gerai pažįstu juodąjį gyvenimo vargą. Lygiai su tokiu pat ryšulėliu ir aš išėjau į pasaulį ieškoti laimės. Aš beldžiausi nuo vienų durų į kitas, ir niekas manim netikėjo, nes savo teisingumui pasverti svarstyklėse, kaip ir tu, neturėjau pinigų“; 2) vaizduojamai situacijai būdingas šios tvarkos griovimas (katinėlis stengiasi užsidirbti, bet pinigai iš jo atimami); 3) herojus, norėdamas įvykdyti savo siekį, išeina į kitą erdvę (katinėlis išeina į pasaulį ieškoti mergelės Meilės); 4) išbandymai (tekste išbandomas katinėlis: ragana Neapykanta, norėdama sutrukdyti katinėliui pasiekti tikslą, gundo jį materialiomis vertybėmis – pinigais, geru, turtingu, sočiu gyvenimu, meile moteriai, užsiundo plėšikus). Katinėlio išbandymuose galime įžvelgti gėrio (dangaus) ir blogio (požemių) kovą (tai patvirtina ir mergelės Meilės bei raganos Neapykantos figūrų simboliškumas). Visuotinės laimės, teisingumo, meilės motyvas išduoda autoriaus krikščioniškosios moralės nuostatas: „– Ne, taip visada nebus! – sušuko katinėlis. – Ateis laikas, ir išvys tave mergelė Meilė. Jei ne aš, tai kas nors kitas ją ras ir atves į Žemę. Ir žmonės tada supras, kad tik ji gali valdyti pasaulį ir nešti jums laimę, nes ji teisingesnė už išmintį, brangesnė už auksą ir gražesnė už lino žiedą. Ji amžina, nes negali ugnis jos sudeginti, vanduo užgesinti ir vagis pavogti“. Šie katinėlio ištarti žodžiai semantiškai labai artimi Evangelijos pagal Matą mintims: „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus. Būkite tokie tobuli kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“; 5) tikslo pasiekimas (katinėlis randa mergelę Meilę, ir Žemėje įsigali meilė, teisingumas, užuojauta); 6) atomazga (pateikiamas utopinio pasaulio vaizdas: „Nuo to laiko praėjo daug daug dienų. Bet katinėlis, nors senas ir žilas, su ilga ilga barzda, ir dabar dar tebegyvena. O mergelė Meilė nenuilsdama vis tebevaikščioja po pasaulį, aplankydama kiekvienus namus, kiekvieną trobelę“).

V. Tamulaičio kūrinys pasaką primena ir savo veikėjais. Tekste nėra labai individualizuotų, psichologiškai pagrįstų charakterių, nes kiekvienas veikėjas (kaip ir pasakose) simbolizuoja tam tikrus gyvenimo reiškinius, idėjas: senasis laiškanešys – darbštumą, gerumą, teisėjai – neteisingumą, nehumaniškumą, šaltą, bejausmę žmonių širdį, ragana – neapykantą, blogį, melą, mergelė Meilė – gėrį, grožį, teisingumą. Pagrindinis veikėjas katinėlis įkūnija meilės, laimės, teisingumo, darbštumo, vaikiškumo idėjas. Anot J. Linkevičiaus, „pasakojimo centre katinėlio paveikslas neatsitiktinai. Tai pamėgtas rašytojo fantastinių kūrinių personažas, pasižymintis ne tik švelnumu, ištikimybe šeimininkams, bet ir savotišku charakteriu, aštriais nageliais nedraugams. Jis primena pasakų herojus labiausiai dėl savo idealumo. Tas jo idealumas individualizuotas, santykiai su laiškanešiu, kitais veikėjais psichologizuoti. Pabaigoje apie jį kalbama kaip apie dorą ir gerą pilietį“¹⁰. Žaviame, romantiškame katinėlio minčių, išgyvenimų pasaulyje viešpatauja gaivališkas troškimas „gyventi, dirbti, kentėti“. Gražus ir įsimintinas topas apie katinėlio jautrumą ir prisirišimą prie vaikystės relikvijų – duonos riekelės ir žydro kaspinėlio. Fantastine katinėlio pergale prieš raganą Neapykantą išreiškiama kūrinio idėja – kovojant už teisybę ir laimę jokia auka nėra per didelė.

Kaip matome, V. Tamulaičio pasaka-apysaka Vieną kartą savo naratyvine struktūra, veikėjų figūromis panaši į stebuklines pasakas. Kūrinyje teigiamos kolektyvinei sąmonei priimtinos vertybės ir nuostatos – bendro tikslo siekimas dėl visų žmonių geresnės ateities, meilė artimui, drąsa ir ryžtas.

Išvada

Literatūrinės lietuvių pasakos klasiko V. Tamulaičio kūrinyje Vieną kartą subtiliomis meninėmis detalėmis, paprasta, vaikui suprantama kalba reiškiamos universalios laimės ir meilės temos. Bendrosios pasaulio siužetinės jungtys šiame tekste, kaip ir liaudies pasakose, pasirodo per veikėjo (katinėlio) atskirumą, per jo gyvenimo intrigą, tampančią ir siužeto intriga.

V. Tamulaičio pasaką-apysaką išnagrinėjus remiantis semiotinės analizės pagrindais, galima teigti, jog svarbiausia jos tema yra žmonių tarpusavio santykiai. Ne veltui, anot J. Linkevičiaus, „savo skaitytoją V. Tamulaitis veda į didelį mažųjų pasaulį, kuris artimas jam humanizmu, puikiu vaiko ir gamtos pažinimu, giliamintiškumu, liaudišku aiškumu ir paprastumu, judraus žodžio spalvingumu, savo patriotiškumu, gyvenimo prasmės, draugystės, meilės jausmų įkūnijimu“¹⁰. Atlikus nagrinėjamo teksto segmentaciją, nustatyta naratoriaus pozicija, atskleisti prozos kalbos ypatumai. Naratyvinė teksto struktūra leido įžvelgti daug panašių struktūrinių šios V. Tamulaičio pasakos-apysakos ir liaudies pasakų elementų.

Taigi V. Tamulaitis savo pasakoje-apysakoje Vieną kartą panaudojo stebuklinių pasakų naratyvinės struktūros elementus, atgaivino ir iškėlė kolektyvinėje sąmonėje įžvelgtas bei pasakose užkoduotas laimingo žmonių gyvenimo siekimo, gerų tarpusavio santykių problemas. Menišku šios pasakos-apysakos turiniu, veikėjų figūromis, raiškiu ir spalvingu žodžiu V. Tamulaitis siekė ugdyti savo skaitytoją vaiką, diegti jam krikščioniškosios meilės idėją.

____________________________

¹ DAUJOTYTĖ, Viktorija. Literatūros filosofija. Vilnius, 2001, p. 133.

² GREIMAS, Algirdas Julius. Semiotika. Vilnius, 1989, p. 184.

³ DAUJOTYTĖ, išnaša 1 p. 135.

⁴ KRASNOVAS, Aleksandras. Vidinio monologo proza. Vilnius, 1983, p. 24.

⁵ KRASNOVAS, išnaša 4, p. 19.

⁶ LINKEVIČIUS, Jonas. Iš gintarų vėrinio. Vilnius, 2002, p. 109.

⁷ Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. Vilnius, 2000, p. 278.

⁸ Pagrindinės, išnaša 7.

⁹ GREIMAS, išnaša 2, p. 184.

¹⁰ LINKEVIČIUS, išnaša 6, p. 127.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)