INTRIGUOJANČIO VARDYNO METAI (2004 m. lietuvių vaikų proza)

 

Prozos knygų skaičiumi 2004-ieji nestebina – kaip ir keletą ankstesniųjų metų, jų pasirodė apie keturiasdešimt. Tačiau intriguoja įspūdingas autorių vardynas: naujų knygų išleido ne tik įdomiausi pastarojo laiko vaikų rašytojai Vytautas V. Landsbergis, Nijolė Kepenienė, Jonas Liniauskas, Sigitas Poškus, Vytautas Račickas, bet ir Sigitas Geda, Bitė Vilimaitė, Jurga Ivanauskaitė. Didėjantis pripažintų profesionalų dėmesys vaikų literatūrai džiugina ir skaitytojus, ir kritikus, o skirtingos kūrybinės laikysenos autorių gausa leidžia numanyti, kad metų tekstai pasižymės temų, pasaulėžiūros, erdvėlaikio, veikėjų, stilistikos ir adresatų įvairove. Apžvalgos žanras, siekiantis pristatyti bendrąjį knygų vaizdą, neišvengiamai tą įvairybę redukuoja, paryškina tik atskirus aspektus – šįkart tai bus paveikslėlių knygos, išplatėjusi literatūrinio pasaulio geografija, mitologinės medžiagos populiarumas, problemiškas šiuolaikinio gyvenimo socialumas, kūrybinių eksperimentų pastangos.

 

Mažiausiųjų lektūra: paveikslėlių knygos

Viršelio dail. D. Žemaitytė
Viršelio dail. D. Žemaitytė

Pernai Jonas Liniauskas išleido antrą smagią knygą apie bebriuką Bartą Maža tamsa, arba Augimo nerimas (iliustravo Danguolė Žemaitytė), sudarytą iš trijų nuotaikingų istorijų – apie apylinkių žvalgytuves, naujų broliukų priežiūrą, atostogų baimę ir malonumus. Kūrinių stiprybė – raiškiai sukurtas pagrindinis veikėjas (vaikiškai savanaudis, smalsus, plepus, akylai pasaulį stebintis ir komentuojantis), įtikinama mažo vaiko kalbėjimo imitacija, sklandūs, skaityti balsu lengvai pasiduodantys sakiniai ir ypač komizmas, kylantis iš vaikiško pasaulio supratimo, klaidingų suaugusiųjų elgsenos interpretacijų. Antai Bartas nepatenkintas svarsto: „Tau sako, kad esi geras, beveik pats geriausias pasaulyje, o vis tiek atsiranda naujų brolių ir seserų. Kam jie reikalingi, jeigu tu esi geriausias?“ (p. 28). Humoro sluoksnis gali gerokai išplėsti knygos adresatą. Pavyzdžiui, kad ir taikliai suaugusiuosius parodijuojantis epizodas: tėvelio laikraščių prisiskaitę mažieji nutaria, kad atostogos būna tada, kai „lendi į urvus, kariesi ant kalnų arba ištroškęs slenki per dykumą“, „nardai po svetimus ežerus arba kabaluoji parištas po oro balionu“, „kažkur nuskrendi lėktuvu, išgeri sulčių, suvalgai porciją ledų ir vėl parskrendi atgal“ (p. 62).

Sigitas Geda su dailininke Egle Gelažiūte sukūrė gražią knygą Pelytė Sidabrytė (Knygos meno konkurso paskatinamoji premija). Veikėja ypatinga – sidabrinė („Kai bėga, tai skamba, tarsi kokie varpeliai jai po kaklu parišti būtų“, p. 6), tačiau pati istorija, kaip būdinga klasikinėms paveikslėlių knygoms, neįmantri: pelytė įsigeidžia pasižiūrėti sidabrinių daiktų, įsmunka į žmonių namus, apsigyvena indaujoje, galiausiai išbėga į laukus. Kūrinys įsimena ne dėl siužeto, o labai ekspresyviu pasakotoju, kuris dažnai šūkčioja, pats save pertaria („Pavyzdžiui… Kas pavyzdžiui?“, p. 6), ginčijasi su įsivaizduojamu adresatu („Žinau, jau žinau, ką jūs man pasakysite! Tokių pelių nebūna. O aš imsiu ir nesutiksiu“, p. 5). Knyga parašyta lyg seno pasakininko čia pat sėdintiems vaikams garsiai sekama pasaka.

Pauliaus Juodišiaus pasaka Lipotapas ir kruopų vagys turi simpatišką herojų – mažą padarėlį, mėgstantį kruopas ir gyvenantį virtuvėje, „šeštoje spintelėje nuo viršaus“, bei pradinę intrigą (plėšikai Raugas ir Pelėsis atsiunčia melagingą meilės laišką ir pavagia kruopas), tačiau kenčia nuo knygai priskirtų funkcijų pertekliaus. Greta pagrindinio teksto autorius įdėjo daugybę žaidimų: sujungti taškus, rasti skirtumus, pereiti labirintą, nuspalvinti ir t. t. Viena vertus, tokios užduotys skaitytojus ilgiau sulaiko prie knygos, skatina įsižiūrėti į veikėjus, kita vertus, nesaikingai kiekviename puslapyje po kelias sukrautos, jos užgožia tekstą, nuolat atitraukia nuo pasakojamos istorijos, o taip sutrūkinėjęs literatūrinis pasakojimas praranda estetinę įtaigą.

 

Literatūrinio pasaulio geografija: nuo Vilniaus iki Marso

2004 m. vaikų prozos pasaulis stebėtinai erdvus: veiksmas vyksta Vilniuje, Švedijoje, Amerikoje, Indijoje, Turkijoje… ir taip iki Marso planetos. Selemono Paltanavičiaus knygos Tai mes, pelės! net pagrindiniai veikėjai yra „užsieniečiai“. Švedų peliukų pora Larsas ir Luvisa iš gimtojo miestelio Ystado susiruošia į kruizą Baltijos jūra. Rami ir soti kelionė netikėtai virsta nenuspėjamais nuotykiais: porelė iškrinta iš laivo, o jūra išplauna į Lietuvos pakrantę. Nei siužeto rėmai, nei veikėjų tipai nėra novatoriški (jie pernelyg primena kad ir Mary Norton Skoliniautojus), tačiau pasakojimas pakankamai judrus, o smalsiausia sekti atidų svetimšalio žvilgsnį į Lietuvą: autorius prideda įstabių detalių apie pečialindas, kirstukus, kitus Kuršių nerijos gyventojus. Švedė Luvisa vis apsąla: „Kaip gražu…“

Viršelio dail. S. Ach
Viršelio dail. S. Ach

Nuo Afrikos grožio žadą praranda ir begemotukas Nikodemas naujoje V. V. Landsbergio ir Sigutės Ach kūrybinio dueto knygoje Arklio Dominyko meilė. Tai originali, lyrinį šydą ir šmaikščius kalambūrus sulydanti pasaka apie romantišką, jautriaširdį svajoklį arklį, kuris įsimylėjo rugiagėlę, o žiemą nuvyko į mylimosios tėvynę Afriką. Arklys iš lietuviškos pievos sutinka daug egzotiškų gyvūnų: krokodilą Marką Aurelijų, beždžionėlę Emanuelą, kupranugarį Salamą bin Salamį, gepardą Žaną Polį Gepardjė ir kitus. Kuriami mielai naivūs, jaukūs, geranoriški personažai, o pasaulis turi aiškią vertybių sistemą: draugystė, pagalba, atida kitam, gebėjimas džiaugtis mažu ir pan. Kartu nebijoma veikėjų švelniai šaržuoti, pasakojimo atmiešti šypsniu ar kandesne pašaipėle. Pavyzdžiui, kai Dominykas aistringai prisiekia mylėsiąs rugiagėlę ir po jos mirties, aikštinga mylimoji sugėdina: „Apie mirtį su damomis kalbėti yra šiek tiek arkliška – ar jums taip neatrodo?“ (p. 25). Ironizuojami žmonių gyvensenos stereotipai, išardomi sustabarėję kalbos dariniai („Patekėjo saulė. Patekėjo patekėjo, paskui kažkodėl sustojo“, p. 15), ypač netikėtai kūrybingai perrašoma liaudies daina: „Oi drambly drambly, dramblelia mano, / Kodėl nelakstai po smagias džiunglalas, / Ko nelinksmas toks esi…“ (p. 104). Autoriai pasitiki skaitytojų gebėjimu suprasti parodiją, parafrazę, nutylėjimą.

Viršelio dail. J. Ivanauskaitė
Viršelio dail. J. Ivanauskaitė

Išplitusi vaizduojamoji geografija atvėrė galimybę Lietuvos skaitytojus supažindinti su kitomis kultūromis. Kraštų, tikėjimų, pasaulėžiūrų mozaikos ypač gausi Jurgos Ivanauskaitės knyga Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo. Išmoningas pasakos siužetas ir problematika: iš Marso planetos kilęs Marsis atvyksta į Žemę trokšdamas suprasti, ką reiškia jaustis laimingam (mat marsiečiai nemoka nei juoktis, nei liūdėti). Kilnodama veikėją iš Tibeto į Indiją, Stambulą, Afriką, Italiją, Sibirą, JAV ir galiausiai Vilnių, J. Ivanauskaitė pristato vis kitokią gyvenseną (alpinistas, atsiskyrėlis, jogas, dervišas, balubų genties senolis, rabinas, šamanė, ragana ir kt.), pasaulėvoką ir laimės supratimą. Mainydama laimingųjų pavidalus, knyga teigia, kad laimė yra subjektyvus dalykas, gali reikštis įvairiausiomis formomis, atsirasti dėl skirtingiausių priežasčių (vienam laimė – įveikti save, kitam – nugalėti kančią, bendrauti su mirusiais protėviais, gyventi santarvėje, atsižadėti turto, mylėti). Pateikiama spalvingų detalių apie tolimus kraštus (pavyzdžiui, žmonių margumynas prie Gango upės, rėksminga Stambulo aikštė), neįkyriai paaiškinami sudėtingesni žodžiai (pavyzdžiui, kas yra minaretai, šamanai, glaustai papasakota šv. Pranciškaus istorija).

 

Lygiagretūs istorinės praeities ir „savų“ kaukų pasauliai

Pripažindami egzotiškų šalių galią sudominti skaitytojus, lietuvių prozininkai vis dėlto dar labiau (vertinant pagal dažnumą) pasikliauja senąja tautos kultūra, mitinėmis būtybėmis, tautosakine tradicija, Lietuvos istorijos faktais. Štai Rasa Ercmonienė-Varnienė parašė (tegu ir JAV lietuvių bendruomenės užsakymu) pjesę Balsupių sodybos paslaptis apie knygnešių laikus. Pasirinktas išties aktualus aspektas – šiuolaikinių jaunuolių tautinė tapatybė, santykis su savo valstybės istorija, tačiau sumanymas ir literatūriškai, ir poligrafiškai įgyvendintas skurdžiai. Gyva siužeto pradžia (apleistoje sodyboje paaugliai aptinka senų popierių ritinėlį, per senovinę spintą persikelia į praeitį) bei autentiškos XIX a. tautinio sąjūdžio, žmonių bendravimo, buities detalės neatsveria veikėjų schemiškumo, daugiažodžiavimo, nemotyvuotai išsiveržiančio jausmingo patriotizmo.

Laimonas Inis išleido padavimų ir legendų apie Žemaitijos kraštą knygą Šerpaitis, vėjų dievaitis. Istorijas apie vietovardžių, peizažo elementų kilmę rašytojas dėlioja pagal įprastus tautosakinius principus, tačiau išskirtinai daug dėmesio skiria kalbai. Žodingas pasakojimas, ritmiški sakiniai, turėję pareikalauti daug autoriaus pastangų, – svarus knygos pranašumas. Štai tipiško sakinio pavyzdys: „Neklausyk to tarškalo, netikėk tuo barškalu! Vinklus Piečio liežuvėlis, o klastingo būdo vėjas! Čia jis šildo, čia vėdina, čia myluoja, čia šokdina!“ (p. 49). Prasčiau sekėsi Vytautui Žeimantui, parašiusiam Ignalinos vardo kilmės legendą (Ignalinos legenda), kuri pagrįsta skubriai išdėstyta baladiška lietuvaitės Linos ir svetimšalio riterio Igno meilės istorija.

Senuosius istorinius laikus, mitinę sferą rašytojai tradiciškai pasitelkia kurdami su dabartimi lygiagrečius pasaulius. Pavyzdžiui, Antano Pivoro knygoje Vėjūnė mūsų dienų paauglė geba patekti į „gamtos dievų karalystę“, kurioje tebegyvena gausybė senųjų dievybių. Šis dvigubo pasaulio modelis bei centrinė veikėja mergaitė Vėjūnė ateina iš ankstesnių autorius knygų, kartu atsineša ir tuos pačius, kritikų jau nurodytus, literatūrinius riktus. Įsibėgėjęs siužetas verčiasi neįtikinamiausiais kūlversčiais (Vėjūnė keliauja po dievų pasaulį, patenka į laumės nelaisvę, tampa velnio sužadėtine, įsimyli, susideda su sektantais, ją verčia šokti striptizą), įvykiai beriami monotoniška intonacija, nenatūralius paauglių balsus permuša seno žmogaus refleksijos.

Viršelio dail. J. Jacovskis
Viršelio dail. J. Jacovskis

Įspūdingiausias, pilnakraujis mitologinių būtybių gyvenimas sukurtas Daivos Vaitkevičiūtės romane Marius Pietaris ir Burtų knyga. Nuo pirmųjų puslapių skaitytojas panyra į nepaprastai gyvybingą raganų, kaukų, aitvarų, laumių, milžinų, žiburinių, gyvačių ir t. t. ir t. t. pasaulį. Stulbina rašytojos pasitelkta būtybių gausa, įvairovė, gebėjimas mitinį pagrindą apauginti autoriaus vaizduote, charakterių spalvingumas ir individualumas, išmoningi vardai (pavyzdžiui, raganų trijulė: Ručpelkė, Viksvakampė, Akivarė). Kaip tik sodrus lietuviškos kultūros lygmuo suteikia originalumo knygai, kuri turi akivaizdžių sąsajų su Joanne’os Rowling Hariu Poteriu: čia irgi veikia dvylikametis berniukas, turįs ypatingų galių peržengti žmogiškojo ir stebuklinio pasaulių ribą, čia aip pat egzistuoja raganų mokykla, Burtų knyga ir pan., artimas ir žadamo antrojo tomo pavadinimas (Marius Pietaris ir juodasis bokštas). Gebėdama taip fantazuoti ir dinamiškai pasakoti, D. Vaitkevičiūtė galėtų ieškoti savarankiškesnių istorijos pamatų.

 

Šiuolaikinio gyvenimo problemos

Viršelio dail. E. Gelažiūtė-Petrauskienė
Viršelio dail. E. Gelažiūtė-Petrauskienė

Greta fantastinių nuotykių kupinos pasakinės prozos 2004 m. buvo išleista sudėtingas socialines ir psichologines vaiko, šeimos problemas nagrinėjančių knygų. Skaudžiausia ir pesimistiškiausia – Bitės Vilimaitės apysaka Mergaitės romanas (rašytoja paliko keistą žanrų prieštaravimą). Pasirinkta maksimaliai išryškinta situacija: miršta paauglės Elzės tėvas, ji pakliūva į asocialią globėjų šeimą, pabėgusi viliasi prisiglausti pas buvusią tėvo mylimąją, tačiau yra atstumiama, tampa žmogžudystės liudininke, persekiojama ir nusikaltėlių, ir policijos, keliama iš vienų vaikų namų į kitus. Glaustai supinamos daugybė socialinių bėdų (apleisti nemylimi vaikai, pašalpomis piktnaudžiaujantys tėvai, mergaičių prostitucija…). Autorė herojei negailestinga: bent kiek rūpestingesni žmonės (tėvas, mokyklos direktorius, bekojis batsiuvys…) miršta, lėktuvo katastrofa ištinka ir tris Elzės likimo drauges, net geltonasis tėvo namas – užuovėja bent mintyse – sudega. Nuo pradžios kuriama dramatiška bejėgio, vienišo benamio vaiko ir tamsaus, pikto, godaus, smurtaujančio pasaulio priešprieša. Antai koks stiprus palyginimas: „bendrabutis, pradvisęs tuo atstumiančiu bendro būsto tvaiku, nešvarus, su daugybe išklebusių durų, išdaužytais koridorių langais, sprogstantis nuo rėkiančios muzikos – dainų ir maršų, pasitiko mergaitę kaip koks išsigimęs monstras, mintantis gyvais žmonėmis“ (išskirta mano. – L. J.) (p. 27). Mergaitės būsena, išreikšta žodžiais „Jaučiuosi sena, sena“ (p. 50), knygos pabaigoje išauga iki vienintelio noro – pasislėpti nuo pasaulio: „Ar čia yra saugi vietelė pasislėpti nuo svetimų akių? Ji tenorėjo – gulėti kur nors susirietus žolėje ir kad per ją ropotų varlės, šliaužtų žalčiai, o paukščiai tuštintųsi ant galvos, norėjo susilieti su žemės spalvom, kad niekas niekada jos nerastų…“ (p. 110).

Nijolės Kepenienės romano 10% improvizacijos pasaulėvaizdis daug harmoningesnis ir viltingesnis, nors sueižėję šeimos ryšiai yra viena pagrindinių siužeto linijų. Padėtis perteikiama paauglės Saulenės, išgyvenančios tėvų skyrybas, konfliktuojančios su mama ir patėviu, bandančios rasti savo vietą naujoje situacijoje, akimis. Kaip dažna jaunimo literatūroje, čia plūsta ironija, pagieža, nepasitikėjimas vyresniaisiais. Pavyzdžiui, paauglės požiūris į eilines mamos ašaras: „Saulenė jau žinojo: tai – tik uvertiūra. /…/ Apsikabinimas irgi įėjo į privalomąją programą. Saulenė paslapčia net nusižiovavo, pernelyg ištęstos, pertemptos scenos ją migdė“ (p. 138). Antroji knygos linija – šokančios mergaitės kūrybinės ambicijos (su bičiuliais ilgai stato spektaklį), į ją įvyta ir paaugliškos meilės gija. Temos ir veikėjų amžius veikiausiai garantuos knygai skaitytoją, tačiau jam gali kliūti pasakojimo fragmentiškumas, įtarimą kelti psichologinis Saulenės nenuoseklumas, veikėjų elgsenos ir kalbėjimo manieros neatitikimai bei į pabaigą stiprėjantis sentimentalus patosas („Jos scenoje pasirodė kaip vizija. Močiučių, prosenelių ir pro-pro-prosenelių išdidi atmintis. Atmintis, kurioje telpa Rytai ir Vakarai, ugnis ir vanduo, net užmarštis, nes net savo gyvenimo negali prisimint visut viso, net savo…“, p. 167).

Dar sunkiau įsijausti į Petro Venclovos knygoje Tomukas ieško tėtės (1997 m. išleistos Tomukas ieško draugų tęsinys) gvildenamas šeimos bėdas. Įtemptą psichologinę situaciją – vaiko jauseną yrančios tėvų santuokos akivaizdoje – netikęs pasakojimo būdas paverčia veikiau komišku šaržu. Naująją tėvo moterį mama pavadina „juodąja ragana“, o pradinukas sūnus tai supranta tiesiogiai, pasiryžta grobikę surasti ir tėtį susigrąžinti. Išdėsčius problemą, istorijoje pasipila neįtikėtini siužeto serpantinai: Tomuką pagrobia jauna sutrikusios psichikos moteris, reikalauja berniuko vadintis jos sūnumi, paskui jis patenka pas keistą dailininką, iš jo pabėgusį priglaudžia šokėja, kurios vaikinas priverčia Tomuką vogti, jį pagauna sargas, vėl pabėgusį pirmas sutiktas taksistas nuveža į prekiautojų vaikais buveinę. Prastą literatūrinę teksto kokybę ir psichologinį veikėjų lėkštumą liudija epizodas apie pagaliau surastą tėtį: šis vaikui „sumikčiojo“: „Aš truputį bijau mamos /…/. Ji gali bartis, gali net kočėlu užvožti…“ (p. 82). Dėl panašių siužeto kliaučių bei vienaplanių veikėjų nuvilia ir Vytauto Račicko knygų tęsiniai Nippė nori namo ir Seni pažįstami, arba Ketvirtoji šlepetė.

 

Miško ir kiemo gyvenime – beveik nieko naujo

Viršelio dail. K. Kasparavičius
Viršelio dail. K. Kasparavičius

Tradicinės stilistikos pasakos apie jaukų sužmogintų gyvūnėlių pasaulį – labai gyvybingas vaikų literatūros sluoksnis. Iš pernai išleistų tokių knygų labiausiai akį traukia dailininko Kęstučio Kasparavičiaus darbais iliustruota, Knygos meno konkurse taip pat pelniusi paskatinamąją premiją, Aurelijos Čeredėjevaitės pasakų knyga Tinginė ragana. Ją sudaro pavienės pasakaitės ir jų ciklai apie įprastų tipų veikėjus (vėl populiarusis peliukas, ežiukas, ragana), vaizduojama jų linksma kasdienybė, draugystė, smulkūs rūpesčiai ir konfliktai. Pasitaiko viena kita originalesnė ypatybė, pavyzdžiui, didžiausia peliuko svajonė – stebinti kitus (nusidažyti žaliai kaip agurkas ar oranžine spalva kaip morka, prisipilti į batus smėlio ir pan.). Išradingesnių veikėjų esama antrajame cikle apie žmogutį Kuką, kuris gyvena arbatos puodelyje ant virtuvės stalo, bei pasakose apie tinginę raganą, laimėjusią bjauriausios raganos konkursą ir išvykusią į Paryžių. Neperžengdama tradicinės retorikos, Daiva Tamošaitytė taip pat bando sukurti pagavesnį siužetą pasakoje Baltukė ir Tvaskutis: katytė Mėnulio užsiprašo padovanoti jai žvaigždę, tad „skliauto pažibai“ Tvaskučiui tenka nenoromis palikti savąjį pasaulį ir keliauti į Žemę. Pasaka turi aiškų moralinį priesaką – nepasiduoti savininkiškumo pagundai.

Intrigos pristigo dar vienai Emilijos Liegutės knygai apie šunį Džimą Rudžiukė. Jeigu skaitytojai iš atminties ištrintų viso XX amžiaus vaikų literatūros patirtį (kartu su ankstesniais pačios E. Liegutės kūriniais), istorija galėtų pasirodyti gana smagi (kiemo gyvenimas, guvus šuo, gražuolė ir drąsuolė kalytė Rudžiukė, mergaitė, piktadariai ir skriaudžiamieji, kelionė į kosmosą ir t. t.). Tačiau šiandien saldžiakalbis čiauškėjimas kelia nuobodulį: „Monikutė eis į mokyklą! Ji man ir ausis išūžė su savo mokykla visą dieną! Gyrėsi, kad ji jau didelė. Kad apsivilks naują suknelę ir rankoje laikys didelę gėlę“ (p. 5). Panaši ir Onos Jautakienės knyga Katino Felicijono pasakos. Raštingai struktūruotas pasakojimas apie jaukią geros raganos trobą, kurioje ant krosnies šildosi katinas, apsigyvena pūgos atridentas ežiukas. Šiltai vaizduojamas suidealintas jų pasaulėlis, o idilę sutrikdo trafaretinis konfliktas: ežiuką pasiima miestiečiai, katinas eina jo vaduoti. Antrą knygos dalį sudaro lyrinės, poetišku liūdesiu apgaubtos pasakėlės Hanso Christiano Anderseno arba Vytautės Žilinskaitės maniera, brėžiant neįveikiamą grubaus pasaulio ir jautrių veikėjų (debesėlio, vijoklio, sraigės, nudegusių degtukų ir t. t.) opoziciją. Net ir žodingesnės kalbos, bet pagal mašiotišką kanoną XXI amžiuje teberašomos knygos smarkiai rizikuoja likti be skaitytojų. Pavyzdžiui, Marijos Macijauskienės Mūsų skaitinėliai kai kurias knygas lenkia turtingu žodynu, pagaviu sakinio ritmu, lėtu metaforišku įsižiūrėjimu į peizažą, tačiau atgraso perdėtai romantizuota pasaulėžiūra, idealizuotais veikėjais, tradiciškai sužmoginta gamta, deminutyvais aplipdyta kaimo aplinka ir vienpusiškai teigiamu vaiko portretu.

Užtat šiame išsikvėpusios tradicijos kontekste ypač šviežiai atrodo pagaliau išleista lietuvių vaikų literatūros klasiko Vytauto Tamulaičio Vasaros pasaka su puikiais Arvydo Každailio piešiniais. Jonas Linkevičius pabaigos straipsnyje pristato kūrinio istoriją (ilgai gulėjo rankraščiu), palygina su kitomis rašytojo knygomis. Čia randame įspūdingąjį V. Tamulaičio vabzdžių pasaulį, kurio centre – jauna bitutė, sugestyvų ir informatyvų pasakojimą (vabzdžių kūno sandara, elgsena, palyginimas su žmogumi), papildytą gyvenimo išminties intarpais. Atvirai išsakyta kūrinio moralė: „mūsų visų aukų kelias kitų gerovei“ (p. 16), kuriai paklūsta mažiausi bičių bendruomenės nariai („Tai ir yra mažojo didybė /…/ gerai atlikti savo pareigą, žengiant dar mažais žingsneliais“, p. 16). Knyga klasikiniu būdu pabrėžia jautrumo ir pasiaukojimo svarbą (privalu suprasti, kad „ir sužeistas priešas, jau beginklis ir mirštantis, turi teisę prašyti lašelio vandens“, p. 126).

 

Nuoširdžiausios intencijos nelaiduoja kūrinio įtaigos

Viršelio dail. A. Kliševičius
Viršelio dail. A. Kliševičius

Dalis 2004 m. knygų radosi iš pačių nuoširdžiausių ketinimų – papasakoti apie reikšmingą (bent autoriui) žmogų, literatūriškai įamžinti jo atminimą. Viena tokių yra vizualiai labai graži Sigito Poškaus knyga Dovilės albumas, siekianti sukurti ir paskleisti jaunos mirusios dailininkės Dovilės Kliševičiūtės (jos nertos ir siūtos lėlės – žmonės, pelės, saulė, mėnulis, žvaigždės ir kt. – yra pasakojimo „bendraautorės“ ir veikėjos) atminimą. Naujajame kūrinyje darsyk pasitvirtina S. Poškaus kaip kūrybingo eksperimentuotojo reputacija: intertekstualios improvizacijos populiariais tekstais ir kultūros vardais, skirtingiausių žanrų derinimas (pasaka, himnas, malda, sakmė, eilėraštis…), gausiai pasitelkiama tautosaka, atskirą pasakojimo lygmenį sudaro parašai po lėlių fotografijomis ir kaukių komentarai. Kritikams tokie daugiabalsiai naratyviniai ieškojimai įdomūs, tačiau jų konfigūracijos nepajėgia išdildyti knygos progiškumo, pasakojamų istorijų dirbtinumo pojūčio, kompensuoti tekstų ištęstumo.

Kad nuoširdi intencija negarantuoja įtaigaus literatūros kūrinio, iškalbingai liudija Jadvygos Černiauskienės dokumentinė apysaka apie mokytoją Eugeniją Tautkaitę Negesk, žiburėli. Potencialiai skaudi karo vaikų, iš subombarduotų Palangos stovyklų patekusių net į tolimąją Udmurtiją, likimų tema čia aprašoma tokiu bespalviu balsu, kad pirmiausia imi nevalingai fiksuoti gausias korektūros klaidas, o ne įsijauti į pasakojamą dramą. Kiek gyvesni Petro Burgailos vaikystės memuarai Petriuko nuotykiai Sibiro platybėse (nors žodis „nuotykiai“ tremties kontekste skamba kontroversiškai), pirmiausia įdomūs kaip unikalios patirties užrašai (trimečio tremtinuko kelionė vagonais, gyvenimo Sibire buitis, tenykščių žvėrių stebėjimas ir t. t.). Abi šios knygos yra veikiau vaikystės prisiminimai nei knygos vaikams.

 

Literatūros nuošalė

Gausėjant kūrybiškesnių, diskutuoti kviečiančių knygų, atrodo neprasminga apžvalgose registruoti visus publikuotus tekstus (vardai ir pavadinimai lengvai randami išsamiose „Rubinaičio“ bibliografijose), juoba kad dalis autorių kone kasmet rašo panašias nekintančios stilistikos istorijas (pavyzdžiui, Jeronimas Laucius vėl išleido keturias knygas, kuriose esama originalesnių siužetų užuomazgų, tačiau literatūrinės meistrystės stokojama), tad tektų iš naujo baksnoti į tas pačias tekstų spragas, vardyti literatūrines klišes. Literatūros nuošalėje lieka ir Imandros Nekrošiūtės-Daukšienės reklaminis pasakos formos leidinys Tirpuko ledų šalis. Knyga anotuota kaip pažintinė, bet iš tiesų yra atvirai reklaminė, nesivarginta net paieškoti įsimintinesnio siužeto (eksploatuojamos tos pačios elementarios schemos: karštą vasarą vaikus gelbsti „Tirpuko ledai“, mažieji pakviečiami į „ledų karalystę“, kur jiems pademonstruojamas ledų gamybos procesas). Knyga baigiasi saldžia gamintojų ir rašytojų-reklamos agentų svajone: „regėjo Saulę, laikančią rankoje ledų kibirą ‘Ledissimo’“…

 

Baigiamoji „diagnozė“

Metų proza ne visai prilygo aukštiems intriguojančio vardyno pažadintiems meniškai brandžios literatūros lūkesčiams, tačiau bendras vaizdas nuteikia optimistiškai: išleistos bent kelios stiprios knygos, atsirado naujų autorių, toliau gerėja poligrafija, pailgėjo vaikų literatūrą publikuojančių leidyklų sąrašas, „giminių“ rašliava stumiama į antrąjį planą. Palyginti su 2003 m., nonsensiško šėlsmo pernai buvo mažiau, tačiau sėkmingai plėtotas paveikslėlių knygų žanras, stengtasi reflektuoti psichologines ir socialines visuomenės opas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 1 (33)

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS – MANO STEBUKLINGOSIOS AKYS

Apžvalgos

VAIKŲ POEZIJOS SAULĖLYDŽIO ŽVAIGŽDĖS (2004 m. lietuvių vaikų poezija)

H. Ch. Anderseno 200-osioms gimimo metinėms

ANDERSENAS, MŪSŲ RAŠYTOJAS
APKAKLIS IR ŽIRKLĖS, ALAVINIS KAREIVĖLIS IR ŠOKĖJA*

Mano vaikystės skaitymai

SVAJONĖS IR GYVENIMAS, ARBA RAŠYTOJAS NUO ČIULPTUKO

Paskaitykim, mama, tėti!

Hansas Christianas Andersenas „Savaitės dienos“, „Grikis“

Laiškai

Ar mums reikia magijos?

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai