DISKUSIJA

Tai skaito ar neskaito? Su tokiu klausimu kreipiamės į mokytojus, mokyklų bibliotekininkus, bandydami sukelti diskusiją. Teiraujamės jų nuomonės dėl kelių neretai girdimų teiginių: – Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmės versti juos tai daryti. Be to, jie tikrai neturi laiko. – Rekomendaciniai literatūros sąrašai nepadeda sudominti literatūra. Jie sudaryti pagal suaugusiųjų skonį ir vertybes, o mokinių skonis kitoks. Pagaliau bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Geriausiu atveju reikėtų leisti mokiniams skaityti tai, ką jie nori. – Literatūros vadovėliai, juose spausdinamos ištraukos mokinių nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu. Vadovėlių autorių iliuzija, kad perskaitę kūrinio ištrauką mokiniai eis į biblioteką ieškoti knygos, ir telieka iliuzija. – Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Tačiau kiek Lietuvoje yra skaitančių šeimų – šeimų, kuriose knygos yra vertinamos?.. – Universalių būdų, skatinančių mokinius skaityti, nėra. Mokytojas nedaug ką gali. Padėtis kone beviltiška… Ar taip?.. Išsakydami savo nuomonę, mokytojai ir bibliotekininkai šių tikinimų gali ir nepaisyti. Laukiame naujų diskusijos dalyvių pasisakymų.

TA NEDIDELĖ „PRIEVARTA“…

Rita Čypienė, Danutė Ratinskienė (Pasvalio r. Vaškų vid. m-klos Grūžių pagr. ugdymo skyrius)

Rita Čypienė. Esu lietuvių kalbos mokytoja, todėl labai noriu, kad mokiniai mylėtų knygą, joje ieškotų atsakymų į gyvenimo klausimus, lankytųsi ne tik bibliotekose, bet ir knygynuose, susitikimuose su rašytojais ar mokyklos renginiuose. Mokinių, kurie skaito noriai, kuriems skaityti – malonumas, nėra daug. Tačiau visada gera žinoti ir matyti, kad mokinys skuba į biblioteką, ilgokai joje užtrunka, kol susiranda reikiamą knygą.

Žinau, kad antros klasės mokinė Toma visada perskaito klasėje nagrinėtų kūrinių ištraukų tęsinius. Ir norisi, kad taip visi mokiniai jau pradinėse klasėse susidomėtų knyga ir pačiu skaitymu ir aukštesniųjų klasių slenkstį peržengtų nešini didžiuliu krepšiu perskaitytų knygų.

Kiekvienais mokslo metais stengiuosi savo mokykloje organizuoti įvairius renginius, skirtus gimtajai kalbai ir knygai. Manau, kad tokios ugdymo formos ir metodai kaip konkursai, viktorinos, knygų pristatymai, skaitytų kūrinių ir jų ištraukų inscenizacijos, balsinis skaitymas patinka mūsų mokyklos mokiniams. Mano 5–8 klasių mokiniai labai mėgsta skaitinių vadovėlius. Juose pateiktus kūrinius skaitome ir nagrinėjame, tačiau, gaila, jų tęsinių mokiniai neskaito. Manau, vaikus gadina kompiuteris. Jų galvos prikištos „interneto šiukšlių“, vietoj knygos jie renkasi kompiuterį. Atlikau apklausą „Kas geriau: knyga, televizorius ar kompiuteris?“ Daugelis mergaičių pasirinko knygą, o berniukai – kompiuterį ir „Simpsonus“. Man skaudu, kad auga šiek tiek pagadinta karta, įnikusi į kompiuterius ir televizorių. Tačiau gera, kai galiu mokinius sudominti knyga.

Žinau, kad visi 5–8 klasių mokiniai iš tikrųjų perskaito nors po vieną knygą per mėnesį ir ją pristato klasės draugams per užklasinio skaitymo pamokas, kurios vyksta paskutinį mėnesio antradienį. Nors yra kolegų, kurie nepritaria tokiems atsiskaitymams, aš manau, kad tai labai gera praktika ir tradicija, skatinanti mūsų mokyklos mokinius skaityti, po to garsiai dėstyti savo mintis, išsakyti nuomonę, sukurti knygos tęsinį, rašyti tikrai įdomius užklasinio skaitymo sąsiuvinius. Ir tai nėra vien knygos turinio papasakojimas (o penktokams labai svarbus ir pasakojimo įgūdžių formavimas), bet ir veikėjų kūrimo būdai, samprotavimas, klausimų draugams sudarymas ir pan. Kelias dienas prieš šias pamokas tik ir girdžiu: „Ar perskaitei, kiek liko?“, „Ar iliustravai, ar aprašei veikėjus?“, „Ar įvertinai knygą?“ Žinoma, visada smagu tai girdėti. Ir tada atrodo, kad skaito visi. Tačiau taip nėra.

Nors mokiniai turi rekomenduotinos literatūros sąrašus, tačiau neverčiu skaityti knygų vien iš jų. Mokiniai patys susiranda, ką norėtų paskaityti. Kiekvienos klasės sąrašą papildau vis kitomis knygomis, jas trumpai pristatau mokiniams ir prašau atkreipti dėmesį.

Mane ir mano mokinius sudomino geriausios knygos rinkimai ir visi Skaitymo metų renginiai. Norėjau, kad vaikai perskaitytų visas knygas, siūlomas į geriausiųjų ketvertuką. Mokiniai buvo labai susidomėję Skaitymo metų idėja, tinklalapiu www.skaitymometai.lt. Neradę knygos mokyklos bibliotekoje, ieškojome jos rajoninėje bibliotekoje. O jeigu ir ten nebuvo, pirkau knygyne, o tada visi skaitėme ir rinkome geriausią – mokykloje ja tapo Gendručio Morkūno Grįžimo istorija. Lietuvių kalbos būrelio nariai parengė stendą, skirtą Skaitymo metams.

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena – mūsų mokykloje buvo skirta visoms gražioms skaitymo idėjoms apibendrinti. Mokiniai išsakė pačius gražiausius žodžius apie knygą, raiškiai skaitė jiems įdomiausių knygų ištraukas, o būrelio nariai paruošė vaidinimą pagal Vytauto V. Landsbergio Rudnosiuko istorijas. Buvo apdovanoti geriausi mokyklos skaitytojai.

Tad nors įvairiausios technologijos ir užvaldo pasaulį, knygų skaitymas turi išlikti, jeigu mes, suaugusieji, ypač mokytojai, stengsimės ugdyti savo mokinių skaitymo supratimą ir kultūrą.

Danutė Ratinskienė. Jungtinėje Grūžių kaimo ir mokyklos bibliotekoje, kurioje dirbu, yra apie 9000 spaudinių, VIPT’as su penkiais kompiuteriais. Čia kasmet lankosi apie 180 žmonių, iš jų 120 vaikų. Daugelį bibliotekos lankytojų vilioja internetas ir kitos kompiuterio pramogos, bet nepamirštamos ir knygos.

Malonu kalbėtis su mokiniais, ieškančiais mokytojo nurodytos literatūros ar knygų, kurių ištraukas skaitė pamokose. Yra skaitytojų, pageidaujančių pačių naujausių knygų, tapusių metų knygomis. Deja, kaimo biblioteka dažniausiai jų negali pasiūlyti. O ir tokių skaitytojų – vienetai.

Dauguma mokinių nebenori skaityti knygų, ieško lengvesnių pramogų. Todėl man patinka mūsų mokyklos lietuvių kalbos mokytojos įvesta tvarka kas mėnesį perskaityti po vieną knygą ir apie ją papasakoti per pamokas. Tai gera proga 5–8 klasių mokinius paskatinti skaityti. Ta nedidelė „prievarta“, įpareigojanti skaityti, atsiperka dešimteriopai: vaikai skaito, pasakoja apie knygas draugams, mokosi reikšti mintis, turtina savo žodyną ir t. t. Net bibliotekoje kartą per mėnesį jaučiamas didesnis pagyvėjimas, kai grąžinamos perskaitytos knygos ir ieškoma naujų kitam atsiskaitymui.

Smagu bibliotekoje matyti skaitančias šeimas. Tėtis ieško detektyvo, mama renkasi romaną ir moterų žurnalą, močiutei paima kokią gyvenimo istoriją ir „Rankdarbius“, tai ir jų vaikučiai, dar net į mokyklą neinantys, jau varto knygeles, skaito kartu su suaugusiaisiais. Deja, tokie deimančiukai – tikra retenybė. Labai reta kaimo šeima perka knygų namų bibliotekai.

Mano nuomone, grožinę literatūrą skaitančių vaikų mažėja. Tik pradinukai mėgsta vaikiškas knygeles ir dažniau užsuka jų pasiimti. Vyresnieji mokiniai dažniausiai skaito tik kas privaloma, o medžiagos referatams ieško internete – jau seniai nebepopuliaru vartyti enciklopedijas ir žinynus.

Bibliotekoje skaitytojai visada laukiami. Čia reklamuojamos naujos knygos, organizuojami renginiai, skaitymo valandėlės, vaikai skatinami dalyvauti įvairiuose konkursuose. Dvejus metus mokykloje ir bibliotekoje vyko projektas „Vasara su knyga“, kurio metu vasaros stovyklos dalyviai skaitė ir iliustravo knygas, patys kūrė istorijas, susipažino su knygų pasaulio įdomybėmis. Iš projekto lėšų bibliotekai buvo padovanota dvidešimt vertingų knygų ir enciklopedijų.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 2 (50)