2008 m. VERTIMŲ VAIKAMS IR PAAUGLIAMS MOZAIKA
IBBY Lietuvos skyrius reikšmingiausias ir meniškiausias vaikų knygas renka nuo 2002 m. 2007 m. premija buvo suskaidyta į dvi dalis: viena už vertimą vaikams, kita – paaugliams. Vadovaujantis nuostatais ir baiminantis, kad kai kuriuos tekstus gali būti iš naujo išvertę… redaktoriai, svarstymams knygas siūlo pačios leidyklos. Šiemet „Alma littera“ pasiūlė 11 knygų, „Nieko rimto“ – 4, „Gimtasis žodis“ – 2, „Obuolys“ – 2, „Garnelis“ – 1 knygą. Taigi komisijai, kurią sudarė 5 nariai – vertėja Diana Bučiūtė, kalbininkė Rita Urnėžiūtė, bibliotekininkė Roma Kišūnaitė, mokytoja Vilija Dailidienė ir studentas Šarūnas Čėsna, – darbo pakako. Kaip daugelis besidominčiųjų vaikų literatūra turbūt jau žino, komisija pasiūlė premijuoti dviem knygomis išleistas Eleanoros Farjeon pasakas ir apsakymus Septintoji princesė ir Mažoji siuvėja bei mažiesiems skirtą rašytojo ir dailininko Edgaro Valterio puikiai iliustruotą apysaką-pasaką Puokiai. Krinta į akis, jog beveik visos šiemet leidyklų pristatytos knygos skirtos paaugliams, vos viena kita – mažiesiems. Ar tai reiškia, kad mažuosius vis „sočiau“ maitiname banalia masine lektūra?
Leidyklos iš savo aruodų išrinko tikrai dėmesio vertas knygas – neatsitiktinai kai kurios iš jų jau buvo recenzuotos „Rubinaičio“ žurnale ir kituose leidiniuose. Todėl prasminga jas dar kartą pristatyti, apibūdinti remiantis ne tik savo, bet ir visos komisijos nuomone. Nėra abejonių, jog kiekviena iš šių knygų turėtų pasiekti bibliotekas.
Edgar Valter, Puokiai („Nieko rimto“, vertė Viltarė Urbaitė). Kaip paaiškinti, kas yra tai, ko iš tikrųjų nėra, ką sukūrė laki rašytojo ir dailininko vaizduotė? E. Valterio puokiai – tai į žmones panašios, tik mažesnės gamtos būtybės su žoliniais apsiaustėliais ant nuogo kūno – pievoje jų neatskirsi nuo žolės kupstelių. Žmonių puokiai privengia, nes šie kalti dėl visokių gamtos nelaimių, o svarbiausia – jie sausina pelkes, mat puokiai savo basomis kojelėmis turi nuolat jausti drėgną žemę. Kaip tik dėl to, kad gimtasis miškas ėmė džiūti, puokiai ir išsiruošė ieškoti naujų namų ir atsidūrė sodyboje prie ežero, kur gyvena senasis Piekis su katinu Soriu ir šuniu Eikiu. Puokius ir sodybos šeimininkus suveda draugėn gera širdis ir linksmas būdas. Puokiai smalsūs kaip maži vaikai – žmonių buitis jiems kelia tokią nuostabą, kad skaitytojas net galimybę rytą nusiprausti išgyvena kaip didžiausią nuotykį!
Žaismingas pasakojimas apie idealius žmogaus ir gamtos santykius turėtų patikti ir knygą savo atžaloms skaitantiems tėveliams, ir vaikams. Pastariesiems ypač daug malonumo suteiks iliustracijos – knygos pasaulis, stebimas apstulbusių iš susižavėjimo puokių, spindi geltona ir žalia spalva, kupinas gyvybės ir gyvenimo džiaugsmo.
Luis Sepúlveda, Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti („Nieko rimto“, vertė Irena Plaušinaitytė, iliustravo Lina Dūdaitė). Tai pasakojimas apie troškimą būti savimi ir baimę būti savimi. Hamburgo uoste nusileidusi pasigauti silkių, žuvėdra Kenga įklimpsta tirštoje naftoje, taigi jos neišvengiamai laukia mirtis. Iš paskutiniųjų Kengai pavyksta išsiplėšti iš naftos ir nuskristi iki vieno namo balkono, kuriame nuobodžiauja atostogauti išplaukusių šeimininkų paliktas didelis, juodas ir storas katinas Zorbas. Prieš mirtį Kenga padeda kiaušinį, iš jo Zorbas išperi žuvėdriukę. Ji vadina Zorbą savo mama. Zorbas kartu su draugais gina ją nuo valkataujančių katinų ir žiurkių, slepia nuo žmonių, bet negalėdamas pats išmokyti jos skraidyti paprašo ypatingo žmogaus – poeto – patarimo ir pagaliau ištesi Kengai duotą pažadą – Laimingoji pradeda skraidyti.
Francesca Simon, Blogiukas Henris, Blogiukas Henris gudriai praturtėja („Alma littera“, vertė Virgilijus Čepliejus). Astridos Lindgren Emilis iš Lionebergos, estų rašytojo Oskaro Lutso Totsas iš Pavasario ar Mikė iš Petro Cvirkos Vaikų karo jau seniai tapo klasikiniais vaikų literatūros veikėjais ir nebevaro pedagogų į neviltį. Tiesą sakant, jie ir nėra blogos širdies, tik dėl energijos pertekliaus ir naivumo amžinai patenka į keblias situacijas. Šiuolaikinių filmų apie blogus ir blogiausius vaikus personažai kartais krečia labai piktas išdaigas. Jų įtaką neabejotinai yra patyręs ir F. Simon Blogiukas Henris.
Blogiukas Henris turi brolį Puikutį Piterį, visišką savo priešingybę. Blogas Henrio elgesys nuolat lyginamas su pavyzdingu Piterio elgesiu. Tie du veikėjai vienas kitą papildo ir vienas be kito būtų neįsivaizduojami. Dar labai svarbūs tėvai ir mokytojai, kurie savo replikomis ir paverčia vienus vaikus blogiukais henriais, o kitus – puikučiais piteriais. Jie bara ir bara Blogiuką Henrį. Reikia pripažinti, kad skaitytojas gana dažnai Blogiuku Henriu žavisi. Štai Henris pasiprašo mamos leidimo parduoti tai, ko jam visiškai nereikia, ir patį pirmąjį parduoda Puikutį Piterį – kas gali būti mažiau reikalingas už brolį? Jei turite jaunesnį nuolat giriamą brolį, tuo nė nesuabejosite. Arba kas galėtų priversti Henrį mylėti savo pusbrolį Murį Viskaturį ir jo mamą – Henrio tetą – Urtę Turtę. Todėl skaitytojas širdyje džiaugiasi, kai Kūčių naktį, nors teisybė ir atkurta, užrašai ant dovanų stebuklingu būdu atsiranda ten, kur ir turi būti, todėl Henris gauna išsvajotąjį „Bum bum bašerį“ ir šautuvą „Lipčių“ (nejaugi nežinote, kas tai yra?), o Muris Viskaturis – kojines, rinkinį gėlėms auginti ir mandarinų (tikrai žinote, ką reiškia gauti tokių dovanų). Taip jam ir reikia!
Kokiam skaitytojui ši knyga? Nuo pradinuko iki jo prosenelių, kad tik humoro jausmą turėtų.
Susan Patron, Nepaprastoji Lakės energija („Alma littera“, vertė Lyra Mikutytė). Apysakoje subtiliai pasakojama apie dešimtmetės mergaitės Lakės pasaulį, apie tai, kaip ji trokšta būti mylima, pati myli kitus ir jais rūpinasi.
Keistas dalykas, mergaitės visiškai nemyli tėvas ir kratosi bet kokios atsakomybės už ją, bet atsakomybę už Lakę prisiima pirmoji jo žmona Brižita. „Tik labai didelis ir baisus dalykas galėjo priversti Brižitą sėsti į lėktuvą ir nuskristi tūkstančius mylių, nes ji nebemylėjo Lakės tėvo, nepažinojo Liusilės ir niekad nebuvo girdėjusi apie Lakę. Be to, ji gyveno savo prancūziškąjį gyvenimą, turėjo gausybę planų ir seną prancūzę motiną. Ir tas didelis ir baisus dalykas nutiko, kai Lakė buvo aštuonerių, kai vieną rytą po audros dykumoje Liusilę nutrenkė elektra“ (p. 23).
Lakė gyvena mažame dykumos miestelyje, kur tik 43 gyventojai. Dauguma jų, kaip ir Lakė, yra socialiai remiami valdžios. Nieko ypatinga miestelyje nevyksta, tik atvažiuoja kas rytą autobusas paimti vaikų į mokyklą, na, dar reguliariai rengiami anoniminių alkoholikų draugijos posėdžiai, tai iš jų Lakė išgirsta apie nepaprastąją energiją. Autorė su tokia meile pasakoja apie dykumą, jog atrodo, kad pasaulyje nėra tinkamesnės vietos gyventi. Lakės ir dar dviejų berniukų gyvenimo istorijos, audra dykumoje, nedidelės bendruomenės narių rūpinimasis vienų kitais, Brižitos meilė svetimam vaikui – autorės jautrumas žmonių santykių ir gamtos detalėms daro apysaką tokią netikėtą, maloniai nustebina.
Eleanor Farjeon, Septintoji princesė, Mažoji siuvėja („Nieko rimto“, vertė Viltaras Alksnėnas, iliustravo Sigutė Ach). 1956 m. pirmą kartą buvo teikiamas Hanso Christiano Anderseno medalis – svarbiausias tarptautinis vaikų knygų apdovanojimas. Simboliška, kad pirmasis medalis teko pasakoms – anglų rašytojos E. Farjeon 1955 m. išleistai pasakų ir apsakymų rinktinei Pasakų kambarėlis. Leidykla „Nieko rimto“ šią storą knygą suskaidė į dvi. Sigutės Ach iliustracijos tikrai puikios. Bet ar knygas su tokiais moteriškais pavadinimais ir švelniais piešiniais ims į rankas berniukai? O būtų gerai, kad imtų: E. Farjeon kūrinių išleidimas lietuvių kalba – svarbus mūsų kultūros įvykis, reikėtų, kad šios knygos pasiektų kuo daugiau skaitytojų. Pacituosiu Kęstutį Urbą: E. Farjeon kūryba „įdomi, suvokiama ir artima bet kokio amžiaus skaitytojui, turinčiam… paprastutį gebėjimą pajusti, atpažinti gerą literatūrą“ (žr. Mažosios siuvėjos viršelio ketvirtąjį puslapį). Su H. Ch. Andersenu šią autorę sieja savotiškas giminiškumas, „ypatingas artumas liaudies pasakoms, švelnus pasakos ir tikrovės sąlytis, pasakojimo elegancija, mįslingumas, užuominų ir dviprasmybių žavesys. O kur dar E. Farjeon kalbėjimo tonas, veiksmo ritmas!“
Sunku atskirti E. Farjeon pasakas nuo apsakymų – abiejų žanrų kūriniuose kalbama apie tai, kas svarbiausia gyvenime: visus jos kūrinius sieja išmintis, gerumas ir sąmojis. Socialinės aplinkybės riboja žmogų, bet gera širdis visada sulaukia apdovanojimo. Nebūtinai materialaus. Gera širdis jau yra dovana. Kodėl kietaširdis ūkininkas, nuskriaudęs daugybę žmonių, iš jų nelaimių susikrovęs turtus, visiškai pasikeičia susilaukęs dukrytės? Ak, ji turi ypatingą dovaną pasitikėti viso pasaulio ir savo tėvelio kilnumu, argi gali tėvas tokį tikėjimą apvilti? Jis miršta visiškas skurdžius, bet laimingas. Kodėl karalienė vienai iš savo dukterų kasdien slapta pakerpa plaukus, nors sostas pažadėtas tai princesei, kurios plaukai ilgiausi? Nejaugi net pasakose esama dalykų, vertingesnių už karalienės vainiką? Grizelda Kerfiu gyveno su savo prosenele. „Jai buvo dešimt metų, o jos prosenelei buvo šimtas dešimt metų, tad, kaip galite suprasti, tarp jų nebuvo didelio skirtumo“ (Septintoji princesė, p. 120). Kaip manote, rūpintis vienai kita šioms dešimtmetėms yra vargas ar laimė?
Nors sukurtos gerokai seniau nei prieš pusę šimto metų, E. Farjeon pasakos, atrodo, yra parašytos mums, mūsų sergančiai visuomenei. Liūdnokas šių pasakų optimizmas, tikėjimas paprastų žmonių kilnumu suteikia viltį pasveikti.
Philippa Pearce, Tomo vidurnakčio parkas („Alma littera“, vertė Viltaras Alksnėnas). Kūrinio dabartis – XX a. šeštasis dešimtmetis, taigi pagrindinis romano veikėjas Tomas – XX a. vidurio vaikas. Dėl tymų karantino jis priverstas atostogas leisti tetos bute. Vasara, o jis uždarytas kambaryje, nes į kiemą eiti nėra ko: argi nežinome, ką tvankią vasaros dieną galima rasti miesto kieme – vien šiukšliną patvorį ir įkaitusio asfalto bei automobilių skleidžiamą smarvę. Kas galėtų patikėti, kad kasnakt, laikrodžiui išmušus tryliktą valandą, Tomas, išėjęs pro tas pačias kiemo duris, atranda „didžiulę veją, kurios vidury žydi gėlynai, aukštą kaip bokštas eglę ir tankius, susikūprinusius kukmedžius, didžiulę oranžeriją, beveik tokio didumo kaip gyvenamas namas, takelius, iš kiekvieno vejos kampo nunyrančius po medžiais kažkur parko gilumon“ (p. 26). Tai ta pati vieta, bet ne dabartyje – praeityje. Toje praeityje Tomas susitinka be galo vienišą mergaitę. Tai „vargšė, beturtė našlaitė Hetė, kurią į šiuos namus, į šią šeimą be jokio noro ką tik priėmė teta, nesugebanti nieko daugiau mylėti, tik tris savo sūnelius, ir kuri visa tai padarė iš pareigos, o ne iš meilės“ (p. 107). Tomas su Hete susidraugaus, apžiūrės kiekvieną arką, suformuotą iš gražiai apkarpytų kukmedžių, ropšis į medžius ir persikels iš vieno į kitą gražiai susipynusiomis šakomis, lysvėse gaudys varles ir paleidę žiūrės, kaip jos šokuoja į visas puses, erzins sodo paukščius, pėdos pločio ir trijų pėdų aukščio tuneliu per gyvatvorės tankmę patrauks į laukus, prie upės, žiemą upė užšals, ir jie su Hete nučiuoš ja iš vieno miesto į kitą… Visa tai vardijau, kad pajustumėte, ko reikia vaikui, kad jis būtų laimingas. O taip – draugo, su kuriuo galėtų žaisti, ir gamtos, kad turėtų kur žaisti.
Nakties laikas eina kitaip – per tą mėnesį Hetė užauga, o Tomas lieka vis toks pat berniukas su atsagstytu pižamos švarkeliu. „Žinoma, ši knyga labiausiai yra apie Laiką – plačiąja, netgi filosofine prasme“, – teigia K. Urba (p. 250) straipsnyje knygos gale. Laiko tėkmės pojūtis, neįmanomybė jam pasipriešinti sukuria dramatišką įtampą, suteikia visam kūriniui ypatingo ilgesio. Rašytoja leidžia Tomui ir Hetei susitikti romano dabartyje: jis – tas pats Tomas, o ji – senoji ponia Bartolomėj. „Ir tada, Tomai, aš supratau, kad parkas visą laiką keičiasi, nes viskas pasaulyje keičiasi, išskyrus tai, ką saugo mūsų atmintis“, – sako Tomui senoji ponia Bartolomėj. Romano autorės Ph. Pearce (1920–2006) atmintis išsaugojo didžiulį vaikystės parką, žaidimus jame. Šis rašytojos kūrinys simboliškai leidžia ir mums patekti į kitą laiką, pabūti jos vaikystės pasaulyje.
Astrid Lindgren, Kerstina ir aš („Garnelis“, vertė Laima Bareišienė, iliustravo Taida Balčiūnaitė). Ši apysaka taip pat dvelkia praeities nostalgija, juolab kad taip pat daug kuo autobiografiška: autobiografiški veikėjų santykiai su tėvais – gražuole mama, kuri tik atrodo trapi, o iš tiesų „siaubingai pareiginga ir energinga“, ir beprotiškai žmoną ir vaikus (apysakoje dukteris) mylinčiu tėvu. (Apysakos autobiografiškumas ir kitos ypatybės aptartos Lauros Vilkaitės straipsnyje – žr. „Rubinaičio“ 2009 m. pirmąjį numerį.) Astridos paauglystę primena paprastas gyvenimas kaime, ūkio darbai, kaip artimiausi giminės sutariantys ūkininkai ir samdiniai.
Kūrinio veiksmas tęsiasi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Pasakotojai Barbru, kaip ir jos dvynei seseriai Kerstinai, – šešiolika. O paskui bus septyniolika, aštuoniolika, devyniolika… Dar tik bus. Apie tą amžinos vasaros ir amžinos jaunystės žemę rašytoja pasakoja po daugelio dešimtmečių, gal todėl sukuria visiškos darnos su savimi, šeima, aplinkiniais ir gamta pojūtį. Kiekviena diena – nepakartojamas nuotykis, visi nesusipratimai išsiaiškinami, sunkūs darbai pabaigiami ir laikas eina neskaudindamas. Kokia nepaprasta jausena būti šešiolikos! O kur dar nuostabus A. Lindgren humoras:
„Vaikščiojome po parduotuves ir klausinėjome apie daiktus, kurių nė neketinome pirkti, trainiojomės gatvėmis (kurių čia buvo gal dvi) ir žvalgėmės į visus prekylangius.
– Greičiau, – staiga tarė Kerstina, – pažiūrėk, gal išlindęs apatinis sijonas ar šiaip kas negerai mūsų drabužiams.
Pažiūrėjau, bet nepastebėjau nieko neįprasta.
– Puiku, – tarė Kerstina. – Vadinasi, žmonės gręžiojasi dėl mūsų grožio ir žavesio.
Ši išvada mudviem taip patiko, kad dar labiau užrietėme nosis“ (p. 44).
Kam knyga skirta? Mergaitėms, kai tik jos pramoksta skaityti, ir visiems A. Lindgren gerbėjams.
Anthony McCarten, Superherojaus mirtis („Alma littera“, vertė Daumantas Gadeikis). Šis romanas parašytas mėgdžiojant filmų scenarijų stilių: nesirūpinama nuosekliai susieti epizodų, atvirkščiai, kai kurie labai svarbūs momentai praleidžiami ir nukeliami į pačią knygos pabaigą, todėl iki pat atomazgos daug kas neaišku, skaitytojas netgi klaidinamas, vedamas nusistovėjusių filmų klišių šuntakiais.
Romano pradžioje pagrindiniam veikėjui Donaldui Delpiui keturiolika metų. Jis serga kraujo vėžiu. Vilties, kad ligą pavyks nugalėti, skaitant kūrinį lieka vis mažiau. Pagrindinė romano tema – paauglio akistata su savo mirtimi. Donas jaučiasi esąs išsigimėlis dėl tokio savo likimo, net bando „išeiti stilingai“ – nusižudyti. Tėvai kreipiasi pagalbos į Adrianą Kingą, puikios profesinės reputacijos penkiasdešimtmetį psichologą. Šis tuo metu išgyvena krizę – ima abejoti, ar jo darbas prasmingas, ar apskritai įmanoma padėti oriai numirti vėžiu sergančiam žmogui. Ši dviejų skirtingo amžiaus veikėjų draugystė yra atskira romano tema. Įdomu, kad viskas apvirsta aukštyn kojomis – tai Donaldas padeda psichologui išspręsti savo problemas.
Donaldas – gabus dailininkas. Jo komiksų superherojus yra nemirtingas, todėl visiškai nesaugo savo gyvybės. Prieš pat mirtį Donaldas baigia savo komiksų seriją – jo superherojus suvokia: kas nemiršta, tas ir nemyli. Būtent mirtis suteikia gyvenimui vertę. Gal ir nenauja mintis, bet šiame romane atskleidžiama labai įtikinamai. Sudėtingos problemos, tėvų santykių, psichologo šeimos problemų vaizdavimas, erotika, itin svarbi Donaldui, riboja skaitytojų amžių – romano nevertėtų siūlyti jaunesniems nei penkiolikmečiai ar net šešiolikmečiai.
Gary Paulsen, Brajano kirvis („Alma littera“, vertė Vilmantas Vilkončius). Tai apysaka apie didmiesčio vaiko išgyvenimą laukinėje gamtoje. Pagrindinio veikėjo Brajano Robsono ir Robinzono Kruzo vardų panašumas nėra atsitiktinis: Brajanui trylika metų, skrendant vasaros atostogų pas tėtį, lakūną ištinka širdies smūgis, ir lėktuvas, smarkiai nukrypęs nuo kurso, sudūžta kažkur Kanados miškų glūdumoje. Brajanui reikia didžiausių pastangų, kad nugalėtų baimę ir savigailą, imtų pasikliauti savimi ir ką nors darytų. „Nežinojo, ar verkė ilgai. Bet vėliau prisiminė tą verksmą tamsaus urvo kampe ir suvokė perpratęs pačią svarbiausią išlikimo taisyklę: savęs gailėjimasis nieko neduoda. […] Kai sėdėjo vienišas ir verkė dėl to, kad baigta, viskas baigta, tai niekas nepasikeitė. Koją ir toliau skaudėjo, toliau viešpatavo tamsa, jis toliau buvo vienas – savęs gailėjimu nieko nepasiekė“ (p. 83). Gamtoje Brajanas ima keistis – matyti ir girdėti. „Ausims ką nors išgirdus arba akims ką nors pamačius, protas valdydavo kūną“ (p. 106). Apie tai pasakojama labai santūriai, taupiai vartojant žodžius, nors stabtelint prie kiekvieno poelgio pasekmių.
Be to, kad ima pasitikėti savimi, vaikinukas gauna dar vieną vertingą pamoką: gamta nenuspėjama ir logiškai nepaaiškinama. Brajanui nieko bloga nedaro nei lokys, nei vilkas, o štai briedė be jokios priežasties, „iš gryno pasiutimo“ (p. 150) jo vos nepražudo. Toks pat protu nesuvokiamas yra viesulas: „Kažkokia pasiutiška jėga, pagavusi jį iš už nugaros, įsviedė į būstą ir bloškė veidu į pušies šakas“ (p. 155). Šie pavyzdžiai verčia ieškoti analogijos su gyvenimu. Ne viskas priklauso nuo žmogaus, bet nei briedė, nei viesulas nesunaikina Brajano, nes jis jau yra įgijęs patirties ir tvirtybės: žmogus stiprus savo valia, savo mintimis.
Apysaka moko įsižiūrėti į aplinką, išaukština žmogaus protą ir veiklą – tikrai nieko naujo, vis dėlto postmoderniame pasaulyje ji gana aktuali. Tik gaila, kad išleista neredaguota.
Cornelia Funke, Rašalo širdis („Alma littera“, vertė Indrė Dalia Klimkaitė); Garry Kilworth, Dėlionė („Gimtasis žodis“, vertė Rolanda Strumilienė). Tai du vadinamojo „fentezi“ žanro kūriniai, todėl norėtųsi juos aptarti kartu.
C. Funke’s knyga galėtų sulaukti didžiulio bibliotekininkų ir mokytojų dėmesio, nes tai pasaka apie žmones, mylinčius knygą. Pagrindinės veikėjos tėtis yra knygrišys, jis ir paskatino savo dukterį skaityti, dabar ji jau nesiskiria su mylimiausiomis knygomis, o ir jos mamos teta – fanatiška bibliofilė. Net ir kūrinio fantastika susijusi su knygomis, su retai kada aptariamu aspektu – knygos skaitymo balsu poveikiu. Jam neprilygsta niekas – tiek tėtis, tiek dukra yra apdovanoti stebuklingu gebėjimu: skaitydami balsiai, jie prisišaukia knygų veikėjus į realybę, o mainais realūs žmonės persikelia į knygos pasaulį. Dar vienas įdomus romano veikėjas – rašytojas. Ar jis atsakingas už savo sukurtų niekšų poelgius? Rašytojas didžiuojasi sukūręs šiurpą keliančius veikėjus – bet jo džiaugsmas užgęsta, kai tie niekšai ima grasinti jam pačiam ir jo šeimai.
Kaip sako vienas veikėjas, perkeltas į knygos realybę iš Tūkstančio ir vienos nakties pasakų, niekšai visur yra panašūs. Todėl kiti, neknyginiai, nuotykiai – tokie pat kaip ir kitose nuotykių istorijose: veikėjai bėga, yra sugaunami, kankinami, vėl bėga ir vėl sugaunami. Gerieji vieni kitiems padeda, piktieji susipyksta ir vienas kitam kenkia, kai kurie pasikeičia, pasimoko ir tampa doresni.
Kūrinyje kalbama ir apie knygos įrišimo dalykus: labai svarbu, kad knyga gražiai atrodytų. Prabangiõs knygos ir priešlapis turėtų būti prabangus – pavyzdžiui, ne baltas, o vyšninis. Bet gerai knygai turbūt dar svarbesnė turėtų būti knygos kultūra – kai joje begalė klaidų, apie prabangą kalbėti netenka.
G. Kilworth’o Dėlionėje pagrindinio veikėjo tėvas – garsus mokslininkas antropologas, – radęs seną rankraštį, prikelia gyventi realiame pasaulyje mitines būtybes – Žvėrių motiną ir jos vaikus. Gaila, kad mitiniai gyvūnai yra tik veiksmo fonas: jie turi egzotiškus vardus ir vieną kitą išvaizdos detalę, tik tiek. Na, vienas kitas iš jų – vienaragis, slibinas – pažįstami, jie daugiau dalyvauja veiksme. Visi kiti reikšmingi tik savo paslaptingumu ir pavojingumu žmogui.
Knyga net ne apie juos, o apie įbrolių Makso ir Hasano – anglo ir arabo – santykius, jų meilę amerikietei mergaitei Džordžijai. Autorius su švelniu humoru išryškina veikėjų kultūrinius skirtumus. Maksas ne visada gali pasitikėti Hasanu: mat šis, prisiekęs Maksui, nesilaikys priesaikos, jei ji susijusi su įtėviu. Hasanas mano, kad tėvo jokiomis aplinkybėmis negalima neklausyti. O Maksas yra pastebėjęs, kad tėvas jį netgi gerbia už neklausymą – vertina, kad sūnus turi savo nuomonę. Tokį požiūrio turėjimą laiko brandos ženklu. Tiesa, niekada sūnaus nuomonės neišklauso, o ir išklausęs jos nepaiso, dėl to ir kyla tiek daug nesusipratimų. Kūrinyje nemažai kalbama apie meilę, apie berniukų ir mergaičių požiūrių skirtumus (gal reikėtų patikslinti: amerikiečių mergaičių). O nuotykiai? Nuotykiai labai panašūs į Rašalo širdies nuotykius – juk blogų veikėjų keliamas pavojus visada toks pat. Kaip ir tų jėgų, kurias žmogus gali prikelti iš amžių miego, bet jų suvaldyti – ne.
Jei ieškotume 2008 m. vertimuose pasikartojančių dalykų, turbūt tai būtų žmogaus gyvenimo gamtoje tema. Susikėlę į didmiesčius žmonės vis labiau ilgisi laisvės ir kaimo ar mažo miestelio žmonių santykių, atidumo vienas kitam. Ilgisi darnos. O gal geros knygos visada yra apie tai?
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 2 (50)
