KNYGOS – MANO STEBUKLINGOSIOS AKYS
Senų senovėje Indijoje gyveno berniukas, vardu Kapilas, kuris labai mėgo skaityti. Jam nuolat knietėjo sužinoti ką nors nauja, jo galvelėje vienas po kito kilo klausimai: kodėl Saulė apvali? Kodėl keičiasi Mėnulio pavidalas? Kodėl medžiai stiebiasi aukštyn? Kodėl žvaigždės nekrinta iš dangaus?
Atsakymus į savo klausimus Kapilas rasdavo palmės lapų knygose, kurias parašė senovės išminčiai. Tad jis skaitė visas į rankas pakliuvusias knygas. Ir taip pasinerdavo į skaitymą, kad pamiršdavo net kasdienius darbus.
Vieną dieną, kai Kapilas buvo įnikęs į knygą, pasirodė jo mama, nešina ryšulėliu, ir tarė: „Kapilai! Gana skaityti! Nunešk tėčiui valgyti. Jis turbūt jau išalko. Ir paskubėk“.
Kapilas nenoromis atsistojo, paėmė į ranką ryšulėlį ir, įbedęs akis į knygą, pasuko akmenuotu ir vingiuotu miško takeliu. Staiga koja užkliuvo už aštraus akmens, jis pargriuvo, o iš sužeisto kojos piršto ėmė bėgti kraujas. Kapilas atsistojo neatitraukdamas akių nuo knygos. Nežiūrėdamas į kelią, jis ėjo tolyn, bet ir vėl užkliuvo už akmens ir pargriuvo. Šį kartą dar smarkiau susižeidė. Bet buvo taip pasinėręs į knygą, kad į žaizdas nekreipė dėmesio.
Staiga plykstelėjo žaibas ir suskambo juokas. Kapilas pakėlė galvą – priešais jį stovėjo baltai apsitaisiusi deivė. Jai virš galvos tviskėjo šviesa. Deivė buvo keturrankė. Vienoje rankoje ji laikė švytintį rankraščio ritinį, kitose dviejose – viną, tokį styginį muzikos instrumentą, o ketvirtąja ranka ji palaimino Kapilą ir melodingu balsu prabilo: „Sūnau! Mačiau, kaip uoliai tu sieki žinių, ir esu labai tavimi patenkinta. Kokios mano dovanos pageidautum?“
Išvydęs deivę Sarasvati, Kapilas išsigando. Berniukas pasitrynė akis, vis dar netikėdamas, kad priešais jį – deivė. Pagaliau įsidrąsinęs ir suglaudęs delnus nusilenkė jai ir kukliai paprašė: „Motina deive! Duok kiekvienai mano kojai po akį, kad net ir eidamas galėčiau skaityti“. Deivė Sarasvati, uždėjusi ranką Kapilui ant galvos, tarė: „Tebūnie taip!“ ir sulig šiais žodžiais išnyko.
Kapilas pažvelgė sau į kojas: ant jų išties atsirado po akį. Iš džiaugsmo nesitverdamas kailyje, jis drąsiai patraukė vingiuotu ir akmenuotu miško taku toliau, įbedęs nosį į knygą.
Užaugęs tas berniukas tapo didžiu išminčiumi Kapilu. Toli toli pasklido šlovė apie jo protą ir žinias. Žmonės praminė jį Čakšupadu. Sanskrito kalba tai reiškia žmogų su akimis kojose.
Tai sena legenda apie berniuką Kapilą, supratusį, kad žinių galima semtis iš rankraščių, kuriuos ant palmės lapų surašė išminčiai. Anot senųjų raštų, Sarasvati yra mokslo, muzikos ir kalbos deivė.
Ir šiandien knygos yra mūsų stebuklingosios akys. Jos teikia žinių ir nušviečia gruoblėtą mūsų gyvenimo kelią. Tai mūsų kelrodės.
Iš hindi k. vertė Rasa Ranjan
Šiemet pasaulyje trisdešimt aštuntąjį (nuo 1967 m.), o Lietuvoje – tryliktąjį kartą minima Tarptautinė vaikų knygos diena, sutampanti su H. Ch. Anderseno 200-osiomis gimimo metinėmis. Šios dienos rėmėjas 2005 m. yra IBBY Indijos skyrius. Kreipimąsi parašė rašytoja, vaikų literatūros kritikė Manorama Jafa, o plakatą sukūrė garsus dailininkas Jagdishas Joshi, iliustravęs pusantro šimto vaikų knygų.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 1 (33)