Ar mums reikia magijos?

Kintanti informacijos pasiūla vis labiau stumia knygas iš aktyvios vartosenos. Buvusi vertybė daugeliui jaunų žmonių tampa našta, prievole. O prievolės visada atliekamos skausmingai. Esant gausybei televizijos kanalų, interneto svetainių, sudominti mokinius skaitymu itin sunku, reikia nemažai išmonės, kūrybingumo, darbo. Viso to netrūko Panevėžio „Minties“ vidurinės mokyklos bibliotekininkėms Daliai Pukienei ir Milei Kabelienei. Kiekvienais mokslo metais jos pradžiugina mokinius ir mokytojus surengdamos kokios nors knygos pristatymą. Šįmet pasirinkta J. R. R. Tolkieno trilogija „Žiedų valdovas“.

Ne vienas yra matęs filmą pagal šią knygą, todėl buvo svarbu išryškinti šių dviejų meno rūšių specifiką ir skirtumus. Diskusijose „Ką renkuosi – knygą ar filmą?“ atsakymas visada aiškus – filmą, nes, norint pajusti knygos žavesį, reikia prisidėti ir pačiam. Tik nuo skaitytojo vaizduotės lakumo priklauso, kokius matys personažus, kokie aprašomų vietovių vaizdiniai iškils prieš akis. Žodis lavina vaizduotę, o filmas pateikia gatavą receptą. Bet abu reikšmingi, kai gali lyginti – geriau pajusti interpretacijos įvairovę. Ta įvairovė ir lėmė trilogijos pristatymo žavesį. Kai mokytojai kalba per pamoką, mokiniai dažnai į jų žodžius neįsiklauso. Bet pamatę filmuotus interviu su dailės, darbų, etikos mokytojais, buvo nustebę ir iš karto suvokė, kad, matyt, ir jiems reikės ne tik paskaityti, bet ką nors ir patiems interpretuoti. Juolab kad keliomis interpretacijomis galėjo tuoj pat pasidžiaugti. Abiturientas P. Paskačimas parengė projektinį darbą apie įvairių pasaulio dailininkų sukurtas „Žiedų valdovo“ iliustracijas, dešimtokė K. Sereikaitė pagal knygos poetinį tekstą sukūrė melodiją ir pritariama gitaros padainavo dainą, aštuntokai nupiešė Viduržiemio žemėlapius, bibliotekininkė Dalia, pasakodama apie tai, kaip įsivaizdavo vieną ar kitą sceną, parodė filmo ištraukas.

Gėrio ir blogio kova – mūsų kasdienybė – šioje trilogijoje perteikta su didele įtampa. Rašytojas teigia, kad sąvoka „menkas žmogelis“ neegzistuoja, nes kiekviename mūsų snaudžia didvyris, kurį tereikia laiku pažadinti. Mokiniams buvo labai įdomi ir vertimo į lietuvių kalbą istorija. Andrius Tapinas, pažįstamas iš įvairių televizijos laidų, pirmąsias knygas išvertė būdamas moksleivis. Negi tai nėra dar viena priežastis įeiti į nuostabų J. R. R. Tolkieno pasaulį, juo žavėtis ir mėginti surasti jame dalelę savęs. Juk ir mums visiems, vaikams ir suaugusiesiems, magijos reikia, kad nors šiek tiek atitrūktume nuo kasdienybės. Juk dažnai svajojame apie stebuklingąją burtų lazdelę, kuri patenkintų mūsų norus. Deja, tokių lazdelių niekas nedalija. Ir nereikia. Jos yra mumyse. Ji buvo ir A. Tapino, keturiolikmečio, išdrįsusio pradėti darbą, sunkų net patyrusiems vertėjams, širdyje. Ji bus ir skaitytojų, mokyklos aštuntokų, širdyse, kai pasinėrę į stebuklingą pasakos pasaulį mėgins jį perteikti savaip: dainomis, iliustracijomis, vaidinimais ir kitais kūrybiniais darbais. Ačiū bibliotekininkėms už pamoką, patikusią net tiems, kurie, atrodo, niekuo nebesidomi.

Adelė Samuolienė,

Panevėžio „Minties“ vidurinė mokykla

Apie „Mažąjį princą“

Aš mėgstu žaisti krepšinį ir kompiuterinius žaidimus. Nuo šių dalykų man atsigauna širdis. Nesu knygų graužikas. Jas skaityti nelabai mėgstu, bet „Mažasis princas“ – įdomus kūrinys.

Knygos autorius irgi yra tarp veikėjų. Jis – lakūnas. Įdomią profesiją išsirinko. Jis kartą lėktuvu skraidė po pasaulį ir nukrito Sacharos dykumoje. Nepasisekė žmogui. Po kelių dienų jis sutiko berniuką. Tas berniukas nepaprašė nei vandens, nei maisto. Jis prašė nupiešti avį ir išsirinko piešinį, kuriame nupiešta dėžė. Tai įrodymas, kad berniukas turi labai lakią vaizduotę. Ta knygos dalis man patiko labiausiai.

Lakūno darbas yra labai įdomus, žinoma, turint galvoje ir tai, kad jam reikėjo mokytis geografijos. Esu žaidęs daug kompiuterinių žaidimų su lėktuvais. Smagu skraidyti tarp debesų. Tikiuosi, tam lakūnui – taip pat. Oi, atleiskit, per daug nuklydau nuo temos.

Pabaiga yra tikrai nelinksma. Panašiai, kaip pavasarį „Žalgirio“ ir „Makabi“ rungtynės. Berniukas grįžta į savo planetą. Atrodo, kad nieko čia liūdno, bet jo grįžimas namo yra labai panašus į Mažojo princo mirtį. Ši knygos dalis yra labai graudi. Nepatariu skaityti jautriems žmonėms.

Knyga yra mokanti gyvenimiškų dalykų: draugiškumo, nuoširdumo, darbštumo. Kūrinys vaikiškas, bet situacijas skaityti įdomu ir suaugusiems.

 Martynas Baltutis, VI a kl.

Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokykla

Nepamirštamas gerumas ir šiluma

Visai neseniai perskaičiau amerikiečių rašytojo Jerry Spinelli romaną „Žvaigždė“. Ši knyga mane tikrai sužavėjo ir patraukė. Ją iškart perskaičiau per dvi dienas, o juk visas anksčiau skaitytas knygas skaitydavau ištisus mėnesius. Jos manęs tiesiog labai nesudomindavo. Taigi dabar ir noriu atskleisti jums, kuo ši knyga mane sužavėjo.

Pirmiausia pristatysiu, apie ką rašoma romane „Žvaigždė“. Ši knyga tikrai nepasakoja apie išpopuliarėjusią merginą ir jos gyvenimą tarp įžymybių, kaip gali pasirodyti tik perskaičius knygos pavadinimą. Ne, šis romanas yra apie paauglę mergaitę, vardu Žvaigždė, kuri yra visai kitokia negu visi. Ji visiems skleidžia savo šilumą, beribį gerumą ir tiesiog visus myli. Ji neturi neapykantos ir pykčio. Žvaigždė persikelia į kitą mokyklą ir ten nepritampa, nes kiti mąsto ir gyvena pagal vieną standartą. Taip pat ji patiria ir pirmąją meilę, tačiau jos mylimasis Leo bando ją pakeisti, paversti ją tokia, kokie yra visi. Leo patirs pirmąjį skausmą, bet ir daug ko išmoks.

Mane ši knyga patraukė tuo, kad joje rašoma apie jaunimą. Romane nagrinėjamos jaunimo problemos, tačiau čia nerašoma apie narkotikus, nesutarimus su tėvais. Šiame romane niekas nebėga (net nesiruošia) iš namų. Čia nerašoma apie tai, kaip visi tingi ruošti namų darbus ir nekenčia eiti į mokyklą. Knygoje rašoma tarsi apie „kitokius“ ir „normalius“. Kūrinyje nagrinėjamas paauglių reagavimas į visai ne tokį, kokie yra jie. Atskleidžiamas jų netolerantiškumas ir netgi žiaurumas. Labai įdomu apie tai paskaityti, apmąstyti tai, suvokti. Tai tarsi ir gąsdina, nes suvoki, koks žiaurus gali būti žmogus, bet kartu ir traukia, nes labai smalsu, kas įvyks toliau.

Ši knyga – tai tarsi paauglio dienoraštis. Rašoma pirmuoju asmeniu. Vaikinas aprašo savo mintis, išgyvenimus. Aprašomi svarbūs įvykiai, situacijos. Nepamirštamos ir smulkmenos. Kai skaitome, galime pajausti, ką jaučia ir pats paauglys. Tokia rašymo forma padeda dar geriau įsijausti ir suprasti knygos turinį. Pajaučiamas glaudus skaitytojo ir pagrindinio veikėjo ryšys. Romanas tampa atviresnis ir šiltesnis. Dienoraštį yra visada lengviau skaityti, nes jo forma paprastesnė. Tada nesusipainiojame mintyse, viskas tampa aiškiau, o tai tikrai didelis privalumas. Be to, mus visada traukia paslaptis, tai, kas draudžiama, svetima. Skaitydami šią knygą, tarsi skaitome kažkieno dienoraštį, o tai patenkina didelį mūsų smalsumą, galbūt norą įlįsti kažkur, kur nėra leidžiama.

Knygos veikėja Žvaigždė kupina šilumos ir meilės žmonėms. Toks gerumas iš tiesų pribloškia, nes realiame mūsų gyvenime ir pasaulyje tokių žmonių yra tik vienetai. Labai įdomu apie tokius žmones sužinoti kažką daugiau, apmąstyti savo poelgius ir gal net perskaičius visą knygą išsaugoti ir kitiems dalinti tą dalelę gėrio. Juk mūsų gyvenime to gėrio ir šilumos liko tiek mažai… To ilgimės ir mums tai dar lieka svarbu.

Jerry Spinelli knyga „Žvaigždė“ mane sužavėjo tuo, kad pirmiausia rašoma apie jaunimą, jo problemas, tačiau svarbiausia tai, „kad ši knyga tiesiog spinduliuoja begalinį gėrį ir šilumą“.

Viktorija Čerkauskaitė, X d kl.

Panevėžio „Šaltinio“ vid. mokykla

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 1 (33)