ANDERSENAS, MŪSŲ RAŠYTOJAS

Rengdamasis H. Ch. Anderseno jubiliejui, „Rubinaitis“ pateikė tris klausimus būreliui rašytojų, kultūros žmonių, įvairiai susijusių su garsiojo pasakų autoriaus kūryba:

1. Prisiminkite, kaip, kada pirmą kartą susidūrėte su H. Ch. Anderseno kūryba.

2. Kokie jo kūriniai jums giliausiai įstrigę atmintyje ar širdyje? Kaip manote, kodėl?

3. Pasamprotaukite apie Anderseną šių dienų situacijoje – dabartinės vaikų literatūros, leidybos, dabarties gyvenimo kontekste. Žodžiu, kokia dabar jūsų nuomonė apie šį rašytoją ir jo kūrybą?

Atsakymus spausdiname abėcėlės tvarka, be komentarų, – apibendrinimus, išvadas pasidarykite patys. (Beje, į mūsų klausimus ryžosi atsakyti ne visi.)

Gintarė Adomaitytė:

1. Matyt, Kaune, Mokytojų namuose, buvusioje prezidentūroje. Ten vaidino „Sniego karalienę“. Vaidmenų užteko visiems – regis, sekundę kitą buvau kiškutis, o jau paskiau – lėk į salę ir žvelk į stebuklą… Pirmą kartą Anderseno knygą į rankas man įdavė mamos draugės sūnus. Buvo kiek vyresnis, nežinojo, ką su manimi veikti. Ir nuo tada Andersenas – mano rašytojas. Jei tik esu klausiama apie mėgstamiausius (mylimiausius) rašytojus, nepamirštu jo paminėti. Kitos meilės kinta…

2. „Kaip vėtra sumaišė iškabas“. Todėl, kad esu už žanrų susiliejimą, už teksto mįsles – daugiasluoksniškumą. Kad „Kaip vėtra…“ yra grynakraujė pasaka – to niekas nepasakys. Pirmoji jos dalis – tai ir amatų, ir dizaino, ir reklamos, ir apeigų, ir kokia tik norite istorija. Antroji, matyt, – pamfletas. Bet ar tik? Tai dėl Anderseno tapau iškabų maniake, vis jas kitomis nei daugelis akimis apžiūriu.

3. Talentingas! Tokia mano nuomonė… Džiaugiuosi, kad pirmokai, tik pramokę skaityti, jau mini Undinėlę ar Lakštingalą. Vadinasi, Andersenas ne tik talentingas, bet ir gyvas – dar ne literatūros istorija.

Stepas Eitminavičius:

1. Tai turėjo būti antroje ar trečioje klasėje. Grįždamas iš mokyklos, dažniausiai užsukdavau į kaimo biblioteką, o paskui lėtai pėdindavau su knygomis dar gerą kilometrą į nuošaliau esančią mūsų vienišą sodybą. Eidamas beveik visada skaitydavau. Esu tikras, kad drauge su manimi keliavo ir Andersenas. Aš tuomet ne tik skaičiau, bet ir tyrinėjau, fantazavau – ieškojau panašių vaizdų, prototipų.

2. „Eglutė“, „Nauji karaliaus drabužiai“, „Bjaurusis ančiukas“ – mano vaikystėje gražiausiai gyvenusios pasakos. Vėliau – studijų laikais – šiuos kūrinius interpretavau giliau, bet ištikimybė jiems išliko. Pradėjęs dirbti, dar įsimylėjau ir „Vandens lašą“.

Pasaulio netobulumą, vienišumą, kitoniškumą mes, jautresnieji, reflektuojame nuo mažumės. Stiprybės, vilties ieškojau, ieškau ir Anderseno žodžiuose. Minėtosios pasakos mane maitino, augino, gynė. Beje, tai daro ir dabar.

3. Jis primena vaikams, kad žmonės ne visada yra sąžiningi, teisūs, atsakingi, mąstantys. Jis stumteli vaikus į priekį – kad bent šiek tiek pagražintų pasaulį. Jis – savotiškas moralės testas suaugusiesiems: kokia tavo kompromisų kaina, ką duodi sau ir kitiems.

Sigitas Geda:

 Jūsų klausimai apie H. Ch. Anderseną užklupo mane po sunkios ligos ir įvairių gyvenimo nesėkmių. Iš pradžių galvojau, kad, va, neatsakysiu! Paskui pamaniau, kad įžeisčiau ir jus, ir patį… Anderseną! Didelį mano vaikystės ir viso gyvenimo mokytoją. Tai nėra tušti žodžiai. Esama knygų, kurios perskaitomos vaikystėje, paskui prie jų grįžtama retai, bet jos gyvena su mumis, beveik nematomos. Apie jas sunku ką nors pasakyti. Galbūt tai tokie „daiktai“, apie kuriuos beveik neturi žodžių. Ypač jeigu nesi specialistas, tyrinėtojas etc.

Mano a. a. Tėvelis (1912–2001) buvo našlaitis, užaugintas giminių. Senelis sušalo 1914 m., t. y. per Pirmąjį pasaulinį karą. Mūsų šeimoje užaugo septynetas vaikų (ir dar vienas, priglaustas iš šalies). Tėvas didelę gyvenimo dalį, bent jau iki tol, kol sukūrė savo šeimą, „ėjo per žmones“ – meistraudamas, uždarbiaudamas. Kodėl tai pasakoju? Ogi todėl, kad nešiodavosi su savimi tokią skrynelę su būtiniausiais įrankiais. Tai mums, vaikams, buvo tikrai paslaptinga skrynelė. Svarbiausia, kad joje vienas skyrius, t. y. plona lentute atskirta vieta, priklausė knygoms. Kai šeimoje buvo jau daug vaikų (ateidavo ir kaimynų), vakarais Tėvas susodindavo visus aplink stalą ir skaitydavo ką nors ištraukęs. Dažniausiai tai būdavo senoji lietuvių literatūra (Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Jonas Biliūnas) arba pasakos. Daug pasakų. Tarp jų (ar su jomis) – ir didysis danų pasakininkas. Atsimenu net tos knygos viršelį, tikriausiai nusižiūrėtą į kokią danišką ar vokišką knygą, blizgantį, magišką – rausvai geltonai rožinį…

Visi tie skaitymai (vaizdelis panašus į van Gogho paveikslą „Bulvių valgytojai“) nepaprastai strigo į galvą, širdį, sąmonę, atmintį. Žiemomis, jau po Antrojo pasaulinio, kai tos žiemos būdavo dar labai šaltos, miškuose ir sodžiuose dieną ir naktį pilna kareivių, vilkų, plėšikų…

Dabar lietuviškai yra „daug Andersenų“, t. y. įvairių vertimų, geresnių ir blogesnių. „Mano“ liko tas, kurį vertė kalbininkas (po daugelio metų turėjau laimės klausytis jo Vilniaus universitete) – profesorius Juozas Balčikonis. Jo vertimo metodas kai kam vėliau nepatiko (pernelyg sulietuvindavo), tačiau vaikams, ypač pokario „laukinukams“, mano galva, jis labai tiko. Kalte sukalė daugybę kitų tautų pasakų sykiu su lietuvių senąja literatūra ir senąja kalba.

Noriu pasakyti, kad dėl to mano sąmonėje Andersenas – joks „danų rašytojas“. Jis tūno manyje kaip ir lietuvių klasika. Ji stačiai „suprogramavo“ mane, t. y. įdiegė gyvenimo, gėrio ir blogio, žmonių elgesio supratimą. Gilusis mano „aš“, viena mano tapatybė, yra su juo.

Vėliau gyvenime turėjau tik vieną gilesnį, t. y. naują, susilietimą su juo. Lietuvių kino režisierius Maskvos televizijos užsakymu statė dviejų dalių filmą Anderseno pasakų motyvais. Parašiau pluoštą dainų, taip ir pavadinau – „Anderseno dainos“. Kai viskas buvo išversta į rusų kalbą, nedaug kas beliko… Laimė, po daugelio metų tą ciklą galėjau įdėti į savo eilių knygą vaikams Močiutės dainos (1991).

Bijau samprotauti apie Anderseną nūnai, dabartinėje situacijoje. Manau, kad jis išlieka, vis vien išlieka kaip kiekvieno vaiko, žmogaus gyvenimo dalis. Žinoma, kitokia gal nei mano, o gal kiek panaši.

Nijolė Kepenienė:

Atsimenu, skaitė man tėtis. Sėdėjo ant lovos, o rankose stora stora knyga, kurią mama parsinešė iš „Valstiečių laikraščio“ bibliotekėlės, anos vedėja tuotarp ir buvo. Lova tokia plati, kad net nejauku. Ypač nejauku, kai nežinai, kas slepias po ja. Visko ten gali būti. Verčiau nė nežiūrėti. Verčiau jau antklodę ant galvos užsitraukti.

Bet dabar gera, ramu. Skaito tėtis. Močiutė virtuvėje barškina puodus. Čia pat ta virtuvė – tik „pečius“. Ir močiutės lova visai netoli, galėtum ranka pasiekti, jei labai jau norėtum, tik kad tie, kurie slepias po lova, neleidžia. Baugu.

Dabar tai ramu. Skaito tėtis. Kilmingoji gaga taigi ančiuko nepriėmė. Ir kalakutas. Irgi gaidys. Kad ne toks kaip visi. Ir taip skauda kažką, ko net įvardyti nemoki. Ne toks… Katinas klausė, ar moka jis miaukti. Bjaurusis ančiukas. Betgi jis ne ančiukas, o gulbė! Kvailiai. Kaipgi jie nepažino?!

Nuo vaikystės žinau, kad kiekvienas bjaurusis ančiukas gali virsti gulbe. Kad kiekvienas „kitoks“ kažkur slepia karūną. Tai Anderseno išmintis, kuri ir yra mano gyvenimo kodeksas. Juo, o ne sausąja įstatymų raide vadovaujuos. Tas pats kodeksas apibrėžia ir meilę, vertesnę už balsą ir net už gyvenimą. Ta pati išmintis neleidžia tylėti regint nuogą karalių.

O šiais laikais kitokius protingieji televizijos ekrane šimtąsyk sumala mėsmale, šiais laikais tūkstančiai knygų lakuotais viršeliais patars, kaip mylimąjį užburti ar kaip kitaip protą atimti, šiais laikais drovių karalių nebūna, ogi nuogumas virsta sėkmingiausia preke. Ir visgi, atsivertus Anderseną, dar maudžia kažką neįvardytą. Dar tebemaudžia…

Violeta Palčinskaitė:

1. H. Ch. Anderseno pasakos – pirmoji vaikystės knyga, kurią man padovanojo mama. Buvau dar labai maža, todėl ne viską supratau, kas joje parašyta. Tačiau knyga turėjo paslaptingą trauką. Visada pasidėdavau ją šalia eidama miegoti. Knyga tarsi augo drauge su manimi. Niekada su ja nesiskyriau. O skaitydama kiekvieną kartą atrasdavau kažką, ko nepastebėdavau anksčiau. Taip yra iki šiol. Anderseno kūryba tapo neatsiejama ne tik mano vaikystės, bet tam tikra prasme ir gyvenimo dalimi.

2. Be galo sunku įvardyti tuos „labiausiai“… Jo kūrinius priimu kaip nedalomą visumą. Tačiau… „Piemenaitė ir kaminkrėtys“. Ši pasaka apie tai, kaip žmogus, tarsi pasiekęs savo svajonių ir laimės viršūnę, staiga suvokia, kad tikroji laimė slypi paprastuose kasdieniuose dalykuose, tik mes jos nepastebime. Didelį įspūdį padarė „Labiausiai nepaprastas daiktas“ (tokia pasaka buvo 1923 m. Anderseno pasakų leidime). Kaip ir visos Anderseno pasakos, graži ir kiek liūdna istorija, tačiau tikroji mintis – menininko pašaukimas, jo vieta visuomenėje. Nesvarbu, kad vaikai potekstes suvokia vėliau, kai yra jau suaugę. Bet nori nenori, visa tai netgi be jų valios nusėda pasąmonėje, daro įtaką estetiniam lavinimui, pasaulio suvokimui. Suaugę jie tas pačias pasakas skaito savo vaikams. Jos nesensta.

3. Sunkiai įsivaizduočiau, kad dabartinės vaikų literatūros fone Anderseno kūryba būtų praradusi savo vertę. Juk viso pasaulio leidėjai milijoniniais tiražais tebeleidžia šio rašytojo kūrinius. Esu skaičiusi, kad Anderseno knygų tiražus pranoksta nebent Biblija. Žinoma, pirmąsias knygas vaikams perka tėveliai. Daug kas priklauso nuo jų skonio, supratimo ir pasirinkimo. Vaikas, atėjęs į knygyną, dažniausiai tiesia rankeles į tas blizgančias, ištaigingai pagamintas, neretai menkavertes knygas.

Skaitydama Anderseną, ligi šiol negaliu atsistebėti: koks jis šiuolaikiškas! Prisiminkime kad ir „Vandens lašą“… Gal Anderseno šiuolaikiškumas ir yra tikroji jo amžinumo paslaptis?

Genovaitė Raguotienė:

1. Neprisimenu, kad mano mokymosi laikais (nuo 1938 m.) kukli mažutės Švediškių kaimo pradžios mokyklos bibliotekėlė būtų turėjusi kokią H. Ch. Anderseno pasakų knygą. Tarpukario pradžios mokyklų (ypač) ir kitose bibliotekose neretai stigo pasakų leidinių. Tad ir su didžiojo rašytojo kūriniais susitikau vėliau, jau įbrendusios paauglystės metais. Dėl tokios pavėluotos pažinties su Andersenu gal ir nesigailiu. Manau, būsiu geriau, tikriau jį pajutusi.

O ganėtinai iš arti su Anderseno gyvenimu ir kūryba susidūriau ir susipažinau jau baigusi studijas Vilniaus universitete. Anderseno pasakos, ūgtelėjus sūnui, mūsų šeimoje vakarais buvo skaitomos balsiai. Be to, pradėjau tyrinėti lietuvių vaikų ir paauglių skaitybą (nuo XIX a. pab. iki 1940 m. ir taip pat sovietmečiu), dėstyti lektologijos dalykus bibliotekininkystės studentams. Galėčiau teigti, kad Andersenas tarp mūsų paauglių buvo vienas iš mėgstamiausių pasakininkų. Štai kad ir 1932 m., Kauno V. Kudirkos bibliotekos duomenimis, Andersenui moksleivių lektūroje teko trečioji vieta (po brolių Grimmų ir „Žvaigždutės“ skaitytojų surinktų bei redakcijos parengtų Mūsų pasakų), tolokai paliekant W. Hauffo, Ch. Perrault ir kitų autorių pasakas. Sovietmečiu atlikti skaitymo tyrimai taip pat liudija, kad Andersenas nebuvo pamirštas ir tebeskaitytas.

H. Ch. Anderseno pasakų leidimas lietuviškai taip pat turi savo įdomią istoriją, prasidėjusią dar 1895 m., t. y. jau prieš 110 metų. Tai tada P. Vileišio išleistų Anderseno pasakų „Prakalboje“ buvo pabrėžta, kad rašytojas pats pasistatęs paminklą savo „raštais, pilnais gilios poezijos, šviesių ir humaniškų jausmų“.

2. Tokį Anderseno kūrybos apibūdinimą („šviesius ir humaniškus jausmus“) kiekvienas tikriausiai vis kitaip sukonkretintume. Man regis, labai neatsitiktinai tame pirmajame lietuviškame Anderseno pasakų leidime pirmasis kūrinys yra „Mergytė su degtukais“. (Taip tada pavadintas Anderseno apsakymas. Kažin ar tas kūrinys skirtinas pasakos žanrui?) Kenčiančiojo, nuskausto padaro motyvai, gailestingumas, gerumas, vilties teikimas man visada atrodė svarbiausios, man brangiausios Anderseno kūrybos vertybės. Gal tai susiję su pragyvento laiko dvasia ir mano pačios patirtimi, gal su charakterio ypatybėmis ir nusiteikimu, bet iš Anderseno kūrinių iki šiol nebe vieną dešimtį metų arčiausiai širdies ir ilgiausiai užsiliko toji „Mergaitė su degtukais“ greta „Bjauriojo ančiuko“ ar „Senojo gatvės žibinto“…

3. Man ir šiandien tarp pačių pirmųjų dalykų teberūpi, ar skaito Anderseną mūsų dabarties vaikai ir paaugliai, pagaliau ir suaugusieji. Tiksliau – ar neprimiršo jo. Jaudina ir kiti klausimai dėl Anderseno (ir ne tik dėl jo): ar Anderseno ir kitos vaikų bei paauglių klasikos neužgožia ir nepakeičia madingų šiuolaikiškų užsienio autorių knygų vertimai? Knygų, neretai įdomių tik tam kartui ir tuo momentu, bet kurių pakartotinai skaityti jau nebegrįžtama. Jeigu vaikystėje padedami tvirti vaisingo skaitymo pagrindai, vėliau ir prastesnės ar menkos prabos knygos nebesti tokios pavojingos ar „veiksmingos“.

Pereitų metų pabaigoje surengta Šiaurės šalių bibliotekų savaitė Lietuvos bibliotekose. Kiek tada visur įvyko įdomiausių, įvairiausių, gražiausių renginių apie Anderseną! Reikia tuo tik džiaugtis ir stebėtis. Duok Die, kad tokie renginiai nebūtų tik iš reikalo ar tik proginiai, o taptų ir Anderseno skaitymo, ir domėjimosi juo impulsais. Daugiau iš smalsumo kitąsyk pagalvoji, kaip atrodytų vaikų ir paauglių (o gal ir suaugusiųjų) atsakymai į televizijos „Klausimėlį“, kas yra Andersenas.

Taigi apie trečiojo punkto dalykus daugiau pati klausiu, negu mėginu atsakyti. Esu įsitikinusi, kad mes, suaugusieji, turime pirmiausia susimąstyti apie vaikų ir paauglių skaitymą bei Anderseną (beje, ir apie savo pačių skaitymą). Gerbdami vaikų ir paauglių skaitymo laisvę ir teises, mes – kad ir ką sakytų vaikų ugdytojai – esame taip pat atsakingi už šias jų teises ir laisvę. Tai irgi apie Anderseną.

Ramutė Skučaitė:

1. Andersenas atsirado mano vaikystėje taip, kaip atsiranda artimi žmonės, kaip įvykiai, kurie būtinai turėjo atsitikti, – nesvarbu, kokie jie – su pliuso ar su minuso ženklu.

O jei kalbėtume visai tiksliai, tai antrosios Anderseno gyvenime sukurtos pasakos „Idutės gėlės“ vertimas (jei neklystu – H. Lukauskaitės) drauge su Christiano Anderseno karpiniais prieškariniame „Žiburėlyje“ ir buvo mano pirmoji pažintis su didžiuoju pasakininku.

2. Visi – priklausomai nuo aplinkybių. Man nebereikia jų skaityti – užtenka pergalvoti. (Visai nejučia, neskaitydama, jausdama, parašiau eiliuotą „Bjaurųjį ančiuką“. Manau, kad panašiai vienam instrumentui sukurta muzika perrašoma kitam.)

3. Neseniai girdėjau nuomonę, kad Andersenas gali „įvaryti vaikui depresiją“. Suprantu, kad tokios nuomonės laikosi toli gražu ne visi, bet… Taigi – bet: toji nuomonė, matyt, gana gaji matant spalvotame leidinyje Undinėlę (vardu Amanda!), aprengtą ryškiai violetiniu bikiniu, smagiai plaukiančią ne į nemirtingumą, o į savo vestuves su princu…

Grįžtu sakiniu prie „galimybės susargdinti vaiką depresija“: bijau, kad ji, neduok Dieve, nepasireikštų po gana įtaigaus knyginio ir virtualaus linksmumo vaikui susidūrus su realiu pasauliu.

Kęstutis Urba:

1. Vaikystėje pažinties su Andersenu šaltiniai buvo du: knyga ir radijas. Negalėčiau pasakyti, kuris buvo pirmesnis, bet esu beveik tikras, kad stipresnį įspūdį darė radijo teatras. Lenkiu galvą prieš to laiko aktorius skaitovus, jų įspūdingus balsus.

O knyga… Greičiausiai tai buvo 1957 m. išleistoji su įklijuotomis iliustracijomis. Jų, labai spalvingų, įspūdį taip pat prisimenu. Knyga, aišku, parsinešta iš kaimo bibliotekos. Bet šiandien mane stebina tai, kad mūsų nehumanitariniuose namuose Anderseno vardas ir jo pasakos buvo vertinamos, gerbiamos. Gal tėvas tai buvo perėmęs iš mėgstančio skaityti mano senelio?

Kažkaip neprisimenu, kad apie Anderseną man būtų kalbėję mokykloje…

2. „Eglutė“ ir „Bjaurusis ančiukas“. Pastarasis – tikrai dėl laimingos pabaigos, dėl to, kad ančiukas pagaliau virto gulbe. Tą vaikišką džiaugsmą širdyje iki šiol prisimenu. O „Eglutė“… Pati istorija, vyksmas, fantastiškumas man buvo įdomus, su tam tikra įtampa. Ir kažkaip… gražu – kaip ir pati naujametė eglutė. Neprisimenu, kada, bet jau, atrodo, nebe pradinėje mokykloje, žavėjausi ir „Sniego karaliene“, net savo vaikus buvau prisižadėjęs pakrikštyti Gerda ir Kajumi. Įtariu, kad šios pasakos įspūdį taip pat sustiprino radijas ir televizija. Kažkodėl labiausiai, atrodo, jaudino (o gal gąsdino) tos pasakos pradžia.

3. Anderseno pasakos iki šiol yra svarstymų, ginčų dalykas: ar tai vaikams? Visada ginu vaikus, teigdamas, kad jie gali suprasti ir subtiliausius dalykus, ne tik šiuolaikinius kovinius filmukus. (Galbūt kartais pats save įtikinėju šitaip teigdamas?..) Protingiausia būtų manyti, kad vis dėlto ne visos Anderseno pasakos vaikams įdomios ir gražios. (Kai kurios tikrai nesuvokiamos, ypač vaikystėje, – jų giluminis suvokimas ateina vėliau, bet paslapties sėkla jau būna pasėta…) Bet, sakykim, kai mokytojavau, „Bjaurųjį ančiuką“ penktokai minėjo kaip įspūdingiausią kūrinį. Ir mano skaitomos „Eglutės“ jie klausėsi mirtinoje tyloje. Tik gale pusbalsiu ištarė: labai jau liūdna… (Tiesa, tai irgi buvo jau gana seniai.)

Šiuolaikiniai vaikai Anderseno pasakas žino daug mažiau, kai kas išvis nėra girdėję net jo vardo. Mat knygų turime tokią gausybę, kad Anderseną ten pastebėti nelengva. Juolab kad pastarąjį dešimtmetį Andersenas buvo leidžiamas prastai, pigiai, negražiai. Daug būta perpasakoto kičo. Taupydami lėšas, leidėjai kartojo Juozo Balčikonio vertimus, kurie jau senstelėjo, be to, juk versta buvo ne iš originalo. Apgailestauju, kad Lietuva nesugebėjo pasinaudoti Anderseno jubiliejaus projektais ir neturime nė vieno naujų vertimų tomo, o tų tomų turėtų būti keturi. Kiek žinau, šiuo atžvilgiu mes labai atsilikę nuo latvių, estų… Žinau ir tai, kad šiandien Anderseną versti labai sunku. Šiame kontekste labai vertinu Liudo Remeikos darbą ir jo parengtą knygą Dvylika iš pašto karietos. Su juo ir jo bendraamžiais ir sieju viltis turėti daugiau ir autentiškesnio Anderseno.

Šiaip ar taip, manau, kad be Anderseno pasakų mes niekaip neapsieisime, nes jos ugdo tikros literatūros pojūtį, skonį.

Martynas Vainilaitis:

1. Pirmą kartą Anderseno pasakas išgirdau ir savarankiškai skaičiau pradžios mokykloje, Antrojo pasaulinio karo metais.

2. Labiausiai patiko ir įstrigo atmintyje „Undinėlė“. Šiai pasakai neabejingas esu ir šiandien. Visi kūriniai, kuriuose vaizduojamos mitinės būtybės, mane jaudina, veikia tiesiog magiškai.

3. Andersenas – amžinas rašytojas. Apie jo pasakas kalbama jau 150 metų. Sunku ką nors naujo pasakyti. Kiekviena Anderseno pasaka – daina. Daina, pilna išminties, lyrikos, graudulio ir viso to, kas tik telpa į tikrojo meno principus. Kiekviena Anderseno pasaka – realizmas, romantizmas ir kas tik nori, be jokių rėmų, be jokių krantų.

Vytautė Žilinskaitė:

Jų ketvertas įsiveržė į mano vaikystę: broliai Grimmai (abu kaip vienas), Perrault, Hauffas ir Andersenas.

Perrault atrodė žaismingas, gudrus, Hauffas slėpiningas, bauginantis, broliai Grimmai išmintingi, vaizdūs, o Andersenas…

Iš anų atmintin įsispaudė juokingi nutikimai, žiaurūs susidūrimai, patrauklios ar grėslios veikėjų figūros, taip pat atomazgos, kai už kilnius darbus ar narsius žygius sulaukiama gražaus atpildo, dažnai su apčiuopiama nauda.

Iš Anderseno pasakų sklido šis tas daugiau. Jos įsismelkė ne tik siužetais ar herojais, bet, svarbiausia, nenusakomu šviesiu ilgesiu. Ypač tos, kurias atsirinko širdis: „Jūros karalaitė“, „Lakštingala“, „Mergaitė su degtukais“, „Laukinės gulbės“, „Eglaitė“, „Bjaurusis ančiukas“.

Dabar vėl atsiverčiau tas pasakas, kad ne tik pajausčiau, bet ir suprasčiau, kurgi glūdi jų traukos galia.

Štai žiemos šaltyje basai alkanai mergaitei nepavyksta parduoti nė vieno degtuko. Tačiau vaiko širdelėje neatsiranda vietos pagiežai sotiems, abejingiems ponams; šildydamasi degtukų liepsnelėse, ji regi vien tai, kas gražu ir gera, ką atėmė rūsčioji tikrovė, ir miršta apgaubta šilimos ir palaimos.

Jūros karalaitė, undinė, pamilsta ir išgelbsti skęstantį princą. Kad būtų šalia jo, ryžtasi kentėti žemėje sopulius, be to, viliasi, kad ištekėjusi įgis nemirtingą sielą. Princas jai neabejingas, bet susituokia su kita. Kokia atstumtoji nepersiimtų pavydu ir keršto troškimu, juo labiau kad tik atkeršijusi galėtų sugrįžti į prabangų, jaukų gyvenimą gelmėje? Bet jos meilė tokia tauri, kad, aniedviem telinkėdama vien gero, išnyksta virsdama bangų puta ir – pakyla sielos amžinatvės link…

O štai karalius, pasidžiaugęs lakštingalos giesmelėmis savo rūmuose, iškeičia ją į dirbtinę lakštingalą, išdabintą brangakmeniais ir auksu. Ir kai šioji sugenda, kai karalius ligos patale, anoji, atstumtoji, atskrenda jo guosti ir gydyti – be piktdžiugio, tuščio pasipūtimo, o didžiausias atlygis jai – kad giedodama regi jo akyse ašaras… Netgi bjauriojo ančiuko širdyje nėra nė kruopelės rūstybės tiems, kurie iš jo tyčiojasi, juo bjaurisi, veja šalin, o virtęs dailia gulbe jis neišpuiksta, lieka kupinas atjautos pažemintiesiems ir atstumtiesiems… Taipgi Kalėdų eglaitė – išmesta, mindžiojama, laužoma – prisimena savo gražiausias akimirkas be jokios piktybės ant tų, kurie pasigrožėję nusviedė ją šalin…

Žinome, koks būtinas žmogui Dekalogas, taip pat išmintis, kad blogį įveikti galima tik gerumu. Nežinau kūrinių, kurie įtaigiau, jautriau diegtų į vaiko sielą šias pamatines vertybes kaip kad Anderseno pasakos. Nemėgsta jis piešti žiaurybių, vengia keršto, tegu ir pelnyto, vaizdų, nepriimtina jam „akis už akį“. Kitaip jis nubaustų Raudonkepuraitę prarijusį vilką, nevoliotų dervoje našlaitę skriaudusios pamotės, neleistų batuotajam katinui galabyti priešininkų… Jo žvilgsnis kyla ten, kur su jūros puta ištirpo undinė, kur degtukų liepsna nusinešė basą mergaitę; neabejoju, kad ir jam, kaip anai lakštingalai, didžiausias atlygis buvo regėti ašaras savo skaitytojų akyse. Ypač vaikų. Juk kai nuogutėlis, sukčių ir pataikūnų apmulkintas karalius žengė per miestą, tik vaikas pasakė teisybę: „Žiūrėkite, karalius nuogas!“

Taip, aukštas viršūnes paliko mums Andersenas. Kiek prie jų priartėja, tiek ir verta vaikų literatūra, taip pat kultūra. Deja, pseudokultūra darosi vis plėšresnė ir nepakantesnė tikrajai kultūrai, mikliau naudojasi technikos laimėjimais, rinkos dėsniais, siekdama paversti vaikus besieliais godžiais vartotojais. Ji tarsi nūdienis septyngalvis slibinas, kurį įveikti galėtų tik aktyvus gėris!

Tai suprasdamos, Europos valstybės, net ir skurdesnės už Lietuvą, kasmet didina kultūrai skirtą biudžeto dalį. Tuo tarpu mūsų valdžia, girdamasi rekordiniais ekonomikos laimėjimais, kasmet šią dalį nurėžia, matyt, ir čia siekdama rekordo. Jei ir toliau taip eis, vaikų literatūra, kuri ir šiaip yra nustumta į literatūros patvorį, liks kaip anoji mergaitė su degtukais…

Tad jeigu Andersenas gyventų šiandien Lietuvoje, nematau, kur jis galėtų spausdinti savo pasakas. Dėtų į stalčių, po kelerių metų – jei kas paremtų – išleistų knygą menku tiražu, gautų skatikus, knygą pastebėtų tik „Rubinaitis“, po to vėl stalčius ir – kas belieka – degtukai…

Irena Žviliuvienė:

1. Su H. Ch. Anderseno kūryba susipažinau pradinėse klasėse.

2. Giliausiai atmintyje: „Mergaitė su degtukais“, „Bjaurusis ančiukas“, „Laukinės gulbės“. Vaikišką širdį ir sielą labiausiai jaudino nelaimingų ir vargingai gyvenančių herojų likimai.

3. Manau, kad ne išorinio blizgesio ir reklamos spalvų reikia auklėjant vaikus, kad šios dvasingos pasakos puikiai atliepia šiuolaikinių vaikų išgyvenimus, kad klasika niekada nesensta.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 1 (33)