ISTORIJA IR VAIKŲ LITERATŪRA

Kalbėsiu apie visuomenės ir vaikų literatūros sąveiką, visuomenės įtaką vaikų literatūros kūrinių formai, turiniui, visuomenės pastangas populiarinti vaikų literatūrą per bibliotekas, mokyklas ir kitas įstaigas.

Prieš pradėdamas kalbėti apie šią sąveiką ir darydamas prielaidą, kad visi sutinka su teiginiu, jog visuomenė ir jos institucijos daro didelę įtaką vaikų literatūrai, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į faktą, kad vaikų literatūra taip pat veikia visuomenę. Tiesą sakant, vaikų literatūros įtaka visuomenei ne tokia jau ir menka.

Vaikų literatūros poveikis visuomenei

Štai gerai žinomas literatūros pavyzdys, kalbantis apie opias socialines problemas ir pabrėžiantis sprendimų paieškos svarbą: Harrietos Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, parašyta 1852 m. Ši knyga, atvirai vaizduojanti juodaodžių vergų skurdą ir kančias Amerikos plantacijose, tapo nepaprastai populiari. Pirmą kartą kūrinys buvo išspausdintas žurnale „The National Era“, o per pirmuosius po išleidimo metus buvo parduota daugiau nei 300 tūkst. jo egzempliorių. Tai viena iš tų retų knygų, kurios pakeitė pasaulį. Anot legendos, tuometinis JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas, susitikęs su autore, pavadino ją „mažąja ledi, pradėjusia šį didįjį karą“, t. y. JAV pilietinį karą.

Žinoma, yra ir daugiau pavyzdžių, rodančių, kaip vaikų literatūra tiesiogiai paveikė tam tikrus visuomenės gyvenimo reiškinius, tačiau, be jokios abejonės, didžiausias poveikis padarytas mūsų požiūriui į vaiką. Praeityje būta nemažai knygų, prieštaringai vertintų dėl to, kad jos vaikus vaizdavo kitokius, nei buvo įprasta tuo laikotarpiu. Tereikia prisiminti Lewiso Carrollio Alisą Stebuklų šalyje, Jameso Matthews Barrie’o Piterį Peną ir Astridos Lindgren Pepę Ilgakojinę. O ką jau kalbėti apie Hansą Christianą Anderseną, nustačiusį naujus vaikų literatūros standartus. Ypač vertas dėmesio jo sumanymas perteikti natūralią vaiko kalbą ir ją transformuoti meniniame kontekste. Prie šio aspekto dar grįšiu. Esu tikras, kad visi galime pateikti svarbių savo šalies literatūros pavyzdžių.

Pačioje pradžioje iškeldamas vaikų literatūros įtaką visuomenei, o ne visuomenės įtaką vaikų literatūrai, norėjau pabrėžti, kad vaikų literatūra nėra mažytė valtelė, negailestingai blaškoma visuomenės vandenyno. Anaiptol, vaikų literatūra padarė didžiulę įtaką tiek pavieniams žmonėms, tiek visuomenei kaip visumai, mūsų mąstysenai ir elgsenai.

Visuomenės įtaka vaikų literatūrai

Dabar norėčiau pažvelgti į visuomenės įtaką vaikų literatūrai ir pabrėžti svarbiausią mintį: vaikų literatūra visuomet buvo meno ir pedagogikos kryžkelėje. Suaugusieji visada žiūrėjo į ją kaip į priemonę savo tikslams pasiekti. Bet apie viską nuo pradžių.

Pirmiausia buvo pasakojimas. Kalba buvo bendravimo ir informacijos perdavimo priemonė. Žodžiai žmogui padėjo paaiškinti sudėtingus dalykus ir pamatyti jį supantį pasaulį platesniame kontekste.

Iš esmės kiekvienas galėjo papasakoti naują istoriją ar papildyti jau esamą. Pasakojimai nuolat kisdavo – klausytojai patys tapdavo pasakotojais, papildydavo girdėtas istorijas, savaip jas perpasakodavo. Įsivaizduokime buvus tam tikrą pasakotojų hierarchiją: kai kurie jų buvo labiau gerbiami dėl savo padėties ir pasakotojo talento, todėl jų pasiklausyti susirinkdavo daugiau žmonių. Galimas daiktas, būta ir skirtingų naratyvų (pasakojimų), nelygu kokia socialinė grupė: moterų pasakojimai – moterims, vaikų – vaikams ir pan. Bet kokiu atveju vaikai įgijo reikiamų žinių ir įgūdžių ne tik iš tiesioginės patirties, bet ir iš pasakojimų.

Kita vertus, kiekvienas buvo tiek kūrėjas, tiek vartotojas, klausytojas. O svarbiausia – kad pasakojimo metu ir vienas, ir kitas buvo tuo pačiu metu toje pačioje patalpoje.

Pasakojimo, literatūros ir knygos istorijos „santrauka“

Lygindami su šiandienos padėtimi, matome, kokių didelių pokyčių būta. Net jei tam tikrose pasaulio vietose tebegyvuoja klasikinis žodinis pasakojimas ir čiabuvių bendruomenės, šiandien pasakojimai tarpsta visiškai kitokioje aplinkoje, smarkiai skiriasi ir jų tikslai. Jų randame knygose, žurnaluose, komiksuose, laikraščiuose, kitaip tariant – skaitome spaudoje, girdime per radiją, matome kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Be to, šie pasakojimai lengvai pasiekiami dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę.

Pasakojimai nebėra taip smarkiai susiję su juos kuriančia bendruomene. Nė iš tolo nebesame tokie produktyvūs pasakojimų kūrėjai kaip mūsų protėviai, tačiau tapome nepalyginti aktyvesni jų klausytojai. Ankstesniems laikams, sakytume, buvo būdinga specializacija: vieni istorijas pasakoja, kiti jų klauso. Tuo pat metu pasakotojas ir klausytojai nutoldavo vienas nuo kito laike ar erdvėje, o neretai ir laike, ir erdvėje. Šiame procese pasakojimas nuolat keitėsi, būta ir staigių pokyčių. Pirmas svarbus šuolis buvo rašto – iš pradžių paprasto, o pamažu vis sudėtingesnio – atsiradimas. Kitas etapas – rašymas ant popieriaus (pavyzdžiui, viduramžių vienuolių darbai). Paprasta masinio bendravimo priemonė jau buvo pakeliui. XV a. J. Gutenbergo išrasta spausdinimo mašina sulaukė nepaprasto dėmesio, buvo tobulinama. Jai atsiradus, smarkiai sumažėjo knygų spausdinimo kaina, skaitymas tapo prieinamas kiekvienam. Prie skaitymo populiarinimo prisidėjo ir mokyklų, o vėliau – viešosios bibliotekos. Už knygas mokėjo valstybė.

Taigi laikui bėgant nuo paprasto bendravimo būdo perėjome prie sudėtingesnio. Tokie pokyčiai dažnai susiję su praradimu kažko tikro, išmainant jį į kažką paviršutiniška. Galima sakyti, kad tai, ką turėjome anksčiau, buvo mūsų prarastasis rojus. Šiame procese tobulėjo ir pasakojimas. Turiu galvoje būtent knygas ir literatūrą kaip tarpininkes. Taip atsitiko dėl to, kad rašytinės kalbos raida leido mums visiškai naujai panaudoti kalbą. Parašytą tekstą galima keisti, taisyti, pildyti. Galima jį ištobulinti, ir skaitytojas net nesužinos, koks jis buvo iš pradžių. Tai tikra žodinio pasakojimo priešprieša.

Vėliau buvo sukurta sudėtinga rašytinės kalbos sistema. Didžioji dalis pasakojimų tapo literatūra, menu. Liaudies pasakos nustojo buvusios kitiems perpasakojamais naratyvais. Dabar jos tapo kažkuo, kas sukurta specialia sudėtinga kalba: nauji pasakojimai, parašyti senųjų pagrindu, surinkti ir užrašyti. Tereikia prisiminti, kaip Andersenas XIX a. rašė pasakas.

XX amžius: atotrūkis tarp kūrėjo ir skaitytojo?

XX a. atsivėrė dar gilesnė praraja tarp kūrėjo ir skaitytojo. Atsirado žiniasklaida. Beveik visame pasaulyje žmonės gali lengvai prieiti prie protu sunkiai suvokiamo kūrinių, knygų kiekio. Anksčiau vyravusią sakytinę, o vėliau – rašytinę kalbas pakeitė virtualūs televizoriaus, interneto ir kiti naratyvai. Knyga niekur nedingo, bet dabar ji – tik viena iš daugelio tarpininkų.

Kai kuriose šalyse, ypač turtingose, kur nemokamas mokslas ir nemokamos bibliotekos laikoma būtina vaiko raidos sąlyga, šią raidą buvo bandoma valdyti siekiant išvengti komercinių interesų poveikio. Pedagogams, mokytojams ir bibliotekininkams buvo nurodyta pažindinti vaikus su literatūra. Komercinis reguliavimas sulaukė atsakomųjų veiksmų: atitinkamų įstatymų, paprastesnės prieigos prie knygų.

Minutėlę susitelkime į vaiką. Ėmę apie jį galvoti kaip apie kažką ypatinga, mes, be abejo, priskiriame jam tam tikrus bruožus. Nutariame, jog tam, kad ateityje taptų visaverčiu visuomenės nariu, brandžia, nepriklausoma asmenybe, vaikui būtina mokytis. Be to, vaiką reikia saugoti, o tai – tėvų ir mokytojų atsakomybė. Vyrauja požiūris, jog nuo tam tikrų dalykų vaiką reikia sergėti, kol sulauks tinkamo amžiaus, kitaip jam gali būti padaryta žalos.

Iš vaikų literatūros visuomet buvo reikalaujama atsižvelgti į specialiuosius vaiko poreikius. Štai du pavyzdžiai: pirma, literatūra (ar bent jau vaikų literatūra) turi būti suprantama ją skaitančiam vaikui. Tai reiškia, kad literatūra turi prisitaikyti prie tam tikro amžiaus vaiko mąstysenos tiek forma, tiek turiniu – vaikų literatūros tyrinėtojai tai vadina adaptacija. Kūrinys gali būti adaptuojamas trumpinant sakinius, išmetant sudėtingesnius žodžius. Adaptacija taip pat reiškia, kad knyga turi būti parašyta vaikams įdomia ir suprantama tema.

Antra, literatūra turi atsižvelgti ir į vaiko, ir į visuomenės poreikius. Vaiko poreikiai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, saugumo poreikis, todėl kai kurių suaugusiųjų gyvenimo detalių vaikų knygose geriau nevaizduoti. Visuomenės poreikis gali būti pareiga papasakoti vaikui apie jį supantį pasaulį ir ką reiškia būti suaugusiu žmogumi. Noriu pabrėžti, kad tai, ką vadinu vaiko poreikiais, nustato knygas rašantys, leidžiantys ar platinantys suaugusieji, dėl to gali būti sunku nuspręsti, į kieno gi poreikius atsižvelgiama – visuomenės ar vaiko.

Gyvename tokiu metu, kai pagrindiniai vaikų literatūros bruožai yra daugelio ginčų, svarstymų objektas, o naujos šiuolaikinės vaikų literatūros srovės tik paskatina tyrimus. Galbūt artėjame prie meto, kai susiformuos dvi atskiros vaikų literatūros rūšys: pirma, vaikų literatūra, artimesnė (be kita ko, ir savo estetika) senajam naratyvui, arba pasakojimui, kurios pagrindiniai tikslai – išreikšti tai stipriau, tai silpniau – vis dar bus informuoti ir auklėti. Tai literatūra, orientuota į platų skaitytojų ratą, dažnai skaitoma mokykloje; antrai vaikų literatūros rūšiai būdinga įmantresnė kalba, ji pretenduoja į meno statusą, be to, stengiasi pritraukti bei sudominti ir suaugusiuosius. Kai kurie apžvalgininkai atvirai kalba apie dabartinės vaikų literatūros „suaugėliškumą“, kiti — apie jos dviprasmiškumą, dvilypumą.

Visuomenė, vaikų literatūros forma ir turinys

Visuomenė nustato vaikų literatūros bruožus. Kuriamos technologijos – būtina sąlyga knygai vystytis. Galiu pateikti svarbų pavyzdį. Ankstyvuoju vaikų literatūros istorijos laikotarpiu knygelėse buvo gausu spalvotų iliustracijų. Tačiau technologijos, leidžiančios spausdinti knygas su spalvotomis iliustracijomis, nebuvo iki pat XIX a. vidurio. Iki tol kiekvienas paveikslėlis buvo piešiamas ir spalvinamas ranka. Beje, neretai šį darbą atlikdavo vaikai. Šimtai jų sėdėdavo spalvindami nespalvotus piešinius, knygą po knygos, ypač didelėse gamyklose Vokietijoje, kur vaikus vadino spalvintojais. Knygų spausdinimo technologija padarė tikrą perversmą – knygas buvo galima platinti greičiau ir pigiau. Tai lėmė skaitymo demokratizavimą, vėliau išplėtotą steigiant viešąsias bibliotekas, iš kurių vaikai galėjo imti knygas.

Įstatymais ir reglamentais visuomenė užtikrina, kad vaikų knygos pasieks adresatą, turės savo skyrius bibliotekose, mokyklose ir vaikų darželiuose. Daugelyje šalių, įskaitant ir Daniją, priimti nutarimai, kad vaikai turi skaityti gerą literatūrą, mokyklose privalo būti bibliotekos. O asmenys, norintys tapti bibliotekininkais ar mokytojais, turi studijuoti vaikų literatūrą. Tai numatyta studijų programose. Kitaip tariant, visuomenė nusprendė, kad vaikų literatūra yra svarbi ir kad vaikams skirtoms knygoms populiarinti bei įsigyti turi būti skiriama išteklių.

Akivaizdu, kad tokia sistema dar svarbesnė vaikų literatūros daromam poveikiui ir reputacijai. Tačiau taip pat ji svarbi ir vienoje ar kitoje šalyje leidžiamos literatūros pobūdžiui. Taigi visuomenė skatina ne vaikų literatūrą apskritai, bet tam tikros atmainos literatūrą. Galima būtų pasakyti, kad šiuo būdu vaikų literatūra tarnauja visuomenei. Ir tai nebūtinai yra gerai. Tereikia prisiminti, kaip totalitariniai režimai panaudojo vaikų literatūrą savo politiniams tikslams.

Pagaliau priėjome prie klausimo, kokia visuomenės svarba pačiai literatūros esmei, tai yra prie klausimų, ką ir kaip rašyti, – prie literatūros turinio ir formos klausimų. Jau anksčiau minėjau, kad visuomenė turėjo įtakos literatūros turiniui ir formai. Formos pamiršti nevalia. Buvo daugybė diskusijų apie tai, kaip galėtume ir turėtume rašyti vaikams, o ne tik ką jiems galime papasakoti. Puikus pavyzdys – Anderseno kūryba.

Kai 1835 m. Danijoje pasirodė pirmasis Anderseno pasakų rinkinys, rašytojas sulaukė kritikos. Jis buvo kaltinamas amoralumu ir daroma žala vaikams. Anderseno rašymo stilius buvo naujiena skaitytojams. Jis vartojo šnekamąją, taip pat ir vaikų šnekamąją kalbą. Vienas kritikas rašė: „Knygoje negalima vartoti tokios kalbos, kokia kalbama gatvėje.“

1842 m., kai Andersenas jau buvo visuomenėje gerai žinomas pasakų rašytojas, kitas kritikas pareiškė: „Kurti tokias keistas pasakas vaikams rašant paprastų žmonių natūralia, bet sykiu tokia netašyta kalba – tai gadinti vaiką prastu skoniu.“ Nepaisydamas kritikos, Andersenas ir toliau rašė savo stiliumi. Pats jį vadino įgimtu. Dienoraštyje Andersenas rašė: „Leiskite man vadovautis įgimtu instinktu. Kodėl turėčiau vaikytis mados? Rašau taip, nes tai man įgimta.“

Dažnai nepastebima, kad viena iš didžiųjų Anderseno, kaip vaikų literatūros novatoriaus, kūrybos ypatybių ir yra šnekamosios kalbos vartojimas rašytiniame tekste. Tai buvo tikra revoliucija! Andersenas šią naujovę apibūdino taip: „Jūs turėtumėte girdėti pasakotoją kiekvienoje knygoje, taigi kalba turėtų būti šnekamoji. Šios pasakos skirtos vaikams, tačiau ir suaugusiesiems pravartu jas paskaityti.“ 1835 m. pabaigoje, Naujųjų išvakarėse, Andersenas savo geram draugui prasitarė rašąs pasakas: „Stengiuosi užkariauti naująją kartą!“

Matote, Andersenas puikiausiai nutuokė, kad jo pasakas skaitys garsiai, girdint suaugusiesiems. 1843 m. laiške vienam danų autoriui jis rašė: „Dabar pats kuriu istorijas, paimu suaugusiojo mintį ir perpasakoju vaikams, turėdamas galvoje, kad ir tėvai dažnai klausosi tos istorijos, todėl nepamirštu ir jų.“

Šiuolaikiniuose vaikų literatūros tyrimuose kalbėtume apie vaikų literatūros „dviprasmiškumą“ ar galbūt net apie dvejopą adresatą, t. y. apie tai, kad vaikams skirtas kūrinys gali turėti ir potencialų skaitytoją arba klausytoją suaugusįjį.

Apie įvairovę ir iššūkius

Pažvelgus į šiuolaikinę vaikų literatūrą, į tūkstančius visame pasaulyje kasmet leidžiamų knygų, kyla klausimas: ar galime ko nors išmokti iš Anderseno? Pirmiausia prisimintinas jo svarbiausias troškimas leisti autoriui rašyti taip, kaip jis nori, kad būtų užtikrinta kūrybos laisvė. Jei nebus autorių, skatinančių iš naujo susimąstyti apie literatūrą, jos formą ir turinį, vaikų literatūra praras socialinę svarbą. Nepamirškime, kad išpopuliarėjusi vaikų literatūra dažnai pasižymi ir eksperimentinėmis savybėmis, turi elitiškumo požymių, pavyzdžiui, Anderseno kūryba. Kadaise laikytos keistomis ir prieštaringai vertintos, šiandien tos pačios knygos yra vaikų literatūros klasika ir tebeskaitomos.

Ar tai reiškia, kad vaikams reikia rašyti ir spausdinti įvairias knygas? Taip, bent jau kol jos nepažeidžia autorių teisių ar kitų demokratinių šalių įstatymų. Žodžio laisvės principas galioja ir vaikų literatūrai.

Bet ar tai nereiškia, kad visas vaikams parašytas knygas būtų privaloma skaityti? Ne, nebūtinai. Juk vaikus prižiūri tėvai, mokytojai – jie ir turi prisiimti atsakomybę už parinktas knygas, ypač tas, kurios skaitomos balsu. Svarbu, kad suaugusieji ir vaikai turėtų pasirinkimo laisvę. Vadinasi, kai kurias knygas galima ir atsisakyti skaityti.

Be jokios abejonės, atskiros šalys ar kultūros turi savitą geros vaikų literatūros sampratą. Aš taip pat neabejoju, kad svarbu mesti iššūkį socialinėms normoms ir taisyklėms. Pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokime gana keisto siužeto knygą: du vaikai, brolis ir sesuo, rytą tėvui išėjus į darbą, liekasi namie vieni. Vaikams nuobodu, ir jie pradeda rūkyti tėvo cigarus. Paskui jiedu nutaria pažaisti su grandininiu pjūklu ir supjausto visus baldus. Deja, berniukas netyčia nupjauna sesei ranką, bet ji priklijuojama klijais ir pleistru. Tuomet vaikai išgeria benzino ir pučia liepsnas nelyg kokie fakyrai. Pabaigoje jie žaidžia su skystojo kuro virykle ir susprogdina namą į šipulius. Grįžęs namo tėvas tik pastebi, kad namo nebėra, ir nusiveda vaikus valgyti mėsainių. Ar galima parašyti ir išleisti tokią knygą? Taip, nes tokia knyga jau yra. Ji išleista Danijoje ir vadinasi Larsas ir Lonė vieni namuose (Jon Ranheimsæter, Lars og Lone alene hjemme, 1996). Prieš keletą metų, kai buvo nuspręsta knygą įtraukti į keliaujančią po Europą parodą „Europa – svajonė paveikslėliuose“, ji sukėlė nemenką sąmyšį.

Tačiau ši knyga tėra vadinamųjų „nesėkmių istorijų“ (daugiausia jų pasirodė XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje) parodija. Tai knyga, primenanti vokiečių rašytojo Heinricho Hoffmanno populiarųjį kūrinį Nevalyvas Petriukas (Der Struwwelpeter). Kai kas bijo, kad, perskaitę šią knygą, vaikai ims rūkyti cigarus, gerti benziną ar susprogdins namus. Kiti sako, kad vaikus pralinksmins akivaizdus perdėjimas, kurį jie būtent taip ir suvoks – kaip perdėjimą, o ne kaip tikrovę. Kad ir ką sakytume, tai knyga, metanti iššūkį vaikų literatūros tradicijoms.

Ar vaikų knygos išliks?

Šiandien atidaviau duoklę vaikų literatūros praeičiai ir dabarčiai, ypač vaikų literatūros ir jos socialinių veiksnių sąveikai. Pabrėžiau visuomenės įtaką vaikų literatūrai, jos formai, turiniui, populiarinimui mokyklose, bibliotekose ir t. t.

Pamąsčius apie ateitį, naująsias technologijas, verta dar kartą užduoti daugeliui jau įprastu tapusį klausimą: ar po dešimties, dvidešimties, penkiasdešimties metų žmonės vis dar rašys, leis ir skaitys knygas, skirtas vaikams?

Nuo pat XIX a. pabaigos pranašaujama knygos mirtis. Kaskart atsiradus naujai žiniasklaidos priemonei ši pranašystė skamba vis grėsmingiau. Diafilmai, komiksai, vėliau radijas, televizija, videofilmai, kompiuteris ir galiausiai internetas. Ir vis dėlto knyga išliko. Literatūra kaip menas taip pat išliko. Taip bus ir ateityje.

Pažiūrėkime į dabarties pasaulį, į knygų pasaulį. Dar niekuomet nebuvo rašoma tiek daug knygų, tiek daug leidžiama, tiek daug parduodama ir skaitoma. Tai galioja ir vaikų knygoms, tereikia pasižiūrėti į mokyklas ir darželius. Skaitymo laisvalaikiu mastą sunku įvertinti, nes kai kurie vaikai skaito daugiau nei iki šiol, tačiau yra ir tokių, kurie skaito tik mokykloje. Skaitančių vaikų skaičius rodo mūsų sėkmingą kovą su neraštingumu. Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) duomenimis, dabar kaip niekada mažai vaikų nelanko mokyklos ir nesimoko skaityti. Tikėkimės, kad ši kova su neraštingumu tęsis. Taip pat tikėkimės, kad ir mergaitės visame pasaulyje lankys mokyklas ir išmoks skaityti. Tai žmogaus teisė.

Paprasčiausia knygos sėkmę paaiškinti jos paprastumu. Ji labai praktiška, daug praktiškesnė už kitas šiuolaikines žiniasklaidos priemones. Štai ką išgirdau iš vienuolikmetės mergaitės tirdamas vaikų skaitymo įpročius: „Knygos yra puikios, nes neskleidžia jokio triukšmo ir jas galima skaityti kur tik nori: po antklode, tualete…“ Štai kodėl knyga išliks. Prie to, kad ji gyvuotų, smarkiai prisideda mokyklos, bibliotekos, viso pasaulio skaitytojai ir, žinoma, jūs, IBBY nariai.

Iš anglų k. vertė Tomas Einoris

_________________________________

* Torbenas Weinreichas (g. 1946 m.) – Danijos vaikų literatūros profesorius emeritas, buvęs Danijos vaikų literatūros centro direktorius. Už vaikų literatūros tyrimus 2007 m. apdovanotas garbinga IRSCL premija. Šis straipsnis parengtas 2008 m. rugsėjo mėnesį Kopenhagoje vykusiame IBBY kongrese skaityto pranešimo pagrindu. Pranešimas susijęs su nelengvai išverčiama bendrąja kongreso tema – „Stories in History, History in Stories“. Spausdinama gavus autoriaus leidimą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 2 (50)