PRANO MAŠIOTO „MOKSLO PASAKOS“

Puikus pedagogas, rašytojas, vertėjas, visuomenininkas ir švietėjas, visą gyvenimą jautęs pareigą mokyklai, vaikams, žmonėms, Lietuvos kultūrai, – taip galėtume pristatyti Praną Mašiotą. Mokinių prisiminimuose vadinamas griežtu, bet geru ir teisingu mokytoju, šviesiu, ramiu žmogumi. Amžininkai lygina Mašiotą su „garbinguoju mohikanu, atitikusiu visus pedagogo savumus“¹ , tikina, jog „Mūsų pedagogų pasauly jis kaip brangus akmuo, užsilikęs iš anų nuostabiųjų laikų <…>. Tai pareigos ir pasišventimo žmogus, ne tiek išoriniu veikimu, kiek kūryba formavo mūsų jaunąją kartą.“²

Be visuomeninio ir šviečiamojo darbo (straipsnių, kitų publikacijų, vadovėlių), pati svarbiausia ir reikalingiausia Mašioto kūrybos dalis – kitų šalių vaikų literatūros vertimai ir originalios jo paties knygelės. „Gausiais savo kūriniais jis padėjo pagrindą mūsų vaikų literatūrai“, – rašoma 1941 m. rugsėjo 13 d. dienraštyje „Į laisvę“, praėjus metams po Mašioto mirties.

Ne vienas Mašioto kūrybos vaikams vertintojas atkreipė dėmesį į mokomąjį, ugdomąjį jos turinį, gebėjimą įtaigiai, patraukliai pateikti skaitytojams žinių apie išorės pasaulį. Juozas Tumas-Vaižgantas, abejojęs, ar Mašioto kūrybą galima laikyti grožine, vis dėlto pripažino jos reikšmę: „Jis sąžiningas nupasakotojas ne nuobodžiam mokymuisi, tik įdomiam skaitymui.“³ A. Mikaitis teigia, kad „Pranas Mašiotas – gabus mokslų populiarintojas. Tą darbą jis pradėjo „Aušroje“ <…>. Ypatingai daug yra parašęs ir išvertęs jaunuomenei ir liaudžiai suprantamų mokslo populiarių knygelių. Visų jų turinys įdomus ir patrauklus, stilius lengvas ir gražus, o kalba taisyklinga.“⁴ Kęstutis Urba taip pat įžvelgia mokslinę Mašioto kūrinėlių reikšmę: „P. Mašioto kūryba turi aiškų bendrąjį vardiklį – ji nukreipta labiau į vaiko protą, siekia supažindinti su gamtos dėsniais, pagrindinėmis moralės normomis.“⁵

Šiame straipsnyje aptariamas pluoštas Mašioto tekstų, kuriuose mokomasis, pažintinis turinys yra tiesioginė autoriaus siekiamybė. Daugelį tų tekstų iš dalies galima metaforiškai vadinti mokslo pasakomis. Tačiau straipsnio objektas – to paties pavadinimo rinkinys, pasirodęs „Prano Mašioto knygynėlyje“ 1973 m.

Mokslo pasakų radimosi istorija

Mašiotas yra vienas išskirtinių rašytojų, domėjęsis įvairiais mokslais – istorija, geografija, mechanika, fizika, astronomija, optika, geologija, meteorologija, biologija – ir gebėjęs tų mokslų žinias perteikti taip, kad vaikams (ir ne tik jiems) būtų ne tik įdomu skaityti, bet ir kai ką patiems patikrinti. Juk mokytojas tuo ir įdomus, kad sunkiausias teorijas geba suprantamai paaiškinti. Anot Mašioto, „vaiko protas godus, širdis ištroškus“.

Jono Stuko sudaryta knyga Mokslo pasakos („Prano Mašioto knygynėlis“, 1973) susideda iš keturių dalių. Vienos jų pavadinimas sutampa su viso leidinio pavadinimu – „Mokslo pasakos“. Tokiu pavadinimu buvo išleista viena pirmųjų Mašioto knygų – Mokslo pasakos: su 20 piešinėlių (Petrapilis: „Lietuvių spaustuvė“ lietuvių d-jos centro komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1916, 47 p.). Knygą recenzavo pats Rygiškių Jonas (Jonas Jablonskis): „Mokslo pasakos yra mums labai nepaprastos knygelės: čia mokytojas bando piemenims fiziką dėstyti… supasi su jais, svarsto su jais visokias sunkenybes, fotografuoja juos, aiškina termometro prasimanymą, oralaivius ir kitas gudrybes. Mokslas ėjo vasarą, kada mokytojas laisvo laiko turėjo. <…> Vienas mokinys Klimas, geriausias mokytojo vasaros bendradarbis, tiek daug tą vasarą išmokęs, jog savo sodžiuj paskui „visą universitetą“ žmonėms įtaisęs. <…> Knygelių kalba lengva, tikrai graži, visai taisyklinga, fizikos mokslui duoda nemaža ir terminų.“⁶

Lygiai taip vadinosi ir antrasis, 1920 metų, šios knygos leidimas. O štai 1931 m. ši knyga buvo sujungta su 1922 m. pasirodžiusiais Išradėjais ir išradimais ir pavadinta Mokslo pasakomis ir pasakojimais. Minėtos Stuko sudarytos knygos skyrius dar papildytas tekstu „Burtai“, išspausdintu „Žiburėlyje“ (1920, Nr. 11, 12; 1921, Nr. 3).

Pirmasis 1973 m. rinkinio skyrius „Pasaulio pasakos“ pagrįstas 1915 m. knyga Pasakos-nepasakos: Mažiems pasiskaityti ir dideliems pasiklausyti (Ryga: K. Narkevičiaus ir P. Janulevičiaus spaustuvė, 1915, 40 p.), kuri buvo perleista 1922 ir 1930 m. Trečiasis leidimas buvo sujungtas su kita Mašioto knyga Kaip žmogus Žemėje įsigalėjo: lengvi mokslo pasakojimai (Kaunas: Švyturio b-vė, 1919, 44 p.). Į antrąją dalį – „Šiltieji ir šaltieji kraštai“ – sudėti dukart (1920 ir 1930 m.) leistos tokio pat pavadinimo knygos tekstai. Beje, pirmasis šios knygos leidimas turėjo paantraštę „Pasinaudota Gorbunovo-Posadovo chrestomatija ir kt.“, o antrasis – „Pasinaudota geografijos chrestomatijomis ir kitais raštais“. Skyriaus „Išradėjai ir išradimai“ pagrindas – Išradėjai ir išradimai: su 27 paveikslėliais (1922, 1931), be to, skyrius papildytas labai čia derančiu pasakojimu apie Kristupą Kolumbą, spausdintu „Žiburėlyje“ (1921, Nr. 1–3).

Mašioto knygų pakartojimai rodo jų populiarumą ir reikalingumą. Toliau dėmesys sutelkiamas į kai kuriuos pirmuosius minėtų knygų leidimus.

Mokslo pasakų ypatumai

1916 m. išleistos Mokslo pasakos – plona nedidelio formato knygelė, kurią sudaro keturi skyriai: „Mokytojas ir piemenys“, „Šaltieji burtai“, „Stasiukas Burtininkas“, „Ar garu, ar ugnimi?“. Pasakojimai turi veikėjus. Tai kaimo vaikai, piemenukai, o jiems mokslo žinias teikia mokytojas („Mokytojas ir piemenys“), studentas („Šaltieji burtai“, „Ar garu, ar ugnimi?“), išmanesnis bendraamžis („Stasiukas Burtininkas“). Aprašomi bandymai ar triukai užburia, vaikai dega smalsumu – argi tai įmanoma, kaip tai vyksta ir kodėl?

Išorės pasaulio žinios pateikiamos gyvenimiškame kontekste, dažnai ryškėja siužeto užuomazgos, todėl kai kurie tekstai laikytini apsakymais. Kalba, stilius – nei mokslinis, nei vadovėlinis. Jis artimas grožinės realistinės prozos stiliui. Pasakojimas nenuobodus, netrūksta šnekamosios kalbos priemonių, dialogų, palyginimų, padedančių reikšti vaiko emocijas. Mašioto žodyno unikalumą rodo tokie pavyzdžiai: geležis, vanduo šildomi „purpsta“ (plečiasi); stiklas „abipusiai pūpsomas“ (iškilus); brūkšneliai tokio pat „atokumo“ vienas nuo kito (skalė vienodai sugraduota); kalvis „striukai“ (trumpai) pasakė; rutulys turi „ausį“ (ąselę) plonam geležiniam kableliui įkišti.

Didžiausiame rinkinio skyriuje „Mokytojas ir piemenys“ pateikiamos aštuonios fizikos pamokos piemenims. Pirmosios dvi iš jų skiriamos mechanikai, trečioji–penktoji – optikai ir fotografijai, šeštoji – šiluminei fizikai, septintoji ir aštuntoji – oro mechanikai, oreivystei ir aviacijai. Tai gamtos (fizikos) reiškinių aiškinimas ir iliustravimas bandymais (šiandien juos vadintume laboratoriniais darbais) kaimo sodyboje, laukuose, paupyje – kur tik sodžiuje atostogaujantis mokytojas galėjo susidurti su vaikais. Mokytojas, stebėjęs vaikų užsiėmimus ir pajutęs jų smalsumą, lyg iš netyčių praeidamas pro šalį, aiškina jiems nuosekliai ir dalykiškai, protarpiais atsargiai pašmaikštaudamas. Pirmiausia parodo reiškinio mįslingumą, paskui paaiškina jį pagal padarinio ir priežasties santykį (kas ką sukelia), įtraukia vaikus į bandymus. Mokytojas nevartoja sąvokų dėsnis, principas, taisyklė ar mokslo terminų (netgi tokių kaip jėga), bet paaiškina reiškinius kasdiene kalba, palyginimais, ieškodamas analogijų vaikų buityje, žaidimuose ir kaimo aplinkoje.

Šių dienų skaitytojo dėmesys veikiausiai užkliūtų ir už stiprių didaktinių teiginių – priminimo, kad mokytoją reikia gerbti: džiaugdamiesi naujomis žiniomis, piemenys gražiai padėkoja ir atsisveikina: „Vaikai, pasakę mokytojui ačiū, išbėgiojo į visas šalis“⁷; „Vaikams net akys sužibo iš džiaugsmo, o Petriukas, pagriebęs mokytojo ranką, taip pakštelėjo, kad mokytojas net krūptelėjo ir ranką atitraukė“ (p. 168); „Vaikai, nulenkę mokytojui kepures, pranyko kaip gyvasis sidabras“ (p. 173). Tokie priminimai, matyt, buvo principiniai – juk tarpukario Lietuva garsėjo ypatinga pagarba mokytojui.

Kiti rinkinėlio pasakojimai apie gimnazistų, studentų ir sumanių vaikų burtus, triukus (juos gali išbandyti ir dabartiniai vaikai) įdomūs detalėmis ir ekspresija.

Pasakojimas „Šaltieji burtai“ skirtas ledo savybėms ir vandens ledėjimo reiškiniui atskleisti – kokių neįtikėtinų dalykų gali padaryti vanduo šaltyje. Pagrindinį vaidmenį šiame pasakojime vaidina mokslo ragavęs gimnazistas Juozukas. Vienur jis paprašo kilstelėti iš speigo į patalpą įneštą kirvį – tada jį palaižysiąs (kaip kad nori jį išbandyti gudrus bernas Kazys)… Bet kirvio niekam nepavyksta atkelti nuo kėdelės – Juozukas nepastebimai sugebėjo jį „prišaldyti“! Kita proga jis vaikams paaiškina, kodėl nuo šalčio susprogsta butelis su sula, kodėl uolos trūkinėja, kodėl tvoros ir sienojai per speigus „plyšta pyška“ – mat ledas, kuo šaltesnis, tuo labiau plečiasi.

Į trumpus skyrelius suskirstytame pasakojime „Stasiukas Burtininkas“ vaikai susidomi gudragalvio Stasiuko triukais. Nustebinti vieno jo burto, kaip galima į butelį „striuku gurkleliu“ įgrūsti sveiką „drūtą“ agurką (iš tiesų mažas agurkas užaugo lysvėje butelyje nenuskintas), prašo parodyti tokių ir daugiau. Stasiukas taip ir daro, bet neaiškina moksliškai. Antai „Pirmame burte“ kamštis, tam tikru būdu uždėtas ant „gurklelio“, nenukrinta pavertus butelį įpilti į stiklinę sulos (neaiškinama, kad kamščio pusiausvyra sukuriama per svorio centrą), „Septintame burte“ geležinė adata, atsargiai paguldyta ant vandens, neskęsta (neaiškinama, kad drėkinamoji vandens paviršiaus jėga yra molekulinė traukos jėga, viršijanti adatos svorio jėgą). Tokiais „burtais“ siekiama ne tik pažaisti efektais. Skaitytojai tarsi supažindinami su uždavinio sąlyga, o jo sprendimą, t. y. fizikinę priežastį, gaus mokykloje vėliau. Gal ir šiuolaikiniai mokytojai galėtų paieškoti panašių „burtų“, padedančių geriau perprasti dėstomus dalykus?

Paskutinis pasakojimas „Ar garu, ar ugnimi?“ skirtas technikai. Supažindinama su dviem mašinomis – garine ir kuliamąja. Pateikiama garinės mašinos schema. Pasakojimo varomoji jėga – vaikų ginčas, kas varo kuliamąją, kuri energijos rūšis čia svarbesnė – ugnis ar garas. Studentas Petras jiems paaiškina net trim būdais: nupasakodamas, pateikdamas garinės mašinos schemą (autorius ją vadina planu) ir vesdamas ekskursiją dvare, kur rodo veikiančias mašinas. Pasakojimas meistriškas – apsieinama be cilindrų, sistemų, kitų tarptautinių ir lietuviškų terminų: cilindras – tai „katiliukas kaip sviesto muštuvis“, stūmoklis – „dangtelis su koteliu“, švaistiklis – tiesiog „geležis, jungianti kotelį“ su sukamu ratu. Atspirties taškas, padedantis suprasti garinės veikimą, – vaikams puikiai žinomas katilas su verdančiu vandeniu. Kaip garo „punduliai“ ir sunkiausią katilo dangtį kilnoja, taip ir „muštuvyje“ garas dangtelį stumdo tai į vieną, tai į kitą pusę. Čia autorius pasinaudoja proga paaiškinti lietuvišką žodį traukinys: jei garinė su ratais, tai garas traukia ir prie jos prikabintą traukinį.

Lygindami Mokslo pasakų tekstus su Mašioto Fizikos vadovėliu⁸, pastebime nemažai bendrumų: pateikiami tie patys dėsniai, taisyklės, terminai (pvz., lyginamasis svoris). Tad galime tvirtinti, kad Mokslo pasakos – adaptuota ir beletrizuota vadovėlio medžiaga mažiesiems ir kitiems mokslo neragavusiems skaitytojams.

Pasaulio pasakų kitoniškumas

Pirmiausia reikėtų paaiškinti šios knygos (ir atitinkamo skyriaus) pavadinimą, kuris šiandien gali būti suprastas kitaip. Atrodo, kad Mašiotas nevartojo termino „visata“. Tarptautinio žodžio „kosmosas“ irgi vengė. Todėl visatą vadino tiesiog „pasauliu“, „tolimais kraštais“, „padangėmis“. Žodžiu, pavadinimas atspindi knygos pažintinių pasakų turinį.

Pasakos supažindina su planetų susidarymu (suprantama, šiandien mokslas teikia jau kitokias hipotezes), Žemės praeitimi ir žmonijos priešistore. Žodžiu, Pasaulio pasakos – tai pasakojimai apie pasaulį. Kodėl Mėnulio veidas mainosi? Kas yra kometos ir meteorai? Kodėl Mėnulis įšyla ir atšąla labiau nei Žemė? Kas būtų, jei ant Žemės nukristų žvaigždė? Kaip pas mus atkeliavo Puntukas? Kaip susidarė smėlis ir molis? Visa tai paaiškinta gražiai, trumpai ir paprastai. Štai smėlio grūdelis pasakoja: „Prislėgėm storu sluoksniu sugriuvusius į balą medžius. Čia jie suslėgti, užtroškinti per ilgus amžius pajuodo, sukietėjo, virto akmeninėmis anglimis“ („Smėlio grūdelis“, p. 32). Ir ne vienas įdomus ar net egzotiškas momentas įpintas – štai žmogus, palietęs dirvon nukritusį pasaulio trupinį (t. y. meteorą), rankas nusidegino – akmens dar neatvėsusio būta… Ir viskas pateikta be mokslinių terminų ir tarptautinių žodžių (rastume tik kometą, planetą, geizerį). Net ir Saulės sistemos termino autorius išvengia pakeisdamas jį metafora „saulės šeimyna“ („Dangaus Šluota“).

Labai metodiškai vartojama klausimų ir atsakymų forma, gyvas dialogas, polemika: Mėnulis didžiuojasi, kad, ir mažas būdamas, Saulę užtemdyti gali, o Kaziukas su šiurpuliu klausia vėjo, ar tai jo darbas, o gal – velnio? Kita įtaigumo priemonė – puikūs dalykiniai palyginimai, kai fizikos reiškinys gretinamas su kaimo realijomis. Kodėl vėjas pučia į saulės įšildytą vietą? Kaip kad vėjas kilus gaisrui pučia iš visų pusių į ugnį, taip ir saulės įkaitintose vietose „suskystėjęs“ oras kyla ir jo vieton veržiasi tirštesnis vėsus oras!

Ypač įsimintini kosmoso atstumus, proporcijas ir dydžius nusakantys palyginimai. Štai iki Mėnulio greituoju traukiniu tektų važiuoti metus, o iki Saulės ir per 300 metų neprivažiuotum… Mėnuliui apjuosti užtektų vieno diržo, Žemei – keturių tokių reikėtų, o Saulei – ir 400 vos pakaktų. Arba: „įsivaizduok gerą žirnių bosą <t. y. statinę. – R. K.>, į kurį telpa keli maišai. Tas bosas tesie Saulė, tai Žemė bus tiktai vienas žirnis, o aš tiktai aguonos grūdas“ („Mėnulis“, p. 11).

Taigi Pasaulio pasakose gausu įdomių žinių, jos pateiktos nuosekliai, pagal atskiras temas (viena pasaka skirta vienai temai), skyriuje labai akivaizdi Mašioto kaip pedagogo patirtis.

Pasaulio pasakos labiausiai skiriasi nuo aptartojo „Mokslo pasakų“ skyriaus savo pasakiškumu, daug didesniu beletrizavimu, gausesniais grožinės literatūros elementais. Šio skyriaus kūriniuose kalba saulė, vėjas, žemė, mėnulis, kometa, jūra, ugnikalnis, akmuo, epušė, smėlio grūdelis, vandens lašas. Kalbasi arba tarpusavyje, arba su Jonuku (mėnulis), Kaziuku (vėjas) mokslininku (smėlio grūdelis). Pavartojama ir monologo forma – vandens lašelio pasakojimas. Tiesa, veiksmo mažoka, veikėjai daugiausia pasakojasi, kaip atsiradę, kaip keliavę per amžių glūdumas, ką matę, sužinoję, kas buvo nutikę ir kas dabar jiems rūpi… Tos kelionės šiose iš esmės besiužetėse pasakose kuria siužeto įspūdį. Stebuklinių veikėjų pasakojimuose autorius pateikia daug mokslo faktų, reiškinių, dėsningumų. Jų taip gausu, kad gali pasirodyti, jog jie užgožia pasakiškumą.

„Protas ir Širdis“ – bene pasakiškiausia skyriaus ir viso rinkinio pasaka. Tai vienintelis kūrinys, kurį Mašiotas išskyrė paantrašte „Pasaka“. Du alegoriniai veikėjai – Protas ir Širdis – vaikšto po Žemę ir retsykiais aplanko tąjį, kurį labiausiai yra pamėgę, – žmogų. Protas mokė pirmykštį žmogų apsisaugoti nuo priešiškų gamtos jėgų (didelių žvėrių, ugnies, tvano) ir įsigalėti Žemėje. Širdis duodavo patarimų, kaip būti laimingam, turėti ramybę tarp žmonių gyvenant.

Kartais tekstų pasakiškumą sustiprina lietuvių liaudies pasakų formulės, sintaksinės figūros, intonacija: „Seniai, labai seniai, kai dar nei tavęs, nei tavo motinos, nei tavo motinos motinos nebuvo, mūsų didysis Puntukas atkeliavo čionai iš žiemių“ („Puntukas“, p. 35); „Kur velnias nepajėgia, tenai vandenį siunčia“ („Puntukas“, p. 36); dangaus skliautas „nesuskaitoma daugybe akelių žiūri į Žemę“ („Mėnulis“, p. 7); „Mūsų smėlio plotas pradžiūvo ir baltavo švarus, grynas, vėjo išpustytas, lietaus prausiamas, saulės spinduliuose kaisdamas“ („Smėlio grūdelis“, p. 31). Veikėjams pasakiškumo suteikia ir perifrazės, metaforiniai pavadinimai. Kometa vadinama „Dangaus Šluota“ (dėl išskleistos uodegos); meteorai – „pasaulio trupiniais“, „gęstančiomis žvaigždėmis“; karštis ugnikalnio dugne – „Žemės Ugnimi“; ugnikalnio lava – „žioruojančia skysta tešla“; kosmoso erdvės temperatūra – „Padangių Šalčiu“; Žemės paviršius, sausuma – „Žemės kevalu“.

Beletristiškumą sustiprina graži, sodri ir turtinga suvalkiečio Mašioto kalba. Stiprūs ir įdomūs palyginimai: „Aš tau atrodau kaip kepurės dugnas, o Žemė man – kaip vežimo ratas“ („Mėnulis“, p. 9); „Bėgioju aplinkui Žemę kaip grandine prirakintas“ (p. 10); „Žemės pluta ėmė raukšlėtis, nelyginant kaip vystančio obuolio žievė“ („Smėlio grūdelis“, p. 30). Retesni ar dabartinėje kalboje neprigiję sinonimai padeda įsiminti teiginį, paryškinti vaizdą: „Sutemus krintančios žvaigždelės ima švytauti po orą“ (apie meteorus, p. 19); „Tai buvo labai karšto vandens versmė, nuo žemės kaitros šniokštuojanti…“ (apie geizerį, p. 50); „Tarp žvaigždžių, kurias matai danguje, spygso ir planetos (p. 12); „Kalnai suskirdo“ (t. y. sueižėjo, suskeldėjo, p. 30); „Tokie patys užaušėliai, kaip aš ir Žemė“ (taip Mėnulis pasakoja apie save, mat pagal to meto teoriją planetos susidariusios atvėsus karštoms žvaigždėms, p. 12); „Gražus, kertuotas griuvo jis į ledyną“ (apie Puntuką, p. 36); „Visą Žemės rutulį oras apsiautė“ (t. y. apgaubė, p. 30); „Molis per lipšnus <gerai limpantis, lipus. – R. K.>, be reikalo glaudžiasi, aplimpa“ (p. 33). Mašiotas ypač mėgo vartoti kai kuriuos žodžius, kuriuos dabar galėtume laikyti mašiotiškais: gniutulas (gumulas, gniužulas), žiemiai (šiaurė), klonis (slėnio, daubos nerasime!), pundulys (dūmų, garų kamuolys, tumulas, pvz., „iš ledo krislelio virtau pilku garo pundulėliu“, p. 46), atmaina (pasikeitimas, permaina, pvz., „kokių atmainų žemėje būta?“, p. 32), padarinys (padargas, dirbinys, pvz., „visokių padarinių atsigabeno, pradėjo žemę dirbti“, ten pat); skeliaudros (skeveldros) ir kt. Netgi didysis Lietuvių kalbos žodynas kai kurių žodžių – lėnas, mokšlioti, čiaužas – reikšmes sieja su Mašioto vardu.

Prano Mašioto Mokslo pasakų patirtis pastebima ne vieno vėlesnių laikų lietuvių rašytojo, pavyzdžiui, Gedimino Isoko, Romualdo Kalonaičio ir kitų, kūryboje vaikams.

_____________________________________

¹ A. Mikaitis [Aleksandras Merkelis], „Pranas Mašiotas (70 m. amžiaus sukaktuvėms)“, Vairas, 1933, Nr. 12, p. 496.

² J. Vajėga, „Pranas Mašiotas (75 metų sukaktuvėms)“, Lietuvos mokykla, 1939, Nr. 3, p. 226, 228.

³ Vaižgantas, „Prano Mašioto bibliografija“, Švietimo darbas, 1923, Nr. 10, p. 635.

⁴ A. Mikaitis, min. veik.

⁵ Kęstutis Urba, „Žodis Pranui Mašiotui“, Rubinaitis, 1994, Nr. 1, p. 9.

⁶ Ateities spinduliai, 1918, vasaris–kovas (Nr. 5–6), p. 240; J. Jablonskis, Raštai, t. II, 1933, p. 122.

⁷ Pranas Mašiotas, Mokslo pasakos, Vilnius, 1973, p. 164. Kitos citatos taip pat iš šio leidinio.

⁸ P. Mašioto Fizikos vadovėlio (Kaunas: Švyturys, 1922, 104 p.) medžiaga panaudota ir rinkinio Mokslo pasakos ketvirtoje dalyje „Išradėjai ir išradimai“ (apie šią dalį, kaip ir apie „Šiltuosius ir šaltuosius kraštus“, straipsnyje nekalbama).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2013 Nr. 4 (68)