Hansas Christianas Andersenas „Savaitės dienos“, „Grikis“

Kartą savaitės dienos užsigeidė, kaip ir visi, atsikvėpti nuo rūpesčių, susiburti draugėn ir iškelti smagią puotą. Taip jau yra, kad visos amžinai į darbus įsisukusios, kiaurus metus neturi nė minutės sau. Labiausiai puotai tiktų atskira diena, o tokia tepasitaiko kas ketveri metai: tat tokia diena, kurią keliamaisiais metais prideda vasariui, kad skaičiuojant laiką grįžtų tvarka.

Taip ir sutarė – kaip tik tądien susirinkti į puotą. O kadangi vasaris dar ir Užgavėnių mėnuo, nusprendė puotauti karnavalo drabužiais, kiekviena pagal savo skonį ir norą, taipgi sočiai valgyti, apsčiai gerti, kiekviena rėžti po kalbą ir, nieko nesivaržant bičiulių būry, svaidytis visokiais maloniais ir ne tokiais maloniais žodeliais. Senovės karžygiai, susėdę pasistiprinti, laidydavo kits kitam į galvą apgraužtus žvėries kaulus, o savaitės dienos taikėsi viena kitą apšaudyti kandžiais kalambūrais ir suktais juokeliais, kokius tik pasiseks įpinti į nekaltus Užgavėnių pokštavimus. Atėjo lauktoji vasario diena, ir dienos suėjo draugėn.

Sekmadienis, jų pirmininkas, ateina žvilgėdamas juoda šilkine mantija. Dievobaimingas žmogus galėtų pamanyti, kad jis kunigo drabužiais ir eina pamaldų laikyti. Bet žemiškų malonumų vaikams aiškiai matyti, kad čia – domino kostiumas, jis skirtas linksmybėms, o skaisčiai raudonas gvazdikas atlapo kilpelėj šviečia lyg raudonas teatro žibintas ir visiems skelbia: „Vietų nebėra, visi bilietai parduoti! Nesnauskit, kaip reikiant pasilinksminkit!“

Tuojau iš paskos atskuba Pirmadienis, visai dar jaunuolis, jis su Sekmadieniu – iš vienos šeimos, be galo mėgsta visokias linksmybes. Pasisakė išsmukęs iš dirbtuvės, kai tik keitėsi sargyba.

– Užsigeidžiau ištrūkti pasiklausyti Ofenbacho muzikos. Neina ji man į galvą nei į širdį, nuo jos tik panyžta kojos, netveriu šokti, lėbauti, užsidirbti mėlynę paaky, kad miegas būtų saldesnis, o darbų imtis kitą dieną… Tarp savaitės dienų aš – lyg jaunas mėnulis!

Antradienis: jis – Tiūro diena, galybės diena.

– Taip, toks ir esu, – rėžė Antradienis. – Į darbą kimbu iš peties, prie pirklio pušnų prisegu Merkurijaus sparnus, prižiūriu, kad fabrikuose dantračiai gerai patepti smagiai suktųs, kad siuvėjas siūlės nenukreivintų, o klojėjas lygiai grindinį klotų. Kiekvienas savo darbo težiūri! Aš jiems – už prievaizdą, todėl šiandien vilkiu policininko uniforma, o vadinuosi – Policininko antradienis. Jei kam toks pokštas nekelia juoko, pamėginkit kuris ką gudriau suregzti!

– Na, štai ir aš, – tatai jau Trečiadienis. – Aš įsisprendęs pačiam savaitės vidury. Vokietis į mane kreipiasi „pone Mitvochai“. Esu lyg krautuvininko parankinis, kaip gėlė tarp kitų garbingų savaitės dienų! Kai visi viena vora maršuojam, trys dienos prieš mane, trys po manęs, nelyginant garbės sargyba. Man rodos, esu pati garbingiausia visos savaitės diena!

O čia Ketvirtadienis, jis persirengęs kalviu, varinių daiktų dirbėju, su kūju ir vario katilu – jie rodė aukštą jo kilmę.

– Aš – pačios aukščiausios kilties! – sušuko jis. – Pagoniškos, dievų! Šiaurės kraštuose esu gavęs Toro vardą, o Pietuose – Jupiterio, juodu abu išmanė, kaip trankytis ir žaibais svaidytis. Tokia jau visa mūsų padermė!

Penktadienis į puotą atėjo išsidabinęs lyg jauna mergaitė ir vadino save Frėja, o įvairumo dėlei – ir Venera, žiūrint kokia kalba tuose kraštuose, kur užklysdavo, buvo šnekama. Ji esanti ramaus, švelnaus būdo, taip pati pasisakė. Bet šiandien – puošni ir nevaržoma. Šiandien juk – toji ypatinga vasario diena, ji suteikia moteriai laisvę, tokią dieną ji pagal seną paprotį drįstanti išsivaduoti ir piršlius su jaunikiais vyti šalin.

O Šeštadienis persirengęs sena šeimininke, mosuoja šluota ir šepečiais. Mėgstamiausias jos valgis – duona su gira, bet tokios šventės proga ji nereikalausianti, kad to gero būtų patiekta kiekvienam, gana, kad ji šitokio gardėsio gaus – o to patiekalo jai tikrai bus ligi valiai.

Štai ir viskas – gali savaitės dienos sėstis prie stalo.

Tokios tatai jos, visos septynios, mūsų aprašytos, jos puikiausiai tiktų gyviesiems paveikslams, kokius seniau žaisdavo šeimos rately. Ten jas puikiausiai gali pavaizduoti linksmas, o čia jos – lyg pokštas, iškrėstas vasario, to vienintelio mėnesio, kai gali gauti dieną viršaus.    

„Grikis“

Dažnai būna, kad po audros eidamas pro grikių lauką gali pamatyti juos visai išsvilintus, – stačiai viena juoduma. Rodos, būtų prašliaužęs ugnies liežuvis, ir valstietis tuomet tarsteli: „Čia žaibo ugnis bus jiems atseikėjus“. Tik kodėl šitaip nutinka? Papasakosiu, ką man žvirblis yra persakęs, o jis tą istoriją girdėjo iš seno gluosnio, augusio palei grikių lauką, – jis ir dabar ten teberymo. Tas gluosnis be galo garbus ir vešlus, tiktai sukembėjęs ir raukšlėm nuėjęs, dar ir pertrūkęs per pusiau kamieno, o iš to uokso kuokštais verčias žolė ir gervuogių kekės! Gluosnio kamienas sukrypęs, šakos svyra lig žemės, kaip žalių plaukų sruogos.

Aplink laukuose kur tik akis užmato augo javai: rugiai, miežiai ir avižos – na taip, ir puikiosios avižos. Kai sunoksta, jos tarsi virtinė geltonų kanarėlių, sutūpusių ant šakos. Javai noko gaubiami tikros palaimos, ir kuo labiau sunko, tuo žemiau lenkė galvas, sveriamas pamaldaus nuolankumo.

Ten pat plytėjo dar kitas laukas, grikiais užsėtas, – tuoj už senojo gluosnio. Grikis nė nemanė lankstytis kaip kiti javai, jis laikėsi aukštai iškėlęs galvą, pastiras ir išdidus.

– Tik pamanykit, aš turtingas kaip burbuolė, – mintijo jis, – be to, nepalyginti dailesnis! Žiedai mano gražūs, visai kaip obels, į mane ir mano žiedus pažiūrėti vienas malonumas. Ei tu, senas gluosni, ar esi matęs ką puikiau atrodant?

Į tai gluosnis palingavo galva, lyg norėtų pasakyti: „Taip, to tai esu matęs“, bet grikis tik išsitempė iš baisios puikybės ir sviedė: „Tai kvailas medis, jau tiek persenęs, kad iš pilvo žolė kuokštais želia!“

Ūmai ėmė telktis juodžiausia audra. Visos lauko gėlės suskliaudė lapelius, nulenkė skaisčiąsias galveles vėtrai virš jų įsismarkaujant. Tik grikis styrojo galvą iškėlęs visoje savo didystėje.

– Nulenk galvą kaip mes, – kuždėjo gėlės.

– Kad man nėra ko, – atrėžė joms grikis.

– Nulenk galvą kaip mes, – šlamėjo javai, – antai atlekia audros angelas. Jo sparnai – nuo padangių aukštybių ligi pat žemės, perskros tave kiaurai, nesuskubsi nė pasigailėjimo maldauti.

– Tegu, bet aš nesilenksiu, – atsiliepė grikis.

– Užverk žiedus, suglausk lapus, – šnekėjo senasis gluosnis. – Tik nežiūrėk aukštyn į žaibus, kai jie dangų skelia, net žmogus to nedrįsta, juk pro žaibus gali pražvelgti į Viešpaties dangų. Toks vaizdas net žmogų gali apakinti, tad koks galas mus, žemės augalus, ištiktų, jei mes tat išdrįstume, mes, kurie esame daug labiau neverti.

– Neverti? – šūktelėjo grikis. – Tuojau aš pražvelgsiu į patį Viešpaties dangų. – Taip ir padarė, pilnas nutrūktgalviškos drąsos ir puikybės… Rodės, visas pasaulis paskendo liepsnose, taip pratrūko žaibai!

Audra nuslinko tolyn. Gėlės ir javų laukai tiesėsi po nurimusiu dangumi, alsavo skaidriu oru, atgaivinti lietaus. Tik grikių laukas kėpsojo išdegęs, anglies juoduma virtęs – jie buvo negyvi, vien bergždi lauko stagarai.

Senasis gluosnis siūravo vėjyje, nuo žalių lapų ritosi stambūs lašai, lyg jis verktų. Atlėkė žvirbliai: „Ko tu verki? Tik pažvelk, kokia čia palaima – pažvelk, kaip šviečia saulė, kaip plaukia debesys, ar jauti gėlių ir krūmokšnių dvelksmą? Ko verki, senasai gluosni?“

Gluosnis apsakė jiems grikio puikybę, nutrūktgalvišką drąsą ir jam tekusią bausmę. Bausmės niekad neišvengsi. Aš, kurs pasakoju šią istoriją, išgirdau ją iš žvirblių. Žvirbliai man pačirškė vieną vakarą – tąkart paprašiau jų pasekti man pasaką.

Iš danų k. vertė Liudas Remeika

Pasakas redagavo Sigita Papečkienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 1 (33)