TAKAIS TAKELIAIS Į VAIKŲ LITERATŪROS KELIĄ (Vinco Aurylos 90-osioms gimimo metinėms)

„Mano gyvenimo kelią lėmė įvairios aplinkybės, atsitiktinumai, o ne apgalvoti norai ar siekimai“¹, – autobiografijoje rašė Vincas Auryla. Tik kažin ar vien atsitiktinumas būtų lėmęs, kad lietuvių vaikų literatūrologijos raidoje šalia Prano Mašioto, Vytės Nemunėlio galėtume drąsiai rašyti ir Aurylos pavardę. Šių eilučių autorei profesorius yra prisipažinęs buvęs „didžiulis tinginys“, sunkiai, o kartais ir nenoriai palinkdavęs prie rašomų knygų, tačiau dirbdavęs užsidaręs net dvejas kambario duris, kad neblaškytų namiškių triukšmas. Ar šiandien turėtume daugybę straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, ar vartytume lietuvių vaikų literatūros, lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūros studijas? Auryla visada buvo kuklus, tačiau nepaprastai pareigingas žmogus, tvirtinęs, kad „profesinis sąžiningumas ir darbo atsakomybė tikrai yra būtini kiekvienam žmogui“².

Gyvenimo vieškeliais

Vincas Auryla gimė 1923 m. gruodžio 7 d. Lazdijų rajono Ricielių kaime. Vaikystė prabėgo Dzūkijos smiltynuose netoli Liškiavos. Pirmoji pažintis su knygomis prasidėjo dar namie, vartant spintoje tėvo sukauptus „Šaltinėlius“. Mokėsi, kaip pats sakė, baltoje lyg paukštė naujojoje mūrinėje dviaukštėje pradžios mokykloje. Čia skaityti naujutėlaičių knygų duodavo mokytojas. Baigęs pirmą gimnazijos klasę, kurį laiką nesimokė. Susiklosčius aplinkybėms, bet ne iš pašaukimo svajones ateitį susieti su žurnalistika teko keisti mokytojo profesija. 1944 m. Auryla baigė Alytaus mokytojų seminariją, 1944–1950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo Vilniaus dailiųjų amatų mokykloje, Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje mokytoju, Trakų mokytojų seminarijos direktoriaus pavaduotoju, Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos inspektoriumi. 1952 m. Auryla pradėjo dėstyti Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 m. – Vilniaus pedagoginis universitetas, dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), vėliau dirbo ir Vilniaus universitete. 1963 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Buvo pasirinkta nors ir ne norima tema apie Praną Mašiotą, bet vis tiek apie vaikų literatūrą – Lietuvių vaikų literatūros istorijos apybraižos (iki 1919 m.). Nuo 1966 m. vadovavo VPI Lietuvių ir užsienio literatūros katedrai. 1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, 1976 m. jam suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. 1986 m. Auryla pradėjo eiti VPI Lietuvių kalbos ir literatūros metodikos katedros profesoriaus pareigas. 1991 m. tapo Tarptautinės vaikų literatūros tyrėjų asociacijos (IRSCL) nariu, buvo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus valdybos, žurnalo apie vaikų knygas „Rubinaitis“ redakcinės kolegijos narys. Jau sunkiai sirgdamas profesorius pripažino, kad vaikų literatūra nepaleido jo visą gyvenimą ir šiuo „atsitiktinumu“ labai džiaugėsi. „Aš nebijau mirti, aš susitaikiau su šiuo pasauliu“, – 85-ojo gimtadienio išvakarėse sakė profesorius. Mirė Vincas Auryla lemtingą 2009 m. balandžio 2-ąją, Tarptautinę vaikų knygos dieną, tarsi visu savo gyvenimu įrodydamas, kad rūpinimasis vaikais, jų dvasiniu pasauliu ir vaikų literatūra buvo jo tikslas ir pareiga, jo gyvenimo credo.

Vaikų literatūros akiračiai

Auryla buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi savo lemtį. Į vaikų literatūrą jį „vedė takai takeliai“, kurių pradžia buvo 1938-ieji – pirmas apystoris vaiko ranka prirašytas sąsiuvinis, pirmieji grožiniai, publicistikos kūrinėliai „Jaunojo valstiečio“, „Jaunojo ūkininko“ ir kituose laikraščiuose. Šiandien atsigręžus atgal – nepaprastai gausūs moksliniai vaikų literatūros tyrinėjimai, plačiai atskleidžiantys istorinę vaikų literatūros raidą, teoriškai pagrindžiantys žanrinį savitumą, meninę vertę. Tai ne tik straipsniai, skelbti Lietuvoje ir prestižiniuose daugelio pasaulio šalių leidiniuose, bet ir knygos Lietuvių vaikų literatūra (iki 1917 m.) (1967), apybraiža rusų kalba Lietuvių vaikų literatūra (1981), antologijos Lietuvių vaikų proza (1977), Lietuvių vaikų poezija (1980), Lietuvių vaikų dramaturgija (1984), sudaryti rinkiniai apie žymiausius lietuvių vaikų rašytojus Praną Mašiotą, Balį Sruogą, Stepą Zobarską ir kt. Beje, parengti naujos lietuvių vaikų literatūros ir iliustracijų antologijos nebespėta, nors ketinimų ir idėjų tikrai būta. Vienas paskutinių darbų – knyga apie savo mokytoją, tragiškos lemties rašytoją, visuomenės veikėją, pasipriešinimo kovos dalyvį Konstantiną Bajerčių, kurį sutiko Alytaus mokytojų seminarijoje, kurio pamokomis, literatūros dėstymo metodika ypač žavėjosi. Knygoje Konstantinas Bajerčius-Garibaldis. Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais: poezija, proza, publicistika, pedagogika, laiškai, atsiminimai, in memoriam (2003) išsamiai, moksliškai tiksliai atskleistas rašytojo humanisto gyvenimo ir kūrybos kelias, sudėta jo grožinė kūryba, neskelbti pedagogikos, psichologijos ir publicistikos straipsniai, amžininkų atsiminimai, tarp kurių ir paties profesoriaus straipsnis, parašytas su nuoširdžia pagarba ir meile.

1986 m. pasirodė Aurylos studija Lietuvių vaikų literatūra, vienintelė vaikų literatūros istorija, kurioje vaikų literatūros raida apžvelgiama nuo pirmųjų nacionalinės literatūros užuomazgų iki XX a. pabaigos, ryškinami estetiniai vaikų literatūros kriterijai. Net ir šiandien, pasikeitus ideologinei situacijai, atmetus kai kuriuos tendencingus teiginius, be kurių ši knyga tuo metu nebūtų pasirodžiusi, tai išsamus, sisteminis lietuvių vaikų literatūros vaizdas. 1990 m. ši mokslinė studija buvo įtraukta į Minesotos universiteto Kerlano pasaulinės vaikų literatūros tyrinėjimo fondą.

Atskiras profesoriaus vaikų literatūros tyrinėjimų tarpsnis yra egzodo literatūra, kuriai jis slapčia buvo paskyręs ne vieną dešimtmetį. Tyrinėjimus Auryla pradėjo dar praeito amžiaus septintajame– aštuntajame dešimtmetyje, kai sovietinė cenzūra negailestingai mėtė iš vaikų literatūros antologijų tekstus, o literatūrologijos studijose buvo vengiama net užsiminti apie pasitraukusius į Vakarus rašytojus. 2002–2003 m. išleista ypač reikšminga studija Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990 (I t. 2002, II t. 2003). Egzodas – vienas skaudžiausių ir dramatiškiausių ne tik lietuvių vaikų literatūros, bet ir visos kultūros raidos momentų. Bendrą egzodo literatūros vaizdą galime susidaryti iš knygų Egzodo literatūros atšvaitai (1989), Egzodo rašytojai (1994), Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990 (1997), o štai egzodo vaikų literatūra ilgą laiką buvo pamiršta ar net niekam neįdomi sritis. Į lietuvių vaikų prozos, poezijos ir dramaturgijos antologijas Aurylai didžiausiomis pastangomis pavyko įdėti vos kelių egzodo rašytojų kūrybos, o dviejuose Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūros tomuose, skirtuose prozai, poezijai ir dramaturgijai, rasime net 112 autorių kūrybos, turtingos vaizdų ir įvairių formų. Auryla atskleidžia plačią ir išsamią egzodo vaikų literatūros panoramą. Pasirinkti tekstai rodo puikų literatūrinį sudarytojo išmanymą, kūrėjo įžvalgą ir menininko nuojautą. Svarbiausiu kriterijumi Auryla laiko meniškumą, gebėjimą meno galia paveikti atitinkamo amžiaus skaitytojų dvasinį pasaulį, sukelti estetinių įspūdžių. Kita vertus, analizuojant sudėtingą egzodo literatūrą, ne visada tinka įprasti vertinimo kriterijai. Egzodo vaikų literatūra kurta ypatingomis sąlygomis, siekiant išskirtinių tikslų, todėl šiuo atveju meniškumo kriterijus ne visada esti vienintelis ir objektyvus. Profesorius suvokė, kad kai kurie kūriniai sulauktų smarkesnės kritikos, jeigu būtų vertinami vien meniniu požiūriu, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad istorinis aspektas ne mažiau svarbus. Antologija tampa atitinkamo meto liudijimu. Kad susidarytų išsamus vaizdas, profesorius ketino parengti ir dar vieną, trečiąjį, antologijos tomą, skirtą egzodo literatūrologijos darbų sąvadui. Jis buvo pastebėjęs, kad nemažai egzodo rašytojų ir literatūrologų įvairiai vertino vaikų literatūrą, skatino meninius šios literatūros pradus, kėlė meno ir didaktikos santykių klausimus, gilinosi į specifinius vaikų literatūros teorijos dalykus, klasifikacijos problemas, gvildeno meninės kalbos vartoseną, domėjosi kūrybine rašytojo individualybe ir t. t. Auryla buvo prasitaręs: medžiaga surinkta, tereikia ją susisteminti ir moksliškai sutvarkyti.

Nors ir teigė, kad antologija yra „laikotarpio liudijimas, lietuviško mentaliteto įsiliejimo į kitų tautų kultūrą dokumentas“³, profesorius taip pat buvo įsitikinęs, kad egzodo vaikų literatūros tekstai reikšmingi ne tik kaip praeities reliktas, – jie svarbūs ir ateities kartoms, „po svečias šalis šiandien pasklindančių tautiečių vaikams, kad neužmirštų brangiausių kilmės žodžių – Lietuva, lietuvis, lietuvių kalba“⁴. Taip paprastai, bet iš širdies buvo išsakyta pagarba savo tautai, kultūrai, kalbai ir literatūrai. Tai buvo tarsi atsvara primestai ir knygose vyravusiai sovietinio režimo ideologijai. 2005 m. už antologiją Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra. 1945–1990 Aurylai paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija.

Pašaukimas būti Mokytoju

Antruoju savo veiklos baru Auryla laikė lietuvių literatūros didaktiką. Tiesa, ir čia neapsieita be dvejonių, pamąstymų apie prasmės paieškas: „Tačiau iki šiol vis galvoju, ar verta gaišinti laiką ir jėgas objektui, kurio tyrimai sudėtingi, o rezultatai kuklūs. Bet, antra vertus, visuomenės literatūrinė kultūra daug kuo priklauso nuo literatūros mokymo vidurinėje mokykloje. Mokinys klasėje išmoksta suvokti žodžio meną, analizuoti ir vertinti grožinį kūrinį, vadovautis estetiniais kriterijais ir savo meniniu skoniu. <…> Bet lieka viena paguoda ir vienas argumentas, dėl ko trauki sunkių darbų jungą, – juk būtina skiepyti jaunosios kartos meilę gimtajam žodžiui, būtina rūpintis jaunimo estetiniu idealu, sielos sveikata ir ateitimi“⁵, – autobiografijoje rašė Auryla. Idealybės siekis, pastangos iki galo suvokti atliekamų darbų prasmę vertė ieškoti ir nenurimti. Profesorių visą laiką kankino mintis, kaip mokiniams atskleisti ne tai, kas bendra, o tai, kas individualu. Jis mielai dalijosi patirtimi ne tik su studentais, bet ir su mokytojais, kolegomis, rengė vaikų literatūros programas, metodinius paaiškinimus pedagoginėms mokykloms, rašė patarimus vaikų darželių auklėtojoms, parengė lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikos programą aukštųjų mokyklų studentams, sudarė literatūros mokymo klausimų vidurinėje mokykloje straipsnių rinkinį ir t. t. Net septyni profesoriaus doktorantai sėkmingai apgynė daktaro disertacijas. Aurylos rūpesčiu Pedagoginiame universitete atsirado mokyklos bibliotekininko specialybė. „Žmogus be knygos negali gyvent; tauta be knygų saugyklų negali išlikt; valstybė turi rūpintis, kad būtų parengti žmonės, kurie saugotų, tvarkytų knygas ir skleistų jų šviesą. Darydami tai, jie tampa šviesos žmonėmis“⁶, – sakė jis. Kantrybę, geranoriškumą, pastangas ieškoti teigiamų dalykų, sąžiningumą, sklindančią vidinę šviesą ir net skrupulingumą teko patirti ir šių eilučių autorei. Daktaro disertacijos dalis, kuri, pasak profesoriaus, buvo parašyta ir gerai, ir taip, kaip reikia, mirgėte mirgėjo nuo jo pastabų.

Viskas vaikams

Visa Aurylos veikla buvo nukreipta į vaikus, rūpinimąsi jų teisėmis, pastangas ieškoti tinkamų sprendimų, kad tos teisės būtų garantuotos visose pasaulio šalyse. 1993–2006 m. Auryla – Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto valdybos narys, vicepirmininkas, kovojantis už vaikų teises, pasisakantis prieš dvasinį ir fizinį vaikų smurtą, besirūpinantis, kad auganti karta būtų tikra savos tautos dalis, o 1996 m. – Konsultacinės vaikų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento narys. Pasak profesoriaus, vaikas, kaip ir gamta, negali pats apsiginti. Jo rūpesčiu buvo įkurta ir menui gabių vaikų mokyklėlė „Konvencija“, vaikams organizuojamos meno kūrybos stovyklos. 1998 m. Kembridžo tarptautinis biografijų centras Aurylą nominavo Tarptautiniu 1997–1998 m. žmogumi. Jis prisidėjo rengiant Stokholmo manifestą „Karta pavojuje“ (2001) ir dalyvavo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje Niujorke priimant deklaraciją „Pasaulis vaikams“ (2002). Nuo 2006 m. profesorius Auryla buvo UNICEF Garbės pirmininkas, o 2006 m. jo veikla įvertinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos premija už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą.

„Niekas taip greitai nepamiršta vaikystės kaip suaugusieji. Žmogus savo kelio neturėtų pamiršti. Juk vaikų literatūra – įvairiažiedis slėnis, iš kurio mažas žmogutis ima ropštis į literatūros aukštumas. Be jos nebūtų kelio pradžios, o tik brūzgynai ir dvasinės tuštumos“⁷, – sakė Auryla. Tą jis įrodė savo gražiu ir prasmingu gyvenimu. Profesorius, visą gyvenimą paskyręs mažam žmogui, pramynęs kelią į vaikystę ir išsaugojęs savyje tą vaikystės pasaulį, kurio slapčiomis visi ilgimės, paliko jį saugoti ir globoti mums, dar likusiems…

____________________________

¹ „Vincas Auryla“, Tarybų Lietuvos rašytojai, Vilnius: Vaga, 1977, p. 39.

² Ibid., p. 43.

³ Vincas Auryla, Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra: 1945–1990, Kaunas: Šviesa, p. 633.

⁴ Ibid.

⁵ „Vincas Auryla“, Tarybų Lietuvos rašytojai, p. 42–43.

⁶  „Ar turėsime šviesos žmonių? Elenos Stasiukaitienės pokalbis su Vincu Auryla“, Tarp knygų, 1998, balandis. p. 9.

⁷ Vincas Auryla, „Vaikystė, kuri visada su tavimi“, Rubinaitis, 1998, Nr. 3, p. 39.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 4 (68)