VAIKŲ POEZIJOS SAULĖLYDŽIO ŽVAIGŽDĖS (2004 m. lietuvių vaikų poezija)

 

Kasmet Lietuvoje išleidžiama apie 30 vaikų poezijos knygelių, 2004-ieji – ne išimtis. Kad vaikams poezijos reikia, neabejojama, ypač šventai tuo įsitikinusios rašančios močiutės, kurias įkvepia jų pačių žaviausių anūkėlių išdaigos ar jautrios širdelės. Taigi sėda tos močiutės prie balto popieriaus lapo (o gal jau ir prie kompiuterio klaviatūros) ir, užuot kepusios tradicines bandeles, kepa tradicinius posmus. Juk kiekvienas vaikas pats atranda pasaulį, kiekvienam reikia pasakyti, kad karvutė mūkia, o šunelis loja, kad metų laikai keičiasi (nesvarbu, kad nuo 2004 m. kovo iki 2005 m. sausio tęsėsi lietingas ruduo), kad Kalėdos turi būti nuklotos baltu sniegu, o ne nupeštų angelų plunksnomis… Pamokyti gerumo. Ir ne bet kaip – eiliuotu žodžiu. Pavyzdžiui, „Jus visados mylinti ir su Jumis esanti poetė“ Gražina Kurtinaitytė-Lebedienė, pernai „iškepusi“ tris knygeles, norėtų, kad vaikai bent vieną posmelį „iš šios eilėraščių skrynutės“ atmintinai išmoktų ir dar savo vaikelius užaugę išmokytų… Ir iš kur tos pretenzijos tapti klasike? Matyt, iš begalinės meilės gimtajai šalelei Lietuvai ir skambiam žodžiui, kuriuo tampa jos „sielos kibirkštėlės – /…/ gėrio, tiesos, sąžiningumo pavyzdžiai“. Gražu. Graudu. Nuvalkiota.

Pramintu keliu trepsėti lengviausia. Neišduosi juk senų „mielų bičiulių“ – šunelių, kačiukų… Štai ir eiliuoja Juozas Nekrošius ne apie malūno ūsus, o apie tai, kad pelės graužia knygas, o katės gaudo peles (rinkinys Mieli bičiuliai), taigi: „Būkit ramūs, mokinukai! / Tik skaitykit knygeles.“ Skaitysim. Jei ten bus poezijos, ne vien šiluma, jaukumas ir kvietimas „draugauti su gėriu“. O Aldona Elena Puišytė dėl to paties gėrio pasiryžusi priglausti visus mažutėlius po baltu angelo sparnu. Kasryt prabudus – maldelė už vyturėlio giesmę, žibutės žiedą, tėvelių meilę ir Lietuvą tėvynę. Tik, šiukštu, nepamiršk. Atsiprašinėsi eilėraščiu. Vakare vėl: „Lyg puokštelę mažą / Kvepiančių žiedų / Prie švenčiausių kojų / maldeles dedu.“ (eil. „Vakaro maldelė“, Po baltu angelo sparnu). Vaiko laiką ženklina didžiosios religinės šventės – Kalėdos ir Velykos. Rašyti eilėraščius apie tikėjimo tiesas – saugu. Bet, prisipažinsiu, po tėvelio sodus vaikštinėti buvo kur kas įdomiau.

Viršelio dail. J. Juozaponis
Viršelio dail. J. Juozaponis

Mindaugo Stundžios Skaidrūs mano rytmetėliai irgi patektų į tradicinės vaikų poezijos lentyną. Keletas eilėraščių žavi vaikų psichologijos išmanymu, jausmų ir išgyvenimų perteikimu („Drąsuolis“, „Nutikimas pievoje“, „Lazdyno sprigtas“). Kai kurie – gražiai prasideda, bet silpnai baigiasi („Rainiuko galvosūkio“ paskutinio posmelio galėtų ir nebūti). O štai dauguma eilėraštukų apie gamtą – tik papilstymas iš tuščio į kiaurą apie „žydrą aukštį“, „ežerėlių akis“ ar bandančią skristi širdį. Bet va imi ir randi eilutes: „Kumeliuko nosis / kaip pūkuota pienė“ ir stabteli – juk gražu, ar ne?.. Taip ir lieki kryžkelėje: girti už įžvalgas ar peikti už visumą? Tiek to, šį kartą pasiduodu – stinga kantrybės molio kalne aukso dulkių ieškoti.

Neblėsta ir proginės kūrybos populiarumas. Zitos Gaižauskaitės Atvažiuoja Kalėda – ideali eiliuota pasakaitė auklėtojoms ir pradinukų mokytojoms, rengiančioms kalėdinius vaidinimus savo auklėtinių tėveliams. Veikiantieji asmenys – būrys snaigių, kiškiai, šarka, vaikai. Padalykime iems dar įkomponuokime eilėraštukų iš kitos knygos Kalėdų žvaigždelė, pabaigoje dainelę visi kartu tegu užtraukia, ir ramu. Iki kitų metų. Tada Z. Gaižauskaitė gal dar ką nors panašaus parašys. Apie tai, kur zuikienė vaikus slepia, kaip peliukai saulutės laukia, o ežiukai žirnius sėja, irgi galima rašyti be galo (Kur vaikus zuikienė slepia?). Juk vis tiek knygas išpirks. Tokios tradicijos.

2004 m. buvo viena ypatinga sukaktis – minėjome lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį. Neliko nepastebėta ši proga ir vaikų poezijoje. Vytautas Mizeras-Vitukas knygelėje Laisvi įrašė dedikaciją: „Ši knyga vaikams – Spaudos atgavimo 100-ųjų metinių atminties ženklas.“ Skambu, tačiau nei eiliuota pasaka „Mėlyni burtai“, nei eilėraščiais autorius savo tikslų – praplėsti „jaunųjų L a i s v ė s supratimą“, „saugoti nuo pavojų ir klystkelių“, – matyt, nepasieks. Neužtenka vien surimuoti, kad žodžiai atgytų.

Viršelio dail. I. Bereznickas
Viršelio dail. I. Bereznickas

O štai Česlovo Navakausko knygelėje Linksmažodžiai išdykauja jie ne tik atgyja, bet ir pradeda žaisti. Vaikams siūloma pafantazuoti, kas atsitiktų, jeigu dingtų daiktavardžiai:

Mėlynas kažkas žydėtų,

Žalias oštų, juodas lėktų.

 

Malonus kažkas bučiuotų,

Karštas degtų, kibirkščiuotų.

 

Sidabrinis sau spindėtų,

Geležinis vis barškėtų.

 

(„Jei daiktavardžiai pražūtų“)

 

Ir tai – ne vien dirbtinis bandymas išmokyti vaikus kalbos gudrybių. Žaidimas žodžiais – logiškai motyvuotas: pavyzdžiui, klausiama, kam aštuonkojui reikia akinių aštuonerių, devyngalviam slibinui – devynerių marškinių. Nors vienas aštuonias kojas, kitas devynias galvas turi, akinių ir marškinių juk užtektų vienerių! (Atsiprašau, autorius taip neparašė, tiesiog eiliavimo džiaugsmui neatsispyriau ir aš – smagu!) O neišsemiamos nonsenso poetikos galimybės fantaziją visiškai įsiūbuoja:

 

Ketverios akėčios skrenda.

Vargas tam, ant ko nukris.

Kelnės penkerios neranda,

Spintos kaip atšaut duris.

 

(„Dauginiai skaitvardžiai mėto pėdas“)

 

Kalbos dalys – vaizdingi būdvardžiai, dingstantys daiktavardžiai, siautėjantys ištiktukai – atveria vaikams darnią sistemą, kur kiekvienas kalbos elementas, kiekviena gramatinė kategorija – svarbūs ir svarūs. Mokytojai, atkreipkite dėmesį – tikrai prablaškysite per kalbos pamoką apsnūdusius mokinius!

 

Viršelio dail.A. Klimienė
Viršelio dail.A. Klimienė

Dar viena mokomoji knygelė, skirta kalbos kultūrai, – Almos Karosaitės Konsultuoja Balys Gražbylys. Iš ankstesniųjų autorės knygų pažįstami Mikė, Milda ir Matilda mokykloje ir namie sužino apie neteiktinas svetimybes, linksnių ir prielinksnių vartojimo klaidas. Jausdama, kad sausa didaktika mažiesiems skaitytojams gali būti nepatraukli, autorė sukuria aibę juokingų situacijų ir netgi pasakinį personažą – personifikuoja gimtosios kalbos vaikaitį Balį Gražbylį, kuris yra Mikės, Mildos ir Matildos bendraamžis. Deja, valiūkiškumo Baliui vis dėlto trūksta – dažniausiai jis byloja kaip rimtas dėdė kalbininkas: „Iš manęs tu sužinosi – / Žargonus reik braukt griežtai!“ O žaismingumo eilėraščiams teikia kaip tik tie nevartotini žodžiai, išskirti klaipytu šriftu („Reikia pavaryt ant tempo / Ir nestoviniuot ant kampo“). Dailininkės pieštuose popieriaus lapeliuose surašyta, kaip tokią „kreivą“ kalbą taisyti, todėl reikia tikėtis, kad skaitytojai ne tik pasijuoks, bet ir pasimokys. Juk to ir buvo siekta.

Kryptingai rinkdamasis didįjį žanrą – poemą, savo vagą poezijos dirvonuose toliau aria Martynas Vainilaitis. Jo eiliuotą pasaką Nykštukas Kilipštukas mažieji, be abejo, skaitys ir pamėgs dėl sodraus, spalvingo žodžio, taiklių apibūdinimų, muzikalumo. Šioje poemoje – ir liaudies pasakos apie senelių užvadėlį nykščio dydžio berniuką, atsidūrusį gyvulio pilve ir vėl iš jo išsivadavusį, atgarsiai, ir bandymas šiuolaikinti – kovojama su brakonieriais Šratu Gramkulke ir KO (suprask, kompanijos pavadinimas), kurie, išgąsdinti žvėrių kariaunos, atgal į sostinę pasprunka „Mazdomis“.

Viršelio dail. I. Žviliuvienė
Viršelio dail. I. Žviliuvienė

Net ir primygtinai žengiant koja kojon su civilizacija, M. Vainilaičio kūryboje miškas vis dar yra toji erdvė, kurioje atkuriama senoji tvarka, veikia pasakiniai personažai, „iš kiaušinio neperėtas, o Girinio užkerėtas“ išlipa nykštukas Kilipštukas, galintis tapti Anzelmo Matučio Drevinuko, dar 1974-aisiais stojusio į kovą su brakonieriais, broliu. Drevinukas, anot Vinco Aurylos, tapo simboline figūra, kur sudėta, kas gražiausia, tauriausia gamtoje, miško siela, dorovingumo įsikūnijimu, tačiau, deja, ne nacionaliniu mažųjų herojumi, kurį kadaise svajojo sukurti A. Matutis, – Drevinuko charakterį užgožė poemėlės nevientisumas, fragmentiškumas, pagalbinių veikėjų gausa. Drevinukas buvo užmirštas. Ir štai, praėjus lygiai 30 metų, 2004-aisiais, iš po musmirės kyšteli galvą M. Vainilaičio Kilipštukas, įsitaiso vilko pilve ir priverčia sprukti brakonierius, o policijai lieka tik stebėtis pamačius žvėries letenose ginklą: „Kas tu toks? Dvasia nelabo / Ar vampyras koks iš grabo?“ (p. 58). Pasiaiškinimą grasinama išmušti bananu. Nemaloni vieta. Sunkiai pateisinama lyriško ir jautraus poeto M. Vainilaičio kūryboje, bet, matyt, suprantama televizinio (ir ne tik!) smurto pasaulyje gyvenantiems šiuolaikiniams vaikams. Beje, jei Kilipštuko kovą su brakonieriais ir būtų galima laikyti pagrindine poemos ašimi, iki atomazgos – grįžimo namo pas dėdę Damą – dar ilgas ilgas kelias… Mano supratimu, per ilgas. Nuo skyriaus „Visažinio burtai“ iki pat „Susimirksėjimo“ pabaigos. Šios poemos dalys tokios išplėtotos, kad galėtų tapti savarankišku kūriniu. Bet netampa. Nes tai – tik kelias namo su Gryte, kurią Kilipštukas palaiko Raudonkepure iš „Brolių Grimų / Pasakaitės gan senos“. Viskas. Laiminga pabaiga. Arba… vaikų poezijos saulėlydis, jeigu net pripažintas poetas slidinėja lygiame kelyje, nieko naujo neatrasdamas: meniniu požiūriu pastarojo laiko M. Vainilaičio knygos perdėm supanašėjo, suvienodėjo.

Viršelio dail. Š. Leonavičius
Viršelio dail. Š. Leonavičius

Tačiau neskubėkime. Palaukime, kol išsislapstys močiučių ir senelių primygtinai į dienos šviesą už ausų ištraukti zuikučiai, sumigs didaktikos siūlais apnarplioti kačiukai, į stalčius sulįs išdykėliai linksmažodžiai, samanėle užsiklos mažasis brakonierių gaudytojas Kilipštukas, ir įsižiūrėkime į tą saulės laidos nutviekstą apytuštį vaikų poezijos dangų. Prisiminkime ir geru žodžiu paminėkime Sigito Gedos Užmigusius žirgelius, ne vienam suaugusiajam parodžiusius slaptas mitinio pasaulio, kuriame (tuo vis dar tikime) vaikai ir taip gyvena, dureles. Pernai tos durys vėl buvo atvertos – Aido Marčėno ir Broniaus Leonavičiaus Žmogaus žvaigžde. Tiesa, šios knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje A. Marčėnas prisipažino: „Rašiau vaikui, kuris gyvena manyje, žvelgdamas į iliustracijas, pieštas bene prieš du dešimtmečius – 1986 m.“ Taigi galima būtų teigti, kad Žmogaus žvaigždės tekstai siūlo tam tikrą kodą B. Leonavičiaus iliustracijoms perskaityti, susisiekiantį su vaikų pasauliu, tačiau iš tiesų atveriantį archetipinę, sakralią žemę, mitinę Lietuvą. Po trapiu dabarties laiko sluoksniu glūdi tūkstantmečių patirtis. Eilėraščių lyrinis subjektas – menamas vaikas, tačiau jo sąmonė akistatoje su gamta patiria brandžios sielos transformacijas:

 

Ak, senole, Žemės toliai

veriasi ir mano akiai.

Kaip dabar pareit namolei?

Ar girdi?.. Kažkas atsakė…

 

/…/

 

Tai tik vėjas ajerynuos.

Tik paklydęs marių paukštis.

Tai tik sapnas. Kraujo vynas.

Kūno duona. Kranto aukštis.

 

(„Senolė“)

 

Iš individualių gamtos grožio paslapties išgyvenimų veriasi religinė patirtis: krikščionybės simbolika – „kraujo vynas“, „kūno duona“, įimta senovės baltų peizažo – marių kranto, kuris buvo, kuris yra. Tikėkimės – bus.

Eilėraštyje „Sustingęs laikas“ – momento trapumo ir amžinybės jungtis:

 

Akimirksny sutelpa toliai,

Žiedlapiai krenta.

Perbraukia plaukus senolė:

– Sūneli, gyventa.

 

Lyrinis subjektas – menamas vaikas, – bandydamas atkurti atmintyje sapną apie senelio malūną, pajunta, kokia efemeriška žmogaus būtis:

 

Atsibusiu – ir štai

lengvas vasaros vėjas

sparnuose. Ir kaitra.

Gal buvau tik išėjęs?

Gal manęs nebėra?

 

(„Malūno atminimui“)

 

Žmogaus žvaigždės pristatyme A. Marčėnas išsitarė nevengęs kalbėti apie mirtį. Tačiau ji tekstuose veikiau nujaučiama – įsižiūrint į iliustracijas („Miega Žemė“): piešiamos miego ir mirties, Žemės ir mirusios motinos (gal senolės) paralelės. Tikra, nekintama – dangaus kūnai (raudonplaukė Saulė, Aušrinė, Mėnulis, žvaigždės), amžinu gamtos ciklu grįžtantys metų laikai, mėnesiai. Dar – tiek mūsų tautos, tiek visos žmonijos per šimtmečius sukauptas paveldas – pasakos, padavimai, legendos („Vakaras prie jūros“, „Lietuvių varpinė“), iš A. Marčėno dangaus metaforų atpažįstami smulkiojo tautosakos žanro – mįslių – kodai („Vasaros naktis“). Ir, žinoma, senovės baltų pasaulėjautos simbolika, su tokia jėga plūstanti į suvokėjo skaitytojo sąmonę iš B. Leonavičiaus iliustracijų. O svarbiausia – kad tekstai parašyti paprasta, vaikams suvokiama kalba, nedaugžodžiaujant. Su pagarba mažiesiems skaitytojams. Tikintis, kad jie nepasiklys šiųmetėje poezijos naktyje. Juk žvaigždėta.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 1 (33)

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGOS – MANO STEBUKLINGOSIOS AKYS

Apžvalgos

INTRIGUOJANČIO VARDYNO METAI (2004 m. lietuvių vaikų proza)

H. Ch. Anderseno 200-osioms gimimo metinėms

ANDERSENAS, MŪSŲ RAŠYTOJAS
APKAKLIS IR ŽIRKLĖS, ALAVINIS KAREIVĖLIS IR ŠOKĖJA*

Mano vaikystės skaitymai

SVAJONĖS IR GYVENIMAS, ARBA RAŠYTOJAS NUO ČIULPTUKO

Paskaitykim, mama, tėti!

Hansas Christianas Andersenas „Savaitės dienos“, „Grikis“

Laiškai

Ar mums reikia magijos?

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai