KNYGŲ ŠILUMA IR VĖSA (Pasisakymas gavus 2008 m. Geriausios vaikų ir paauglių knygos premiją)

Ar pastebėjote, kad knygos skleidžia šilumą? O kartais vėsą, nelygu kokia knyga. Ją paėmus, tereikia vos vos prisimerkti, trumpam nustoti kvėpavus ir pagalvoti apie paskutinį mamos gimtadienį. Šilumą arba vėsą būtinai pajusite. Net jeigu knygai – tūkstantis metų.

Bet kodėl? Juk ledai visada šalti, šuniukai šilti, gyvenimas – toks, nei šiltas, nei šaltas.

Štai koks be galo svarbus klausimas iškilo man. Kodėl svarbus? Todėl, kad radau siaubingai gerą atsakymą.

Taip yra dėl to, kad knygą nuo pat jos gimimo globoja daugybė žmonių. Jie į drebančią knygą pučia savo šiltą kvapą, išsigandusią glosto pirštų galiukais, suprakaitavusią džiovina žvilgsniais, apsiverkusiai nušluosto ašaras.

Kas tie žmonės?

Vieni jų skaito rašytojo parašytos knygos rankraštį, dar nė iš tolo neprimenantį knygos, su autoriumi svarsto, ką daryti, kad būsimą knygą pamiltų skaitytojai.

Kiti knygą iliustruoja. Tai sunku ir net pavojinga – dailininkas mintimis turi apsigyventi būsimos knygos puslapiuose. Gerai, jeigu veiksmas vyksta vidurvasarį pajūryje. O jeigu reikia lįsti į atominių blusų urvą arba dvi savaites siurbti dulkes?

Dar kas nors knygą taiso. Kad jūs žinotumėte, kiek klaidų kartais padaro rašytojai! Ir niekas jų už tai nebara.

Galiausiai knyga virsta padariuku, kurį galima leisti į spaustuvę, ją glosto, puošia, nešioja, sūpuoja daugybė leidyklos žmonių. Tie žmonės – ypatingi. Neypatingi iš leidyklų pabėga pačią pirmąją darbo dieną. Po trijų valandų. Pamiršę savo striukes ir nosines.

O spaustuvės! Ten tokie rimti žmonės ir toks skraidyti verčiantis šviežių dažų, popieriaus ir spausdinimo mašinų prakaito kvapas, kad kai kas prie kojų turi prisirišti svarsčius. Kad neišskristų.

Dar knygynai. Ir bibliotekos. Mano vaikystės bibliotekoje, trijuose senos medinės trobos kambariuose knygų lentynų įduobtomis grindimis, dirbo bibliotekininkas. Jis buvo senas, nemokėjo važiuoti dviračiu ir kosėdavo, tačiau turėjo teisę dienų dienas žiūrėti į knygas. Ir aš norėjau nemokėti važiuoti dviračiu, kaip tas bibliotekininkas. Kad tik galėčiau žiūrėti į knygas.

Prisiminkime šiandien ir tuos žmones. Redaktorius, dailininkus, dizainerius, korektorius, leidėjus, spaustuvininkus, knygynininkus, bibliotekininkus. Tai jų šiluma ir vėsa knygų viršeliuose ir nugarėlėse laukia pačių svarbiausių žmonių – visų mūsų, skaitytojų.

Galima gyventi, kai šitaip, ar ne?

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 2 (50)