APKAKLIS IR ŽIRKLĖS, ALAVINIS KAREIVĖLIS IR ŠOKĖJA*

Genijaus kūryba visuomet yra tikras išbandymas paprastam žmogui, prisiėmusiam tarpininko vaidmenį, kad su ta kūryba vienaip ar kitaip supažindintų, ją paaiškintų arba aprašytų. Itin sunku yra kalbėti apie rašytoją, įėjusį į vaikų literatūros istoriją su savita, ištisą stebuklingą pasaulį vaizduojančia kūryba. Be to, nė vieno iš jų – ar kalbėtume apie Lindgren, Jansson, ar apie Anderseną – negalima laikyti vien vaikų rašytoju.  Jų kūryba greičiausiai dėl to tokia turtinga, kad jų kalba nėra supaprastinta, jų įsivaizduojamas adresatas – ne tik vaikas, bet ir kiekvienas iš mūsų, turintis nors lašelį romantikos, jausmų ir vaizduotės. Reikėtų dar sykį pabrėžti, kad H. Ch. Andersenas pats savęs neleido vadinti vaikų rašytoju. Jis buvo įsitikinęs, kad meninė pasakų kalba leidžia kalbėti apie esmines visų žmonių problemas.

Toliau aptarsime vieną specifinį Anderseno kūrybos ypatumą – daiktų sugyvinimą. Pačiomis originaliausiomis Anderseno pasakomis laikomos tos, kurių veikėjai yra kasdienės buities daiktai, žaislai ir kt. Andersenas yra sukūręs ir nemažai gyvūnų, augalų personažų, tačiau jų sužmoginimas (antropomorfizacija) plačiai paplitęs tiek tautosakoje, tiek vaikų literatūroje. Žinoma, liaudies pasakose irgi pasitaiko kalbančių daiktų, pavyzdžiui, pupa ir žarija (broliai Grimmai), pirštinė ir adata (karelų pasakos), vis dėlto jų toli gražu ne tiek daug, kiek gyvūnų.

Antra vertus, daiktų sugyvinimas nuo seniausių laikų būdingas žmonių psichikai – ir, kaip teigia mąstymo tyrėjai (Tulviste, p. 111), ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Hanso Christiano Anderseno kūryboje gyvi kalbantys daiktai pasirodė jau XIX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje kelionių knygoje su pasakos elementais Kelionė pėsčiomis nuo Holmo kanalo iki rytinio Amagerio salos kranto 1828–1829 metais. Pasakoje „Idutės gėlės“ (iš pirmojo Anderseno pasakų rinkinio, 1835 m.) gėlės naktimis šoka, o lėlės ir kiti kambario daiktai joms pritaria. Alavinis kareivėlis ir balerina simbolizuoja romantiškus kankinius („Drąsusis cino kareivis“, 1838). Vėliau randame satyriškai vaizduojamą įsimylėjėlių porą vilkelį ir sviedinį („Jaunikis ir nuotaka“, 1844) bei porcelianinį kaminkrėtį ir piemenėlę – laimingo bendro gyvenimo galimybės idėją („Piemenėlė ir kaminkrėtys“, 1845). Esama pasakų, vaizduojančių vidinį veikėjų gyvenimą – „Linai“ (1849), „Butelio kaklas“ (1857), – arba iškeliančių tam tikrą gyvenimo aspektą. Pasakoje „Apkaklis“ (1848) vaizduojamas nuolat moterų dėmesio ištroškęs senbernis, „Puikiojoje adatoje“ (1846) pasakojamas pasipūtėlės gyvenimo kelias. Iš šių istorijų sukūrimo metų matyti, kad daiktai kaip pasakų veikėjai nėra vieno ar kito kūrybos laikotarpio ypatumas; ši tendencija ryški visoje Anderseno kūryboje.

Antropomorfizuoti gyvūnai gali būti vaizduojami trejopai: a) veikia jiems būdingoje gyvenamojoje aplinkoje ir turi tik pavienių žmogiškų bruožų; b) priklauso atskirai bendrijai, kaip tam tikros bendruomenės modeliui; c) gyvena kartu su žmogumi kaip jo draugai ar kompanionai (Nikolajeva, p. 50; Niitra, p. 68). Visiškai tas pat pasakytina ir apie pasakose veikiančius daiktus. Apsistosime prie antros ir trečios iš minimų galimybių.

Esama pasakų, kuriose Andersenas kalba apie daiktus, gyvenančius savo gyvenimą, kuriančius tarpusavio santykius, jiems tarsi nė nereikia žmogiškos prigimties demiurgo, daiktų varomosios jėgos, esmės modeliuotojo. Netiesiogiai, kažkur už kalbamosios erdvės ribų, yra kokie nors „šeimininkai“ ar pan., bet jų veikla čia neturi didelės reikšmės. Daiktai veikia savarankiškai. Ant veidrodžio stalelio gyvena porcelianiniai piemenaitė ir kaminkrėtys, kurių meilės ryšiui nori sutrukdyti mergaitės seneliu besivadinąs kinas. Jis gąsdina jaunuosius, ketindamas piemenaitę ištekinti už senoje raudonmedžio indaujoje išraižyto vadinamojo generolo Ožiakojo. Porcelianiniai įsimylėjėliai, siekdami tos nelaimės išvengti, mėgina pabėgti pro kaminą, tačiau merginą apima begalinis liūdesys, jiedu grįžta ir pamato, kad senasis kinas, puldamas jų vytis, nukrito ant žemės ir sudužo į tris dalis, o jo galva nuskilo. Siužete žmogaus rankos teprireikė tam, kad kino galvą pagaliuku vėl pritvirtintų prie kūno. Kai piemenaitės gerbėjas iš raudonmedžio dar kartą kalbina kiną prašydamas josios rankos, tas nebegali palinguoti galva kaip anksčiau. „Piemenėlė ir kaminkrėtys abudu pažvelgė į kiną, drebėdami, kad tik jis sutikdamas nelinktelėtų galvos. Bet jis nebegalėjo jos palenkti dėl įstatyto per kaklą šakaliuko ir duoti sutikimo ženklą. Tokiu būdu piemenėlė ir kaminkrėtys gyveno laimingi drauge tol, kol vieną gražią dieną patys sudužo“ (versta J. Balčikonio. – Red. past.). Apie daiktų pasaulį kaip savarankišką visumą, apie vaikų kambario rakandų ir žaislų bendrą gyvenimą kalbama ir pasakoje „Piniginė kiaulė“ (1855). Tačiau neretai daiktai simbolizuoja žmogaus gyvenimą, parodo kokį nors svarbų įvykį ir santykius. „Butelio kaklas“ prasideda butelio kaklelio prisiminimais, kaip jis tapo buteliu, drauge su savo broliais ir seserimis stiklo fabrike įgavo formą, iškeliavo į pasaulį kaip vyno butelis, buvo įteiktas jaunuolių porai sužadėtuvių proga, kaip jis per tas sužadėtuves buvo iki dugno išgertas ir paskui plačiu mostu švystelėtas į orą, kad užtikrintų jauniesiems laimę; kaip įkrito į miško ežero nendrių tankynę ir paskui pakliuvo į rankas berniūkščiams, o jų mama butelį su vaistais nuo pilvo skausmo įdavė vyriausiajam broliui, išplaukiančiam į jūrą; ir kaip sudužus laivui vairininkas – lyg tyčia tas pats vaikinas, per kurio sužadėtuves butelis buvo išgertas, – įkišo į butelį pranešimą apie nelaimę ir išmetė jį į jūrą; ir kaip galų gale po daugelio nuotykių butelis sudužęs ir iš jo likęs tik kaklelis, atitekęs senmergei ir paverstas paukščių gertuve, – o toji senmergė pasirodė besanti ta pati mergina, kurios sužadėtuvėse buvo geriamas vynas. Kyla įspūdis, tarsi galima gyventi su kuo nors lygiagrečiai, susidurti ir kartu nieko vienam apie kitą nežinoti: „Bet butelio kaklas irgi jos nepažino, nes jis nesiklausė, ką ji pasakojo, kadangi jis galvojo vien apie save patį“ (versta Dominyko Urbo. – Red. past.).

„Senas antkapis“ (1852) kelia mintį, kad kiekvienas daiktelis gali turėti atmintį, įsiminti žmogų, įvykį ir jausmus, atskleisti spalvingų, jausmingų vaizdinių.

Atskirą reiškinį, pasitaikantį Anderseno pasakose, galėtume vadinti „panteistiniu pasakotoju“. Tai gali būti daiktas, gamtos jėga, dangaus kūnas, būtybė ar kt. (oras, mėnuo, žvaigždė, vėjas, paukščiai), turintis galimybę labai laisvai ar kone nevaržomai judėti ir susitikti su daugybe kitų veikėjų, būti įvairiausių nutikimų liudininku, neretai tarsi keliauti laiku, tiek iš artimos, tiek iš tolimesnės praeities. Vėjas istorijų ir pasakų žino daugiau nei mes visi; ryškiausios rytmečio žvaigždės „šviesa virpčioja ant baltos sienos, tarsi norėtų tenai perteikti visa, ką gali papasakoti, ką per tūkstančius metų yra mačiusi vienoje ar kitoje mūsų besisukančio Žemės rutulio vietoje“ (pasaka „Snieguolė“, į lietuvių kalbą neišversta. – Red. past.).

Ryšys su panteistine, t. y. visą gamtą sudvasinančia, pasaulio samprata Anderseno kūryboje nėra atsitiktinis, o, be kita ko, paremtas faktu, kad vienas iš stipriausių didžiojo pasakininko šalininkų buvo garsusis danų fizikas Hansas Christianas Oerstedas (Erstedas, 1777–1851), kurio pasaulėžiūrą taip pat nusako panteizmas ir natūrfilosofija.

Oerstedas jau buvo garsus, sėkmės sulaukęs mokslininkas, kai susipažino su Andersenu – neturtingu, laimės trokštančiu paaugliu, besibastančiu po Kopenhagą. Oerstedą, kuriam patikdavę šnekučiuotis su smalsiu berniuku, biografai vadina Anderseno skatintoju ir pagalbininku (Muravjova, p. 99). Ši draugystė apėmė ir kitus mokslininko šeimos narius: vieną iš Oerstedo dukterų, Sofi, pasakininkas buvo beprotiškai įsimylėjęs, o su kita, Matilda, 1869 m. parašė Hanso Christiano Oerstedo paveikslėlių knygą. (Matilda, kuri tapo mokytoja ir vertėja, buvo šios knygos iliustratorė; leidinio antraštėje nepaminėta, bet tai – ne senasis garsusis fizikas, kuris tuo metu jau buvo miręs, o jo jaunas bendravardis giminaitis.)

Mokslininkas Oerstedas buvo romantiškos prigimties ir tikėjo, kad materialiosios ir dvasinės jėgos yra susipynusios tarpusavyje. Tomis temomis paskutiniais gyvenimo metais (1849–1850) jis parašė filosofinį kūrinį „Anden i naturen“ („Gamtos dvasia“). Jį domino kalbotyra, buvo sukūręs savo srities terminų. Oerstedas susidomėjęs sekė Anderseno lavinimosi kelią ir raidą, jam priklauso ir legendiniai žodžiai, ištarti 1835 m., pasirodžius pirmajam Anderseno romanui Improvizatorius ir pirmajam pasakų tomui: „Na, pamatysite, Improvizatorius jus išgarsins, o pasakos jūsų vardą padarys nemirtingą!“ (Muravjova, p. 216).

Mokydamasis universitete, Andersenas suvokė Oerstedo raštų mintį, ir fiziko teorija apie dvasios ir gamtos bei vaizduotės ir tikrovės ryšius tapo pagrindiniu pasakų įkvėpimo šaltiniu.

Nemažai kur pasakose („Laimės kaliošai“, 1838; „Gulbių lizdas“, 1852; „Po tūkstančio metų“, 1852; „Krikštatėvio paveikslėlių knyga“, 1868; „Prosenelis“, 1870) Andersenas mini Oerstedą kaip garsųjį Danijos berniuką, pasaulėvaizdžio atnaujintoją, vadinamąjį naujųjų laikų pranašą. Pasakoje „Du broliai“ (1859) tiesiai kalbama apie Hansą Christianą Oerstedą ir jo brolį, o pasakoje „Vandens lašas“ (1848) didįjį fiziką vėl atpažįstame mokslo žmogaus Kribelio Krabelio personaže (Liudas Remeika šio personažo vardą verčia Spiečium Knibždynu, ir tai yra ne senelis, kaip Balčikonio vertime, ir ne mokslo žmogus, kaip sakoma šiame straipsnyje, o trolis. – Red. past.). Oerstedas Andersenui tikriausiai buvo vienas iš autoritetingiausių mokslininkų, paaiškinęs keisčiausių reiškinių esmę, atradęs elektromagnetizmą, įgalinęs išplėtoti susisiekimo priemones ir t. t. Nors Andersenas savo pasakose – kai kurias iš jų galima laikyti kultūrologinėmis – vaizduoja daug danų kultūros asmenybių, Oerstedo vieta tarp jų yra akivaizdžiai išskirtinė. Anderseno pasakos, nors ir išaugusios iš liaudies tradicijų, nelaiko skaitytojų vaizduotės kokiame nors archajiniame kevale, o išaukština mokslo ir technikos raidą bei kūrybinę žmogaus dvasią.

Pasakoje „Vandens lašas“ keliama mintis, kad gamta siūlo modelius, padedančius suvokti žmogaus gyvenimo taisykles. Žvelgiant į griovio vandens lašą pro didinamąjį stiklą, jame galima išvysti tokį smulkutėlių būtybių šurmulį ir peštynes, kurie primena intensyvų didmiesčių gyvenimą. Kaip ir šios pasakos burtininkas, Andersenas moka kasdienėje aplinkoje pastebėti tokių dalykų ir reiškinių, kurie atspindi žmogaus gyvenimo įvairialypiškumą, paradoksalumą, jausmų gausą ir dvasios skurdą. Taip pat jo pasakose gyva idėja, kad pasakinis ir realistinis aiškinimai nebūtinai vienas kitam prieštarauja, bet gali puikiai tarpusavyje derėti („Senasis varpas“, 1857).

Didis naujesniųjų laikų žmogus Albertas Einsteinas, paklaustas, kaip reikėtų lavinti jaunimo intelektą, pasakė: „Skaitykite pasakas. O paskui skaitykite dar daugiau pasakų“ (žr. www.uen.org/themepark/imagination/folk.shtml/).

Veikiausiai Einsteinas buvo apčiuopęs tą patį ryšį, kuris kadaise siejo Anderseno ir Oerstedo idėjų pasaulį: kad geriausias pasakas paseka tikrovė ir kad pasakos padeda tą tikrovę aiškiau suvokti.

Literatūra

1. Andersen H. C., Lumikelluke. Tallinn: Eesti Raamat, 1996.

2. Andersen H. C., Väike merineitsi. Tallinn: Eesti Raamat, 1987.

3. Muravjova I., Andersenas. Vilnius: Vaga, 1972.

4. Niitra M., Loomametafoorid ja lastekirjandus. – Eesti Lastekirjanduse Teabekeskuse toimetised. Tallinn, 2004.

5. Nikolajeva M., From Mythic to Linear. Time in Children’s Literature. Lanham, Maryland: Scarecrow Press and The Children’s Literature Association, 2000.

6. Tulviste P., Mõtlemise muutumisest ajaloos. Tallinn: Valgus, 1984.

7. Braude L., Skandinavskaja literaturnaja skazka. Moskva: Nauka, 1979.

8. www.uen.org/themepark/imagination/folk.shtml/

Iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė

———————————————————–

^* Versta iš: „Nukits“, 2004, p. 43­­–45

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 1 (33)