MEBLIUOTI KAMBARIAI MIŠKE IR PIEVOJE

– Dar nesate enciklopedijų herojus, todėl prisistatykite mūsų skaitytojams: kada ir kur gimėte? Ir, žinoma, kokį artimąjį pasaulį tada išvydote?

– Gimiau 1960 metų rugpjūčio 4 dieną. Augau Vabalninko krašte. Yra tokia nuostabi vieta Žemėje: linksmi, gražūs ir kūrybiški žmonės, paslaptinga bekraštė giria, žiemą tarp miškų išsimėčiusiais laukais į kitus pasaulius voromis traukiantys šernai, vasarą kiemuose prieš saulę besišildantys žalčiai. Pirmasis mano pasaulis buvo iš miško, krūmais apaugusio liekno, senelių sodintų klevo ir liepos, labai raudonų saulėlydžių ir jausmo, kad esu to pasaulio dalis, tokia neatskiriama, jog, pabandęs iš jo visam laikui išvažiuoti, už trijų autobuso stotelių turėčiau mirti.

Tame pasaulyje buvo dalykų, kurių jau seniai nebeliko: pusę metų neišbrendami takai, suledijusi sula rytais bidonėlyje prie beržo, jausmas, kad miškas, vandens sklidinos duobės, pusnys tave patikimai saugo nuo išorinio pasaulio. Neturėjome net elektros, tad vienas svarbiausių mano darbų buvo kas vakarą į žibalinę lempą įpilti žibalo ir laikraščio skiaute nuvalyti jos stikliuką. Dabar dažnai pagalvoju, kad taip gyvendami žmonės turėjo būti laimingi: jiems nerūpėjo naftos kainos, nes aplinkui devynios galybės malkų, jie nesuko galvų dėl krizių, nes neturėjo jokių santaupų, o miške darbo atsirasdavo visada. Bijojau tik Kinijos chunveibinų, kurių, žinojau, yra tiek daug, kad, kilus karui, vienas kitas užklystų ir į mūsų kiemą.

Pirmasis dalykas, kurį prisimenu, – šulinys. Medinis, su svirtimi, apsamanojęs. Atrodo, padariau griežčiausiai draudžiamą nusikaltimą – pažiūrėjau gilyn. Už tai gavau lupti. Gerai gavau, nes iki šiol prisimenu ir šulinį, ir savo ašaras.

– Kas Jūsų tėvai, ar gausioje šeimoje augote? Savo knyga „Grįžimo istorija“ uždraudėte klausti, „ką labiau myli“, bet gal galima pasiteirauti, kas iš namiškių Jums padarė ypatingą įtaką? O gal tai buvo seneliai, dėdės, tetos?

– Augome trise: mergina ir du vaikinai. Brolis Sigitas ir sesuo Angelė jaunesni už mane, tačiau regzti visokiausius sąmokslus prieš mane jiems tai netrukdė. Tėtis buvo miškakirtys. Patyręs, visada aplipęs pjuvenomis ir kvepiantis benzininio pjūklo tepalu. Mama žiemomis megzdavo be galo jaukius megztinius, o vasaromis ravėdavo mažyčių pušelių ir eglučių daigynus ir rinkdavo pušų sakus. Žinokite, karštą vasaros dieną pušyne rinkti sakus yra beprotiškai sunkus darbas.

Dar būtinai turiu paminėti senelę. Ji buvo perėjusi visus šio pasaulio pragarus, žaibiškai užkurdavo krosnį, buvo nuostabi uogautoja ir skaniausių pasaulyje skrylių virėja, siaubingai bijojo bičių ir tarsi burtininkė mokėdavo nuraminti vaikus, kas jiems bebūtų atsitikę. Pirmasis pasibaisėjimas gyvenime mane ištiko vieną pavasarį išgirdus, kaip senelė skaičiuoja, kiek metų jai iškukuos jos sodintoje liepoje tupinti gegutė. Tada suvokiau siaubingą dalyką – kada nors senelė turės mirti.

Kokiam nors užklydėliui (dažniausiai tai būdavo tetulės iš miesto) klausiant, ką myliu labiausiai, jausdavausi labai nesmagiai. Ir todėl, kad matydavau, jog atsakymas klausėjui visai nerūpi, ir dėl to, kad mylėjau visus vienodai, ir todėl, kad suaugusiųjų tokių dalykų niekas neklausinėdavo. Atvirai sakant, jokių kalbų šeimoje apie meiles ir nekildavo, viskas būdavo aišku be žodžių. Mes tiesiog gyvenome. Tėčio žingsniai, jam grįžus vakare po darbo, ar mamos žvilgsnis, kuriuo ji permesdavo mus, parbėgusius iš lauko, viską pasakydavo ne tik apie meilę.

Visą laiką norėjau, kad suaugusieji suprastų, kaip šlykščiai jaučiasi vaikas, verčiamas kalbėti apie meilę, bučiuotis ir meiliai dūsauti, kai jis to nenori. Dar norėjau, kad suaugusieji suvoktų, jog vaikas yra toks pat žmogus. Bent jau aš net vaikystėje jaučiausi esąs žmogus, o ne koks „tiu, tiu, tiu“. Nuo tada tiesiog uoste užuodžiu, kai suaugusysis žemina vaiką. Tada man užverda kraujas. Va šitaip su tuo draudimu klausinėti, ką vaikas myli labiau.

– Ką ryškiausiai atsimenate iš ankstyvosios vaikystės? Kokie santykiai vyravo šeimoje? Ar geras buvote vaikas? O gal gaudavote į kailį?

– Sako, buvau pavyzdingas, nors kai kurios „sankcijos“, kurias iš tų laikų prisimenu, dabar mane verčia tuo abejoti. Vienas pirmųjų prisiminimų – kaip pabėgau iš namų. Norėjau nužygiuoti į gražiausią miestelį Vabalninką. Liekno pakraštyje sugavo kulkos greičiu lakstanti kaimynė. Paskui ne vienerius metus ją nosies krašteliu uostinėjau ir tylutėliai stebėjausi, kaip ji galėjo mane sugauti – tokia sena ir lėta juk buvo.

Buvome tradicinė tų laikų lietuviška kaimo šeima, be jokių pedagoginių subtilybių ir ypatingų auklėjimo būdų. Pagrindiniai dalykai būdavo pasakomi be žodžių, vaikai privalėjo mokytis visų darbų pagal jų jėgas, niekas neklausydavo zyzimų ir knirkimų, mokėjome džiaugtis mažytėmis dovanomis, kurių retkarčiais parveždavo iš miesto. Dabar pagalvoju, kad tas gebėjimas džiaugtis, kurį vėliau, deja, nežinia kur išmėčiau ir kurį dabar bandau iš visokių užkaborių vėl susirankioti, vaikystėje buvo svarbiausias dalykas, daręs mane laimingą. Laimingą be didelių sąnaudų. Tokį labai paprastai laimingą.

Ankstyvosios vaikystės prisiminimai – beveik vien iš visų metų laikų miško ir vasaros pievos. Kartais atrodo, kad tada gyvenau ne mūsų mažytėje gryčiutėje žemutėmis lubomis, kurią, išvežus į Sibirą senelius ir iškrausčius mažytes mamą ir jos sesę, beveik visiškai išdraskė kaimynai ir kurią kaip mokėdamas prieš man gimstant atstatė tėtis. Atrodo, kad mano mebliuoti kambariai buvo miške, pievoje, prie Orija vadinamo melioratorių ištiesinto upelio ir braškių lauke šalia beržynėlio, kurį kažkodėl mėgo daužyti perkūnas.

Dar ir dabar jaučiu kvapus. Pernykščių žalčių, pavasario polaidžio, ką tik nupjautos pievos, dumblo, kuriame po kiekvieno lietaus paskęsdavo į namus vedąs keliukas. Tokių kvapų daugiau niekur nėra.

Beje, noriu ir pasigirti – iki kokių dešimties metų teko ganyti karves. Mūsų. Jos ganydavosi mažytėse laukymėse tarp krūmų arba miške, o aš privalėdavau jas nuolat stebėti. Būdavo nelengva: karvės norėdavo kažkur eiti, o aš – skaityti. Kartais tik pusę puslapio perskaitęs pamatydavau, kad karvės dingusios. Tuo jos įgijo didžiulę mano pagarbą – taip greitai nedingsta net lenktyniniai šunys.

Vėliau vaikystėje skaityti buvo leidžiama tik priskaldžius malkų, prinešus iš šulinio vandens, užraugus kopūstus, žiemai pririnkus grybų ir priuogavus mėlynių, pagirdžius karves, suvežus šieną, žodžiu, padarius visa, be ko smulkus, beveik natūrinis valstiečio ūkis pražūtų su visais savo gyventojais. Tik lyjant galėdavau skaityti kiek noriu. Dar ir dabar, pradėjus smarkokai lyti, niekam nematant verčiuosi kūlio. Iš džiaugsmo ir įpratimo.

– Pirmasis susitikimas su knyga – ar jis įsiminęs? Ar turite vienintelę vaikystės knygą? Kokių jausmų, prisiminimų ji kelia?

– Apie pirmąją mano gautą knygą prisimena mama. Matyt, į ją (sako, ten buvo pripiešta daug katinų) reagavau taip įspūdingai, kad mama tą knygą prisimena geriau negu mano pirmąjį ėjimą į mokyklą. Deja, toji knyga dingo, dingo ir jos pavadinimas, liko tik žinios apie katinus. Tai irgi ne taip mažai.

Mama ir tėtis dažnai dovanodavo knygelių, ir tada nė neįsivaizdavau, kad pasaulyje gali būti blogų knygų. Atrodė, kad knyga gera vien tuo, jog ji – knyga. Džiaugiausi net Salomėjos Nėries poema Keturi, kurią, matyt, labai skubėdamas ir neapsižiūrėjęs, Vabalninko knygyne nupirko tėtis. Tuo metu vyravusios ideologijos mūsų šeimos suaugusieji tiesiog nekentė.

Augau su žurnalu „Mūsų girios“. Patikdavo jis man – paslaptingos nuotraukos, pasakojimai apie miškus ir darbus juose, sunkokai įskaitomos ir todėl šiek tiek magiškos, ant plono popieriaus išspausdintos raidės.

– Kaip prisimenate mokyklą? Žinoma, pirmiausia – pradžios. Ar mokykla stūmė prie knygos? Kaip apskritai apibūdintumėte savo literatūrinius įspūdžius ir patirtį prisimindamas mokyklą (jau nebe tik pradžios)? Gal ir konkrečių kūrinių paminėtumėte?

– Mokykla man visada buvo šventa vieta. Tokia ji ir lieka. Stumbriškio pradžios mokykla, kurią lankiau, buvo vienišame name Žaliosios girios aikštelėje. Mokėsi keliolika visokiausio dydžio vaikų, kurie visi kaip vienas rytais kvepėdavo beržinių malkų dūmais. Per pertraukas žaisdavome tarp eglių, o mokytoja nuolat vargdavo gaudydama tuos, kurie į mokyklą ir iš jos eina ne oficialiu keliuku, o miško samanomis. Kraudami mokyklai malkas, tarp jų rasdavome miegančių šikšnosparnių ir gyvačių išnarų.

Miškas ir knygos pradžios mokykloje buvo svarbiausi dalykai mus ugdant. Žinoma, dar pagarba mokytojai ir mūsų prigimtinis suvokimas, kad ji žino ir moka viską. Mokyklos bibliotekėlės knygos tilpo keliose nedidelėse lentynose, tačiau, prieš stverdamas kurią nors iš jų, susikaupdavau ir įkvėpdavau oro – atrodė, kad tose lentynėlėse slypi tokie lobiai, apie kokius nerašoma net pačioje stebuklingiausioje pasakų knygoje.

Jau pradinėse klasėse pamėgau skaityti apie visokiausius reiškinius, procesus. Iki šiol prisimenu „Genį“, kuriame buvo nupiešta ir aprašyta, kaip gaminamas popierius. Nagrinėjau kiekvieną detalę ir atrodė, kad man atsiskleidžia tolimas, sudėtingas ir trokštamas, bet pasiekiamas pasaulis – pasaulis, kuriame žmogaus protas ir kūryba jaučiasi kaip namie ir kiekvienas dėl to ten yra laimingas.

Liūdniausia buvo, kai, naikindami mūsų mikromokyklėlę, nužudė ir jos mikrobibliotekėlę. Neguodė net tai, kad knygas išdalijo vaikams, – iš bibliotekos išplėštos knygos drebėjo iš baimės ir atrodė labai graudžiai.

Ir Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje svarbiausia vieta man buvo biblioteka. O rašyti skatino lietuvių literatūros mokytojas, kurį visi vadino Kurmiu. Oficialiai jis buvo Juozas Latvėnas, gyveno vienas, buvo vienišas ir nelabai išvaizdus, niekas nemėgo jo griežtų reikalavimų, tačiau iš tikrųjų jis buvo visai kitoks.

Jis buvo toks, kad… Neseniai savo tekste apie jį rašiau: „Jau užaugęs su apnuogintomis šakėmis vaikiausi sodo kaimyną, kuris didžiuodamasis atnešė parodyti nužudyto kurmio kūnelį. Jeigu būčiau pavijęs, tikrai būčiau smeigęs. Kad žinotų, jog gera ir gražu ne tik tai, kas leidžia daug kibirkščių ar garsiai šnypščia.“

Štai koks buvo mano mokytojas!

Jo įkurtas mokykloje literatūrinis Balio Sruogos muziejus gyvuoja iki šiol. Kai kas sako, kad mokytojas elgėsi ne visai pedagogiškai prašydamas mokinių rašyti eilėraščius ir juos vertindamas pažymiais. Kaip ten bebūtų, taip jis ne vieną paskatino bent jau pagalvoti, kad žmogus būtinai turi bandyti kurti. Eilėraščius, medžio drožinius ar naujas serbentų veisles.

Vidurinės mokyklos biblioteka buvo kur kas didesnė ir turtingesnė negu Stumbriškio. Sykį mane pritrenkė bibliotekininkė – iš mano išsirinktų knygų krūvelės ištraukė Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius ir, nepasakiusi nė pusės žodžio, nusinešė į tolimuosius bibliotekos kambarius. Žodžiu, knygą areštavo. Supratau, kad ji stengiasi išsaugoti mano moralę. Tada pirmą kartą susidūriau su skaitymo cenzūra.

Knygas rinkdavausi beveik vien savo nuožiūra. Pastebėjau, kad privalomajame sąraše daug labai gerų knygų, tad niekada nesiskųsdavau, kad turiu skaityti tai, ką liepia. Duoklę atidaviau ir nuotykinei literatūrai – vargu ar kiekvieno mūsų vaikystė ir paauglystė būtų buvusi visavertė be Kapitono Granto vaikų ar Septyniolikos metų kapitono.

– Galima įsivaizduoti, kad aukštesniosiose mokyklos klasėse patyrėte vidinį fiziko ir lyriko konfliktą. Kas, kaip ir kodėl nugalėjo? O gal dar tebesikauna?..

– Mintis apie lyriką net neateidavo, nors eilėraščius vidurinėje mokykloje, paskatintas lietuvių literatūros mokytojo ar vykdydamas klasės auklėtojos prašymus kokia nors proga ką nors sukurti, rašinėdavau. Kokioje penktoje klasėje į rankas man pateko labai pavojinga knyga – Jakovo Perelmano Įdomioji fizika. Pavojinga todėl, kad ji nuo 1954 m., kai buvo pirmą kartą išleista lietuvių kalba, suviliojo gausybę berniukų ir mergaičių. Geresnės mokslo populiarinimo knygos, skirtos vaikams vilioti į fiziką, aš nežinau iki šiol.

Štai tada ir ėmė atrodyti, kad tobulesnio ir gilesnio dalyko už fiziką negalima net įsivaizduoti. Tiesa, šiek tiek bijodavau, kad kol užaugsiu, visi fizikos dėsniai bus atrasti, tačiau greitai paaiškėjo, kad mano būgštavimai nepagrįsti.

Labai karkvabalėtą pavasarį baigdamas vidurinę džiaugiausi, kad nebereikės rašyti literatūros temų ir analizuoti knygų.

Studijavau fiziką, ir vienintelis „literatūrinis“ dalykas, kuris man tada rūpėjo, buvo kuo taisyklingiau kalbėti ir rašyti lietuviškai. Tiesa, per vieną Fizikų dieną studentų laikraščiui parašiau šiek tiek humoristinį straipsnelį apie fizikus ir fiziką. Rašiau turėdamas labai praktinį tikslą – už tai gauti tuo metu didžiausiu deficitu buvusius kvietimus į diskoteką. Straipsnelį išspausdino, kvietimus gavau, o dabar aš manau, jog tai buvo mano pirmasis viešas literatūrinis bandymas. Beje, buvo ir šiokių tokių atgarsių – gavau velnių nuo dekano sekretorės, kurią irgi paminėjau straipsnelyje.

Šiokia tokia velniava prasidėjo vėliau, nors didžiulių batalijų tarp fizikos ir lyrikos niekada nevyko, o 2004 m. rašydamas mokslo populiarinimo knygą Radiacinė sauga? Tai labai paprasta suvokiau, kad ir apie fiziką galima pasakoti lyriškai. Man tai buvo didžiulis atradimas, atvėręs visiškai naujas platumas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tose platumose tiek daug visko.

Dabar manyje fizika ir lyrika sugyvena taikiai, kartais jos viena kitą net maitina. Visokiais skanumynais, iš rankų. Kažkada baudžiausi mokslinius straipsnius rašyti eilėmis. Kad būtumėte matę kolegų reakciją!..

Mano gyvenime vis daugiau reikšmės įgyja literatūra. Nemažai kas tuo stebisi – didžiąją gyvenimo dalį atidavus fizikai, prirašius gausybę mokslinių straipsnių, apgynus gamtos mokslų daktaro disertaciją ir susikūrus šiokį tokį savo siauros srities (radiacinės saugos) eksperto vardą, staiga imti rašyti vaikams… Kai kas iš pažįstamų net apsimeta, kad apie literatūrinę mano gyvenimo dalį nieko nežino: jiems tai taip neįprasta ir gūdu, kad jie bijo apie tai net pagalvoti.

O aš to nesigailiu. Dėl daugybės priežasčių. Pati menkiausia yra ši.

Dirbant „rimtą“ darbą, tenka susidurti su itin skurdžia kalba. O valstybės tarnyboje atrodo, kad valstybės tarnautojai iš pasiutimo tą kalbą skurdina gavę menkiausią laisvą minutę… Iš tolimų ir artimų kontorų teko gauti tokia kalba parašytų raštų, kad norėdavosi pradėti badauti.

– Jūsų atėjimas į literatūrą buvo netikėtas. Ir iškart – pripažinimas po pripažinimo: „Vasara su Katšuniu“ (2005) – reikšmingiausias debiutas, „Grįžimo istorija“ (2007), „Blusyno pasakojimai“ (2008) – geriausios metų vaikų ir paauglių knygos. Tiesą sakant, tai, kad žmogus, sulaukęs keturiasdešimties, pradėjo rašyti, gal ir nėra labai netikėta. Bet kad keturiasdešimtmetis vyras pradeda rašyti vaikams (paaugliams) – ne kiekvieno protui suvokti. Kuo galėtumėte „pasiteisinti“?

– Pirmiausia tuo, kad vaikai vis dar turi tenkintis tuo, kas lieka nuo suaugusiųjų. Viena Aleksandro Solženicyno herojė, parašiusi pirmąją knygą (suprantama, suaugusiesiems), guodžiasi, kad jeigu šios knygos niekas nenorės leisti, ji pradės rašyti vaikams. Antra, vaikams rašyti sunkiau – jie daug tikresni ir įvairesni už suaugusiuosius, kuriuos kažkas surikiavo į eilutes ir sudėjo į lentynėles. Be to, vaikams rašyti reikia daug daugiau atsakomybės, nes melą jie užuodžia per kilometrą. Dar reikia būti drąsiam – vaikai yra žiaurūs kritikai. Ačiū Dievui, teisingi. Gerai pagalvojus, šiuos reikalavimus geriausiai atitinka plačiapetis apskritagalvis pusamžis šilto ir šalto matęs vyras pūslėtomis rankomis ir prakaituotu veidu.

Jeigu rimtai, man patinka bendrauti su vaikais. Kiekvienas susitikimas su skaitytojais – vis kitoks. Štai vienas, vykęs Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, man suteikė naujų jėgų. Įsivaizduojate, pusantros valandos, ir tavo gerokai atšipęs noras gyventi tampa toks aštrus, kad mažiausia, ką gali pajusti tiems vaikams, yra dėkingumas ir pagarba.

Nepatinka, kai žmonės manęs klausinėja, kada pradėsiu rašyti suaugusiesiems. Anksčiau atrodydavo, kad rašydamas vaikams darau kažką neleistina arba bent jau nelabai gera. Vėliau su pratau, kad taip klausinėjantys žmonės paprasčiausiai negerbia vaikų.

– Jau daugybę kartų esu citavęs Jūsų įrašą „Grįžimo istorijoje“: „Žmonės prirašė tiek daug gerų knygų vaikams, kad per pirmuosius penkiolika ar šešiolika gyvenimo metų perskaityti jų visų tiesiog neįmanoma.“ Vadinasi, ne tik rašote, bet ir skaitote tokias knygas. Kokias „vaikiškas“, anot daugelio suaugusiųjų, knygas atradote jau būdamas nebe penkiolikmetis, o diplomuotas ir tituluotas fizikas mokslininkas? Dėl ko jas vertinate?

– O, kiek tų atradimų! Paminėsiu tik kelis pačius paskutinius: Gintarės Adomaitytės Karuselę, Eleanoros Farjeon Mažąją siuvėją ir Septintąją princesę, Luiso Sepúlvedos Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti, Riittos Jalonen Mergaitę ir kuosų medį. Iš naujo skaitau Tove Jansson, Anderseną. Dabar tos knygos kitokios, gerokai kitokios negu prieš keliasdešimt metų. Esu tikras, kad jeigu likimas leis, pamatysiu, jog po dešimtmečio kito jos bus dar kitokios.

Tai tik patvirtina mano įsitikinimą, kad knygų skirstymas į vaikų ir suaugusiųjų yra santykinis, – man be galo sunku pasakyti, kokio amžiaus vaikams skirtos net mano knygos. Mes visi matome šešiamečių, pasaulį suvokiančių kur kas giliau negu kai kurie šešiolikmečiai ar net šešiasdešimtmečiai.

Tikra knyga žmogų lydi nuo vaikystės iki mirties. Man jaukiausia kambaryje, kuriame lentynose yra bent keletas nutrintų vaikystės knygų. Tokiame kambaryje būti daug šilčiau, o kalbėtis net su pačiu nemaloniausiu žmogumi – daug maloniau. Štai taip sėdi, kalbiesi, žiūri į knygas ir užmiršti, kad aušta kinrožių arbata, kurios ką tik siaubingai norėjai, nes esi nuo jos priklausomas.

Dėl to „vaikiškas“ knygas ir vertinu. Vertinu ir todėl, kad jos kelia daugybę klausimų, į kuriuos ieškant atsakymų norisi nusisukti sprandą. Ir dėl to, kad padeda rasti atsakymus į siaubingai svarbius klausimus. Ir todėl, kad skaitant jas grįžta tai, ko seniai nebeliko: sveika ir linksma mama, mažytis sūnus, išėję geri ir brangūs žmonės ir net kažkada pajustas oro dvelktelėjimas.

– Kiek man žinoma, užauginote sūnų. Ar jam skaitydavote? Ar jis tebeskaito? Ar jis „formavo“ Jus kaip rašytoją?

– Sūnui Bernardui skaitydavau, skaitydavo ir jo mama Regina. Dar dažniau vakarais sekdavau savo pasakas. Tokias vienadienes, kurias kitą rytą jau būdavau pamiršęs. Pasakos dažnai būdavo apie Bernardą Korkūną, gyvenantį Puolėjų gatvėje (mūsų gatvė vadinosi Gynėjų), vietoj šuniuko už pavadėlio besivedžiojantį mažą vampyriuką, tiksliau, tas vampyriukas ne bėga, o tylutėliai šalia skrenda.

Vieną dieną Bernardas pasakė: „Žinau, kad tos pasakos apie mane, tačiau jos man labai patinka.“ O jis toks šykštus pagyrimų.

Sekdavau kaip pasiutęs, o jis kaip pasiutęs klausydavosi. Ko gero, matymas, kaip Bernardui klausantis iš nuostabos ant nosytės ima rastis prakaitas, ir Reginos įkalbinėjimai, kad visa tai turiu užrašyti, privertė vieną dieną pagalvoti apie tai, ko nė neįsivaizdavau, – apie rašymą vaikams.

Dar ir dabar rašydamas dažnai jaučiuosi taip, tarsi pasakočiau Bernardui. O jis, žinoma, skaito ir dabar, skaito tikras knygas, ir dėl to nepaprastai džiaugiuosi. Mano knygas jis irgi skaito ir net skolina savo draugams.

Vienas svarbus dalykas, kurį man, kaip vaikų knygas bandančiam rašyti žmogui, davė Bernardas, yra noras knygose tyčia palikti neatsakytų klausimų. Tokių dalykėlių, apie kuriuos norėtųsi pasikalbėti su artimu žmogumi. Todėl džiaugiuosi girdėdamas, kad kartais mano knygas vaikai skaito su tėvais ar seneliais. Tada, sekdamas pasakas Bernardui, tokių neatsakytų klausimų irgi palikdavau. Būdavo nuostabu, kai kone akimirksniu susilaukdavau atpildo – klausimo „o kodėl?“, „o kas tai?“ arba „o kam to reikia?“

– Jūsų knygos mus, knygius, džiugina tuo, kad yra nieko nekartojančios, nieko neprimenančios. Kaip manote, kas lemia, kad rašytojas rašo taip, o ne kitaip? Kalbant apie vaikų ir paauglių rašytoją – kokiu mastu jam svarbus vaikystės ir paauglystės prisiminimas arba perskaityta literatūra? Kiek jūsiškėse knygose yra Jūsų paties?

– Ko gero, rašymo būdą nulemia šimtai dalykų: patirtis, amžius, mėgstama literatūra, tai, ką matai pro rašomojo kambario langą, ar vakarykštė saulė. Žinoma, ir skaitytojas. Kartais jis tylutėliai prieina, atsistoja šalia tavęs ir žiūri į kompiuterio ekraną, o tu turi apsimesti, kad nieko neįvyko, – jeigu paprašysi prisėsti arba pasiūlysi citrinų sulčių, nubaidysi jį visiems laikams.

Vargu ar galėtum parašyti bent vieną knygą vaikams, jeigu į šį pasaulį ateitum jau mokėdamas užsirišti kaklaraištį ir turėdamas pasą. Vaikystės prisiminimai labai svarbūs. Nemoku išgalvoti neįtikėtinų dalykų, tačiau džiaugiuosi, kad vaikystėje gyvenau paslaptingame, baugiame ir šiuolaikinių patogumų nenumelioruotame pasaulyje.

Deja, daugelis suaugusiųjų savo vaikystę prisimena tarsi nufiltruotą, retušuotą ir aptepliotą cenzoriaus (gal to paties, kuris išduoda kokį nors brandos atestatą ar įteikia kvietimą į rinkimus). Kokių knygų parašytų žmogus, letargo miegu pramiegojęs tuos metus, kai visi nagais ir dantimis iš jo, vaiko, daro suaugusįjį!

Perskaitytos knygos rašant irgi labai svarbios. Juk iš jų galima daug ko pasimokyti. Kartais mokausi net iš blogų knygų – jos taip aiškiai iliustruoja, kokių klaidų galima padaryti.

Nemėgstu knygų, kurios parašytos sekant kokia nors madinga literatūra. Šiurpu užsienio knygynuose matyti lentynėles, kuriose sudėtos knygos „beveik kaip apie Harį Poterį“.

O dėl savęs paties buvimo knygose… Esu, žinoma, esu. Kaip ir kiti žmonės, tiek tie, su kuriais likimas lėmė ir lemia matytis daugybę kartų ir metų, tiek ir tie, kurie šmėkštelėdavo tik kelioms akimirkoms.

– Ar rašydamas galvojate apie adresatą? Koks jis? Ar galima kalbėti apie Jūsų knygų skaitytojo idealą?

– Niekada neslėpiau, kad rašau truputėlį kitokiems vaikams. Tokiems, kurių, kad pamatytum, turi gerokai pasidairyti. Kurie nebijo skaityti, kai kiti žaidžia futbolą. Tokiems, kurie nesutinka su autoriumi. Kurie išdrįsta pasakyti „ne“, kai visi mokytojai ir klasiokai sako „taip“.

Tokią kitokią mergaitę anksčiau matydavau rytais mikroautobuse, su mama (beje, labai eiline moteriške, sprendžiant iš jos mieguisto murmėjimo) važiuojančią į darželį. Kaip užburtas klausydavausi, ką toji mergaitė kalba, kaip pasakoja apie savo gyvenimą ir pasaulį, kaip užduoda klausimus, į kuriuos mamai belikdavo atsakyti „maladec“.

Deja, tokių kitokių vaikų nėra daug. Todėl masiniam skaitytojui mano knygų nelabai reikia. Sako, jose per mažai veiksmo, beveik nėra graudžių meilės istorijų ir baisybių, prie kurių daugelis vaikų taip pripratę, kad be jų jiems ima niežėti pilvukus.

– Gaila, kad pokalbio apimtis neleidžia kalbėtis apie kiekvieną Jūsų knygą atskirai. Todėl pabaigoje – bendresnio pobūdžio klausimas: kuri iš jau sukurtų knygų Jums svarbiausia? Kodėl?

– Gal Vasara su Katšuniu? Dėl to, kad pirmoji. O gal Grįžimo istorija? Ji taip sunkiai ėjo į mūsų pasaulį. O Blusyno pasakojimai… Jie tokie šelmiški, todėl juos bara net už pavadinimą. Esą vaikai neturėtų girdėti tokių žodžių kaip blusynas.

Nors ne. Visos knygos man vienodai brangios. Kaip vaikai, kokie išdykę ar purvini jie bebūtų.

– Įsivaizduokime rašytoją, sakantį: parašiau KNYGĄ augantiems, dabar galiu ir numirti. Jeigu taip sakytumėte Jūs, kokia toji KNYGA turėtų būti?

– Neįsivaizduoju tokio rašytojo. Bent jau savęs, taip sakančio. Ir nelabai žinau, kokia ta knyga turėtų būti. Gal tokia, kurią perskaitytų tik du žmonės? Perskaitytų ir vienas kitam pasakytų – ši knyga man. O antrasis su pirmuoju sutiktų.

Ir visi trys būtume laimingi.

Gal tada būtų galima mirti?

Nežinau…

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 2 (50)