SVAJONĖS IR GYVENIMAS, ARBA RAŠYTOJAS NUO ČIULPTUKO

– Man ir pačiai keista, kaip įkritę į atmintį kai kurių Jūsų knygų pavadinimai, kaip tebelydi… Gal šiame pokalbyje tais pavadinimais (be abejo, ne tik jais, ir tekstais…) bandysiu remtis. Pamenu savo vaikystės knygą „Kelias suka pro mus“. Prašau ir Jus prisiminti svarbias savo kelio atkarpas, pirmiausia tąją, kai suvokėte: būsiu rašytojas! Ar svarbios buvo šiam apsisprendimui vaikystėje skaitytos knygos? Kurios?

– Galbūt nustebsite, bet nuo pat mažens, nuo kokių dešimties vienuolikos metų, žinojau būsiąs rašytojas. Tiesa, prieš tai žavėjausi kitomis profesijomis. Visai mažą svaigino ką tik išdirbtos odos kvapas, ypač raižomų pakinktų. Mat tėvas buvo odminys, o netolimas kaimynas – „rimorius“. Vėliau svajojau apie knygrišio amatą, nors tėvų svajonės mane, jaunylį, siejo su mokslais. Seno popieriaus traškesys ir klijų kvapas man lig šiol malonus.

Lemiamą įtaką „kandidatams į rašytojus nuo čiulptuko“ beveik visada turi knygos. Mano atveju – mažai žinomo Jono Mackevičiaus-Nord Peliukės Micės laiškai. Ir kaip vaikiška ašara skaidrus Petro Cvirkos pasakojimas Cukriniai avinėliai. Ir netgi gležno amžiaus skaitytojams nerekomenduotina Justino Pilyponio Kaukolė žaliame čemodane. Aš pradėjau skaityti nežinodamas, kiek bus du plius du, nenuvestas į mokyklą. O sukrėtė – tikra to žodžio prasme – Haufo pasakos. Ne brolių Grimų, ne Anderseno (į jas pasinėriau vėliau), o Haufo. Po darbo dienos, ant kelių pasisodinęs, tėvas, pats mėgėjas skaityti, jas perpasakodavo. „Vakarai su Haufu“ – taip galėčiau tai pavadinti. Sapnuodamas stebuklus, įsivaizduodavau esąs čia Mukas, čia Saidas.

Be sistemos ir tvarkos atėjo Dėdės Tomo trobelė, Perl Buck Alkana žemė, Šolom Aleichemas, Biliūnas, Krėvė, Mašiotas, Raitelis be galvos, Princas ir elgeta, Be šeimos, Voinič Gylys, virtinė indėniškų romanų, Žiulis Vernas ir t. t. ir t. t.

Įkvėpti nežinoma, kas už pasakojimo akiračio… Noras pratęsti ar kitaip pasukti veiksmą dar nežinant, kas yra siužetas, juolab – knygų ir žmonių likimas. Štai jums ir mielės rašytojo ragaišiui! Belieka mažmožiai… Nugyventi rašytojo gyvenimą, ne lengvesnį negu daugumos jo skaitytojų, dažnai net sunkesnį. Išdrįsti pasižiūrėti į veidrodį po netekčių ir nesėkmių, nepateisinamų klaidų. Na, ir kaskart iš naujo mokytis rašyti, įsibedus į švarų lapą.

Kiekvienu atveju, laimingesniu ar tragiškesniu, tai nelengva duona. Netolimoje praeityje tos duonelės skonis stodavo skersai gerklės nebūtinai prieš „visą tiesą“ – prieš dalį jos išsakant.

– Kas Jums yra namai? Kokius namus laikytumėte gerais? Ar tebedvelkia namais gimtasis Panevėžys? O tolimi pasaulio miestai – ar esate radęs tokių, kurie galėtų tapti savi?

– Namų klausimas XX ir, matyt, XXI amžiuje tik iš pažiūros galėjo ir galės pasirodyti paprastas. Praūžė tokios katastrofos (karas, holokaustas, trėmimai), kad žmogui neretai sunku pasakyti, kur jo tikrieji namai. Panevėžys, be abejo, man reiškia labai daug, nors nesu dažnai jo kviečiamas. Deja, pirmieji namai per greitai ir tragiškai man pasibaigė 1941-ųjų vasarą. Nebeliko tėvų, nedaug už mane vyresnio brolio. Vien jaunesnę sesutę, su manimi vasarojusią Palangos pionierių stovykloje, išsaugojau. Karo metus praleidau Rusijos šiaurėje, Kirovo srities Malmyžo rajone. Atvykę radome tremtinius iš Estijos. Tenai mūsų vaikų namai įsikūrė. Alkanos, žvarbios dienos, negyjančios, uodui įkandus, žaizdos, maliarija, bet ir kaimo mokykla, ir knygos (Čechovas, Kuprinas, Puškinas, Lermontovas, Šileris, Mopasanas, Dodė, Andersenas Neksė).

1944 m. žiemą mūsų vaikų namai sugrįžo į Lietuvą. Kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, namais man tapo Vilnius. Jau, regis, visam, kiek jo dar bus, gyvenimui. Dvidešimties metų vedžiau, formaliais ir neformaliais ryšiais susisiejau su žmonos Reginos Važgauskaitės tėviške. Tai buvusio Gudžiūnų valsčiaus Skamaičiukai ir Skamaičiai (kalbininkai pataria sakyti Skomaičiukai, kaip ir Skomaičiai). Trisdešimt vasarų praleidome Rozalijos ir Petro Baltrūnų (abu jau iškeliavę į anapilį) sodyboje už Anykščių. Prie vieno stalo kartu valgėme, iš vieno „sagono“ buitį stumdavome ir šventes kartu švęsdavome.

Na, o kur Panevėžys? Jis širdyje šviesus ir liūdnas. Taip pat Pumpėnai, kur kelerius metus glaudėmės gryčioje kiauru stogu ir žiemą sušąlančiu vandeniu. Išmirė paskutiniai panevėžiečiai, pažinoję mano tėvus, matę, kaip pastriuokomis su kibiru bėgu Klaipėdos gatve link pompos prie Įgulos bažnyčios (taip, rodos, vadinosi). Niekada nepamiršiu, kad čia, Panevėžyje, akis į pasaulį man atvėrė knygos, kad, pirmąsyk atsidūręs teatre, vos neapalpau iš susijaudinimo, Sruogos Aitvarui Teisėjui mostelėjus kardu, – veikiausiai būta medinio, bronza dažyto. Ėmė slinkti ir prasiskyrė medžiai (matyt, kartoniniai), bet man širdis šoktelėjo į gerklę! Toks stebuklas plykstelėjo tik kartą. Nepamiršau ir kino teatro „Pasaulis“, dar keturi jo aukštai kilo į dangų kaip bokštai virš neaukštų Respublikos gatvės namų. Vadinome jį „pieštuku“… Čia pro langinių plyšį išvydau pritrenkiančią „Tomo Ikso“ eiseną žvangant milžiniškiems pentinams. Tuoj po karo „Pasaulio“ pieštukas pasitiko apgraužtas – trūko dviejų aukštų. Pirmas vaikiškas susižavėjimas mergaitės kasomis užklupo irgi… Panevėžyje. Taigi ir tataigi, kaip sakydavo seni žmonės.

Tolimi kraštai? Šiuolaikinis panevėžietis ar vilnietis prisiklauso (ir prisižiūri) apie juos daug daugiau negu apie Berčiūnus ar apie Šeškinę. O prieš kokius 25-erius metus, rodėsi, dalį gyvenimo atkirptum, kad tik gautum pamatyti Stokholmą ar Vakarų Berlyną, ar Strasbūrą, o ką jau kalbėti apie Paryžių, Londoną, Niujorką, – taip buvome kelionių išbadėję. Galima be tolimų kraštų išgyventi, bet patrauklu – žmonijos namai, taigi ir kiekvieno mūsų, – argi ne smalsu? Be to, svetimi kraštai gydo nuo lengvabūdiško požiūrio į kitas šalis, žmones, tautas. Dažnai pervertiname tai, ką aptinkame užsieniuose, neretai, beje, ir nuvertiname. Visur žmonės kaip žmonės, ir tai svarbiau pajusti, negu įsiminti septynis pasaulio stebuklus. Mes žavimės Šartro katedra, prancūzams patinka Šv. Ona. Svetur dunkso Monblanas, pas mus driekiasi Kuršių nerija, Vokietijoje Gutenbergas, Lietuvoje – unikaliausia pasaulyje knygnešystė… Už daug ką turime būti dėkingi pasauliui, bet niekam negalime būti skolingi. Kelionės gydo nepilnavertiškumo kompleksą, pasireiškiantį egzaltacija ir įvairiomis fobijomis.

– „Į literatūrą nuo mažumės veržiausi kaip į ugnį, kuri sudegins neturtą, pažeminimą, tamsą“, – rašėte 1977 m. vasario 8 d. savo autobiografijoje. Bet juk ugnis pavojinga ir tam, kuris į ją veržiasi. Ar teko nusvilti arba bent jau ta ugnimi nusivilti?

– Be abejo, svilau, ne sykį savimi nusivyliau. Kad menas visagalis ir dar turi atlikti „gaisro“ funkciją – fanatiškų romantikų ir revoliucionierių požiūris. Sakyčiau, praeities požiūris, praradęs savo aurą XX amžiaus antrojoje pusėje.

Nemažai krimtęsis, daug kuo žavėjęsis ir nusivylęs, pagaliau imi kai ką suprasti. Nieko „deginti“ nereikia, tik humanizuoti gerumu, kultūra, menu. Lengviau sekėsi jauniems rašytojams, pragydusiems vėliau ir nepatekusiems į ideologinius spąstus. Deja, nepasirinksi, nei kada, nei kur gimti ar imtis plunksnos. Kai svaigina mostai, žodžiai, tiesos, kurių neketinama laikytis, jaunam lengva susilaužyti stuburą.

– Karo metai subrandino ne vieną vaikų literatūros šedevrą: ir Astridos Lindgren „Pepę Ilgakojinę“, ir Tuvės Janson knygas apie Trolius mumius, ir jaunimo mėgstamą Kazio Borutos „Baltaragio malūną“. Net ir „Mažasis princas“ – to laiko vaikas. Ar Jūs, karą patyręs paauglys, jaučiatės artimas minėtų knygų herojams? Kurį savo kartos bruožą laikote svarbiausiu, jei tik galima kartą apibendrinti keliais žodžiais…

– Jūsų minimus autorius gerbiu, mėgstu jų kūrinius. Ypač Mažąjį princą ir Baltaragio malūną. Vis dėlto nemanau (nors anksčiau taip esu galvojęs), kad rašytojas galėtų susitapatinti su sau artimos tikrovės arba net savo paties personažais. Kūrinys – kalbame apie vykusius – visados bus geresnis ir drąsesnis nei autorius. Meno kūrinys, netgi realiausias, tėra vaizduotė, net jei nuaustas iš dalykų, kurių liudininkai esame patys. Spalva drobėje ir spalva gamtoje – du skirtingi pasauliai. Panaši ir žodžio dalia.

Apie savąją kartą jau užsiminiau. Ne visi jos nariai savo dainą sugiedojo taip, kaip Širvys ir Avyžius. Pats stebiuosi, kaip karą pergyvenęs būrelis su nebaigtu to meto skystu išsilavinimu sugebėjo suleisti šaknis plyname lauke. Būtent jauniesiems teko atgaivinti lietuvių lyrinio eilėraščio tradiciją, grąžinti į apyvartą novelę, atribojant ją nuo propagandinės apybraižos, o iš trumpojo žanro – žengtelti į romaną. Taip vadinamuoju atšylio laikotarpiu ši karta dar paūgėjo. Na, o toliau kartos samprata santykinė. Lieki vienas su savo stiliumi, jei tokį turėjai.

– Jūsų vaikų literatūros personažai yra išlipę ir iš stebuklingosios rašalinės. Gal tikrai tokią turėjote, tebeturite? Ar iškops iš jos dar kas nors vaikams?

– Gal ir turėjau tokią, pirktą už kapeikas. Rodos, ir dabar tebeturiu. Deja, nebedaug teliūskuoja joje skysčio, šmėsčiojančio ant balto lapo vos įskaitomomis keverzonėmis. Ar vaikams dar ką nors parašysiu? Būtų tas pat, jei nebejaunos moters klausčiau, ar dar ją aplankys gandras. Bet… Kas žino!

– Mykolo Sluckio suaugusiųjų prozoje – stiprios, galingos moterys. Visapusiškai stiprios… Bene stipriausia – Neringa, tinkama ir vaikams, ir suaugusiesiems. Iš kur tas moters galios pojūtis?

– Moterys? „Silpnoji lytis“, rodos, taip lengvai pažeidžiama. Iš tikrųjų ji stipri, savo švelnumu amortizuojanti gyvenimo šiurkštumą, kampuotumą. Negandas ji atlaiko sėkmingiau nei vyrai. Moteris – gyvybės pradžia, jos saugotoja, puoselėtoja. Jeigu, tarkim, karjeros moteris mano, kad jai „ewig Weiblichkeit“ (amžinasis moteriškumas) negalioja, tai ji, švelniai tariant, klysta. Žinoma, keičiasi pasaulis, moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje, bet pamatinių vertybių neturėtų užgožti joks išorės superspindesys, joks supermoderniškas gyvenimo būdas, jokios lygios, suprantama, neginčijamos, teisės.

– „Laiptai į dangų“ – vis prisimenu juos kopdama Rašytojų sąjungos laiptais. Akyse šmėsteli Raimondo Vabalo filmo pagal Jūsų knygą epizodas. Ką patartumėte žmogui, stovinčiam ant pirmosios pakopos? O tam, kuris pavargo pusiaukelėje?

– Ką patarčiau? Jau ir taip įsipamokslavau. Nebent – žiūrėti į viską savo akimis, nesivadovauti vien kitų nuomone. Neskubėti ko nors smerkti, teisti, nesiklausyti apkalbų. Ir iš idealistinių paskatų galima pasėti neapykantos grūdą. Anksčiau kategoriškumą diegė ideologinė prievarta. Dabar daug kas priklauso nuo mūsų pačių humaniško elgesio – nesvarbu, tikintis esi ar laisvamanis, – nuo dvasios judesio gerumo link. Negailestingai pirmiausia žalojami entuziastai, naivuoliai ir lengvatikiai, koks pats kadaise buvau.

– Nustebinote! Mykolas Sluckis rašo eiles! Pacituosiu eilėraštį „Buvau“, kuriam Jūsų publikacijoje „Literatūroje ir mene“ skirta būti pirmajam: „Buvau lyrikas / užkimau / buvau romantikas / pavargau, / nusibodau pats sau“.

– Nustebote, nes gal pamiršote mano „Žmogaus kalbėjimą“ „Šiaurės Atėnuose“. Ir galbūt mano rimuota proza rašytą pasakinę apysaką Laiškanešys neturi mirti. Eilėmis esu bandęs rašyti ir anksčiau, tik nespausdinęs.

Beje, mano kartos prozininkai J. Avyžius ir A. Pakalnis, prisidengę pseudonimais, laimėdavo laikraščių eilėraščių konkursus. Iš Avyžiaus eilių Sodybų tuštėjimo… tekste būtų galima sudaryti rinkinį.

Nelaikau savęs poetu, nors poezija patinka. Tai lyg intymesnės, jeigu taip galima pasakyti, literatūros sritis, jungianti žodį su muzika. Yra dalykų, kuriuos galima išlieti tik proza, yra vien poezijai atsiveriančių. Tyčiomis niekas nerašo nei prozos, nei poezijos. Dvasios judesys ir… kas gims, tas tegu gimsta, mergaitė ar berniukas.

– Kas esate dabar, koks jaučiatės, rašytojau, būtent šią akimirką, 2005 metų vasarį, kai jau atsakėte į klausimus, gal ir privertusius Jus kiek žvilgtelėti atgal?

– Koks jaučiuosi, klausiate? Kartais jaučiuosi tuščias kaip ant tvoros užkartas ąsotis. Kartais – kaip laukuose iki siūlo sulytas keleivis, vis dar gebąs džiaugtis lietumi: girdėti jį, regėti jį, uosti jo kvapą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 1 (33)