HANSO FALLADOS VAIKYSTĖS SODUOSE (Hanso Fallados 120-osioms gimimo metinėms)

Hansas Fallada (tikr. Rudolf Wilhelm Friedrich Ditzen, 1893–1947) – vokiečių prozos klasikas, Lietuvoje žinomas savo romanais Kas dabar, mažasis žmogau?, Žmogus miršta vienas, Slogutis, Girtuoklis. Tai puikūs realistinės prozos kūriniai, nukeliantys skaitytojus į sudėtingą, neretai dramatišką pasaulį. Vaikų literatūros kontekste Fallada minėtinas kaip Pasakų (liet. 1964, 1991) autorius. Tačiau visų ryškiausiai čia iškyla jo autobiografinis romanas (galėtų būti vadinamas ir apysaka) Anuomet mūsų namuose¹ (išleistas 1941 m. Štutgarte; liet. 1988, 2008), kuriame vaizduojama rašytojo vaikystė ir paauglystė. Ši knyga papildo autobiografinio pobūdžio lietuvių ir verstinių leidinių lentyną, o jų turime ne tiek jau daug. Vaikų literatūros mėgėjams gali būti įdomu ir tai, kad rašytojo pseudonimas sukurtas iš Brolių Grimmų pasakų personažų vardų (sudarytas iš pasakos „Laimingasis Ansas“ pagrindinio veikėjo ir pasakos „Žąsininkė“ mokėjusio kalbėti karalaitės arklio Falados vardų). Vokiečių prozininkas taip pat moka įtaigiai kalbėti, intriguojamai pasakoti, būti šmaikštus ir linksmas, nors gyvenimas ne visada buvo lengvas ir paprastas. Fallados knyga neabejotinai vertinga – ji perteikia vaikystės žavesį, nevengdama parodyti autoriaus patirtų sunkumų, nemalonių įvykių. Todėl šis kūrinys gali patraukti įvairius skaitytojus. Pasak Meilės Lukšienės, „Jei vaikystė skurdi ir tamsi, lektūra turėtų žadinti grožio bei gėrio ilgesį ir jį įmanomai tenkinti. Jei vaiką supa šiltadaržio klimatas, knyga turėtų praskleisti tikrovę tokią, kokia ji yra.“² Ir vienu, ir kitu atveju Anuomet mūsų namuose yra lektūra, tinkama vyresniesiems paaugliams. Knyga ir atveria grožio ir gėrio pasaulį, ir „praskleidžia tikrovę tokią, kokia ji yra“. Su malonumu šią knygą, žinoma, skaito ir suaugusieji.

Fallados knyga Anuomet mūsų namuose – autobiografinis romanas. Pratarmėje rašytojas atskleidžia savo rašymo strategiją: tikslius faktus jis derina su menine išmone: „Gal aš ir nusidedu tiesai, aprašinėdamas smulkmenas, bet niekada neiškraipau to, kas svarbiausia. Gal pramaniau veiksmus, bet bendrą jų dvasią, kiek galėjau, perteikiau teisingai. Aš net manau, kad mano smulkūs prasimanymai kaip tik ir padėjo man tiksliai pavaizduoti svarbiausius dalykus“ (p. 5). Subjektyvus retrospektyvus požiūris, pasakotojo ir autoriaus artumas (tačiau ne tapatumas) – pagrindinis pasakojamos istorijos bruožas. O pasakojama ne tik šeimos, bet ir Vokietijos, išgyvenančios amžių sandūrą, vadinamąją gražiąją epochą (la belle époque), istorija. Su pagrindiniu veikėju Hansu Falada skaitytojas apsilanko Greifsvalde, Berlyne, Leipcige (vyrauja Berlynas, visi šie miestai – tikros rašytojo gyvenimo vietos, Šiaurės Rytų Vokietijoje esantis Greifsvaldas – jo gimtinė). Taigi vaizduojamas konkretus žmogus (vaikas, paauglys), jo šeima ir konkretus, atpažįstamas istorinis laikas (prisimintina, kad gražiosios epochos laikas Vokietijoje – 1890–1914 metai, Pirmojo pasaulinio karo pradžia). Minėtina šio kūrinio ir panašaus lietuvių literatūros veikalo – Bronės Buivydaitės autobiografinių apysakų dilogijos Pro vaikystės langą ir Vargai vartus kilnoja, kur esama panašių laiko koordinačių, o pagrindinė veikėja Genovaitė savo kaip rašytojos tapatybę (Bronislava Stepanovna Buivyd) atskleidžia tik paskutiniuose antrosios dalies puslapiuose (Fallada tai deklaruoja, kaip minėta, jau pratarmės kreipimesi į „brangius giminaičius“), – paralelė. Retrospekcija, tikrų ir išgalvotų faktų derinimas, vaiko ir jo šeimos, konkrečios vietos (Buivydaitės apysakose aprašomas Anykščių miestelis) ir istorinio laiko vaizdavimas – bendri šių kūrinių bruožai. Labiausiai knygos skiriasi pasakojimo intonacijomis – Fallados pasakojimas ironiškas, žaismingas, o Buivydaitės – lyriškas, labiau liūdnas nei linksmas³.

Šilti šeimos vaizdeliai

Savo knygą Fallada pavadina poetiškai – pasveikinimu ‚,nuskendusiems vaikystės sodams“ (p. 5). Jis su meile pasakoja apie savo šeimą, atskiruose skyriuose prisimena mamą, močiutę, tačiau ypatingą dėmesį skiria tėvo asmeniui. Knygos vertėja Eugenija Vengrienė rašo: „Lengva vaizdinga kalba jis keliais bruožais taip pavaizduoja veikėjus, kad jie kaip gyvi stoja mums prieš akis. O veikėjų ir jų nuotykių šioje knygoje gausu. Galėtume net pasakyti, kad tai novelių romanas ne tik apie autoriaus vaikystę ir paauglystę, bet ir apie jo tėvus, senelius, draugus ir gimines. Jaukūs ir tvirti tėvų namai, jų papročiai, puotos ir šventės, mokyklos vargai, ilgos ir džiaugsmingos atostogos kaime – tas gražus vaikystės pasaulis nupieštas su meile ir humoru, bet anaiptol ne sentimentaliai.“⁴ Reikia pasakyti, kad vertėjai pavyko perteikti humoristines Fallados knygos intonacijas, vertimo kalba žodinga, turtinga. Skaitytojas regi šeimą ir kasdienybėje, ir švenčiančią įvairias šventes. Skaitydamas jauti, kad vaikui namai, šeima – tvirtas ramybės, saugumo, džiaugsmo uostas, o harmonijos pojūtis, sklindantis iš šios knygos, ypač iš pagrindinio veikėjo jausenos, nejučia persiduoda ir skaitytojui. Taigi prisimindami minėtą Lukšienės mintį, galime tvirtinti, kad ši knyga tenkina grožio, gėrio, laimingos šeimos ilgesį.

Ypatingas vaizduojamos inteligentų šeimos (tėvas – teismo tarėjas) bruožas – meilė knygoms. Skyriuje „Šeimos papročiai“ tai įkvepiamai aprašoma: „Mūsų šeimoje visi degė viena aistra – tai buvo knygos. Šia aistra liepsnojom mes visi: ir tėtis, ir mama, ir seserys, ir broliai. Kai buvom dar maži, jau turėjom lentynėlę savo paveiksluotoms knygoms. Ta lentynėlė augo kartu su mumis, virto lentyna, pavijo mus ir praaugo. Kad ir koks taupus buvo tėtis, gerai knygai jis niekados negailėdavo pinigų; dovanoti knygą jam buvo taip pat malonu, kaip apdovanotajam ją gauti“ (p. 179). Visa vaikystė, jauno žmogaus brendimas prabėga knygų apsuptyje: „jos pamažu pasklido visuose namuose, jų buvo kiekviename kambaryje, ir mano akys nuo mažens taip prie to priprato, kad man ir šiandien kambarys be knygų atrodo jei ne visai nuogas, tai bent neaprengtas“ (p. 180). Tėvas skatina skaityti tai, kas vertinga, o nuotykių knygų nevertina, antai Karlą Majų skaityti net draudžia. Pasakotojas peršoka į kitą laiką (laiko koordinatės kūrinyje saikingai kaitaliojamos) ir pateikia netikėtą Majaus draudimo istorijos atomazgą: „Savo draudimu tėtis pasiekė tik tiek, kad mano meilė Karlui Majui ir toliau ruseno po pelenais. Kai aš jau buvau suaugęs vyras ir turėjau šiek tiek pinigų, nusipirkau visus šešiasdešimt penkis Karlo Majaus tomus vienu sykiu. Dabar man rašant, jie stovi su paauksuotais žaliais viršeliais išsirikiavę apatinėj lentynoj prie mano dešinės kojos. Aš juos visus perskaičiau, ir ne vieną, bet keletą kartų“ (p. 185). Tėvas griežtas, bet ir mylintis, nepajudinamas autoritetas, tačiau ir į šį autoritetą Fallada žvelgia su lengva šypsena.

Kitas labai reikšmingas knygos klodas – šviesūs, nors kartais baigdavęsi ir liūdnai, vaikystės nuotykiai. Autorius moka iš savęs pasijuokti, tai labai patrauklu, skaitydamas knygą ne kartą nusišypsai. Ypač įsimintinas šakočio epizodas, atspindintis subtilią tėvo pedagogiką. Vienai iš privalomų puotų nupirktas šakotis taip ir nesulaukė iškilmingo momento, kada bus patiektas. Hansas su vyresniu broliuku Edžiu, įsigavę į sandėliuką, gerokai nustekena gražųjį kepinį: „Tos nosys buvo per daug gundančios, ir mes laužėm jas vieną po kitos. Iš pradžių dar laikėmės vieno šakočio, ir vien apatinės jo dalies, tačiau mūsų godumas didėjo. Kad vienas kitam nekliudytume, šakotį pasidalinom: Edis laužė nuo kairės pusės, aš nuo dešinės. Mūsų tėvų namai tą naktį buvo po nelaiminga žvaigžde: niekas neužsuko į sandėliuką ir nesutrukdė mūsų nedoro darbo“ (p. 13). Tėvas parenka netradicinę, bet įsimintiną bausmę: vėliau broliai ilgą laiką ir buvo maitinami vien tais nugenėtais šakočiais – ir pusryčiai, ir pietūs, ir vakarienė, ir net lauknešėlis į mokyklą buvo vis tas pats nelemtas šakotis… Kiti nuotykiai baigdavosi iš tiesų dramatiškai: su jaunuolių „Keliauninko“ grupe išvykęs į Olandiją, berniukas suserga pavojinga šiltine (skyrius „Keliauninkas“), su ką tik įsigytu nauju dviračiu patenka į eismo įvykį, kuris baigiasi sunkia, vėliau daug ką gyvenime pakeitusia trauma (šie įvykiai remiasi tikrais autoriaus gyvenimo faktais). Tačiau aprašant net ir skaudžius nutikimus nestokojama autoironijos, pasakojama lengvai: „Aš tikrai labai kraujavau. Viena kanopa pataikė man tiesiai į burną, perskėlė lūpą, dalį dantų išmušė, o kas liko, susimaišė burnoj kaip sriubos tirščiai, visa kita paaiškėjo kiek vėliau…“ (p. 284). Jau iš suaugusio žmogaus pozicijų įvertinami patirti įvykiai – ir geri, ir blogi, savotiškai filosofiškai apibendrinama: „Daug nesėkmių, teisybė, bet nemažai ir laimės, labai daug laimės. O šiandien galiu pasakyti: apskritai paėmus, mano, kaip ir daugelio žmonių gyvenime, bėdų ir džiaugsmo yra po lygiai. Ne, ne taip: laimės svarstyklių lėkštė buvo pilnesnė, ji nusvirusi visai žemai, o nesėkmės šiandien atrodo tik laimės prieskonis!“ (p. 286). Vaikystės pilnatvės neužtemdo net pasitaikantys debesys (vienas skyrius vadinasi „Paauglystės debesys“).

Švenčių džiaugsmas

Kasdienybės ir švenčių kaita paįvairina žmogaus būtį ir buitį. Tas ritmas gerai atspindėtas ir šiame romane. Kviestiniai pietūs, ištaigingos puotos, vadinamosios diné, žadina vaikų vaizduotę, žada malonumus, kuria intriguojančią, paslaptingą namų atmosferą. „Ir tada suskambėdavo paslaptingi žodžiai ariko ver, padažas bearnez, padažas kemberlend, sriuba a la ren, kremor tortari, aspik – žodžiai, kurie man atrodė pasakiškesni už bet kokią pasaką!“ (p. 8). Garbių svečių priėmimas – tikras išbandymas namų šeimininkams, bet smalsumą kurstantis nuotykis vaikams. Sykį į svečius atvyksta iki ministro iškilęs tėčio vaikystės draugas su žmona. „Namuose kilo neapsakomas sujudimas. Prasidėjo begalinis virimas, čirškinimas, mama nutarė, kad namuose nėra nė vienos puošnios staltiesės, ir, nebepaisydama jokių išlaidų, iškilmingai nupirko damastinę staltiesę, kuri išsilaikė iki šiol ir vadinama ministeriškąja“ (p. 251). Labai svarbu pažymėti, kad vaikai gyvena su tėvais drauge tikrąja to žodžio prasme, vaikai yra visų įvykių dalyviai, pokalbininkai.

Tačiau pati didžiausia vaikystės šventė – Kalėdos: „Visur, kur tik yra vaikų, Kalėdos gražios. Tiktai aš, žinoma, maniau, kad gražiausios būdavo mūsų namuose! Ir daugiausia tai buvo tėčio nuopelnas“ (p. 198). Tėtis slapukauja, apsimeta, kad štai šiemet esą tikrai nepavyks nupirkti didelės eglutės, visos esą išpirktos… Tačiau vaikai visada sulaukia savo išsvajotojo Kalėdų medelio. Galima sakyti, romane pateikiamas etnografiškai tikslus amžių sandūros Kalėdų šventės vokiečių inteligentų šeimoje aprašymas. Tačiau visur labai svarbus pasakotojo požiūris, visa nuspalvinantis subjektyvia šviesa, teikiantis tekstui gyvybės: „Vieną kartą atsitiko, kad taip bešmirinėdamas aptikau vietą, kur mama buvo paslėpusi mūsų Kalėdų dovanas. Aš negalėjau įveikti smalsumo ir viską apžiūrėjau. Liūdnesnių ir graudesnių Kalėdų kaip tais metais man daugiau neteko švęsti. Turėjau dėtis, kad džiaugiuos, kad esu nustebęs, o iš tikrųjų norėjosi bliauti!“ (p. 199). Smagiau dovanų laukti, jų visada gausybė, o tarp įvairių žaislų ir kitokių daiktų būtinai – ir knygos: „Šalia, o džiaugsme, Nansenas, mano pirmasis Nansenas! Viešpatie, kiek turėsiu skaitymo per šias Kalėdas…“ (p. 207). Šventės inteligentų namuose, kur daug knygų, kur stovi nuostabus instrumentas „Steinway“ (juo groja tėtis, sykiu muzikuoja ir mama, groja ir sesuo), kur žmonės jaukiai bendrauja, – argi gali kas būti geresnio jaunai bręstančiai sielai?

Mokyklos negandos

Daugiausia vaikystės negandų Hansas patiria mokykloje. Mokinių patyčios, kai kurių pedagogų nejautrumas ar net despotiškumas – neretas ano meto Vokietijos mokyklų reiškinys. Fallada nebijo šito vaizduoti, tačiau tų akimirkų pernelyg nesudramatina, nors ir atskleidžia jas gana realistiškai. Daug apie tai kalbama skyriuje „Mokykla“. Vaikai Hansą ypač puola dėl sulopytų drabužių (Hanso tėvai taupo, pragyvenimas Berlyne brangus net ir teismo tarėjo šeimai): „Pakantumą savo lopams aš išsikovojau, bet nedaug iš to laimėjau. Aš likau atstumtuoju. Per pertraukas niekas nenorėjo su manim vaikščioti, niekas nelinko draugauti. Šitaip aš vis labiau grimzdau į nusiminimą, ir mano mokslui tas neišėjo į naudą. Ir turiu pridurti, kad mano padėtį dar pablogino ir tai, jog keli mūsų mokytojai buvo anaiptol ne pedagogai. Net ir paprastam stebėtojui turėjo pagaliau kristi į akis mano įbauginta, vargana išvaizda, o tie jaunimo auklėtojai nieko nematė“ (p. 55–56). Prastas pedagogas profesorius Olearijus be jokių skrupulų berniukui rėždavęs: „– Pažiūrėkit į jį! Ko jis čia sėdi gimnazijoj, man amžinai liks mįslė! <…> Jam tik klumpininkų mokykloj mokytis!“ (p. 57). Tai labai primena pasitaikančias šių dienų mokyklų aktualijas, taigi kūrinys ir šiuo požiūriu nepasenęs. O vėl atsigręžę į Lukšienės mintį galime konstatuoti, kad Anuomet mūsų namuose praskleidžia tikrovę, nepatogią tiesą. Ta tiesa gali būti labai paveiki minėtiems „šiltadaržio vaikams“. Labai svarbu, kad mylintys tėvai mokyklos negandas geba kompensuoti kitais būdais. Antai, kai Hansą perkelia į kitą gimnaziją, o ten jis pereina į aukštesnę klasę gerais pažymiais, „gerasis tėtis, kurio širdy niekados nebuvo vietos kerštui, šį sykį parūpino patvirtintą šio mano pažymėjimo nuorašą ir nusiuntė jį profesoriui Olearijui, pridėjęs trumpą laiškelį, ką dabar profesorius galvojąs apie mano gabumus?“ (p. 64). Kas beatsitiktų, tėvai visada išlieka vaiko pusėje, tai svarbus moralinis įsipareigojimas.

Gamtos ir būties pajautos

Nors Hansas Falada – miesto vaikas, bet moka jausti gamtos grožį. Būdamas prie jūros, jis išgyvena begalybės, egzistencinį amžinumo jausmą: „Ir vėl aš stoviu aukštai ant kopos, ir kaip kasmet prie jūros mane apima seniai pažįstamas ir vis dėlto visados stulbinantis prieš akis atsivėrusios bekraštės platybės jausmas. Mano maža vaikiška širdis sujaudinta tuksi: štai aš čia stoviu ir ją matau. Ji yra man, ir aš jaučiu, kad esu jos dalis, be manęs ji nebūtų tokia, kokia yra“ (p. 142). Nuostabus epizodas, kur užfiksuota vaiko sąmonė, patirianti grožį, suvokianti savo menkumą begalybės akivaizdoje. Tokių reikšmingų vietų kūrinyje esama ir daugiau. Antai iškalbingas epizodas, vaizduojantis Hansą, išvykstantį su šeima atostogauti. Autoriui pavyko perteikti tą nuostabų džiugesio ir laimės pojūtį, kokį galbūt ir gali jausti tik vaikas: „Žinojau, kad atostogos bus puikios. Žvelgiau į Tyrgarteno medžius, į žalumą ir šviesius drabužius ir staiga taip pralinksmėjau, kaip niekados. Mano širdis dainavo <…>. Mano kambaryje liko tas kitas Hansas Falada, kuris man visados daro gėdą, važiuoju nuo jo tolyn! <…> / Tą vieną kartą tada seniai aš aiškiai pajutau savy visišką harmoniją. Nebeliko jokio susiskaldymo, jokių abejonių… Buvau visiškai laimingas…“ (p. 109). Akivaizdu, kad romane nupieštas daugiabriaunis, sudėtingas pagrindinio veikėjo Hanso Falados, autoriaus alter ego, charakteris.

Gražioji epocha

Fallados knyga turi ir dar vieną didelį privalumą: čia yra užšaldytas dingęs gražiosios epochos Berlynas, mažesnieji Vokietijos miestai. Falladai tai pavyksta parodyti labai reljefiškai, smulkiai atspindint ano meto buities kultūrą, kasdienybės poetiką. O tos poetikos tikrai būta. Štai Hansas su savo draugu Hansu Feču klajoja po užburiantį Berlyną: „Anomis dienomis visas Berlynas ūžte ūžė nuo kalbų apie naująją universalinę parduotuvę prie Leipcigo aikštės ir Leipcigo gatvėj, visi gyrė Lokių fontaną ir Žiemos sodą – neapsakomai ištaigingą kiemą po stiklo stogu, ir kas tik nutaikė progą, traukė tenai ko nusipirkti arba ir be jokio reikalo“ (p. 40). Berniukus patraukia laikrodžių skyrius, nors pirmiausia sužavi knygų skyrius. Vėliau vaikai grožisi Pasažu, Kastano panoptikumo vitrina… Laisvalaikio kultūra gražiosios epochos laikais buvo labai svarbi, ji lėmė žmonių gyvenimo būdą. Mene, architektūroje, kaip žinome, klestėjo jugendo stilius, kuriam buvo būdinga, pavyzdžiui, „stipriai išreikšta buities kultūra, rinktinis, dekoratyvus ir ornamentiškas nuosavo namo apipavidalinimas tampa išoriniam pasauliui nepasiekiamo „gražaus gyvenimo“ pakaitalu“⁵. Rašytojas pateikia įdomių to meto žmonių mentaliteto, būdo, vertybių detalių: „Kas pats nepatyrė, tas negali įsivaizduoti, kaip kietai taupė karta, gyvenusi šimtmečių sandūroje. Tai nebuvo šykštumas, bet didi pagarba pinigams. Pinigai buvo darbas, dažnai labai sunkus darbas…“ (p. 92). Vis dėlto Faladų šeima kas vasarą atostogaudavo ramiuose provincijos kaimeliuose, kuriuos tėtis parinkdavo dar žiemą. Įspūdingai, pažeriant gausybę vaizdžių detalių, aprašomas atostogų karštinės apimtas Berlynas: „Visas Berlynas, visi, kas tik turėjo vaikų ir pinigų, buvo sujudę keliauti. <…> Smagu buvo žiūrėti į daugybę suplukusių šeimų tėvų, tarnaičių ir durininkų, kurie lakstė ieškodami vežikų su bagažo karietomis. <…> Visur ant šaligatvių stovėjo bastionai lagaminų, o už jų šeimų pulkai“ (p. 106). Romane išsamiai ir su humoru aprašomos puotos, kurios buvo to laiko mada, prestižo reikalas. Dešimtys gražiosios epochos detalių skaitytojo galvoje susidėlioja į spalvingą paveikslą. Pirmasis pasaulinis karas užverčia paskutinius šios epochos puslapius. Šiame kare žūva ir Hanso mylimas vyresnysis brolis Edis. Taip simboliškai baigiasi gražioji epocha.

Vietoj išvadų

Hansas Falada – ryškus romano, kurį tikrai verta perskaityti ir kuris niekada nepasens, personažas. Hansas Fallada – garsus vokiečių rašytojas, kuris savo personažo lūpomis pasako svarbią kūrybinę tiesą: „Matyt, jau tada aš nujaučiau, kad taip reikia rašyti, kad darytum tikrovės įspūdį“ (p. 186). Romano Anuomet mūsų namuose tikrovė, jos meninė tiesa tikrai įtikina.

________________________________

¹ Hansas Falada, Anuomet mūsų namuose, vertė Eugenija Vengrienė, Vilnius: Vyturys, 1988, 291 p.

² Meilė Lukšienė, „Požiūris į knygą mano vaikystės namuose buvo sakralinis… Su Meile Lukšiene kalbasi Elona Varnauskienė“, Rubinaitis, 1999, Nr. 2 (12), p. 37.

³ Plačiau žr. Džiuljeta Šimkutė-Maskuliūnienė, „Vaikystė autobiografinėse Bronės Buivydaitės apysakose“, Vaikų literatūros patirtis, sud. Kęstutis Urba, Kaunas: Šviesa, 1995, p. 267–273.

⁴ Eugenija Vengrienė, „Apie šią knygą“, in Hansas Falada, Anuomet mūsų namuose, p. 292.

⁵ Horst Fritz, „Jugendstilius“, Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 155.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 4 (68)