ŠIRDIES VIRPĖJIMAS DĖL LITERATŪROS

– Jūsų vaikystė – tipiška? unikali? kuo nors ypatinga?.. Apibūdinkite savo ankstyvosios vaikystės aplinką, šeimos santykius. Žodžiu, parašykite pirmąsias savo biografijos pastraipas.

– Mano pirmieji atsiminimai gana vėlyvi. Atsimenu, kaip rytais bandydavau įtikinti mamą, kad man labai skauda pilvą, todėl ji turėtų neleisti manęs į darželį. Atsimenu, kaip auklėtojos liepdavo delnus vieną šalia kito prispausti prie stalo viršaus ir gražiai sėdėti. Sėdėjau aš gražiai, bet vis tiek mane bardavo – už tai, kad nuolat verkiu. Kartą atėjo iš vyresnių vaikų grupės mergaitės, tokios savimi patenkintos veiklios mažos moterytės. Tai grupei stigo vaikų, o aš pagal amžių buvau aukšta, norėjo vestis mane pas save. Atsimenu, kaip įsitvėriau abiem rankom į kažkokį baldą ir kartojau tą vieną „ne“ purtydama galvą. Nešte manęs nenešė, paliko ramybėj.

Laimė, po kelių siaubo mėnesių gimė brolis, pas mus apsigyveno mamos mama, mes ją vadinom bobute, ir aš galėjau augti laiminga. Bobutė nemokėjo pykti, niekada nemačiau jos irzlios. Gaila, kad nepaveldėjau iš jos tokios kantrybės. Bobutė viską paversdavo žaidimu: kepdavo mažučiukus blynelius, kurie labai norėjo būti mūsų su broliu suvalgyti. Ir mes suteikdavom jiems tą laimę. Košė net tais alkanais laikais nebuvo vaikui skanėstas, bet kartu su pasaka – visai kas kita: šeimyna prie stalo valgo košę iš vieno dubens. Šeimininkų pusėje yra taukų, o samdiniams ji sausa. Braukia šeimininkas per košę: čia vaikščiojo šventas Juozapas, ir pagerbtas šventasis parodo stebuklą: šaukštas kabina ne tik košę, bet ir spirgus. Stebisi šeimininkas ir džiaugiasi. Šventųjų vardai vis retesni ir juokingesni, pasaka daug kartų girdėta, bet tik valgant galima sulaukti smagios pabaigos: vienas įžūlus bernas nebeištvėręs šeimininkų veidmainystės ims ir išmaišys košę: o čia vaikščiojo visi šventieji!

Bobutė parodydavo mums parskridusį špoką, vesdavosi pasižiūrėti, kaip šlaitas mėlynuoja nuo žibučių, iš jos išmokau pažinti grybus. Nors gyvenome šalia miesto, buvau miškinis vaikas. Augau gamtoje ir laisvėje. Dar nėjau į mokyklą, kai kartą bobutė pasiskundė mamai, kad išlėkusi su vaikais nė pavalgyti nepareinu. Tai buvo vienintelis kartas, kai mama sukirto rykštele per pakinklius. Reagavau kaip į skriaudą, o ne į bausmę. Kur kas labiau negu aš tą įvykį išgyveno mama. Daugiau manęs niekada nelupo.

Dar neturėjau nė šešerių, kai bobutė padainavo man Maironio „Eina garsas“. Kokia graudi istorija! Buvau per maža, kad suprasčiau, kas ta tėvų šalelė, dėl kurios žuvo bernužėlis. Jei ne ji, būtų likęs gyvas! Panašiai vienuoliktokai sudėlioja akcentus perskaitę Jono Biliūno „Liūdną pasaką“: sako, be reikalo Petras kovojo už laisvę. Ir bobutė kartais atsidusdavo: jeigu Stasiukas (jos sūnus, mano dėdė) nebūtų išėjęs į mišką pas partizanus… Dabar jau žinau, kad toks tautos istorijos ratas: pasakojama apie tuos, kurie „galvą padėjo“. Tiems, kurie liko gyvi.

Bobutė buvo mano klausytoja: vos išmokau skaityti, turėdavau balsu jai skaityti knygas. Labai mėgo eiliuotą „Eglę žalčių karalienę“, Vienuolio „Paskenduolę“, Biliūno „Joniuką“ – pabaigoje verkdavom abi. Abi kartu pradėjom „Legendą apie Ulenšpigelį“, buvau gal ketvirtoje klasėje. Aš nesulaukiau, kada bobutė turės laiko klausytis, perskaičiau sau tyliai, ir ji liko skaityti viena pati. Kai skaitymą pertraukdavo darbas, tai pieštuku pasižymėdavo brūkšnelį toj vietoj, kur baigė, kartais vidury sakinio. Šitaip dėliodama brūkšnelius, ji nemetė knygos, perskaitė ją visą!

Bobutė gyveno su mumis trisdešimt metų. Jei išplėščiau iš savo gyvenimo viską, kas susiję su ja, atsivertų neužpildomas plyšys. Tai bobutė mano vaikystę padarė išskirtinę.

– Kokia knygos vieta Jūsų vaikystės namuose? Ar turite vaikystės knygą? O gal ištisą bibliotekėlę? Prisiminkite tų knygų įspūdžius.

– Pirma knyga, kurią atsimenu, – Baltais takeliais bėga saulytė. Dar neturėjau ketverių metų. Man rodos, joje buvo ne tik Salomėjos Nėries eilėraščiai ir eiliuotos pasakos, bet ir jos surinkta tautosaka. Kiekvienas puslapis puoštas ornamentais, įklijuotos spalvotos iliustracijos. Prašiau mamos skaityti dar ir dar, turėjo įsikišti tėvas ir subarti, kad eičiau miegoti. Miegoti nepabaigus knygos! Tai buvo skolinta knyga, neturiu jos.

Tais metais mama išmokė eilėraštį, visą poemėlę, apie Pelėdžiuką mokiniuką: „Rytą ėjo į mokyklą, / Vakare peles medžiojo, / Naktį skaitė, naktį rašė, / Dieną snaudė ir miegojo…“

Deklamavau mamos darbe Seneliui Šalčiui ir visiems norintiems išgirsti. Paklausta apie autorių, mama kalbėjo miglotai. Vėliau niekaip nesupratau, kaip iš kultūros lauko pradingo toks puikus kūrinys: niekas jo nemokėjo, jokioj knygoj jo nebuvo… Tik po daugelio metų radau Vytės Nemunėlio rinktinėj.

Tokį stiprų įspūdį kaip eiliuoti kūriniai man padarė tik vienas įvykis. Buvau ketverių su puse, pavasarį sugrįžom iš miesto gyventi į užmiestį, į Nemenčinės plentą, sodinom bulves, ir kaimynė iš kitos plento pusės atsivedė juodaplaukę garbanotą mergaitę, Irutę. Nuo to laiko aš turėjau draugę!

Irutė buvo metais vyresnė, ji anksčiau išėjo į mokyklą. Labai norėjau ir aš. Mokinio kitas statusas. Teta pasiuvo uniforminę suknelę – labai gražaus rudumo ir plisuotą – siaurutėmis sijono klostelėmis. Dėvėjau ją visą pradinę mokyklą, net ir su adytomis ir lopytomis alkūnėmis ji buvo graži. Iš vaikystės žinau, kad ne taip svarbu, ar daug turi, svarbu, ar džiaugiesi tuo, ką turi.

– Kada Jūsų žodyne atsirado žodis „mokykla“? Kokius jausmus jis kėlė? Kaip prisimenate atėjimą į mokyklą? Pirmoji mokytoja – ar iki šiol ją idealizuojate?

– Pirmoji mokytoja. Nuo Danutės Vaitkevičienės, dabar jau velionės, nusižiūrėtos visos mano knygų mokytojos. Aš jos prisibijojau, buvo griežta, bet mes jai rūpėjom, ji tikrai buvo mūsų mokytoja. Atsimenu, kaip skaitė mums „Brisiaus galą“. Jau buvau skaičiusi, dar prieš pradedant pasiruošiau, kuo šluostysiuos nosį. Kitoje gatvės pusėje netoli mokyklos buvo knygynas. Ten pirmą kartą nusipirkau knygą – Marcelio Argilli’o Viniuko nuotykius iš savo pačios santaupų. Turėjau porą lentynų savo knygų, kai išvažiavau dirbti į Kauną ir per visokius remontus neišsaugojau. Nors vieną ir dabar turiu po ranka – labai gražias latvių rašytojo Karlio Skalbės pasakas Paparčio žiedas, kartais paskaitau savo mokiniams.

Atsimenu, buvau antroje ar trečioje klasėje. Kai mamai atrodydavo, kad tėvas mums per griežtas, ji sakydavo jam: perskaityk Kepurininko pilį. Man pasidarė smalsu, kas gi ten rašoma, užsikoriau lentynomis į viršų, kitaip nepasiekiau, ir pasiėmiau tą romaną. Daugiau Archibaldo Cronino kūrinių nesu skaičiusi, bet Kepurininko pilies siužetą ir personažų santykius net dabar galėčiau atpasakoti. Branginti knygą išmokė tėvas. Reikalavo nelankstyti kampų ir nepadėti atverstos puslapiais į apačią. Sąsiuvinyje nubraižė lentelę, kad užsirašyčiau, ką perskaičiau. Mums su broliu duodavo po dvidešimt kapeikų už išmoktą atmintinai Maironio eilėraštį. Ir nupirko storą sąsiuvinį dienoraščiui. Neišsaugojau ir jo.

– Literatūra paauglystės metais. Ar ir Jūsų laikais tai buvo problema? Ką prisimenate iš to meto literatūros pamokų? Skatino ar vertė mokykla skaityti? Ką skaitėte?

– Keista, bet atminty neliko nė vienos penktos–aštuntos klasės literatūros pamokos. Turėjau gerą mokytoją Mariją Valiūnienę, atsimenu kalbos, rašinių pamokas, švietimo skyriaus atsiųstus kontrolinius, o literatūros – ne. Neatsimenu, kaip atrodė skaitinių vadovėliai, kokie ten buvo kūriniai. Kažkas kirba iš tų tekstų, kuriuos mokėmės atmintinai. Petro Cvirkos „Rankos jums duotos ne tam, kad pastumtumėt mažesnįjį…“ iš „Vaikų karo“, Prano Vaičaičio „Yra šalis, kur upės teka…“ Ko gero, mokiausi ir pati pradėjusi mokytojauti mokiau iš tų pačių vadovėlių, dėsčiau tuos pačius autorius, todėl susitapatinau su savo mokytoja ir atminty viskas susimaišė.

Paauglystėje labai daug skaičiau. Negalėčiau skųstis, kad trūko knygų. Jau buvau mokyklinukė, kai kartą į mūsų namus atėjo dvi moterys, prisikrovusios tinkliukus knygų. Matyt, buvo toks vajus – skaitytojai nėjo į biblioteką, tai bibliotekininkės atėjo pas skaitytojus. Kiekvienam šeimos nariui užrašė po skaitytojo kortelę, gal tik broliui ne, buvo per mažas, ir leido išsirinkti po kelias knygas. Kurį laiką tos mielos moterys taip ir nešiojo knygas. Paskui jau aš pati su draugėmis nuėjau pasirinkti knygų – biblioteka buvo sunkiai pasiekiamoje vietoje, Žuvėdrų gatvės pradžioje, reikėjo arba apvažiuoti dviem autobusais aplinkui, arba tolokai eiti mišku pėsčiomis. Tikiuosi, kad savo mažąjį brolį – jis jaunesnis už mane penkiolika metų – būtent aš nusivedžiau į biblioteką.

Labiausiai jaudino knygos apie kilnumo ir niekšybės priešpriešą, jausmingos, verčiančios žavėtis arba niekinti: Harrietos Beecher-Stowe Dėdės Tomo trobelė, kad ir kupiūruota, iškraipyta, Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis, Ethelės Lilianos Voynich Gylys, Alexandre’o Dumas Grafas Montekristas. Šiais laikais tokios jausmingos knygos rašomos apie vampyrų meilę.

Skaityti mus, matyt, skatino ir mokykloje, nes atsimenu, kaip su viena mergaite aprašinėjome knygas – ne tuo metu, kai perskaitėme, o kai reikėjo atnešti skaitymo dienoraštį. Sunkus ir mažai džiaugsmo teikiantis darbas. Bet aš vis dėlto reikalauju, kad mano mokiniai perskaitytas knygas aprašytų. Turiu prisipažinti, kad skaityti jų užrašus yra įdomu! Dažniausiai jie rašo, kad knygą rekomendavo mama ar tėtis, bet kartais randu ir tokį įrašą: nebūčiau ėmęs į rankas šios knygos, jei mokytoja nebūtų primygtinai reikalavusi, bet dabar nesigailiu ją perskaitęs…

– Kas lėmė, kad pasirinkote lituanistikos studijas?

– O! Devintoje klasėje iš pat pirmos pamokos susižavėjau mokytoja Birute Jašinskaite. Mane sužavėjo, užkrėtė jos santykis su literatūra, požiūris į ją kaip į vertybių vertybę. Mokytoja buvo labai graži, ori, kaip kokia literatūros vaidilutė. Širdis virpėjo kiekvienoj pamokoj. Iš to virpėjimo vieną iš pirmųjų pažymių gavau dvejetą už sukurtą pasaką: suvėliau viską iki beprasmybės, pridariau klaidų. Prieš tai dvejetą buvau gavusi tik pradinėj mokykloj už dailyraštį, ir tai tik todėl, kad mama liepė taupyti popierių ir nepalikti eilutėje „Ciba Cibutė Ciba“, užpildyti visus tuščius tarpus. Ne, dvejetas neatgrasė nuo literatūros. Sukūriau kitą pasaką.

Nepatyriau konflikto tarp lietuvių ir pasaulinės literatūros. Klasikinė literatūra neatrodė egzotiška – ji buvo apie mano bobutės jaunystę. Jei ko nesuprasdavau, mama ar bobutė paaiškindavo ne teoriškai, o iš savo prisiminimų, tikro gyvenimo. Kaimo darbų dar teko paragauti atostogaujant vasarą pas senelius. Man nelabai suprantamas priekaištas, kad mūsų klasika – kaimiška. Taigi ji ne agronomijos problemas nagrinėja, apie žmogų, jo santykį su kitu žmogumi pasakoja.

Labai daug lėmė ir pagarbus mokytojos Jašinskaitės santykis su kūriniais, jos išmintis ir erudicija. Į literatūrines ekskursijas važiuodavau kaip į piligrimų žygius. Atsimenu, kokį katarsį išgyvenau žiūrėdama Panevėžio dramos teatre Juozo Grušo „Pražūtingą apsvaigimą“. Aptariant tą spektaklį turbūt pirmą kartą klasėje išdrįsau viešai ginti savo požiūrį: man atrodė, kad klasės bernų, kaip mes juos vadindavom, pozicija amorali: jie teisino Beatričę pražudžiusius vaikinus! Kai dabar su mokiniais analizuojame tą dramą, jie bando įsivaizduoti kažkokį tolimos praeities laiką, o aš kalbu apie savo jaunystę.

Į Panevėžį važiavome vienuoliktoje, baigiamojoje klasėje, kai jau buvau tvirtai apsisprendusi būti literatūros mokytoja. Mama pritarė mokytojavimui, tik manė, kad kur kas geriau dėstyti matematiką. Bet mane labai palaikė tėvas, paskatino rinktis Vilniaus universitetą. Jo nuomone, buvo tik du dalykai, kuriuos verta studijuoti: lituanistika ir istorija. Vienas mano brolių baigė istorijos, kitas – klasikinės filologijos studijas.

– Visą gyvenimą dirbate mokytoja. O juk Vilniuje tikrai buvo kur pabėgti iš mokyklos. Kodėl to nepadarėte?

– Buvau pabėgusi redaguoti žemės ūkio literatūros: Žemės ūkio ministerija turėjo Leidybos centrą. Daugiau su tokiu įžūliu karjerizmu, neslepiama veidmainyste, cinizmu neteko susidurti. Vykdavo begaliniai susirinkimai: gamybiniai, profsąjungos, atviri partiniai ir t. t., juose būtinai vienus asmenis girdavo, o kitus viešai peikdavo. Kokie vertingi įstaigai turėjo būti žmonės, kurie leisdavosi būti nuolat koneveikiami. Matyt, buvo liepta, kad susirinkimuose būtų kalbama ir rusiškai. Mūsų centre dirbo vienas vienintelis rusas, spaustuvėje darbininku. Žmogus lyg ir padorus, bet, kaip kartais padoriems pasitaiko, – labai naivus. Kiekviename susirinkime jis turėdavo skaityti kokį nors beprasmį pranešimą. Savo pareigą jis atlikdavo nuoširdžiai, tik bėda, kad smarkiai mikčiojo. Manau, kad visi mąstydavom tą patį: kada jis baigs kankintis ir kankinti mus? Kartą per mėnesį visai ministerijai reikėdavo eiti į politinio švietimo renginį. Jame daug kalbėdavo apie kažką, ko niekas nesiklausė, ir dar parodydavo filmą. Atsimenu graikų tragedijos stiliumi pavaizduotą melžėjos sielvartą dėl sugižusio pieno. Pasirodo, ji netinkamai išplovė automatinę melžimo liniją. Įdomu, kiek buvo ministerijoj žmonių, kaip nors susijusių su melžimu?

Klasėje vis dėlto esi su vaikais viena, tavo pačios reikalas, kaip amortizuosi kvailus nurodymus iš viršaus, ką dar be jų sugebėsi išdėstyti. Nesigailiu, kad remdamasi literatūros kūriniais kalbėjausi su mokiniais apie aukštus dalykus, kurių tikrovėje už klasės langų gal nelabai ir buvo. Gailiuosi, kad kaip klasės vadovė bardavau ir bausdavau tuos, kurie nesimokė, – dažnai jie arba galvelės tam neturėjo, arba pernelyg sunki šeimos problemų našta gulė ant jų pečių.

– Literatūra šiuolaikinėje mokykloje – plati ir sudėtinga tema. Bet gal keliais sakiniais ją vis dėlto apibūdintumėte?

– Gana dažnai manoma, kad tereikia vienus kūrinius pakeisti kitais, ir literatūros pamokos pasidarys įdomios. Ne, ne tai daro literatūros pamokas įdomias. Dar dėl įdomumo: fizika – labai įdomus mokslas, bet jos programa ne įdomumo principu sudaryta. Ir niekam nešauna į galvą, kad fizikos pamokos turėtų būti pramoginės.

Literatūros kurso paskirtis – įvesti paauglį į knygos ir savo kultūros pasaulį. Skaitymas – sunkus darbas, verčiantis nuolat apmąstyti, ką perskaitei. Tik apmąstydamas ir išreikšdamas savo požiūrį paauglys bręsta kaip asmenybė. Ar įdomu, labai priklauso ne tik nuo konkretaus mokytojo, bet ir nuo visuomenės požiūrio. Esu įsitikinusi, kad mums visiems reikia išminties ir pasitikėjimo savimi. Mūsų kultūra labai įdomi, verta ja domėtis ir kalbėtis apie ją su vaikais. Skaudu žiūrėti „Tūkstantmečio vaikus“. Penktokai vardija svetimų valstybių prezidentus ir sportininkus, žino seniai mirusių amerikiečių aktorių pavardes, bet jeigu tik klausimas apie mūsų kultūrą, net dvyliktokas nustemba, lyg būtų iš Mėnulio iškritęs. Viena mokykla kultūrinės aplinkos nepajėgi sukurti. Ypač dabar, kai kompiuteris atitraukia vaiką nuo konkrečios vietos ir nukelia į sintetinę aplinką. Čia kaip su vampyrų meile – lyg ir gražu, bet netikra ir dirgina jusles.

– Esate močiutė, o močiutės paprastai susiduria su naujoviškesne lektūra. Ką skaito Jūsų anūkės? Ar Jūs joms skaitote? Kaip Jums tai patinka?

– O! Skaitome mes be galo daug žaismingų knygų. Nežinau, ar tilps čia išvardyti: Aino Pervik ir Piret Raud knygeles apie Paulą ir Patriką, Piret Raud Poną Paukštį, Sveno Nordqvisto sukurtus Petsono ir Finduso nuotykius, Jujjos Wieslander ir Sveno Nordqvisto istorijas apie Mamulę Mū, Wolfo Erlbrucho Ponią Majer, paukštelę, Sinikkos ir Tinnos Nopolų knygeles apie Šiaudinukę ir Veltinukę. Labai smagios Kęstučio Kasparavičiaus, Linos Žutautės knygelės. Kazio Binkio Kiškių sukilimas, energingai, net agresyviai iliustruotas Gintaro Jociaus, yra labai šiuolaikiška knyga, vienas iš nedaugelio eiliuotų tekstų, kurį jos išklauso neatsitraukdamos. Kažkada mano dukra mokėjo atmintinai visas Kubilinsko pasakas, bet anūkės nebepažįsta tų pasakų žodžių, nesupranta kalbos.

– Sekate vaikų ir paauglių literatūros procesus. Ką vertinga pastebite šiuolaikinėje vaikų ir paauglių literatūroje? Ar randate knygų, kurias būtumėte norėjusi perskaityti vaikystėje ar paauglystėje?

– Knygų srautas toks, kad vaikui ir paaugliui labai sunku atsirinkti pačiam. Skaitymo skatinimui, profesionaliam gerų knygų propagavimui pastaraisiais metais skirta nemažai dėmesio. Bet informacijos vandenynas toks didelis, tad nuolat reikia irtis prieš bangas. Baisu, kad pasibaigus projektams nepasibaigtų veikla.

O taip, yra tokių knygų, kurias būčiau norėjusi perskaityti būdama paauglė, kad ir Eleanoros Farjeon pasakas ar Tormodo Haugeno Georgą ir Gloriją. Svarbiausia, kad apskritai dar suspėjau jas perskaityti, nesvarbu, kad ne vaikystėje.

Nemanau, kad kompiuteriai padarė biblioteką patrauklesne vieta. Ten pilna berniukų, žaidžiančių karą. Kariauja jie ir realybėje – dėl vietos prie kompiuterio. Net aš, gana stipri moteris, jaučiuosi kompiuterizuotoje bibliotekoje ne savo vietoje.

– Jūsų atėjimas į vaikų literatūrą buvo gana netikėtas ir įspūdingas. Per dešimt metų (Parašyk man iš Afrikos pasirodė 2003 m.) tapote pripažinta vaikų rašytoja. Ar tai buvo netikėta Jums pačiai? Gal galite „Rubinaičio“ skaitytojams išduoti savo slapyvardžio paslaptį?

– Man pačiai pasiryžimas imti ir užrašyti susikurtą siužetą buvo labai netikėtas. Bet kai žiūriu iš dešimties metų perspektyvos, atrodo, kad visą gyvenimą į tai ir ėjau. „Vėl“ išreiškė pojūtį, kad viską pradedu nuo pradžios – vėl sugrįžtu į paauglystės svajones, gyvenu iš naujo – vėl.

– Daug metų dirbate su vyresniaisiais paaugliais. Puikiai juos pažįstate, jaučiate šiuolaikinį jaunatvės pulsą. Bet paaugliams, jaunimui nerašote. Kodėl?

– Paaugliai ir jaunimas yra reiklūs skaitytojai. Jie ieško prasmingų knygų. Norint parašyti tokią knygą reikia labai susikaupti. O mokytojos darbas, prisiimta gal ir nelabai svarbi veikla išblaško. Kiek per ilgai užtrukau, kol ėmiausi rašymo.

– O kodėl rašote vaikams? Ko tikitės rašydama?

– Rašydama aš žaidžiu. Rašau, nes man labai smagu įsivaizduoti savo personažus, sugalvoti, kaip jie elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Kai jau juos susikuriu, tai privalau suteikti progą pasisakyti. Ilgainiui jie tampa man labai artimi. Net iš pradžių sumanyti pikti ir negeri veikėjai ima reikalauti supratimo ir užuojautos.

Rašydama ne šiaip sau miniu tikrus vietovardžius – noriu, kad vaikas iš virtualios erdvės sugrįžtų į tikrovę. Yra knygų, kur keliaujama po visą pasaulį, bet nėra perspektyvos, iš kurios į tą pasaulį žiūrima. Norėčiau, kad būtų žiūrima iš Lietuvos. Kitaip nėra prasmės.

Yra labai skaudžių temų, tokiais atvejais belieka pasikliauti Apvaizda. Gal dar nepamesime proto. Viena iš tokių temų – kad lietuviai gal būsime net ir nekalbėdami lietuviškai. Ne, nebūsime. Mūsų pasaulis yra mūsų kalboje. Išsivežam savo vaikus, prarandam kalbą – o ką įgyjame tame krizių vis labiau purtomame pasaulyje? Gal reikėtų atkakliau laikytis Lietuvos?

Kokia lanksti mūsų kalba, kokių raiškos galimybių suteikia, pamačiau tik pradėjusi pati rašyti. Turėk ką pasakyti, nemeluok ir nevelk, o tada tikrai rasi, kaip pasakyti. Mūsų vaikams peršamas mitas, kad lietuviškai sunkiau reikšti mintis negu angliškai. Tai toks propagandinis triukas arba labai negabių žmonių pasiteisinimas – nelabai tikiu, kad žmogus, nemokantis savo gimtosios kalbos, turi ką pasakyti kita kalba.

– Ko reikėtų (ko linkėtumėt) lietuvių vaikų literatūrai, vaikų kultūrai?

– Mes visi – tie, kurie turi vaikų, kurie rašo vaikams, paduoda jiems knygą, kalba apie knygas, moko vaikus, – mes visi susisaistome vieni su kitais labai svarbiais saitais. Kuo tų saitų bus daugiau, tuo prasmingesnį pasaulį paliksime vaikams. Linkiu tuos saitus stiprinti ir branginti.

„Rubinaitis“, IBBY Lietuvos skyriaus kolegos džiaugiasi susisaistę su Vile Vėl – Vilija, žengiančia į naują gyvenimo dešimtmetį. Linkime malonaus širdies virpėjimo!

Visos nuotraukos iš asmeninio rašytojos archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 4 (68)