H. CH. ANDERSENO „EGLUTĖS“ AUTOBIOGRAFIŠKUMAS IR UNIVERSALUMAS

Hansą Christianą Anderseną turbūt vis dar galima laikyti Lietuvoje mėgstamu rašytoju. Tiesa, jo knygos dabar, kitaip nei prieš porą dešimtmečių, beveik nebepatenka į vaikų sudaromus populiariausių kūrinių penketukus. Tačiau tai, kad pasirodo vis daugiau naujų jo pasakų vertimų iš originalo kalbos, o jų leidimai labai puošnūs, talentingai iliustruoti, leidžia viltis, kad Andersenas atlaikys negailestingus šiuolaikinės knygų rinkos išbandymus.

Paradoksalu, kad nors Anderseno pasakos ir kiti trumpieji jo kūriniai mums pažįstami jau daugiau kaip šimtą metų, platesnių jų aptarimų, įvairesnių interpretacijų beveik neturime. Sumanymas šiame „Rubinaičio“ numeryje atidžiau žvilgtelti į du Anderseno tekstus yra, viena vertus, atsitiktinis, kita vertus, proginis: lygiai prieš 170 metų „Eglutė“ ir „Sniego karalienė“ buvo publikuotos vienu leidiniu.

„Eglutės“ istorija ir interpretacijos

Ko gera, skaitytojams reikėtų paaiškinti, kad Anderseno trumpųjų žanrų kūriniai (be jų, rašytojas dar sukūrė 6 romanus, 6 kelionių knygas, apie 50 pjesių, keletą eilėraščių rinkinių) buvo leidžiami nedideliais atskirais leidinėliais – po du, po tris, po keturis kiekviename. Angliškuose šaltiniuose jie kartais vadinami bukletais, o mes laikysimės vertėjo Liudo Remeikos pateikto „sąsiuvinio“ termino. Iš viso išėjo 23 tokie sąsiuviniai, kuriuos reikėtų grupuoti chronologiškai pagal atitinkamus pavadinimus: „Pasakos, pasektos vaikams“ (1835–1841), „Naujos pasakos“ (1844–1848), „Istorijos“ (1852–1855) ir „Naujos pasakos ir istorijos“ (1858–1872). Suprantama, dar Andersenui gyvam esant buvo sudarinėjamos ir įvairios rinktinės, leidimai kartojami, kūriniai leidžiami užsienio kalbomis ir t. t.

Remdamiesi Remeikos pateikta informacija iš daniškų šaltinių¹, sužinome, kad 1844 m. gruodžio 21 d. išspausdintame sąsiuvinyje Naujos pasakos. Antrasis rinkinys (Nye Eventyr. Anden Samling) buvo paskelbtos pasakos „Eglutė“ ir „Sniego karalienė“. Tai buvo aštuntasis sąsiuvinis. O registruojant Anderseno pasakas chronologiškai šioms dviem tektų 24 ir 25 numeriai. Iš viso buvo sukurti 156 trumpieji kūriniai, vadinami tai pasakomis, tai istorijomis. Beje, kalbininkai primena, kad danų žodis „eventyr“ kitose kalbose neturi visiškai tikslaus atitikmens. Kaip žanras ne per daug apibrėžta ir „istorija“. Remiantis mums įprastesne terminologija, šiuos Anderseno kūrinius pagrįsčiau būtų skirstyti į literatūrines pasakas ir apsakymus arba noveles.

Atkreiptinas dėmesys, kad iš sąsiuvinių pavadinimo Andersenas čia jau išbraukęs žodį „vaikams“, o žodis „naujos“ tarsi rodytų atsitolinimą nuo liaudies šaltinių – pasakų, legendų ir pan. Ir „Eglutė“, ir „Sniego karalienė“ kritikų priskiriamos prie pačių garsiausių, talentingiausių šio autoriaus kūrinių. Tvirtinama, kad jos parašytos tada, kai Andersenas jau buvo atradęs „savo balsą ir idealų savo žanrą“ ir kai „entuziazmo kupini skaitytojai laukė naujų jo darbų“².

Anderseno pasakas įprasta analizuoti biografiniu metodu, aiškinantis konkretaus kūrinio parašymo aplinkybes. (Greta publikuojamame straipsnyje šiuo metodu bandoma atverti ir „Sniego karalienę“.) Savo pasakų autobiografiškumą yra liudijęs ir pats autorius. „Didžioji mano kūrybos dalis yra mano paties atspindys. Kiekvienas veikėjas paimtas iš gyvenimo. Pažįstu ir pažinojau juos visus.“³ Čia jau cituotos gana naujos ir patikimos Jackie Wullschlager monografijos (jos autorė, amerikiečių žurnalistė, rėmėsi autentiškais, danų kalba rašytais Anderseno užrašais, dienoraščiais ir kt.) įžangoje teigiama: „Patys žinomiausi rašytojo autoportretai – išmoningi, negailestingi, dvasiškai tikri – jo pasakose. Tai jis yra tas triumfuojantis Bjaurusis ančiukas ir ištikimoji Undinėlė, šaunusis Alavinis kareivėlis ir karalių mylinti Lakštingala, demoniškasis Šešėlis, depresyvioji Eglutė, apleistoji Mergaitė su degtukais.“⁴ Kitoje monografijos vietoje samprotaujama: „Tačiau „Sniego karalienė“, be kelių autoriaus vaikystės atsiminimų štrichų, yra viena mažiausiai autobiografiškų. O štai „Eglutė“ <…> – pats tiksliausias jo sukurtas fantastinis autoportretas, sąmoningas savęs atpažinimas – tragiškas ir kupinas savigailos.“⁵

Su Anderseno asmenybe, gyvenimu „Eglutė“ siejama ir populiarioje, bet moksliškai nedokumentuotoje Anderseno biografijoje, kurią parašė Irina Muravjova. Autorė svarsto apie rašytojo šlovę, populiarumą, apie bodėjimąsi banaliais komplimentais, kurių klausydamasis jis esą galvoja: „Rytoj mano vardas nustos buvęs madingas, jį pakeis kitas – ir visi jūs pulsite prie naujo stabuko…“ Maždaug tą patį jis mąstė ir rašydamas savo „Eglutę“.“⁶

Pats Andersenas beveik po dvidešimties metų rašytose pastabose tvirtina: „Įkvėpimas parašyti „Eglutę“ aplankė vieną vakarą Karališkajame teatre bežiūrint operą „Don Žuanas“, pasaką užrašiau vėlai naktį.“⁷ Literatūros istorikai abejoja šiuo teiginiu, mat „tą sezoną Karališkajame teatre ši opera nebuvo rodoma“⁸.

Vargu ar išorės aplinkybių patikslinimas būtų esminis. „Eglutę“ analizuodami biografiškai vis tiek aptiktume ne konkrečias detales, bet dvasinės biografijos momentą, būseną, savirefleksiją. Plačiai žinomos Anderseno nuoskaudos dėl socialinės atskirties, begalinis veržimasis į aukštuomenę, šlovės troškimas, kartais net apibūdinamas kaip patologiškas, jautrumas kritikai, egotizmas, ambicijos – šiuos bruožus tikrai galime įžvelgti „Eglutėje“.

„Eglutė“ Lietuvoje

Lietuvoje „Eglutė“ pasirodė prieš šimtą metų, 1913-aisiais, „Mokyklos knygyno“ serijoje. Vėliau buvo išspausdinta mokykloms skirtoje Vargo mokykloje, pagaliau 1918 m. rinkinyje, kurį esą vertę Juozo Balčikonio mokiniai⁹. 1923 m. leidime, kuris ilgai buvo kanoninis, jau nurodyta vertėjo Balčikonio pavardė. Apie Anderseno pasakas palankiai atsiliepė Vaclovas Biržiška, Vaižgantas, Šatrijos Ragana, tačiau jokie tekstai, taigi ir „Eglutė“, nebuvo analizuojami. Apskritai, kaip rašo labai turiningos knygos apie Anderseną autorė Asta Gustaitienė, „XX a. I pusėje lietuvių literatūrologai patys nepateikė savų Anderseno kūrybos vertinimų.“¹⁰ Šiek tiek dėmesingiau pažvelgti į Anderseną lietuvių literatus paskatino rašytojo 200-ųjų gimimo metinių jubiliejus – IBBY Lietuvos skyrius tada surengė tarptautinę konferenciją „Hansas Christianas Andersenas ir Lietuva“, vėliau išėjo to paties pavadinimo straipsnių rinkinys, keletas pasisakymų pasirodė „Rubinaityje“ (2005, Nr. 1 (33). Pastarojoje publikacijoje „Eglutę“ kaip įsimintiniausią vaikystės pasaką nurodo mokytojas Stepas Eitminavičius ir Kęstutis Urba. O Vytautė Žilinskaitė, minėdama „Eglutę“ tarp tų Anderseno pasakų, kurias „atsirinko širdis“, gėrėdamasi šių kūrinių atlaidumu, tolerancija, teigia: „Taipgi Kalėdų eglutė – išmesta, mindžiojama, laužoma – prisimena savo gražiausias akimirkas be jokios piktybės ant tų, kurie pasigrožėję nusviedė ją šalin…“¹¹

Iš lietuvių literatūrologų „Eglutei“ ypač dėmesinga Rita Tūtlytė. Remdamasi šia pasaka, mokslininkė pagrindžia Anderseno ryšius su romantizmo estetika, įžvelgia joje ryškų „laiko tėkmės, praeinamybės pojūtį“, „laisvės adoraciją“¹² ir kt.

„Eglutė“ – pasaka ne vaikams?

Kaip jau minėta, „Eglutė“ priklauso antrajam Anderseno pasakų ciklui, kurio pavadinime išnykęs žodis „vaikams“. Dažnas literatūrologas šią pasaką laiko pačia beviltiškiausia, pesimistiškiausia, taigi netinkama vaikams. Danų kritikas Bo Grønbeсhas itin kategoriškas: „Nauja buvo tai, kad po 1843 m. rašytojas sąmoningai atsigręžė į suaugusius skaitytojus. Vaikams gali teikti malonumą ir „Sniego karalienė“, ir „Lakštingala“, ir daugelis kitų pasakų, nors vargu ar jie supras jų gelmę, o tokios pasakos kaip „Varpas“, „Vienos motinos istorija“ arba „Eglutė“ išvis vaikams nesuvokiamos.“¹³

Mokytojo Eitminavičiaus projektas, kuriuo buvo siekiama sudominti mokinius Andersenu, rodo, kad kai kuriuos esminius šios pasakos bruožus jaunuoliai vis dėlto suvokia: „„Eglutė“. Viskas ateina ir praeina“; „Eglutė“ – pasaka apie kito skausmo nejautimą“¹⁴. Tačiau tai vyrėlesnių skaitytojų įžvalgos. Be to, analizuojant šio mokytojo parengtą Knygą Andersenui, krinta į akis, kad, palyginti su kitomis leidinyje minimomis ir įvairiai reflektuojamomis pasakomis, į „Eglutę“ dėmesys atkreipiamas vos kelis kartus.

Šio straipsnio autorius prieš daug metų skaitė „Eglutę“ nuščiuvusiai penktokų klasei – klausytojų susidomėjimas, patiriama įtampa buvo akivaizdi. Ir vienintelis apibendrinimas: graži, bet labai liūdna. Tai leistų daryti išvadą, kad ši pasaka gali sukelti vaikams labai svarbų empatijos jausmą. O kai tai įvyksta, iš lėto ima skleistis noras suvokti to labai paprasto, įsimenamo siužeto prasmes. „Eglutė“ – itin daugiasluoksnis, mįslingas Anderseno kūrinys, provokuojantis įvairų suvokimą ir interpretacijas.

„Eglutė“ kaip tapatybės drama

Pripažinkime, kad ne tik vaikams, bet ir daugumai suaugusiųjų gali būti nežinomos Anderseno biografijos ir asmenybės detalės. Tad „Eglutė“, kaip ir kiti kūriniai, dažniausiai skaitoma remiantis turima literatūrine patirtimi ir asmenine nuovoka.

Žinoma, „Eglutė“ yra pasaka. Jos pasakiškumą lemia sužmoginimo principas. Kūrinio erdvė, vyksmo vieta – realistinė, buitinė. Anderseno pasakas įprasta grupuoti pagal veikėjus, taigi šiuo požiūriu ji priklausytų sužmogintų augalų grupei. (Nors ilgainiui į eglutę imama žiūrėti ir kaip į animizuotą daiktą, nebe augalą…) Šis tekstas turi ir vieną labai būdingą gražiausių trumpųjų Anderseno kūrinių bruožą: siužetas išreiškia likimą, arba gyvenimą nuo gimimo iki mirties. („Nedidelėje poetinėje pasakoje „Eglutė“ Andersenas papasakojo liūdną viso gyvenimo istoriją“, – rašo Liudmila Braudė¹⁵.) Be abejo, „Eglutės“ siužetas – vienas iš žmogaus likimo variantų. Toks siužeto konstravimo principas yra prielaida siekti didesnio apibendrinimo, universalumo. Be to, „Eglutėje“, kaip ir dažnoje savo pasakoje, Andersenas pasakoja ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu, ir tai neįpareigoja mūsų, skaitytojų, susieti jos su autoriaus biografija, leidžia interpretuoti laisvai.

Daugiausia kritikai komentuoja pagrindinės veikėjos charakterį. Tai „amžinai nepatenkinta garbėtroška“¹⁶, niekada nepatyrusi laimės akimirkos, nes „arba vis tikėjosi ko nors geriau, nei yra dabar, arba nostalgiškai žvelgė į praeitį“¹⁷; „baikšti, nerimstanti fantazuotoja ir pasipūtėlė, skausmingai kankinama neurotiško, maniakiško šokinėjimo nuo vilties prie liūdesio“¹⁸.

„Kiekvienas, kuris, kaip ir 1844 m. Andersenas, sulaukė vidurinio amžiaus ir turi lakią vaizduotę, eglutėje atpažins save“¹⁹ – štai teiginys, aiškiai išreiškiantis šios pasakos universalumą. Pirmuosiuose vaizduose autorius perteikia amžinąsias, universalias vaiko, paskui ir jauno žmogaus būsenas: eglutė „vieno tetroško – tik augti“²⁰; „Greičiau plačiai išskleisti šakas ir viršūne pažvelgti į platųjį pasaulį!“ (p. 31); „…skristi per vandenyną!“ (p.  32); „O ji netvėrė nerimu ir troško leistis į kelią“ (p. 32). Jokie saulės ir vėjo raginimai džiaugtis „ką tik prasiskleidusia jaunyste ir laisve, kurią turi“ (p.  33), eglutei nedaro poveikio. Paskui – fizinis ir dvasinis išsiskyrimo skausmas ir patekimas į kitą, išsvajotąją erdvę, į gražią salę, į šventę. Blyksteli naivi iliuzija („O aš augsiu čia papuošta žiemą vasarą?“, p. 34) ir viltis, kad visad bus puošiama „žvakutėmis ir žaislais, blizgučiais ir vaisiais“ (p. 36). Trečiojoje erdvėje, palėpėje, kur eglutė nutempiama ir ilgam pamirštama, „kur neužklysta dienos spindulėlis“ (p. 36), prasideda prisiminimų metas – turbūt irgi gana autentiška gyvenimo saulėlydį pasitinkančio žmogaus būsena. Tikėjimas, kad sugrįš tai, kas prarasta, ko atsisakyta, desperatiškas mėgavimasis trumpalaike praėjusia šventės būsena, prarastos laimės suvokimas: „…tąkart nė nesusimąsčiau, kokia iš tiesų buvau laiminga“ (p. 38); „O kad būčiau džiaugusis, kai tam buvo laikas!“ (p. 39). Pagaliau – gyvenimo pabaiga: „ir eglutė sudegė“ (p. 39).

„Andersenui giliai įkritęs į širdį gyvenimo tėkmės, praeinamybės pojūtis“, anot Tūtlytės, pasakos tekste išreikštas labai aiškiai, tiesiogiai.

Ne mažiau aiški ir „polianiškoji“ kūrinio filosofija – raginimas įvertinti tai, ką turi, kas aplink, kas yra čia ir dabar. Tačiau nesunkiai galime įžvelgti ir šiuomet literatūroje aktualizuotą tapatybės temą. Eglutė paneigia savo prigimtį, atsisako savo šaknų, o tai lemia laimės laikinumą ir galų gale net žūtį. Žmogus, tapęs ne tuo, kam yra skirtas, iškilęs aukščiau savo galimybių, duotybės, negali būti laimingas.

„Eglutei“ būdingi ir iš kitų pasakų pažįstami ribotumo, sotaus pilvo motyvai – eglutės klausytojoms pelėms įdomiau būtų išgirsti „apie kumpiukus ir lajines žvakes“ (p. 38). Su šiuo motyvu susijęs ir pažįstamas Anderseno komizmas. Trumpai šmėkšteli tarsi iš kitų pasakų atklydę gyvūnai – kregždė, gandras, akimirką žmogaus balsu prabyla gamtos reiškiniai – saulės spinduliai, vėjas. Tačiau egzistencinis tragizmas, išreikštas taip skaidriai ir paprastai, daro šią pasaką išskirtinę.

___________________________________

¹ Žr. „Svarbios datos“, in Hans Christian Andersen, Dvylika iš pašto karietos, iš danų kalbos vertė Liudas Remeika, Vilnius: Alumnus, 2002, p. 214.

² Jackie Wullschlager, Hans Christian Andersen: The Life of Storyteller, New York, 2001, p. 252.

³ Children’s Literature Review, Vol. 113, 2006, p. 28.

⁴ Jackie Wullschlager, op. cit., p. 3.

⁵ Ibid., p. 256.

⁶ Irina Muravjova, Andersenas, Vilnius: Vaga, 1972, p. 254.

⁷ Hans Christian Andersen, Dvylika iš pašto karietos, p. 30.

⁸ Ibid., p. 181.

⁹ Aldona Augustaitienė, „Hansas Kristianas Andersenas lietuviškai“, Rubinaitis, 1995, Nr. 1 (2), p. 19.

¹⁰ Asta Gustaitienė, Hansas Christianas Andersenas: pastangos (at)pažinti, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, p. 182.

¹¹ „Andersenas, mūsų rašytojas (Anketos atsakymai)“, Rubinaitis, 2005, Nr. 1 (33), p. 19.

¹² Rita Tūtlytė, Hanso Christiano Anderseno pasakų romantizmas, Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2000, p. 4–8.

¹³ Бо Грёнбек, Ганс Христиан Андерсен. Жизнь. Творчество. Личность, Москва: Прогрес, 1979, с. 169.

¹⁴ Knyga Andersenui, sud. Stepas Eitminavičius, Utena, 1997, p. 43.

¹⁵ Л. Ю. Брауде, Ханс Кристиан Андерсен, Москва: Просвещение, 1987, с. 93.

¹⁶ Бо Грёнбек, op. cit., c. 177.

¹⁷ Elias Bredsdorff, Hans Christian Andersen: The Story of His Life and Work, New York: Charles Scribner’s Son, 1975, p. 323.

¹⁸ Jackie Wullschlager, op. cit., p. 257–258.

¹⁹ Ibid., p. 256.

²⁰ Hans Christian Andersen, Dvylika iš pašto karietos, p. 31. (Toliau cituojant šį kūrinį nurodomas tik puslapis.)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 4 (72)