Penkiolika klausimų sielai

Net pačiame atokiausiame priemiestyje galimi neįtikėtini įvykiai. Karščiu alsuojančia gatve sliūkina senoviniu naro kostiumu apsirengusi būtybė, rankoje nešanti virvele suraišiotą seną žaislinį arkliuką. Priemiesčio skersgatviuose stypso nebylūs pagaliniai žmogeliukai su žemės grumstu vietoj galvos. Išoriniame ir vidiniame (tame, į kurį patenkama tik pro skylę lubose) namo kiemuose skiriasi metų laikai, o prie namo kampo stovinčioje spalvotomis lemputėmis išpuoštoje tarpžemyninėje balistinėje raketoje greičiausiai gyvena šuo. Vandeninis buivolas, besiganantis neapgyventame sklype, smailia kanopa be žodžių nurodo jums teisingą gyvenimo kryptį, nereikalingas daiktas, palaistytas žolelių arbata, tampa mielu namų gyvūnėliu, o priemiestis baigiasi tarsi pasaulis senuose jūreivių pasakojimuose – sėdi ant jo krašto ir tabaluoji kojomis virš Nieko.

Netikite? Paskaitykite Australijos rašytojo Shauno Tano knygą Atokaus priemiesčio istorijos*, kurią visai neseniai išleido nuolat stebuklų ieškanti leidykla „Nieko rimto“, – sužinosite ir dar nuostabesnių dalykų. Bet ne ne – ne tie nuostabūs įvykiai knygoje svarbiausi! Ne, čia svarbiausia – paslaptis, neatsakytas klausimas, kuris kamuoja ir knygos personažus, ir skaitytoją. Penkiolika apsakymų, skečų, emocijų ir minčių koliažų, penkiolika neatsakytų klausimų…

Naudodamasi suteikta galimybe pasidalyti požiūriu į Atokaus priemiesčio istorijas, paminėsiu labiausiai mane kamuojantį klausimą: ar drįsčiau atsisakyti kokio nors man labai labai brangaus daikto dėl galimybės pamatyti – tik pamatyti! – efemerišką vaikystės svajonę? Ieškodama atsakymo vis grįžtu prie apsakymo „Bevardė šventė“, kurio pabaigoje randu savo jausmų atspindį: „Koks įstabus, neįvardijamas jausmas apima tą akimirką, kai jis [aklas šiaurės elnias. – V. M.] pašoka: panašus į sielvartą ir gailestį, staigų norą susigrąžinti dovaną ir stipriai prispausti ją prie krūtinės, žinant, kad tikrai jos nebeišvysi. Paskui atsileidi, atsipalaiduoja raumenys, plaučiai iškvepia ir ilgesio atbalsis atminties krante palieka vienintelį vaizdą: milžinišką elnią, pasilenkusį ant tavo stogo“ (p. 71).

Shauno Tano (g. 1974 m.), rašytojo, iliustruotojo ir dailininko, pavardė Lietuvoje nežinoma, jokios jo knygos pas mus dar nebuvo išleista, neturime ir jo iliustruotų kitų rašytojų knygų. Nebent tik keli vaikų literatūros specialistai pamena, kad 2011 m. kaip tik jam buvo įteikta Astridos Lindgren atminimo premija. Tačiau pažvelgus į „Vikipediją“ belieka žioptelėti – nuo pat 1992 m. Tanas retais metais nėra apdovanojamas kokia nors Australijos arba tarptautine premija, kurių dauguma skirtos už jo neišsenkamą fantaziją kuriant keisčiausius personažus, puikiai išsitenkančius šalia standartinės šeimos kasdienės buities. Keistos gyvos mašinos su styrančiais vamzdeliais ir lenktomis kojelėmis, sunkiai apibūdinami didžiaakiai gyvūnai, medžio lapo dydžio žmogeliai, tiesiog daikteliukai ir menkesnės fantazijos skaitytoją nokautuojantys – hm, turbūt tiktų žodis „padarai“ – patikliai iš knygų lapų žvelgia į žiūrovą, šnibždėdami savo paslaptį jam tiesiai į sielą. Jei greta jūsų jau guli Atokaus priemiesčio istorijų egzempliorius, pažvelkite į abi viršelio įklijas – plonutėliu pieštuko brūkšniu sukurtų personažų užtektų daugiatomiams „raštams“.

Tarp Tano apdovanojimų – ir 2011 m. Kino akademijos premija („Oskaras“) už animacinį filmą, sukurtą pagal paveikslėlių knygą Pasimetęs daiktas.

Verta paklaidžioti po Tano interneto svetainę <www.shauntan.net>, kurioje galima rasti aibę įdomiausių jo pasisakymų ir kūrinių komentarų. Čia galime sužinoti, kaip atsirado visi jo kūriniai, tačiau išsamesnių biografijos žinių tenka graibyte graibyti iš jo interviu, kalbų, komentarų. Gimęs mišrioje šeimoje (tėvas – kinas iš Malaizijos, mama – airių ir anglų palikuonė), anksti susidūręs su kultūrų skirtumais ir istorijomis apie migraciją, augęs nykiame Perto priemiestyje paauglys buvo įsitikinęs, kad nėra nuobodesnės vietos pasaulyje. Mėgo piešti visokias fantastines mašinas, o tai leido išlaikyti bendraamžių pagarbą, kurios grėsė netekti dėl itin mažo ūgio. Ilgai negalėjo apsispręsti, ką studijuoti – dailę ar biotechnologijas, vis dėlto 1995 m. Vakarų Australijos universitete baigė menų, anglų literatūros ir istorijos studijas.

Iš pradžių iliustravęs kitų autorių kūrinius ir gavęs pirmąsias premijas, Tanas pats ėmė kurti betekstes ar vos pora sakinių pagyvintas paveikslėlių knygas, kurių niekuomet neadresavo vaikams. Tano knygos – Atvykimas (Arrival), Raudonas medis (The Red Tree), Stebėtojas (The Viewer), Vasaros taisyklės (Rules of Summer), Pasimetęs daiktas (The Lost Thing) – neturi aiškiai apibrėžto skaitytojo, nes į vaikų ir suaugusiųjų požiūrius autorius žvelgia per kultūrinių, bet ne amžiaus skirtumų prizmę ir labiausiai vertina skaitytojo atvirumą ir fantaziją. Ypatingo kritikų ir skaitytojų dėmesio sulaukė vien realistiniais paveikslėliais papasakota imigranto istorija Atvykimas, kuriai nereikia nei vertėjo, nei papildomo aiškinimo. Gal kada sulauksime šios knygos ir Lietuvoje, kuriai dabar tokia aktuali emigracija…

Kiek kitokios yra Atokaus priemiesčio istorijos. Pradėjęs tapyti karščiu alsuojančias savojo priemiesčio gatves, Tanas pažvelgė į gimtąsias vietas kitomis akimis. Kelionės po kitus kraštus, domėjimasis kultūrų skirtumais, tolerancija visokiems keistumams ir polinkis fantazuoti padėjo jam apgyvendinti savo gimtąjį priemiestį įvairiausiomis būtybėmis. Knygoje daug teksto, jo net daugiau nei iliustracijų, tačiau be jų šie tekstai netektų gyvybės, juose slypinti paslaptis būtų gerokai banalesnė, o dalis klausimų taip ir liktų neatsakyti. Noras sukurti tekstinę knygą Tanui kilo tada, kai kurdamas Atvykimą jis ilgas valandas praleisdavo dirbdamas vien tik dailininko pieštuku.

Tekstai trumpi, kartais labai dinamiški, o kartais tarsi nuo karščio sustingę ir it plastikinė apsakymo „Nėra kitos tokios šalies“ Kalėdų eglutė aptirpę magiškosios realybės stiliaus pasakojimai. Juose nuolat jauti paties autoriaus buvimą šalimais. Jis stebi dabarties įvykius, dalijasi vaikystės prisiminimais, pasakoja savo šeimos nutikimus. Ir net jei apsakymėliuose vyksta neįtikėtini dalykai, labai norisi, kad visgi tai būtų teisybė. Nors vieną kartą… Kad šunys ateitų pagedėti nugalabyto draugo ir atkeršytų jo skriaudikui. Kad žudyti sukurtos balistinės raketos taptų taikumo įsikūnijimu. Kad peržengtume per savo baimes ir pykčius dėl tarpusavio meilės ir pagalbos silpnesniesiems (net jei tai tik keli maži vėžliukai), kad mažutės smulkmenos neleistų pamiršti to, kas jas mums atnešė.

Vienuose apsakymuose svarbesnis yra tekstas, kituose – „Erikas“, „Tolimas lietus“, „Senelio istorija“, „Pasidaryk gyvūnėlį“, „Mūsų ekspedicija“ – iliustracijos yra pagrindinės emocijų kūrėjos. Pastarosios atskleidžia tikrąjį autoriaus talentą kurti specifinę pasakojimo atmosferą, prisodrintą kartais humoro, kartais liūdesio, baimės, ilgesio, paradoksų, tačiau visada nestokojančią originalumo ir netikėtumo. Juk jei nebūtų atsklandinės iliustracijos „Mūsų ekspedicijos“ gale, net ir nesuprastume brolių ginčo pabaigos. Ir ko būtų verta istorija apie užsienio studentą „Erikas“, jei nebūtų žaviai požiūrių ir kultūrų skirtumus pabrėžiančių iliustracijų, iš kurių į mus žvelgia mažas keistas padarėlis, nešinas iš riešuto kevalo padarytu lagaminu, o apsakymo pabaigoje nematytume virtuvės sandėliuke pražydusių „daiktelių“. Beje, šio veikėjo prototipu tapo suomis studentas, atvykęs į Australiją pagal mainų programą, o atidus dailininko žvilgsnis į besimėtančias ant žemės smulkmenas pažadino fantaziją.

Iliustracijos – tai ir aliejiniais ar akrilo dažais piešti paveikslėliai, freskų imitacijos, pieštuku, flomasteriu ar rėžtuku sukurti šešėliai, linijų raizginiai, iš tamsos ištraukiantys ištisas miestų panoramas ir fantastiškas baimių metaforas. Kartais tai nuotraukas primenantys realistiniai vaizdai, kuriuose fantastiniai daiktai ar gyvūnai tampa iki smulkmenų aiškūs ir apčiuopiami. Knygos turinys pateiktas tarsi pašto ženklai ant seno sulamdyto voko – ir nedrįsčiau tvirtinti, kad šie ženklai nėra realūs.

Pasakodamas apie save viename interviu Tanas prisipažino turįs didžiulę dėžę, kupiną įvairiausių popiergalių skiaučių. Ir štai iš tų skiaučių, nuoplaišų ir mažų eskizų sumontuotas koliažinis pasakojimas „Tolimas lietus“, suteikiantis daug vilties tiems, kurie rašo kitų neskaitomus eilėraščius. Ir dar vienas – „Pasidaryk savo gyvūnėlį“, – kupinas šilumos ir meilės (beje, ir šio kūrinio prototipas neaplenkė autoriaus namų – dvylika metų Tanas globojo kaimynų išmestą kiek pakrikusios sąmonės katiną).

Sunkiausia būtų pasakyti, kam ši knyga skirta. Protingam paaugliui, kuris jau nedrįsta dalytis išsaugotomis vaikiškomis svajonėmis, kad Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja? Vyresniajam pradinukui, kurio dar nesugadino kompiuteriniai žaidimai, televizija ir feisbukas? Studentui, kurio visi brėžiniai ir diagramos baigiasi besišypsančiomis saulytėmis? Su blankais, ataskaitomis ir strategijomis niekaip nesusitvarkančiam suaugėliui, kuris gali valandų valandas dėbsoti į debesis ir atsargiai nunešti pasimetusią skruzdėlę į skruzdėlyną? Pats Tanas kiek skeptiškai atsiliepia apie tiksliuosius mokslus, ekonomiką ir inžineriją, užsimindamas, kad jie stokoja tikrojo humanizmo, o šiais mokslais besiremianti visuomenė nėra labai atvira kitoniškumui.

Tačiau skečą „Užmaršties mašina“ labiausiai rekomenduočiau suaugusiesiems, nes jo tikslas – atkreipti skaitytojų dėmesį į pavojingą mūsų užmaršumą, abejingumą valdžios žmonių pažadams, išlaikant atmintyje tik nereikšmingas smulkmenas – ledų skonį ir mašinų burzgimą. Beje, atkreipkite dėmesį į šio skečo maketą (jis imituoja laikraščio iškarpą) ir paskaitinėkite apkarpytas kitų tekstų eilutes aplinkui. Na, argi jos neprimena mūsų kasdienybės: „Visuomenės neigimų ministras, atsakydamas į klausimą apie vyriausybės korupciją, vakar paskelbė spaudos pranešimą, iš kurio galima manyti, kad toks dalykas neegzistuoja“ (p. 74); „Vietiniai žmonės perspėti nesiartinti prie rausvojo flamingo, nes, kol nėra priešingų įrodymų, valdžia laiko jį esant „itin pavojingu“. „Tik laiko klausimas, kada jis nužudys mažą vaiką“, – sakė vienas gyventojas…“ (p. 75).

Greičiausiai knygą reikėtų adresuoti kiekvienai atvirai sielai. Ji ugdo toleranciją ir pagarbą gyvybei. Ji lavina pastabumą ir moko stebėtis. Ji ragina nugalėti savo silpnybes ir suvirpina romantizmo stygas.

Ir jos maketas yra nuostabus.

_______________________________________

* TAN, SHAUN. Atokaus priemiesčio istorijos / iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 95[1] p. ISBN 978-609-441-152-6

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 4 (68)