ANITA PAEGLĖ IR KALNAKOPYS

Anita Paeglė (g. 1956) – garsi Latvijos vaikų knygų dailininkė. Jos iliustracijos – kaip gyvybingas grūdas, kaip rafinuoto stiliaus baldas interjere. Kalnakopiai yra ir knygų dailininkai, ir leidėjai, ir skaitytojai. Šįkart ypatingo dėmesio sulaukė Rundalės rūmų direktorius Imantas Lancmanis (g. 1941). Jis, naujausios A. Paeglės knygos Rožių dvasia pagrindinis veikėjas, prisipažįsta, kad „jaučiasi taip, lyg būtų įkopęs į kalną“¹.

Įvadinės pastabos

Kiekvienas iš vaikystės prisimename kokią nors istoriją, kuri įstrigo žiūrinėjant, vartant, skaitant knygas. Bet pirmiausia mūsų atmintyje iškyla tos istorijos veikėjo vaizdas. Dažniausiai tai išmoningas įasmeninimas, įvaizdinimas: neaprėpiamo pasaulio dalelytė, padaranti tą pasaulį artimesnį, aiškesnį, suprantamesnį, o sykiu suteikianti jam naują matmenį. Tai lyg įspaudai atmintyje – simboliai, reprezentuojantys idėjas. Mūsų atsiminimų iliustracijų vaizdiniai gyvi – jie įsiterpia į gyvenimą, jie tarsi geri aktoriai, vaidinantys savo vaidmenis geroje pjesėje. Vaikai suasmenina ne tik gyvas būtybes, bet ir aplinkos daiktus, lėles, pačių išgalvotus, kasdieniame gyvenime pamatytus ar knygose išskaitytus personažus. Vaikų vaizduotėje jie atgyja, įsitraukia į jų gyvenimą. Dažnai tampa geriausiais draugais, su kuriais galima pasišnekėti; juos galima pamaitinti, pabarti, priglausti. Vaikai elgiasi kaip suaugusieji. Tai vaizduotės stebuklai. Vaiko vaizduotė – didžiausias stebuklas, tačiau kaip dažnai mes jos neįvertiname, užmirštame, kad tokia vaiko prigimtis. Vaikai gali šnekėtis su gėlėmis, supykti ant medžio šakų, už smėlinius ledus atsiskaityti akmenukų pinigais. Vaikai daug ką pastebi: vaizduotėje viskam suteikia naują prasmę ir įtraukia į savo gyvenimą. Kur visa tai dingsta vėliau ir ar tikrai dingsta? Ar gausiai iliustruota knyga padeda tai išsaugoti? Gal kaip tik priešingai – išblukina? Gal tikrai nereikia stengtis visko pateikti ant lėkštutės? Kas tokio yra tose iliustracijose, kurias pamėgstame iš pirmo žvilgsnio, kodėl įsidėmime būtent tas – kiekvienas vis kitas, – o atmintyje jos išlieka ryškios it vakar matytos? Tai regos ir vaizduotės fenomenas, vizualusis raštingumas (visual literacy) – tam tikri suvokimo gebėjimai. Šiuos dalykus tyrinėja psichologija, o dailininkai – tiesiog junta. Jie viską daro intuityviai, o mes tai vadiname talentu ar net genialumu. Dailininkas padaro taip, kad skaitytojas regi fragmentus, detales, niuansus, skiria griežtas, minkštas, pūkuotas linijas, įvertina žalią, mėlyną, melsvažalį, miglotą ar drėgną koloritą, pajunta blizgią, kietą, šaltą ar saldžią medžiagą. Vaizduotė budinama, ir galvoje bei širdyje gimsta vaizdas. Tekstas jau savaime yra regėjimas, bet atėjus iliustruotojui, arba, kaip sakydavo viduramžiais, iliuminuotojui – tai yra apšvietėjui, – uždanga atsiskleidžia, ir viskas atgyja. A. Paeglė – šiuolaikinė iliuminuotoja.

Kalnakopiai

Nors dabar vis daugiau kalbama apie bendradarbiavimą ir nepaprastą jo reikšmę (knyga – kolektyvinių pastangų rezultatas), jau kuris laikas matant pavyzdžius, kur ir tekstas, ir iliustracijos – vieno autoriaus darbas, tenka įsitikinti, koks tinkamas yra ir vieno žmogaus kelias. Viršūnėje visada stovi vienas. Kurgi tas vienas? 2012 m. Hanso Christiano Anderseno premijai (ji gyvuoja nuo 1956-ųjų, o iliustracijų kategorija atsirado 1966-aisiais) pirmąkart buvo pristatytas Latvijos atstovas, ir tai buvo dailininkė Anita Paeglė. Tada premiją gavo Čekijos iškeltas kandidatas Peteris Sísas. Šiandien jo pavardė puikuojasi 26 apdovanotųjų sąraše. Tai tikrai dėmesio verti pasauliniai klasikai: Maurice’as Sendakas (1970,  JAV), Klausas Ensikatas (1996, Vokietija), Tomi Ungereris (1998, Prancūzija), Anthony Brownas (2000, Didžioji Britanija), Wolfas Erlbruchas (2006, Vokietija), Jutta Bauer (2010, Vokietija), Rogeris Mello (2014, Brazilija). Kaip ir P. Sísas, visi jie pripažinimo sulaukė už ryškų ir savitą braižą. Jie ne tik vizualiojo pavidalo, bet ir turinio (pasakojimo, teksto) kūrėjai. Kiekvienas unikalus menine stilistika, originaliais siužetais ir visiems suprantamomis bendražmogiškomis idėjomis. Tokioms knygoms nereikia vertimo, nes jų turinys, ryškiai nacionalinis, sykiu yra tarptautinis, visuotinis, universalus. Ir vizualiai įtaigus. Sukurti tokią betekstę knygą ryžosi ir A. Paeglė. 2018 m. rudenį leidykla „Liels un Mazs“ planuoja išleisti knygą apie rožių dvasią – dailią mergaitę, kartkartėmis matomą Rundalės rūmuose.

Latvijos vaikų knygų iliustracijų kokybei didelę įtaką padarė, taip pat padėjo įtvirtinti beteksčių arba paveikslėlių knygų (200–800 žodžių) statusą pirmoji Rygos paveikslėlių knygų kvadrienalė „Iliustracijų byla“ (2014). Jos tikslas buvo paskatinti paveikslėlių knygos žanro plėtrą, aukštos meninės vertės paveikslėlių knygų sklaidą visame Baltijos šalių regione, diegti knygos kaip dizaino visumos sampratą, įtraukti jaunus, kūrybingus dailininkus į knygos meno procesus. Čia buvo galima išvysti, kaip gimsta knygos sumanymas, kaip jis rutuliojasi, kol į procesą įsitraukia kiti žmonės. Ne vienas kvadrienalės dalyvis tapo nuolatiniu „Liels un Mazs“ autoriumi. Nemažai jų buvo pastebėti ir pakviesti dalyvauti poezijos paveikslėlių knygelių serijoje „Bikibuks“. 2012–2017 m. „Liels un Mazs“ išleido 101 bikibuką. 78-uoju numeriu pažymėti A. Paeglės ir Janio Baltvilko Trys vabalai (2016).

Be pagrindinio – „Paveikslėlių dramblio“ – prizo, kvadrienalėje buvo teikiami penki „Pojūčių“ apdovanojimai. Tokių nominacijų iniciatorė 2008-aisiais buvo šių eilučių autorė. Numatyti atitinkami kiekvieno – regos, klausos, uoslės, lytėjimo ir skonio – pojūčio apdovanojimo vertinimo kriterijai. Pelnyti juos ne taip jau paprasta. Rungtis su visų taip pamėgtais ledais, kukurūzų spragėsiais ar elektronikos galimybių keliamų emocijų gama – tikras iššūkis. Čia reikia drąsos. A. Paeglės knygos visada pristatomos šiose kategorijose kaip skatinančios ypatingus pojūčius – jas knieti vartyti ir tyrinėti, jos skamba ir kvepia.

Štai Laurio Gundaro knyga Bambliukas Pipiriukas (Rīga, 2008). Ji išskirtinė ne tuo, kad Pipiriukas yra kvapusis pipiras. Nuostabiai kvepia pati knyga – kvapas tikras, grynas, aiškus. Tai karališkas dvelksmas, įkvepiantis pagarbą ir sukuriantis tam tikrą nuotolį. Knyga persmelkta žalio ir raudono kolorito – taip pat ir jos skirtukas, kviečiantis kuo greičiau vėl imti ją į rankas. Nemažas formatas, nemenka apimtis – tai tik padeda įtvirtinti pojūčius. A. Paeglės iliustruotas knygas norisi vartyti ilgai ir daug kartų. Tiesiog valgyti akimis. Šiuo požiūriu ypatingos visos jos iliustruotos knygos. Tikras džiaugsmas akims. Pavyzdžiui, Maros Cielenos Kai karalienė buvo Rygoje (2001) ir Du pasivaikščiojimai (2010), J. Baltvilko Katžirniai ir kurmiakarkliai (2014), Jurio Zvirgzdinio  Žiemos pasaka ir Miego pasaka (abi 2014). Dviejų pastarųjų knygų keliamus pojūčius subtiliai ir tiksliai aprašė Anetė Pinkė: „Kiekviena snaigytė čia stropiai nušešėliuota, ir netgi galima suskaičiuoti visus lokio kailio plaukelius. Jos piešiniai įsibrenda į tekstą ir tyliai jam atitaria, o kartais tampa svarbiausiais pasakotojais. Šilkinio „Galerie Art Silk“ popieriaus lapai yra virtę tamsia naktimi anapus jaukaus kambario lango ar balta užsnigtos Rygos tyla. Ir tiktai dar kartą skaitant pasaką paaiškėja, jog gurgždančio sniego kvapo ar gracingų avyčių judesių reikia ieškoti iliustracijose, ne tekste.“² Išskirtinė ir nedidelio formato knygelė Du pasivaikščiojimai, kur eilėraščių ir paveikslėlių dermė siūlo naują būdą mokytis raidžių ir skaičių. Juodai nupieštos raidės ir skaičiai nepaprasti – jie gyvi, erdviški, judrūs, iškalbūs. Švelnūs pereinamieji tonai ir įvairūs objektai glosto akį, skatina grįžti prie jų, žiūrinėti iš naujo, surasti, kas jau matyta, ieškoti sąsajų.

J. Baltvilko pokštų istorijos vaikams Katžirniai ir kurmiakarkliai – iššūkis vaizduotei. Nedidelė raudona knygelė – Anitos dovana Janiui Baltvilkui (1944–2003) septyniasdešimtojo gimtadienio proga. Joje įvaizdinti katžirniai, kurmiakarkliai, miglakiškiai, šiukšliavėžliai, kopūstplekšnės, vilkąžuoliai, sniegdrugiai ir plytuogės. Visos šios keistenybės turi ir lotyniškus pavadinimus, ir įtikinamą išorinį pavidalą. Pateikta vertingų patarimų (tai leidžia knygą laikyti būsimųjų gamtos tyrinėtojų įkvėpimo šaltiniu), kaip išsiauginti saldainių (ar pinigų). Vis dėlto tai saugotinų augalų ir gyvūnų knyga. Mažutė raudona knygutė kaip brangakmenis – graži, švari, spinduliuojanti.

Viršūnė

Iliustracijų originalų parodos tik patvirtina didžiulę vizualiojo knygos pavidalo svarbą. Pavyzdys – Bratislavos bienalės, kuriose eksponuojamos ir pačios knygos, taigi atspaudus galima sulyginti su originalais (nors vis dažniau tenka susitaikyti su skaitmeniniais atspaudais arba tiesiog skaitmena kurtais originalais). Baltijos regione reikšmingos Talino trienalės, kurių pavadinimas – „Paveikslėlių jėga“ (PILDI JÕUD), tai tikros knygų dailininkų šventės. Kiekvienas susitikimas su daugialypiais, savitais vaizdų pasakojimais dar labiau sustiprina įsitikinimą, kad vieno autoriaus knyga – idealus variantas. Kad viršūnėje yra vienas autorius. Šiuo atveju – dailininkas.

Į tokią viršūnę yra įkopusi ir A. Paeglė. Netrukus pasirodys jos sumanyta paveikslėlių knyga be teksto. Nors galima sakyti, kad ji jau yra. Sumanymas puoselėtas ilgus metus, o pastaruosius dvejus įtemptai dirbta. Taip atsirado dvidešimt dviejų paveikslėlių pasakojimas. Kas mėnesį – po paveikslėlį. Tai knyga apie Imantą Lancmanį – Rundalės rūmų valdytoją ir rodytoją, vizijos kūrėją, šio unikalaus istorinio ir kultūrinio objekto širdį ir sielą. Peržvelgdamas savo beveik pusšimčio metų veiklą Rundalėje, 2018 m. gegužę interviu jis sakė, kad jaučiasi tarsi įkopęs į aukštą kalną. Žiūrinėjant naujausią A. Paeglės knygą apima pojūtis, kad dailininkė kopė drauge su I. Lancmaniu, buvo greta jo, sapnavo tuos pačius sapnus. Pasakojimas vadinasi Rožių dvasia. Tai I. Lancmanio sapnas, kuriame atgyja įvairūs muziejaus daiktai. Jie padeda surasti unikalią, rūmų rožynui reikalingą rožę (Rose des Peintres), kuri čia augo anksčiau, bet kažkodėl nudžiūvo. Personažai leidžiasi į tolimą kelionę ir atgabena rožės kerelį, kurį laimingas rūmų šeimininkas pasodina parke. Čia reikia paminėti, kad A. Paeglės piešiniuose visada viskas tikra – iš natūros nusižiūrėti baldai, indai, audiniai, drabužiai ir, žinoma, žmonės – Gutenbergas (Juris Zvirgzdinis, Pelė, Taškas ir Gutenbergas), akademikas Janis Stradinis (Trys vabalai), Janis Baltvilkas (Katžirniai ir kurmiakarkliai), Anitos giminaičiai ir draugai (Žiemos pasaka), na, ir ji pati (Trys vabalai).

Rožių dvasioje veikia ne tik I. Lancmanis, bet ir hercogas Bironas. Viskas šiame vizualiajame pasakojime – beveik kaip gyvenime. Tik susitinka įvairūs laikai, šimtmečiai neturi ribų, o personažai – amžini. Į veiksmą įsitraukia hercogas Bironas, ant stalo stovi kompiuteris, bet greitojo susisiekimo priemonė čia yra kregždė. I. Lancmanis, įamžintas A. Paeglės talento, gyvuos ne vienos vaikų kartos vaizduotėje. Ši betekstė knyga supažindins mažuosius su juo – rūmų šeimininku, rožių mylėtoju, kuriam rūpi net menkiausios smulkmenos ir kuris apie kiekvieną daiktelį moka papasakoti didžiulę istoriją. Visa tai – jo asmenybė – ir yra kalnas, į kurį kopta tikslingai, atkakliai, dovanojant savo talentą, aukojant visą gyvenimą.

Berašant šį tekstą buvo nupiešta paskutinė iliustracija. Todėl buvo skaitoma iš originalų. Jie dar sykį patvirtino, kad vaikų knygų iliustracijos – nepriklausoma meno rūšis, atspindinti autoriaus individualų pasaulio matymą ir savitą patirtį. Dailininkas – pasaulio, savo šalies, savo gyvenamojo meto dalis. Tai liudija ir kūrybos tematika, ir atlikimo technika. Apžiūrinėjant jau išėjusius leidinius tenka pripažinti: kad ir kaip būtų pažengusios poligrafijos technologijos, vis vien galima teigti, kad originalo niekas neatstos. Žvelgdami į jį tarsi tiesiogiai bendraujame su pačiu autoriumi. Juntame jo fizinį, mentalinį ir dvasinį buvimą kaip n-tąjį matmenį, sukeliantį videoefektą. Viskas atgyja, viskas gyvena. Ypač A. Paeglės iliustracijose, nes iki šiol viskas piešiama ranka, akvarele (nors kompiuterio teikiamų galimybių kuriant knygos dizainą neignoruojama jau senokai). Bet pirmiausia atsiranda šimtai eskizų, paskui, piešiant originalą, kiekvienam dalykui surandamas prototipas – realus daiktas, būtybė, vaizdo šaltinis. Tada viskas spalvinama nulinio, pirmo ar antro numerio teptuku, prie kai kurių vietų grįžtant nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Lygiai kaip I. Lancmanio veikla – žingsnelis po žingsnelio, kvadratinis centimetras prie kvadratinio centimetro, kol susidaro kvadratiniai metrai ar kilometrai. Arba kalnai. Su viršūnėmis.

Mažmožių vertė

Dideli dalykai prasideda nuo mažų. Tai tik mastelio klausimas. A. Paeglės iliustracijose šimtai mažmožių vaidina svarbų vaidmenį. Formuoja veikėjų būdą, bendrą nuotaiką, apskritai pasakojimo turinį. Pelė mokosi skaityti (Pelė, Taškas ir Gutenbergas); katino išdaigas stebi sraigiukas ir bizz bizz boružėlė (Māra Cielēna, Miau ir Murr, Rīga, 2005); nuo vienos iš dvidešimt dviejų šimtakojo kojyčių nukrenta batukas; visų šešiolikos katinų ant jugendo stiliaus pastato Alberto gatvėje stogo vis kitoks snukutis, uodega, drabužis ir charakteris (Māra Cielēna, Laikrodžių naktys, Rīga, 1997). Savo veikėjų Anita ieško artimoje aplinkoje – visur. Jais tampa seni, gerai pažįstami daiktai, antikvariniai baldai… Ji randa jų sode, žiede, po lapu, žolėje, rasos lašelyje… Jie gyvena mieste, ant stogo, ties varteliais ir kieme, jie slepiasi lietvamzdžiuose ir atsispindi balose, skraido naktimis, miega žiedo šešėlyje… Visi objektai šiuose mažyčiuose šedevruose gyvena savo gyvenimą. Dailininkės sukurti veikėjai – vieniši ir labai bendruomeniški, gudrūs ir patiklūs, sukti ir naivūs, tvirti ir vaikiški. Nebepataisomi, nebepakeičiami, tačiau – tobuli.

Dailininkė žino, ką nori pasakyti, žino, kur ko ieškoti – savyje, gelmėje, tame milžiniškame pojūčių kraityje, kauptame jau nuo ankstyvos vaikystės. Ten atsiminimai, kvapai, garsai. Ten neatkartojamas senovės spindesys, gaivi vėsa, kvapnus prisilietimas. Tobula kiekviena linija, kontūras, siluetas, proporcijos – visuose piešiniuose. Praeitis tampa ateitimi, plokštuma – gelme, šiluma – vėsa, rasos lašelis – ežeru. Po kiekvienu apsiaustėliu plaka širdis, visos lūpos mąsto, akys girdi, o rankos pasakoja. Visa, kas subtiliai, filigraniškai išvedžiota rankraštyje, – tikra ir genialiai paprasta. Smulkučių potėpių begalybėje ir akvarelinėje skaidrumoje atsiskleidžia sielos virpesiai. Dvasios būvį išduoda pozos ir gestai, būdo keistybes – subtilūs siluetai, o impulsyvius judesius perteikia drabužių klostės. Dailininkės herojai – absoliučiai unikalūs, nepakartojami, kartais įžūlūs, o kartais drovūs. Visiškai nepriklausomi – galima sakyti, tokie pat originalai kaip kiekvienas iš mūsų.

Šuniukas ir vilkas, ančiukas ir žiurkė, žvirblis ir šarka, katės ir kačiukai – visi žino savo vertę, visi yra įsitikinę, kad vykdo ypatingą gyvenimo užduotį. Dažnai nė patys nežino, kokie jaudinamai natūralūs jie yra, nemato, kad kažkas juos stebi, neįsivaizduoja, kaip kartais juokingai atrodo. Jie tinginiauja ir išdykauja, jų šitiek daug – tikrai kaip gyvenime, kaip pasaulyje, pilname keisčiausių didelių ir mažų būtybių, pasaulyje, kuriame visi daiktai yra gyvi ir alsuoja, o abstraktūs pojūčiai įgauna konkrečią išraišką. Jie pasiruošę kalbėtis, pasiruošę pozuoti, pasirengę atverti slapčiausias sielos kerteles. Pasiruošę sustingti, kad Anita spėtų juos įamžinti.

Biografiniai duomenys

Kad vaikų knygų grafika – A. Paeglės pašaukimas, paaiškėjo dar jai besimokant Rygos Janio Rozentalio meno mokykloje. Niekas nepasikeitė ir vėliau, studijuojant Latvijos dailės akademijos Grafikos skyriuje. 1980-ųjų diplominis darbas – oforto technika atliktos iliustracijos (P. Upītis, Vilnyčio kelionė į rytus, Rīga, 1981). Vėlesniais metais susiformavo savitas braižas: tikslus piešinys, subtiliai niuansuoti akvarelės potėpiai. Per trisdešimt aštuonerius metus iliustruotos 35 knygos, surengta 18 personalinių parodų, dalyvauta 20-yje grupinių parodų. Be knygų iliustracijų, minėtini kiti gausūs darbai – iliustracijos vaikų žurnalams, atvirukai, pašto ženklai. Pastaraisiais metais itin sėkmingai darbuotasi kuriant Latvijos banko proginių monetų dizainą (http://www.anitapaelge.com).

A. Paeglės nuopelnai vaikų knygos menui įvertinti įvairiose nacionalinėse ir tarptautinėse parodose bei konkursuose. Ji dalyvavo Vilniaus tarptautinėje knygos meno trienalėje (1987, 1990), Bratislavos (Slovakija) iliustracijų bienalėje (1999, 2001, 2015), Talino (Estija) iliustracijų trienalėje „Paveikslėlių jėga“ (2003, 2006, 2009; 2003 m. – diplomas už Maros Cielenos knygos Kai karalienė buvo Rygoje iliustracijas), Europos iliustracijų bienalėje Japonijoje (2001). A. Paeglės iliustruotos knygos eksponuotos Bolonijos, Frankfurto, Miuncheno, Prahos knygų mugėse. Ji surengė 20 personalinių parodų Latvijoje, Čekijoje, Estijoje, Italijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Vengrijoje. 2012 m. dailininkė buvo pristatyta prestižinei H. Ch. Anderseno premijai, o 2013 ir 2014 m. – Astridos Lindgren premijai. Nuo 1992-ųjų A. Paeglės darbai nuolat įvertinami nacionaliniuose ir tarptautiniuose (Baltijos šalių) konkursuose. Ji apdovanota įvairiais prizais Gražiausių latviškų knygų ir „Aukso obelies“ konkursuose. Jai buvo paskirta „Jaunėlio“ premija, Indrikio Zeberinio premija, „Pavasario“ premija, dukart – Janio Baltvilko premija, taip pat kiti apdovanojimai.

Reikšmingas įvykis ne tik A. Paeglei, bet ir apskritai Latvijos vaikų knygos meno istorijai – jos personalinė paroda „Tylos orkestras“ Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2006 m. Knygų menui skirtos parodos retai rengiamos didžiuosiuose muziejuose. 2008 m. ši paroda buvo įtraukta į Rusijos nacionalinės bibliotekos 200 metų sukakties kultūrinę programą ir eksponuota Sankt Peterburgo nacionalinėje bibliotekoje. Meno kritikas ir kuratorius Nikita Skorodumovas A. Paeglės kūryboje įžvelgė renesansinę eleganciją, rytietiškų miniatiūrų subtilumą, Vienos fantastinį realizmą ir vokiečių romantikų idėjų tąsą. „Goethe yra kalbėjęs apie savo gebėjimą žvelgti į pasaulį akimis to dailininko, kurio paveikslus jis ką tik matė. Maždaug taip ir mes dabar žvelgiame į Rygą – tartum pro akinius, kuriuos mums įdavė Anita Paeglė. Ir turime jai už tai padėkoti.“³

2014 m. A. Paeglės nuopelnai vaikų knygos menui įvertinti aukštu Latvijos apdovanojimu – Dailės akademijos premija. Šį įvykį galima traktuoti kaip vaikų knygų iliustracijų kilstelėjimą į naują pakopą, suteikiant joms laisvojo meno statusą. Ta proga surengta retrospektyvinė dailininkės paroda „Stebuklingas pasakų sodas“ (2015). Joje eksponuoti ne tik A. Paeglės darbai, pradedant vaikystės piešiniais, taip pat iliustracijomis, sukurtomis dar mokykliniais metais, bet ir jų įkvėpimo šaltiniai – autorės pamėgti žaislai (ypač išskirtini meškiukai) ir įvairūs kiti daiktai. Tikra stebuklingo sodo atmosfera.

Pastaraisiais metais A. Paeglė dalyvauja įdomiuose tarptautiniuose projektuose. Įspūdingo užmojo Estijos dailininkės Viivės Nooros projektas „It’s Always Tea-Time“. Tai iliustracijų paroda, skirta Lewiso Carrollio Alisos 150-ajam gimtadieniui. Keliaujanti paroda prasidėjo 2015 m. Taline. Joje dalyvauja 72 dailininkai iš 18 šalių – kiekvienas pateikė po vieną darbą.

Vietoj išvadų Anitos Paeglės menas neturi analogų, lyginti galima nebent su senosiomis miniatiūromis, kuriose irgi užfiksuota akimirka: veiksmas vyko prieš tai, o po mirksnio vėl tęsis. Judesys nematomas, tiktai juntamas nelyginant vėjo dvelksmas. Kaip viduramžiais, kada senųjų kodeksų iliustracijos apšviesdavo tiek tekstą, tiek skaitytojo protą sukurdamos naują dvasinę tikrovę, taip ir dabar dailininkės personažai gyvena savąjį gyvenimą ir yra pasiruošę atskleisti nuostabių paslapčių. Jie yra aplink mus, jų giedrumas, spalvų ryškis ir linijų švara atveria vienintelę tiesą, giliąją esmę, neregimąjį turinį. Pati Anita sako: „Iliustracijomis aš kuriu savo pasakojimą. Apčiuopiu jį ir toliau plėtoju vaizduotėje. Tada galvoju, kaip žiūrės vaikai, kas ką galės įžvelgti. Aš kuriu savo pasakojimą, ir tai nuostabus laimės pojūtis.“⁴

^{_________________________________________}

¹ Imants Lancmanis, „Kultūras Rondo Rundāles pilī“, Latvijas Radio, 2018 05 24, https://latvijasradio.lsm.lv [žiūrėta 2018 05 25].

² Anete Piņķe, „Aitiņas un poniji“, Satori, 2015 01 19, https://www.satori.lv/article/aitinas-un-poniji [žiūrėta 2018 05 10].

³ Nikita Skorodumov, „The Magical World of Anita Paegle“, http://www.nlr.ru [žiūrėta 2018 04 15].

⁴ Andris Teikmanis, „Radīšanas brīnums Pasaku dārzā. Intervija ar Anitu Paegli“, 2015, http://www.anitapaegle. com [žiūrėta 2018 06 14].

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 3 (87)