KAIP VERTĖ PRANAS MAŠIOTAS (Dviejų klasikos vertimų analizė)
Nenuilstantis tautiškumo puoselėtojas, švietėjas, vaikų literatūros tėvas Pranas Mašiotas ne tik rašė ir leido vadovėlius, knygas vaikams, bet ir nemažai vertė iš įvairių užsienio kalbų. Jo dėka jaunieji skaitytojai susipažino su klasikų Danielio Defoe (Robinzono gyvenimas ir nuotykiai), Ernesto Setono Thompsono (Vinipego vilkas), Jonathano Swifto (Guliverio kelionės), Hugo Loftingo (serija apie daktarą Dolitlį) kūriniais.
Peržvelgus Mašioto bibliografiją matyti, kad versta įvairių šalių literatūra – nuo Rusijos (Vladimiro Durovo, Aleksejaus Koževnikovo) iki Islandijos ir Norvegijos. Tiesa, sunku pasakyti, ar Skandinavijos šalių literatūrą Mašiotas vertė iš originalo, ar iš tarpinių kalbų, tačiau nepervertinsime jo nuopelnų kartu su literatūrologu Lionginu Šepkumi šūktelėdami: „(…) ką jau kalbėti apie P. Mašioto vertimus! Jie buvo mums nematytų kraštų, miestų, jūrų, kalnų atradimas, pirmoji pasaulio enciklopedija. Ir ne sausai publicistinė, o nuotaikinga, dvelkianti lengvu humoru, pateikta kaip patrauklių herojų nuotykiai.“ Išties Mašioto sukurtomis, išverstomis ar parengtomis knygelėmis džiaugėsi ne tik ikikarinės Nepriklausomos Lietuvos mokinukai, bet ir daugybė vėlesnių kartų iki pat šių dienų. Ypač prie to prisidėjo raštų ir vertimų serija „Prano Mašioto knygynėlis“, „Vagos“ leidyklos leista didžiuliais tiražais (1969–1979 m. vidutiniškai 25 tūkst. egz. tiražu išleista 31 knyga). O ir dabar bent kelios leidyklos („Aušra“, „Norekso valdos“) kartoja geriau ar blogiau parengtus Mašioto vertimus.
Šiame straipsnyje bandysiu išsamiau paanalizuoti kelis Mašioto vertimus iš vokiečių kalbos. Pirmasis jų – 1923 m. išleista Mašioto versta vokiečių klasiko Waldemaro Bonselso knyga Bitė Maja ir jos nuotykiai (1978 m. pakartota „Vagos“ leidyklos „Prano Mašioto knygynėlio“ serijoje, paruošė ir redagavo Jonas Stukas, tiražas 30 000 egz.; 1996 m. perleista „Aušros“ leidyklos, redagavo R. Keturakis, tiražas 7000 egz.). Taip pat pasigilinsime į kito vokiečių literatūros klasiko – Ericho Kästnerio – apysaką vaikams Emilis ir jo žvalgai, išverstą Mašioto ir pirmą kartą išleistą 1931 m. „Spaudos fondo“. Ši apysaka taip pat pakartota „Vagos“ serijoje „Prano Mašioto knygynėlis“ 1976 m. (red. J. Stukas, 25 000 egz. tiražas) ir 2007 m. „Norekso valdų“ leidyklos (3000 egz.). Turint omenyje tiražus ir leidimo metus, tikėtina, kad vaikai Mašioto vertimų iki šiol nesunkiai randa bibliotekose, juos skaito ir džiaugiasi. O pasidžiaugti tikrai yra kuo – pirmiausia turtinga leksika ir įdomia sakinių struktūra, kūrybingai išverstomis kebliomis vietomis ir gražiai sueiliuotais intarpais. Tiesa, laiko nuo Mašioto vertimų prabėgo išties nemažai, ir nūnai norint šiuos vertimus skaityti reikia šiokio tokio pasirengimo. Rasime čia ir dabartinėje lietuvių kalboje nebevartojamų žodžių ar struktūrų, tarmybių, ano meto kalbos normoms paklūstančių sąskambių. Galbūt derėtų patarti dabartiniam skaitytojui žvelgti į šiuos vertimus kaip į tam tikrą lietuvių literatūros paminklą. O ir man, paprašytai paanalizuoti Mašioto darbą, nebuvo lengva užtempti kūrinius ant dabartinės vertimo teorijos ir kritikos kurpalio.
Bet pamėginkime apie viską nuo pradžių.
Yra žinoma, kad, perteikdamas užsienio literatūros kūrinius Lietuvos vaikams, Mašiotas kartais nevengdavo jų patrumpinti, vietomis laisvai atpasakoti, adaptuoti ir ne visuomet apie tai informuodavo skaitytojus.
Tačiau kalbant apie Bitės Majos ir jos nuotykių vertimą reikia pripažinti, kad čia Mašiotas atsispyrė pagundai adaptuoti vokiečių klasiką ir gana tiksliai (tiesa, su kai kuriais nukrypimais, kuriuos aptarsime vėliau) perteikė šį kūrinį nesibaimindamas nei neoromantinio stiliaus, nei gana solidaus šio kūrinio idėjinio turinio.
Žinoma, praėjus daugiau nei šimtui metų nuo Bitės Majos ir jos nuotykių sukūrimo ir devyniasdešimčiai metų nuo pirmo jos vertimo į lietuvių kalbą šį kūrinį jau skaitome visai kitomis akimis. Ir kalbos raida, ir pati vaikų literatūros problematika nužingsniavo taip toli, kad dabartiniam skaitytojui (ir suaugusiajam, ir vaikui) kai kas gali atrodyti keista, galbūt naivu, galbūt senamadiška, o gal atėję iš vertėjo tarmės ar pasaulėvaizdžio. Prisipažinsiu, ir pati sklaidžiau didįjį Lietuvių kalbos žodyną, norėdama pasitikslinti, ką žymi Mašioto vartojami žodžiai „avižė“ (žirgelis, laumžirgis, skėtė), „smalžys“ (šliužas) ar „šniurkšlė“ (straublys). Gausu čia neįprastos darybos žodžių („pagaliau [Kasandra] kalbėjo apie žmogų, įdėjo į bitelės širdelę pirmą kartą žmogaus meilę ir pridiegė įsigeidimą jį pažinti“, p. 9, „Vagos“ leidimas; „gal prisiimtumėte [pasivaišintumėte] kiek medučio“, p. 18) ir sakinių („Jūs būsite pergyvenę ūpą, į kurį buvo vakar įsivarę keli žmonės, kai pamatė mane prie upelio, kur buvo atsigulę“, p. 30). Tad skaitant šį vertimą reikia atidumo, laiko, tam tikro pasirengimo ir nusiteikimo. Galbūt ne kiekvienas šiuolaikinis vaikas be suaugusiųjų pagalbos tam yra pajėgus.
Būdama vertėja negaliu nepastebėti ir kai kurių vertimo ypatybių, kurias iš dabartinių pozicijų galėtume ir pakritikuoti. „Smulkias nuodėmes“, tokias kaip nedėmesingumas botanikos pavadinimams, kurių gausu Bonselso kūrinyje, dar galima atleisti. Tebūnie ir pienės, ir šalpusniai, ir vėdrynai vadinami vienu pienės vardu; tebūnie sinavadas ir aguona tas pats augalas, o lobelija (Männertreu) verčiama kone pažodiškai kaip „vyriškumo gėlė“. Tačiau yra šiame vertime ir keletas didesnių nesklandumų. Pirmiausia į akis krinta savotiškas Mašioto maskulinizmas. Jo vertime nuo pat pirmojo puslapio bičių motinėlė (vok. Königin) virsta bitinu. Sunku suvokti to priežastis, juk vaikai puikiai žino, kad gamtoje kiaušinėlius deda moteriškosios lyties gyviai, ir nereikia būti bitininku, kad suprastum, jog bičių šeimose vyriausia ir svarbiausia yra bičių motinėlė, garantuojanti šeimos gyvybingumą ir išlikimą. Kadangi Bonselsas bičių avilį lygina su valstybe, matyt, Mašiotui pasirodė prasminga valstybės vadovu skirti vyriškosios giminės padarą. Taigi šiame vertime bitės maištininkės renkasi kitą bitiną – vadą, mažiulei Majai jos auklė Kasandra prisako būti ištikimai savo giminei ir bitinui. Gal tai visai nekristų į akis, jei ne tolesni vertimo keblumai: „Bitinas vaikščioja po savo valstybę iš aukšto į aukštą, viską apžiūrinėja, pagiria ar papeikia, padeda šen ar ten po kiaušinėlį ir džiugina savo aukštu atsilankymu. Kaip būdavo malonu pagauti jo žvilgterėjimas arba meilus žodis. Būdavo, jaunesnes biteles, kurios jau ką padariusios, meiliai paglostys arba pasiteiraus, kaip joms klojasi“ (p. 39). Toliau dar gražiau. Žiogas, apžiūrėjęs bitę Mają nustemba, kodėl ji neturinti „dedamojo gylio kiaušiniams dėti“ (p. 54). Pasipiktinusi dėl tokio neišmanymo Maja atkerta: „Kaip galėčiau tokiu nerimtu būdu eiti šventas bitino-motinėlės pareigas?“ (p. 52) Toliau paaiškėja, kad žiogas neskiria bičių nuo vapsvų. Cituoju: „Palaikyti per vapsvą, [Majos] manymu, buvo didžiausias pažeminimas. Palaikyti per tą nenaudėlį plėšiką, per vagį, per valkatą – tai buvo stačiai nepakenčiama“ (p. 54). Taip ir neaišku, kodėl vertėjas čia negalėjo vartoti moteriškosios giminės daiktavardžių „plėšikė“, „vagišė“ ir pan. Nuo originalo vertėjas nutolsta ir tada, kai vokišką moteriškosios giminės daiktavardį „die Spinne“ verčia vyriškosios giminės daiktavardžiu „voras“. Čia tenka kurti kiek kitokį nei originale vaizdą. Klastinga bjauri audėja, mirties įvaizdis, vadinanti save „taikia atsiskyrėle“ (friedliche Einsiedlerin), Mašioto vertime tampa vylingu apgaviku, kuris vadina save „ramiu vienuoliu“ (p. 76), o moterišką vardą Thekla vertėjas pakeičia bendrosios giminės Terla. Kiek vėliau uodui Maja pasakoja kilusi iš bičių giminės, iš pilies sodo, valdantis bitinas Andrius VIII (originale Helene die Achte).
Beje, apie vardus. Vaikų literatūros vertimuose apskritai tai nemenka problema, regis, ji iškilo ir Mašiotui. Tiesa, Bitės Majos ir jos nuotykių vertime gausu puikių lietuviškų pakaitalų, nors dėl kai kurių vaizdumo būtų galima ir padiskutuoti. Spręskite patys: rožvabalis Peppis čia tapo Petreliu, laumžirgis (avižė) Schnuck – Šiure, svirplė Iffi – Cirpe, mėšlavabalis Kurtas – Raulu, musė Puck – Strikse, kinivarpa Fridolin – Krapščiu, voriukas Hanibal – Anibalu.
Dar sugrįžkime prie moteriškosios ir vyriškosios giminės veikėjų, kurie kelia problemų vertėjams, ypač vaikų literatūros. Iš vaikystės pamenu vieną „broliškos respublikos“ animacinį filmuką, kuriame saulė buvo su ūsais ir kalbėjo vyrišku balsu. Mus, vaikus, tai labai glumino. Lygiai taip kartais jaučiasi ir vaikų literatūros vertėjai. Ką daryti, kai kitoje kalboje veikėjas yra kitos lyties? Štai, kaip minėjau, Mašioto vertime vorė tapo voru, laumžirgė (die Libelle Schnuck) išliko aviže Šiure, jos draugas širšių karys ir sargybinis – vyriškosios giminės. Bet ką daryti su storuliuku poetu boružiu Aloyzu Septyntaškiu (der Marienkäfer Alois Siebenpunkt)? Vokiečiakalbių sąmonėje tai vyriškosios giminės žodis, o lietuviams – Dievo karvytė, boružė, ir baigta. Jokių sinonimų. Taip Mašioto vertime Aloyzas tapo poete Barbute Septyntaške (beje, šių eilučių autorė, 2010 m. iš naujo versdama Bonselso Bitę Mają ir jos nuotykius leidyklai „Nieko rimto“ pasielgė panašiai). Tebūnie vertėjams atleista už šį nukrypimą nuo originalo siekiant išsaugoti tradiciškai nusistovėjusius tautos sąmonėje įvaizdžius.
Na, o dabar patraukime į vadinamąją berniukų literatūrą.
Kitas vokiečių vaikų literatūros klasikas Erichas Kästneris Lietuvos vaikams irgi neblogai pažįstamas – po kelis kartus leistos jo apysakos Dvynukės, Gegužės 35-oji, Kenigsbruko gatvė ir aš, Skrajojanti klasė, verstos Liucinos Starevičiūtės, Jadvygos Kardelytės ir Teodoro Četrausko. Tačiau pirmą kartą su šio autoriaus kūryba Lietuvos vaikus 1931 m. supažindino Mašiotas. 1959 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla išleido Kardelytės vertimą, pavadintą Emilis ir sekliai, tačiau 1976 m. „Prano Mašioto knygynėlio“ serijoje vis tiek pakartotas Mašioto vertimas. Panašiai istorija kartojasi ir šiais laikais – vos metų skirtumu išleistas puikus atnaujintas Kardelytės Emilio ir seklių vertimas „Nieko rimto“ leidykloje (2008 m.) ir senasis Mašioto Emilio ir jo žvalgų leidimas „Norekso valdose“ (2007 m.). Sunku ką ir bepridurti, turbūt dėl tokios painiavos labiausiai nukenčia skaitytojai, nežinantys, kurį vertimą ir leidimą rinktis, kad pažintų kuo mažiau iškraipytą, nesutrumpintą klasiko tekstą.
Žvelgdami iš šiuolaikinės vertimo kritikos varpinės Bitei Majai ir jos nuotykiams priekaištų rastume nedaug, o štai Emilio ir jo žvalgų vertimas, palyginti su originalu, iš pradžių kiek glumina. Pirmiausia – pavadinimo vertimas. Drįsčiau manyti, kad žodis „žvalgai“ nevisiškai atspindi tai, ką savo apysakoje norėjo iškelti Kästneris. Žvalgas – arba tas, kuris vyksta į žvalgybą ko nors sužinoti, išžvalgyti, arba tas, kuris lūkuriuoja ko nors pasirodant, stebi, seka. Tuo tarpu Emilio bičiuliai Berlyne buvo tikri detektyvai, t. y. sekliai, kuriems reikėjo susekti ir sučiupti traukinyje Emilio pinigus ištraukusį vagį. Tad, ko gero, vėlesnis Kardelytės apysakai duotas pavadinimas Emilis ir sekliai yra gerokai arčiau tiesos.
Toliau – Mašioto vertime nėra ilgos keistokos, šmaikščios ir originalios, labai kestneriškos įžangos, kurią autorius pavadino „Pasakojimas dar visai neprasideda“. Čia jis pamini savo ketinimus parašyti knygą apie nuotykius Pietų jūroje ir kas iš to išėjo, tiksliau sakant, kaip iš to nieko neišėjo. Tada autorius porina atsigulęs ant grindų, nes šitaip pasaulis įgaunąs visai kitokį veidą. Stebint šlepetes, kilimo raštus, stalų ir kėdžių kojas jam į galvą atėjusi istorija apie berniuką Emilį Tišbeiną (vok. Tischbein – „stalo koja“). O štai ir pirmas iššūkis vertėjui – kaip elgtis su tokia pavarde? Mašioto vertime Emilis ir liko Tišbeinas, o štai jo mama – Tišbeinienė, kaip ir kitos sulietuvintos Noištato ir Berlyno ponios – Tomaitė, Virtienė, Homburgienė, Augustienė ir kt. Sunkumų su vardais buvo ir daugiau. Vienas iš Emilio žvalgų originale vadinasi Dienstag – jį drąsiai buvo galima versti Antradieniu. Mašioto vertime paliktas nieko nesakantis vardas Dynstagas. Taip pat ne iš karto minima brolių Mitenzwei pavardė; o Emilio pusseserė Pony Hütchen vadinama tiesiog Pone.
Kästnerio pasakojimas (po minėtos įžangos) prasideda pagrindinių veikėjų pristatymu – Walterio Triero iliustracijomis su kelių sakinių apibūdinimu po portretais – ir pagrindinių veiksmo vietų aprašymais. Iš šių apibūdinimų sužinome ne tik veikėjų išvaizdą, bet ir trumpas jų charakteristikas, pomėgius, išskirtines savybes. Gaila, kad šie apysaką labai praturtinantys ir papildantys intarpai lietuviškame vertime neišsaugoti. Tiesa, „Prano Mašioto knygynėlio“ leidime naudotos Triero iliustracijos, tačiau ne visos, kai kurios perkeltos į kitą vietą.
Lyginant originalą su Mašioto vertimu matyti, kad vertėjas trumpino tekstą, praleisdamas ištisas pastraipas, – pavyzdžiui, pasvarstymą apie finansinę ponios Tišbein padėtį ir jos savaitės atlygį (p. 12), berniukų svajones apie elektrinį tramvajų Noištato gatvėse (p. 14), berniukų pokalbį Berlyne apie tai, kokius tėvus galima laikyti puikiais (p. 66), kandžią Ponės Hiutchen pastabą, kad jos tėtis „vakarais išvedąs šunį pasivaikščioti, nors jokio šuns jie neturį“ (tiesiog ponas Humboltas eina į alaus barą). Kai kurios pastraipos sutraukiamos praleidžiant po vieną kitą sakinį ar sakinio dalį. Galbūt vertėjui atrodė, kad kai kurios Vokietijos realijos Lietuvos vaikams bus nepažįstamos, todėl Kegelklub tapo „viena draugija“, lagaminas (Koffer) – skrynele, tačiau liko neišversta, nepaaiškinta (ir keistai skamba) Gas ir Gasmann: „Už gazą šįryt mokėjom“ (p. 9). Praleidžiami ir kai kurie Berlyno gatvių, aikščių, tiltų pavadinimai. Du tuzinai Emiliui padėti pasišovusių berniukų lietuviškame vertime sumažėjo iki dešimties (p. 56); neliko kavinės pavadinimo; stiklinėje patiektas minkštai virtas kiaušinis (Ei im Glas), kurį kavinėje valgo vagis Grundeisas, apibūdinamas kukliau („tenai valgo kiaušinius ir kitus tokius daiktus“, p. 55).
Verčiant Emilį ir seklius, kone sudėtingiausia, ko gero, atspindėti XX a. trečiojo dešimtmečio berlyniečių šneką, labai specifinį Kästnerio vartotą žargoną. Reikia pripažinti, kad vertėjas Mašiotas buvo ganėtinai kūrybingas ir pateikė tikrai neblogų šmaikščių posakių. Štai vaikai šnekasi apie kavinėje sėdintį vagį: „Tenai sėdi tas šunsnukis, kuris pinigus pavogė. Tas, ką sėdi tenai kertėje su juodu katilu ant kamino. Jei leisim jam pasprukti, tai nuo rytdienos tegalėsim šlapjurgiais vadintis. Supratot?“ Kiti perliukai: „Niekus tauziji“, „Dėl mano ragų!“ (Von mir aus), „Kuris duosit važiuojamųjų?“ (Wer gibt mir Pinke), „Imkis, tu nuobrade!“ (alberne Liese), „Tfu, tu voro veisle“ (Tfui, Spinne!). Emilis iš jo kostiumo pasišaipiusiam Gustavui žada: „Dar turėsim gerai persikrėsti“ (Wir müssen überhaupt noch miteinander boxen); o Emilio bičiulis Profesorius „barėsi kaip žvirblis karkluose“ (schimpfte wie ein Rohrspatz). Policijos nuovadoje komisaras Emilį pagyrė: „Na, ir tu ne iš saldžios tešlos lipintas“ (Du bist auch nicht grade aus Pfefferkuchen!), o žurnalistas nusistebėjo: „Žiūrėkit, kiek savimeilės turi tas pipiras! (So ein ehrgeiziger Bengel!). Emilio mama, sužinojusi apie sūnaus nuotykius, atsidūsta: „Tarytum nežinojo, kad mudu neturim pinigų vogdyti“ (Als ob er nicht wüsste, dass wir kein Geld zum Stehlenlassen übrig haben!).
Tačiau yra ir vaizdžių, šmaikščių ar net pašaipių Kästnerio posakių, kurie išversti neutraliai ar net sutrumpinant, pavyzdžiui: „Vėl turėjo slapstytis kaip koks žvalgas“ (Jetzt hiess es wieder einmal vorsichtig sein. Wie ein Detektiv, der Flöhe fängt), „Tokie turi labai daug atspėjamo laiko turėti“ (Da muss man doch glatt zehn bis zwanzig Meter Zeit übrig haben), „Žinai, tas reikalas su vagim man tinka. Čia visa pramoga! Klausyk, jei sutinki, aš tau padėsiu“ (Also, ich finde die Sache mit dem Dieb knorke. Ganz grosse Klasse, Ehrenwort! Und, Mensch, wenn du nischt dagegen hast, helfe ich dir). Pasipiktinęs banko viršininkas šaukia: „Ką gi čia tie vaikai ištaiso?“ (Was, zum Donnnerkiel, ist denn mit den Bengels los!). Nesulaukusi Emilio, jo močiutė, anot Ponės, pabėgiojo po kambarį šaukdama: „Mano anūkas Emilis pirma užsuko pas didesnius ponus“ (Tuo tarpu originale yra gerokai stipriau: „Grossmutter ist durch Zimmer galoppiert und hat dauernd gerufen: „Mein Enkel Emil ist erst auf’ nen Sprung beim Reichspräsidenten!“). Berlyno berniukai policininką vadina žargonu Schupo, Mašioto vertime tai tiesiog „policininkas“. Po visų nuotykių, kai Emilis pagaliau atvyksta pas močiutę ir tetą, šiedvi apžiūrinėja vaiką, tarsi jis būtų brangus Ticiano paveikslas (vertime – tiesiog „koks brangus paveikslas“, p. 122). Žurnalisto Kestnerio sekretorė, hübsches blondes Fräulein, vertime tampa gražia juodbruve panele (p. 116).
Taip pat įdomus ir keblus klausimas, veikiausiai kilęs abiem šios knygos vertėjams, – kaip pavadinti Junge mit der Hupe. Žvelgiant į Triero iliustraciją, o ir įdėmiau skaitant Kästnerio tekstus, aišku, kad berniukas Gustavas kišenėje nešiojasi automobilio klaksoną, kuriuo prireikus susikviečia draugus. Galbūt vertėjas Mašiotas manė, kad Lietuvos vaikai tokio daikto dar nebus matę, ir Gustavą pavadino „vaiku su birbyne“ (beje, Gustavas ja arba „birbina“, arba netgi ją „pučia“, nors iš teksto aišku, kad klaksonas laikomas kelnių kišenėje). Kardelytės vertime toji Hupe pavadinta jau kiek arčiau tiesos – „signaline dūdele“, nors ausiai skamba irgi kiek keistokai. Mašioto vertime, pašalinus automobilio klaksoną, apsčiai lieka kitų didmiesčio atributų – automobilių, šviesoforų, autobusų, telefonas, rašomoji mašinėlė, kinematografas, laikraščių pardavykla (Zeitungskiosk), viešbučio keliamoji mašina (liftas), požeminių traukinių, „aukštasis gelžkelis“, tramvajų ir kitų įdomybių.
Apibendrinant galima teigti, kad nors ir būta kai kurių netikslumų, sąmoningų vertimo padailinimų ar apkarpymų, Pranas Mašiotas nuveikė didelį ir svarbų darbą Lietuvos vaikų literatūros labui. Jei skaitysime Bitę Mają ir jos nuotykius bei Emilį ir jo žvalgus nepasidėję šalia originalų, abi knygos įtrauks ir žavės žaižaruojančiais gamtos aprašymais, šmaikščiais dialogais, vaizdingais posakiais, itin sklandžia, turtinga kalba ir kūrybingai tapomais vaizdais. Net ir dabar, praėjus aštuoniasdešimt dvejiems ir devyniasdešimčiai metų nuo šių apysakų vertimo, nūdienos vertėjai (o ir skaitytojai) gali daug ko iš jų pasimokyti ir patirti tikrą skaitymo malonumą.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 4 (68)
