VAIKŲ LITERATŪROS SARGYBOJE
Užrašęs šio straipsnelio pavadinimą, su šypsena prisiminiau patrauklų, simpatingą, nors, žinoma, neišvengiamai ideologizuotą Mykolo Sluckio apsakymų ciklą apie Adomėlį sargybinį. Mažametis herojus, iš esmės nesuvokdamas savo poelgių, bet kupinas entuziazmo ir tikėjimo, bėga kviesti suaugusiųjų į susirinkimą, amerikiečius vadina „paralistais“… „Rubinaitis“ prieš penkiolika metų pradėjo savo kelią irgi gal ne iki galo suvokdamas, ko ėmėsi ir kas iš viso to bus, tačiau entuziastingai ir tikėdamas.
Apmąstydamas penkiasdešimties numerių patirtį, žvilgčiojau į pirmojo ir dešimtojo numerių įvadinius straipsnius, į dvidešimtojo numerio proga pasakytas ir vėliau „Literatūroje ir mene“ publikuotas Liongino Šepkaus ir Broniaus Raguočio pastabas, vertinimus, pageidavimus.
„Pirmasis tokio pobūdžio lietuvių žurnalistikos ir periodikos istorijoje: iki 1994 m. pabaigos tokio žurnalo Lietuvoje nebuvo“, – sakė žurnalistikos istorikas B. Raguotis, ir nėra ko čia pridurti… „Žvelgdamas į „Rubinaičio“ užmojį skelbti ir įrodinėti, kad vaikų literatūra yra sudėtingas ir vertingas menas, kad nereta vaikų knyga įdomi ir net būtina suaugusiajam, kartais pamąstai, ar tai ne donkichotiška kova su vėjo malūnais“, – samprotavo L. Šepkus.
Ir dabar taip pamąstai. Ypač kai įžengęs į kurį nors didįjį prekybos centrą atsitrenki į laikraščių ir knygų stovą, o jame blizga, atrodo, sparčiai perkamos kažkokios „Viltingos“ pradėtos kepti knygelės – kai kuriose iš jų ir su lupa neaptiksi nei vertėjo, nei dailininko, netgi autoriaus, bet jau pirmame puslapyje nė nesistengdamas surasi tris ar keturias paprasčiausias rašybos ir skyrybos klaidas. Tame pačiame stove – „garsių“ sudarytojų sudarytas (!) Katinėlis ir gaidelis. Prieš kiek laiko „Rubinaitis“ niekaip negalėjo suprasti, kaip galima sudaryti Bjaurųjį ančiuką. Dabar lyg ir suprantamiau: „sudarai“ katinėlį su gaideliu – ir jau prekė… Sunku suvokti „Žaltvykslės“ leidyklos užmojį „Mokinio skaitinių“ serijoje leisti gerų klasikos tekstų brošiūras mažiems vaikams. (Manau, kad tokiu primityviu pavidalu – be jokių iliustracijų – leidžiami tekstai vargu ar vadintini vaikų knygomis.)
Tiek to, neapsimeskime – visai nesunku tuos dalykus suvokti: vaikų literatūra yra reikšmingas ir pelningas komercijos objektas… Liūdniausia, kad krizės aplinkybėmis leidėjai, kuriems mažiausiai rūpi meninės vaikų knygos vertybės arba kurie tų dalykų neišmano ir nesistengia išmanyti, dar drąsiau kelia galvą.
Vadinasi, „Rubinaitis“ nieko nenuveikė, kad išnyktų menkavertės, blogos vaikų knygos?.. Bet, patikėkit, labai norėjo – taip pat nuoširdžiai kaip tas Sluckio Adomėlis…
Atrodo, kad „Rubinaitis“ veikė kitaip: aukštindamas gražius literatūros dalykus, vertingiausias vaikų, paauglių, jaunimo knygas, šviesdamas, prusindamas tuos, kurie nori suvokti, kokia ji – ta didžioji mažųjų literatūra. Galbūt kitame numeryje pasitelksime skaičių kalbą, kad išvystume, kiek straipsnių, apžvalgų, recenzijų, pasisakymų, svarstymų tilpo į pirmąjį žurnalo pusšimtį. Ir galbūt širdis sudundės išdidžiai ir džiaugsmingai…
Taigi „Rubinaitis“ sargybinis… Nepečiuitas, nekovingas, neagresyvus. Bet vis dar jaunatviškas ir tikintis, kad vaikų literatūra išgelbės pasaulį.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 2 (50)
