APIE MAŠIOTIŠKAS IR NEMAŠIOTIŠKAS ILIUSTRACIJAS
Knygos, ypač vaikiškos, sėkmę dažnai lemia ne tik literatūros teksto vertė, bet ir vaizdinis apipavidalinimas. Knygų iliustracijos suformuoja ir įteigia skaitytojams kaip tik tokius, o ne kitokius herojų paveikslus, privalomus jų atributus, aplinką, nuotaiką. Nors ir ne visada, tačiau esti, kad dailininko sukurti vaizdiniai yra tokie tikslūs ir taip pataikę į dešimtuką, jog skaitytojo sąmonė kitokio paveikslo priimti nepajėgia. Juk jei kas nors nupieštų kitokį Karlsoną, nei jį mums nupiešė Ilona Vikland, nenustebtume net patys ištarę, kad tai – ne tikrasis Karlsonas, nes tikrasis esąs tik Vikland pavaizduotasis. Gal ne tokių populiarių, o tiesiog asmeniškiau įstrigusių vaikystėje skaitytų knygų vaizdinį tikrumą pažįstame visi ir nelengvai priimame naujas praeityje pamilto ar įsiminusio teksto iliustracijų interpretacijas.
Tarp skaitytojų turbūt nėra nė vieno, kuris būtų išaugęs vienu ar kitu aspektu neprisiliesdamas prie lietuviško vaizdinių pasaulio, prie gimtosios literatūros ir prie jai skirtų lietuviškų, nacionalinio kolorito persmelktų iliustracijų. Pranas Mašiotas ir yra viena iš tų žymių XIX amžiaus pabaigos nacionalinio sąjūdžio bangos į literatūros pasaulį išplukdytų asmenybių, kurios vaikams parašytos knygos praėjus beveik šimtui metų tebėra leidžiamos ir skaitomos. Čia kyla įdomus, nors ir kiek retorinis klausimas: ar šiam rašytojui tiesiog nepasisekė rasti lietuviško Vikland įtaigumo lygmens iliustruotojo, ar, priešingai, jo vaikiškas knygas iliustravę dailininkai kaip tik labai taikliai atskleidė lietuvišką jo pasakų ir apysakų pobūdį. Šis Mašioto lietuviškumas, be abejo, yra savitas. Jo negalima sieti su liaudies pasakų metaforiškumu ar poetika, nes šių dėmenų jo kūryboje mažiausia. Tačiau nereikia pamiršti, kad kaip tik jie dažniausiai įkvepia vaizdų pasaulio turtingumą, išraiškingumą ir įsimintinumą. Poetika, perkeltinės prasmės, žodžio paslaptingumas ir talpumas dažniausiai ir prišaukia į vaizdų pasaulį subtilių, akiai netikėtų, pasakojimą individualizuojančių detalių.
Tačiau Mašioto kūrinių adresatas – ne emocinės, ne vaizduotės, o pažintinės vaiko galios. Rašytojui pirmiausia rūpėjo supažindinti mažuosius skaitytojus su dorovės principais, gamtos pasauliu. Todėl nereikia stebėtis, kad ir jo knygų iliustracijose regėjimą maloninančių daugiaplanių ir daugiaprasmių paveikslų iš tiesų beveik ir nėra. Nėra, nors jas iliustravo labai įvairūs dailininkai. Jei reikėtų apibūdinti kiekvieno jų, kaip atskiro kūrėjo, stilių, akivaizdžiai matytume, kad jų stiliai skiriasi, tačiau Mašioto kūrinių iliustracijose jie turi bendrų požymių, yra savotiškai suvienodėję. Su menkomis išimtimis čia vyrauja arba monochrominiai, nespalvoti pažodiškai tekstą atkuriantys vaizdai, arba liaudies dailei būdingas vaizdų stilizavimas, arba net ir liaudies dailės elementai, pavyzdžiui, saulutės, verbų motyvai. Matyt, šioje tokių kiek panašių, vienodokų iliustracijų gausoje net ir minėtos menkos išimtys nusidažo tokiais pačiais liaudiškus primenančiais tonais.
Antai Kastyčio Juodikaičio iliustracijose knygoje Kai aš mažas buvau (Vilnius: Vaga, 1969) regime netikėtą bandymą atitrūkti nuo vaizdo iliustratyvumo. Užuot pasinaudojęs tikslia grafine linija, kuria galima aiškiausiai perteikti objekto formą, dailininkas ėmėsi eskiziškai kurti vaizdą, neturintį nieko bendra su liaudiška stilizacija, kalbėdamas labiau užuomina, bet ne akivaizdžiu faktu, ir herojų formoms nusakyti panaudojo ne preciziškai lygią, tikslią liniją, o besiliejantį, tirpų kontūrą, taip sukurdamas erdvesnį, labiau į nuotaikos, vaizduojamo asmens emocinio niuanso perteikimą orientuotą vaizdą. Tačiau iliustracijų koloritas, tiksliau, monochromija, turint omenyje minėtą liaudišką kitų knygų kontekstą, irgi atrodo panašus į kitų knygų koloritą atkartojantį spalvyną – iliustracijų vaizdams dailininkas pasirinko sodrų, gilų rudą toną. Prie šių iliustracijų verta stabtelėti. Jose regime stiprią ranką, stilingą vaizdą. Tai geri ir gražūs dailininko darbai.
Visiškai kitokį pasaulį regime Lilijos Balčiūnaitės iliustracijose knygoje Sparnuočiai (Vilnius: Vaga, 1972). Neturintys apimties ir tūrio, plokšti ryškiaspalviai paukščiai puikiai atpažįstami, kupini mažoriškų, pakilių ir patrauklių tonacijų dėl netikėtų rakursų, spalvų kontrastų. Šiems plakatiškai tvirtiems, ryškiems paveikslėliams menine prasme taip pat nieko neprikiši. Tačiau paradoksalu, kad tie mažiau išraiškingi iliustruotojų kūriniai, prie kurių, laikydamas tas iliustracijas praeitu etapu, neišradingumu, tiesmukumu, nūdienos iliustracijų įvairovės, spaudos kokybės išlepintas žvilgsnis taip nenori sustoti, iš tiesų yra kur kas artimesnės Mašiotui, mašiotiškesnės.
Šitai sakydama neturiu omenyje meninio skurdo, kuris, deja, negali papuošti jokios knygos. Alfredos Steponavičienės iliustruotos Nepaprastos atostogos (Kaunas: Aušra, 1997) vaizdų pasaulyje tampa tikrai nepaprastomis neigiama prasme dėl jokio meninio tikslo neturinčio personažų proporcijų iškraipymo, į realistinį vaizdą pretenduojančios perspektyvos nepaisymo, nemielų veikėjų išraiškų. Tas pat pasakytina ir, pavyzdžiui, apie Juozo Kvietinsko iliustruotas Senelio pasakas (Kaunas: Aušra, 1999), kuriose siekis vaikiškai supaprastinti vaizdą taip deformuoja veikėjus, kad sunku būtų įsivaizduoti skaitytoją, galintį šiems veikėjams jausti nors menkiausią simpatiją. To paties dailininko Vaikučių pasakėlių, kurios išleistos net du kartus (Kaunas: Sakalas, 1994; Kaunas: Aušra, 1997), iliustracijų primityvumas taip pat niekaip nesisieja su paprastu, dalykišku, ramiu ir aiškiu rašytojo stiliumi. Paprastumas, nesudėtinga kompozicija, detalių saikas, matyt, yra ypatybės, kurios tiksliausiai vaizdu išreiškia mašiotišką pasakojimo dvasią. O kadangi pasakojimo veiksmas rašytojo kūriniuose dažniausiai vyksta Lietuvos kaime, tai nenuostabu, kad jo elementai, gamtovaizdžio fragmentai, architektūros detalės iliustracijose taip pat neatrodo kaip svetimkūniai.
Štai kodėl beveik net ir prieš penkias dešimtis metų išleista Birutės Demkutės iliustruota pasakų knyga Kai aš mažas buvau (Vilnius: Grožinės literatūros leidykla, 1956), kad ir turinti pokario realizmui būdingo stiliaus pėdsakų, iš esmės nedisonuoja su tuo, ką jaučiame skaitydami pasakas. Nors nedidelių vaizdelių niekaip nepavadinsi nei perdėm išmoningais, nei kūrybingais ar originaliais, tačiau paslaptingomis nuotaikomis nepasižymintys veikėjai čia turi daug daugiau gyvybingumo, vaikams ir gyvūnams būdingų tiesiogiai atpažįstamų judesių, sušildančių mažas, neįkyrias tik kelių spalvų iliustracijas, kaip ir, pavyzdžiui, Kosto Dockaus iliustruotos Nepaprastos atostogos (Vilnius: Vaga, 1970), kuriose vaizdas dekoratyvus, plokščias, stilizuotas liaudiškos grafikos maniera, tačiau jo kuklus saikingumas, taikli detalių atranka išties pagrįsta ir sakytum mašiotiška.
Rašytojo knygų gausa neleidžia aptarti viso vaizdų pasaulio, kuris papildo gražią ir nuosaikią jo kūrinių didaktiką. Akivaizdu, kad klausimas, ar galima kaip nors kitaip iliustruoti Mašioto kūrinius, tebėra neatsakytas ir liks toks tol, kol atsiras dailininkas, kuris įtikinamiau už čia aptartuosius savo iliustracijomis įrodys, kad galima. Rašytojo kūrinių skaitomumas leidžia manyti, kad jo knygos bus leidžiamos. Todėl dailininkų atsakymo, matyt, verta tikėtis.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 4 (68)
