LATVIŲ VAIKŲ LITERATŪROS VIRŠUKALNĖS

Latvių vaikų literatūros istorijos pradžia – XVIII šimtmetis. Apšvietos idėjų įkvėptas Baltijos vokiečių pastorius Gothardas Fridrichas Stenderis (1714–1796) parašo pirmąsias pasaulietinio turinio poezijos ir prozos knygas latvių kalba. Latvių valstiečiams prusinti jis parengia abėcėlę (Paveikslėlių abėcėlė, 1787), mokslo populiarinimo veikalą (Didžios išminties knyga apie pasaulį ir gamtą, 1796), iš vokiečių kalbos išverčia ir išleidžia pasakų ir apsakymų (Smagios pasakos ir apsakymai, 1766; Pasakos ir apsakymai, 1789), taip pat dainų (Naujos dainos, 1774; Dainų džiaugsmas I, II, 1783, 1785, 1789) rinkinių. G. F. Stenderis pirmasis „atkreipia latvių dėmesį į knygą kaip žinių ir malonumo šaltinį ir pamažu keičia įsitvirtinusią sampratą, kad knyga – tai religinių tekstų (giesmynai, pamokslynai, Biblija) sankaupa, Bažnyčios naudojama priemonė, pamaldų atributas“¹. G. F. Stenderio adresatas – ne vaikai, bet dėl autoriaus didaktinius sumanymus atliepiančio turinio ir formos tos knygos tiko skaityti ir vaikystėje.

XIX a. palikimas

XIX amžiuje kelią originaliajai latvių vaikų literatūrai grindžia kiti pasakų, apysakų ir romanų vertimai: Kristofo Reinholdo Girgensono (1752–1814) išverstas pirmasis romanas latvių kalba Robinzonas Krūzinis (Joachimo Heinricho Campės perkurtas Danielio Defoe Robinzono Kruzo variantas, 1824), Ansio Leitano (1815– 1874) išverstos vokiečių rašytojo Christopho von Schmido sentimentalios apysakos Grafienė Genovaitė (1845), Karvedys Eustachijus (1846), Pušiakalnio Rožė (1847) ir kt., Jurio Daugės (1835–1910) išverstas ir lokalizuotas padavimas Turaidos mergelė (1857) ir kt. Labai reikšmingos Jekabo Zvaigznytės (1833–1867) išverstos ir latviškam kontekstui pritaikytos brolių Grimmų ir Hanso Christiano Anderseno Pasakėlės vaikams (2 dalys, 1859, 1860), taip pat humoristinių apsakymų rinkiniai Apie malieniečius ir Apie Leiputrijos šalį (abu 1860), išsiskiriantys gražia kalba, lengvai skaitomi, buvę labai populiarūs tarp skaitytojų.

Reikšmingą įtaką latvių kuriamai literatūrai, taip pat ir vaikų, padarė tautosaka. Liaudies pasakų, padavimų, dainų, smulkiosios tautosakos, anekdotų motyvų, siužetų, veikėjų ir išraiškos priemonių aptinkama daugelyje iškilių latvių vaikų rašytojų darbų iki pat šių dienų.

XIX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje naujų impulsų latvių vaikų literatūros raidai suteikia Krišjanio Valdemaro, Krišjanio Barono, Jurio Alunano, Ačio Kronvaldo ir kitų jaunalatvių idėjos: tautinės savimonės žadinimas, latvių kultūros skatinimas, liaudies švietimo plėtra.

Vienas pirmųjų latvių tautybės poetų Ansis Lyventalis (1803–1878) parašo pirmą eilėraštį vaikams („Matysinis“, 1838), o Ernesto Dinsbergo (1816–1902) eilėraščių knyga Motina, eilėraštukai ir 12 paveikslėlių (1861) – pirmoji latvių originaliosios literatūros knyga vaikams.

Kaimo mokytojas E. Dinsbergas laikomas latvių vaikų literatūros pradininku. Jo indėlis gausus ir įvairus: poezija (reikšmingiausias rinkinys Gėlių puokštė, 1873), apsakymai ir pasakos (Po Kalėdų eglute, 3 dalys, 1866, 1872, 1890; Penkiolika pasakėlių su paveikslėliais, 2 dalys, 1862, 1870; Smagios pasakėlės ir apsakymėliai, 1882), romanas (Dėdės Tomo trobelė, arba Negrų gyvenimas Amerikos vergovinėse valstijose – Harriet Beecher-Stowe romano vertimas, 1863), pirmoji originali pjesė (Raudonoji paukštė ir Mėlynoji paukštė, 1878), įvairios kitos knygos.

XIX a. dešimtajame dešimtmetyje pasirodo nemažai meniškų kūrinių. Šiandien tai latvių vaikų literatūros klasika: Dokų Ačio (1861–1903) vaikystės prisiminimų vaizdeliai Mano gyvenimo rytmetis (1894), Rūdolfo Blaumanio (1863–1908) pasaka Velniukai (1895), Valdžio (1865–1934) vaikystės prisiminimai Staburago vaikai (1895), Janio Poruko (1871–1911) eilėraščiai ir apsakymas Mūšis prie Knipskos (1897), Sudrabų Edžaus (1860–1941) apysaka Kvaišas Dauka (1900) ir kt.

XX a. pirmosios pusės klasikai

XX a. pirmojoje pusėje sukurta iškilių visų rūšių ir žanrų vaikų literatūros kūrinių: poezijos (Fricis Barda, 1880–1919, Karlis Skalbė, 1879– 1945, Vilis Plūduonis, 1874–1940, Aspazija, 1865–1943, Rainis, 1865–1929, ir kt.), vaikystės prisiminimų (V. Plūduonis, Janis Jaunsudrabinis, 1877–1962, Ana Brigaderė, 1861–1933, Ernestas Birzniekas-Upytis, 1871–1960, Aspazija ir kt.), realistinės prozos (E. Birzniekas-Upytis, J. Jaunsudrabinis, Janis Gryzinis, 1900–1941, ir kt.). Aukščiausia literatūrinės pasakos viršukalnė – K. Skalbės pasakos. A. Brigaderė sukuria puikių pjesių-pasakų. V. Plūduonis, Rainis, Albertas Kronenbergas (1887–1958) rašo eiliuotas pasakas.

Latvių vaikų dramaturgijoje kone visais laikais vyrauja pjesės-pasakos. Anos Brigaderės Sprydyčio (1903), pirmosios didelės meninės vertės latvių pjesės-pasakos, veikėjas guvusis Sprydytis* populiarus ir šiandien. Latvijoje pasirodo vis naujų sceninių šios pjesės versijų, sukurti keli filmai, opera, baletas. Sprydyčio vardą regime namų, ansamblių, knygų pavadinimuose. Mažiukas, energingas, sumanus, su kastuvu ant pečių, jis ir vėl iškeliauja kasti lobio. Nuo jo neatsilieka kitų trijų A. Brigaderės pjesiųpasakų veikėjai: princesė Gundega (Princesė Gundega ir karalius Brusubarda, 1912), Maija (Maija ir Paija, 1921), karalaitis Briedis (Stebuklingoji Lolitos paukštė, 1926). Visi jie žengia tvirtai, pasitikėdami savimi – vesdamiesi paskui save ir dabartinius vaikus, skatindami juos susimąstyti apie amžinąsias vertybes. Rašytojos užmojis pačiai parašyti pjesę 1903 m. Kalėdų vaidinimui, o ne išversti kokią vokišką istorijėlę, kaip prašė užsakovas, įkvėpė ir kitus to meto rašytojus.

Visose A. Brigaderės pjesėse, naudojant tautosakos įvaizdžius ir motyvus, atskleidžiamas kelias į sielos darną – geresnį savęs ir pasaulio pažinimą, tikrųjų vertybių suradimą, išmintį, tvirtybę, atsparą. Sprydytis – mažas kaimo berniukas, našlaitis, kaip ir liaudies pasakų herojai, ieškantis laimės ir patiriantis įvairių išbandymų. Jis įveikia velnią ir pelno princesės ranką. Bet pamatęs, kokia ši išdidi, pasipūtusi ir klastinga, atsisako garbės, turtų ir grįžta namo. Kad namai ir yra tas laimės kraštas, veikėjas suvokia būdamas toli nuo jų. Namai neapsaugo nuo pasaulio, bet kaip gera į juos grįžti! Nors įdomu ir pasaulyje. Pjesė aktualumo nepraranda ir dabar, nes joje svarstoma apie namų ir išorinio pasaulio priešpriešą ir vienovę. Juk tik pažinęs pasaulį žmogus gebės įvertinti namus. Šiam mažajam veikėjui būdingas ne tik ryžtas, bet dar daug kitų vertingų bruožų, kurie jį padaro didelį. Tai nuoroda į aktyvią gyvenimo poziciją: gėrį reikia ginti, blogiui – priešintis. Liaudies pasakose kova su blogiu – neišvengiamybė. Sprydytis irgi neabejoja: reikia nepasiduoti Šykštuoliui, o su Nelabuoju – kautis. Išdrįsti ar ne, kovoti ar ne – tokių klausimų nekyla, išsyk aišku, ko imtis. Skaitytojams ir žiūrovams tai byloja apie aktyvaus santykio su pasauliu svarbą.

Karlis Skalbė – vienas žymiausių visų laikų latvių pasakininkų. Kritikai jį lygina su H. Ch. Andersenu, Oscaru Wilde’u. Jo pasaka Katinėlio malūnas (1913) 2014 m. televizijos projekte „Didysis skaitymas“ išrinkta mėgstamiausia latvių knyga. Baltasis katinėlis praranda, regis, viską – turtą (juodasis katinas klasta atima malūną), namus, šeimą (suaugusios dukterys nesuteikia pastogės), sveikatą (vaikai apmėto jį akmenimis ir kitaip kankina), bet išlieka geros ir tyros širdies. Galų gale jis prisiglaudžia pas nelaimingą karalių ir savo pasakojimu, romumu bei nuolankumu išsklaido jam liūdesį. Karaliaus paklaustas, kaip atmokėti skriaudėjams, katinėlis atsako: „Et, karaliau, aš blogo neatsimenu. <…> Kai aš elgetaudamas ėjau per pasaulį, lig valios patyriau skausmo. Kam dar jį dauginti? Geriau tegul džiaugsmo būna daugiau.“* Tokia dvasinė blogio įveika, gebėjimas išvengti smurto – didelė vertybė brutaliame šiandienos pasaulyje.

Vieno pačių iškiliausių visų laikų latvių literatūros klasikų Rainio vertinama ne tik filosofinė ir simbolistinė poezija ar dramos, bet taip pat poezija vaikams ir paaugliams (išleisti 6 rinkiniai, apie 280 eilėraščių). Ji patraukia paprastumu ir giedra, gebėjimu apie sudėtingus, rimtus dalykus kalbėti vaizdžiai, sykiu – paprastai, išmoningai, žaismingai, jaukiai.

Rainis – tikras eilėraščių rinkinių komponavimo meistras. Kiekvienas eilėraštis bendrame knygos kontekste įgyja papildomos įtaigos, o visi šeši rinkiniai – nenutrūkstamas bylojimas apie pasaulį. Dėmesys pažinimui ir vertybėms ryškus jau pirmajame rinkinyje Aukso sietelis (1920): čia skaitytojas – mažas vaikas – mokomas pamatyti pasaulio įvairovę ir grožį, gilintis į slėpinius, pajusti, apmąstyti ir suvokti, kas svarbu. Rinkinyje Gėlių langelis (1924) pasaulis pažįstamas toliau, pabrėžiama veiklos (žaidimo, fantazavimo) reikšmė, kalbama apie knygą kaip akiračio plėtėją ir apie namus kaip vertybę. Trečiame rinkinyje Vasaros princai ir princesės (1924) į pirmą planą iškyla vasaros, saulės, džiugesio motyvai. Ketvirtas rinkinys Lėlytė Lolytė (1924) – siužetinis eilėraščių ciklas apie mergaitę Laimutę ir jos lėlytę Lolytę, apie žaidimą, leidžiantį patirti realaus gyvenimo situacijas. Penkto rinkinio Paukštelis ant šakos (1925) akcentas – džiaugsmas. Džiaugsmas kaip vertybė ir asmenybę formuojantis veiksnys. Vaikas džiaugsmingai dalyvauja gamtos vyksme keičiantis metų laikams ir susipažįsta su elgesio normomis. Suaktualinamos dar reikšmingesnės vertybės, pabrėžiama mintis pasirengti gyvenimui, neretai išsakoma filosofinė išmintis. Paskutiniame publikuotame Rainio eilėraščių vaikams rinkinyje Saulutė ligoninėje (1928) kaip svarbiausia vertybė iškeliama kūryba. Tai siužetinis eilėraščių ciklas apie tai, kaip penki vaikai dešimt dienų ligoninėje praleidžia deklamuodami eilėraščius.

Šešiuose rinkiniuose, kiekviename atskirai ir visuose kartu, išmoningai pateiktas asmenybės tobulėjimo modelis. Jį sudaro: 1) nesiliaujantis aplinkinio pasaulio pažinimas; 2) nuolat papildoma vertybių sistema: atvirumas pasauliui; gebėjimas įžvelgti, išgirsti, apčiuopti, užuosti ir paragauti, kas gražu ir gera; pažinimas kaip pasaulio sisteminimas; gyvybė, gamta – esaties pamatas; šeima kaip meilės šaltinis; namai, Tėvynė – laimingo gyvenimo pagrindas; žaidimas, fantazija, džiaugsmas kaip būties apraiškos; darbas – fizinis, dvasinis, kūrybinis – žmogaus išlaisvintojas; kalba – vertybė, kertinis saviraiškos ir kūrybos akmuo. Rainis – pirmasis latvių poetas, taip plačiai ir giliai pažvelgęs į šias bendražmogiškas vertybes ir išdėstęs jas vaikams suprantama menine forma. Tai daryta išsikėlus tikslą formuoti mažojo žmogaus asmenybę kaip esminę vertybę.

Vaikystės prisiminimų knygos

Latvių literatūrai jau nuo pat pradžių būdingas žanras – vaikystės prisiminimai: vaizdeliai, apysakos, romanai. Jų ėmėsi beveik visi rašytojai. Vaikystės prisiminimų knygų ima rodytis antrojoje XIX a. pusėje. Pirmasis čia buvo J. Zvaigznytė (nebaigta apysaka Lyvų Adomas, 1870). Iki 1945 m. išėjo 12 reikšmingų veikalų. Minėtina J. Jaunsudrabinio Baltoji knyga (1921), A. Brigaderės trilogija (Dievas. Gamta. Darbas, 1926; Žvarbiuose vėjuose, 1930; Akmeniniame narve, 1933), E. Birznieko-Upyčio trilogija Jaunėlio dienos (Jaunėlis namie, 1922; Jaunėlis mokykloje, 1924; Jaunėlis gyvenime, 1924). Tai kūriniai, kuriuose atsispindi šeimos, giminės istorija, pavaizduota, kaip visuomeninė sankloda, aplinkybės, karai, revoliucijos ir kiti dideli politiniai įvykiai paveikia konkrečios šeimos, konkretaus žmogaus gyvenimą. Vyrauja kaimo vaizdai, valstiečių aplinka – dauguma rašytojų atėję iš jos. Miestiečio vaikystė ima atsirasti tik antrosios XX a. pusės ir vėlesniuose kūriniuose.

Daugumoje prisiminimų knygų į vaikystę, nepaisant šeimos skurdo, sunkaus darbo, painių politinių kolizijų, žvelgiama šviesiai ir nostalgiškai, kaip į idiliškos laimės metą. J. Jaunsudrabinio, A. Brigaderės, E. Birznieko-Upyčio ir daugelio kitų kūriniuose vyrauja optimistinė nuotaika, gyvenimo džiaugsmas ir energija. Centre pastačius vaiką konkrečiame laike ir erdvėje, atsiskleidžia plati, įvairialypė panorama. Vaiko paveikslu byloja du balsai: „aš“ kaip vaikas ir kaip jau suaugęs žmogus. Šiedu balsai pramaišiui ar vienas per kitą kreipiasi į skaitytoją ir pasakoja apie savitą pasaulį, tiek konkretųjį, tiek mitinį (šaknys, namai Tėvynė, t. y. būtinas žmogaus tapsmui pamatas). Grįžimas į vaikystę – savo istorijos aiškinimasis, sykiu ir tapatybės suvokimas. Taigi nestebina praeities idealizavimas, tradicinių vertybių – šeimos, gamtos, darbo, mokslo, patriotizmo ir daugelio kitų moralinių savybių – teigimas, nostalgiškos intonacijos.

Sovietinės ideologijos padariniai

XX a. penktasis dešimtmetis latvių vaikų literatūrai nepalankus: sovietinė okupacija, vokiečių okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Karui baigiantis daugiau kaip pusė rašytojų pasitraukia iš Latvijos ir kuria emigracijoje.

Pokario Sovietų Latvijoje pripažįstama ir skatinama tik realistinė vaikų literatūra. Pasirodo daug apsakymų ir romanų, vaizduojančių „tikrą“ gyvenimą, o literatūrinė pasaka, maginė ar mokslinė fantastika tarsi nė neegzistuoja. Prie komunistų partijos nuostatų, kad literatūra – ideologinė sritis, todėl pagrindinė jos užduotis – komunistinis ugdymas, derinamas ir vaikams bei paaugliams skirtų kūrinių turinys. Įsivyrauja „nekonfliktiškumo teorija“ – konfliktų užglaistymas ar visiškas jų nebuvimas, pasireiškiantis perdėtu optimizmu, paviršutinišku gyvenimo vaizdavimu. Palyginti su XX a. pirmosios pusės vaikų literatūra, visiškai pasikeičia darbo vaizduosena: klasikinėje latvių vaikų literatūroje pabrėžtas atsakomybės pojūtis, rimtas, pozityvus požiūris į darbą kaip gyvenimo pagrindą, o pokario literatūroje jis vaizduojamas supaprastintai – personažai greitai ir lengvai nudirba didžiausius darbus. Itin idiliškai vaizduotas kaimo vaikų gyvenimas – visus darbus jie padaro greitai, linksmai, tarsi be pastangų, lyg žaisdami.

Įdomu, kad ideologiškai prisodrintų knygų tiražai toli gražu ne patys didžiausi. Pavyzdžiui, knygos apie Leniną, pionierius ir Pavliką Morozovą buvo leidžiamos vidutiniškai 5 tūkst. egzempliorių, o štai latvių liaudies pasakos ir mįslės – 30 tūkst. egzempliorių tiražu. Tiesa, būta išimčių – J. Vanago Mažieji kolūkiečiai (1950) išėjo 20 tūkst. egzempliorių tiražu².

Gyvybingoji šeštojo–septintojo dešimtmečių kūryba

Kaip visoje Rytų Europoje, taip ir Latvijoje tada teko iš naujo įvertinti sovietmečio (1945–1990) literatūrą ir pripažinti, kad ne viskas, kas tada sukurta, yra blogai. Nemažai autorių tuo metu parašė kūrinių, vaizduojančių gamtos, fantazijų ar šeimos santykių pasaulį bendražmogiškų vertybių kontekste. Tiesa apie tuometį gyvenimą nepasakyta, bet humanistinės tos kūrybos nuostatos skatina kitaip žvelgti ir į sovietinį absurdą³. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos, o ypač septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje į vaikų literatūrą ateina autorių, kurie stengiasi labiau taikytis prie skaitytojų amžiaus ir interesų: Zenta Erglė (1920–1998), Dzidra Rinkulė-Zemzarė (1920– 2007), Ilzė Indranė (1927), Dagnija Zigmontė (1931–1997), Ana Saksė (1905–1981), Jazepas Uosmanis (1927–2014) ir kt.

Populiariausia paauglių knygų autorė beveik ketvertą dešimtmečių buvo Zenta Erglė, kartais lyginama su anglų rašytoja Enid Blyton. Nors jos kūriniuose daugybė sovietmečio realijų, jie tebekelia susidomėjimą. Rašytoja debiutavo 1956 m. apysaka Mūsų kiemo vaikai (pakartotinis leidimas 2006 m.). Vėliau pasirodė Tai bent vasara! (1959), Aš – nevykėlis (1962), Uno ir trys muškietininkai (1970) ir kt. Tai nuotykių apysakos, kurioms būdingi netikėti posūkiai, išradingos situacijos, išraiškingi dialogai. Z. Erglė parašė kelis detektyvus paaugliams (Paslaptingas radinys, 1980), vaizdavo vaikų ir paauglių santykius, paauglių ir jaunuolių jausmus (Tarp mūsų, mergaičių…, 1976; Be penkių minučių suaugusieji, 1983, „Jaunėlio“* premija; Išsaugoti meilę, 1987).

Septintajame dešimtmetyje suklestėjo dailininkės ir rašytojos Margaritos Starastės (1914–2014) talentas, džiuginantis skaitytojus iki šių dienų (pirmosios jos knygos pasirodė 1942 m.). M. Starastės sukurtų personažų įtaiga – jų geranoriškumas, teigiamos emocijos, geraširdis humoras, neblėstantis optimizmas. Svarbiausia išraiškos priemonė – personifikacija. Įvairiausi veikėjai – gyvūnai (kačiukas Miauklys, skruzdė, žiogas, peliukas, boružė, zylutė ir daug kitų), augalai (medžiai, grybai ir kt.), žaislai (lėlė Tincė, meškutis Urzgutis ir kt.), daiktai (gilės žmogutis Giliukas, imbierinis žmogutis Traškutis, pieštukas Raudonėlis ir kt.), taip pat pasakų būtybės (Burtų mergelė, laumelės, nykštukai ir pamėklės)  – smalsūs, veržlūs, entuziastingi. Jie darbuojasi ir išdykauja iš visų jėgų, mąsto ir kalba vaikiškai naiviai ir labai atvirai, nuoširdžiai rūpinasi namais ir vieni kitais (Giliukas, 1961; Pasakų abėcėlė, 1969; Tincė nori mokytis, 1969; Žiemos pasaka, 1972; Nepaprasta Raudonėlio kelionė, 1999, ir kt.). Pastaruoju metu M. Starastės kūrinių motyvais Latvijoje sukurti trys animaciniai filmai: „Giliukas“ (2010), „Raudonėlis“ (2013) ir „Traškutis“ (2014).

Tiek sovietmečiu, tiek atkūrus Nepriklausomybę gausiausias, turiningiausias, drąsiausias ir novatoriškiausias latvių vaikų literatūros žanras – poezija (Ojaras Vacietis, 1933–1983, Vytautas Liūdenas, 1937–2010, Maris Čaklajis, 1940–2003, Leonas Briedis, g. 1949, Arturas Guoba, g. 1932, ir kt.).

Latvių poezijos milžinas, ir vaikų poezijoje įveikęs savo meto suvaržymus, pakilęs aukščiau visų ribojančių reikalavimų, – Ojaras Vacietis. Šešioms jo poezijos vaikams knygoms – Dainelės apie… (1965), Suriškime uodegas (1967), Taškas, taškas, kableliukas (1971), Kišenė (1976), Aštuoni gyvūnai (1974), Svečių knyga (1988) – būdingas stulbinamai išmintingas gyvenimo dėsnių aiškinimas, jautrumas, muzikalumas, fantazijos ir tikrovės, žaismės ir rimtumo sandūra. Įsijaučiama į vaiko mąstymą ir suvokimą, viskas skamba natūraliai, gyvai, be jokios vaidybos ar pozos.

Iš O. Vaciečio poezijos nužengė keletas ryškių herojų – išpopuliarėjo ir iki šiol gyvuoja ne tik knygose. Vienas įspūdingiausių – naktį dainuojantis paslaptingasis Žirgas, laisvės ir kūrybinės dvasios simbolis:

Verksite ar juoksitės –

turiu žirgą, naktį suokiantį!

Be melodijos daina,

o ir žodžių ten nėra,

ir dainos jokios nėra,

net ir jokio žirgo – ne.

Vis dėlto labai paguos,

jeigu žirgas

uždainuos… (1980)

Latvių vaikų poezijos klasika tapo žaismingas O. Vaciečio eilėraštukas „Vienas keliu ėjo“:

Viens pa ceļu gāja,

Priekšā bija māja,

Iekšā kādu rāja,

Jo viņš nezināja,

Kur ir kreisā kāja,

Kur ir labā kāja.⁴

Eidamas keliu eilėraščio „aš“ prieina namą, kuriame kažkas kažką bara – už tai, kad šis neskiria kairės ir dešinės… Keistai ir netikėtai šio kūrinėlio likimas klostėsi sovietmečiu – jis palaikytas antisovietiniu. Poeto žmona Liudmila Azarova prisimena, kad eilėraštis parašytas „praktiniais sumetimais“ – mokant sūnų skirti kairę ir dešinę. Šešių eilučių kūrinys 1963 m. išspausdintas vaikų žurnale „Zīlīte“. O tada prasidėjo… Manyta, kad O. Vacietis specialiai parašė apie vieną iš „valdiškų namų“ – vadinamąjį kampinį namą Rygoje (KGB būstinę) arba apie partijos Centro komiteto būstinę. Partinėse ataskaitose teigiama, kad O. Vacietis kuria neleistinas potekstes, o šis eilėraštis – neabejotinai antisovietinis⁵.

Imantas Zieduonis ir bendraminčiai

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, šakojantis vaikų literatūros žanrams, įvairėjant tematikai, gręžiamasi į rimtesnę problematiką ir vertybių aktualinimą. Ateina naujų autorių: Imantas Zieduonis (1933–2013), M. Čaklajis (1940–2003), A. Guoba (g. 1932), Vikas (Viktoras Kalninis, g. 1939), Janis Baltvilkas (1944–2003), L. Briedis (g. 1949) ir kt. Modernėjančio gyvenimo tikrovė, vizualiosios kultūros įtaka, vertingų užsienio vaikų literatūros kūrinių vertimai skatina ieškoti būdų įveikti ideologines kliūtis ir stereotipus.

Ypač energingai darbuojasi poetas, rašytojas, publicistas Imantas Zieduonis – intelektualas, nerami siela. Jis pabrėžia vaikų literatūros reikšmę asmenybei formuotis, ragina nenuvertinti tokių žanrų kaip pažintinė literatūra ir komiksas. Jo indėlis į vaikų literatūrą – keturios literatūrinių pasakų knygos; kūrybiška laisvos dvasios skaitymo ir rašymo knyga priešmokyklinio amžiaus vaikams Pradžios knyga (1985); dvi pažintinės knygos (Kas yra kolūkis?, 1983; Aš ir pasaulis, 1993), kuriose enciklopediniai faktai supinti su filosofiniais pasvarstymais, žodžių žaismu, smagiais posmais. I. Zieduonio pasakoms (Spalvotosios pasakos, 1973; Paistymai ir pasakos, 1980, ir kt.) būdinga beribė fantazija, perkeičiantis žvilgsnis į pasaulį, paradoksų gausa, nonsenso poetika. Į aplinką siūloma pažvelgti kitomis akimis – taip išryškinami daiktų ir reiškinių tarpusavio ryšiai ir priklausomybė.

I. Zieduonio Spalvotosios pasakos – pirma latvių vaikų knyga, pelniusi tarptautinį pripažinimą, – 1976 m. ji apdovanota H. Ch. Anderseno diplomu ir įtraukta į IBBY Garbės sąrašą.

Vienas iš I. Zieduonio bendraminčių gyvenime ir literatūroje – Janis Baltvilkas, vienas žymiausių šiuolaikinių latvių vaikų rašytojų, tragiškai žuvęs 2003 m. Jo indėlis – maždaug 30 knygų vaikams: poezija, proza, pažintinė literatūra. J. Baltvilko stichija – gamta: paukščiai, gyvūnai, miškas. Gerai pasakė jis pats: „Aš – išeivis iš miško. Kartkartėmis bėgu į jį atgal.“⁶ Arba: „Jeigu Dievas nebūtų sukūręs paukščių, niekam nereikėtų vargti skaitant mano eilėraščius.“⁷ Profesionalaus gamtos tyrėjo žinios gražiai dera su jautrios sielos žvilgsniu, etinėmis nuostatomis ir puikia kalbine klausa. Jo kūriniuose atsiskleidžia vientiso, gamtiniais priežastiniais ryšiais susaistyto pasaulio vaizdas. Tarpusavyje susiję žmonės, gyvūnai, augalai. J. Baltvilkas nenaudoja gamtinių įvaizdžių, kad personifikuotų gėrį ir blogį, jo pasakose nerasime mielo kiškučio nei pikto vilko. Rašytojo etinis imperatyvas kitoks – gamta nemeluoja, taip pat ir jos neapgausi, kiekvienam čia skirta vieta ir vaidmuo, žmogaus pareiga tai suprasti, palaikyti, išsaugoti⁸.

Daug žinių teikianti gamtinė J. Baltvilko proza persmelkta atjautos ir atsakomybės suvokimo (Žemė duondavėlė, 1984; Brolis ąžuolas, sesuo liepa, 1985; Driežų pilis, 1998; Dvylika pasivaikščiojimų gamtoje, 1999; Žmogus ant žirgo, 2004, ir kt.). Gamtos vaizdai ir garsai, staigmenos ir atradimai, kalbiniai žaidimai, smulkiosios tautosakos šmaikštumas ir sąmojis – visa tai būdinga J. Baltvilko poezijai (Žalias pamiškės mažylis, 1979; Startos sniege, 1984; Kaip zylutė prie lango, 1987; Pelkės burtininkas, 1999; Velka vilkai malkas, 2003, ir kt.). Literatūrinių pasakų knygose (Pasakos apie pasakas, 1996; Plivija ir kitos pasakos, 2000) patenkame į slėpinių pasaulį, pajuntame stebuklo žavesį.

Iš J. Baltvilko pavardės kilęs žodžių junginys „Baltasis vilkas“ Latvijos literatūriniame pasaulyje tapo išminties, sąžinės, padorumo sinonimu. Tai nelyginant totemas. Ir pagerbiamas jis kasmet – liepos 24-ąją, rašytojo gimimo dieną. Nuo 2005 m. už nuopelnus vaikų literatūrai ir knygos menui skiriama tarptautinė (Baltijos regiono) Janio Baltvilko premija – įteikiamas „Baltasis vilkas“.

Naujieji laikai

Atkūrus Nepriklausomybę, Latvijoje suaktyvėjo vaikų literatūros kūrimo, populiarinimo, tyrimo ir skaitymo skatinimo procesai. Įtakos tam turėjo garsių ir populiarių užsienio knygų vertimai, taip pat Latvijos vaikų ir paauglių literatūros tarybos (IBBY Latvijos skyriaus) įkūrimas 1993 m. Labai reikšmingas tarybos bendradarbiavimas su kitų šalių (Estijos, Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Švedijos ir kt.) IBBY skyriais – vyksta parodos, konkursai, susitikimai, viešnagės, konferencijos, bendri projektai ir t. t. Prie vaikų literatūros ir knygos meno raidos prisideda įvairios Latvijos ir tarptautinės premijos, o visuomenės susidomėjimą didina skaitymo skatinimo programos. Sėkminga skaitymo skatinimo programa – „Vaikų, paauglių ir tėvų žiuri“. Ją inicijavo Latvijos nacionalinės bibliotekos Vaikų literatūros centras. Nuo 2002 m. visose Latvijos bibliotekose vaikai ir paaugliai balsuoja už, jų nuomone, geriausias knygas. Pastaraisiais metais į programą įtraukti ir tėvai. „Baltojo vilko knygos“ – ilgalaikė skaitymo skatinimo programa, apimanti įvairias iniciatyvas (Janio Baltvilko premija, „Baltojo vilko skaitymai“, įvairūs konkursai ir t. t.).

XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir XXI a. klesti poezija (Inesė Zanderė, g. 1958, Pėteris Brūveris, 1957–2011, Uldis Auseklis, g. 1941, Ieva Samauska, g. 1969, Karlis Vėrdinis, g. 1979, ir kt.) ir proza. Iš prozos žanrų išsiskiria literatūrinė pasaka, maginė ir mokslinė fantastika (Mara Cielena, g. 1954, Juris Zvirgzdinis, g. 1941, Maris Putninis, g. 1950, Laura Dreižė, g. 1990, Linda Nemiera, g. 1981, Ieva Melgalvė, g. 1981, ir kt.).

Viena garsiausių ir energingiausių šiuolaikinės latvių vaikų literatūros asmenybių – Inesė Zanderė, daugiau nei 40 poezijos (Vidus ir išorė, 2002; Limonadas, 2005; Jeigu tu paršelis, 2006; Vunderkindo metai, 2008; Lizė Analizė ir kiti ligoninės eilėraščiai, 2012, ir kt.), prozos (Sesuo ir brolis, 2006; Latvių žvėrys, 2009; Katino laisvadieniai, 2015, ir kt.), komiksų (Nelaimėlio Pingaus nuotykiai, 2006) knygų, taip pat scenarijų, libretų ir kitų kūrinių autorė. Didžiausios apimties jos poezijos knygos pavadinimas Vidus ir išorė tiksliai nusako žvilgsnio į pasaulį kryptį – pajausti, pagalvoti ir tai suprasti. Eilėraščiai, kuriuose dera humoras ir rimtumas, moko skaitytoją atidžiai pažvelgti į kiekvieno daikto, būtybės ar reiškinio išorinį pavidalą ir – lygiai taip dėmesingai – įsigilinti į jo esmę. Eilėraščiai ritmiški ir muzikalūs, jie skaitomi, skanduojami, dainuojami, menami kaip mįslės. „Man regis, kad viskas, ką galima sustruktūrinti, – tekstas, garsas, vaizdas, ornamentas, t. y. visa, iš ko susidėsto raštas ir ritmas, – padeda vaikams intuityviai pajusti, kad tvarka ir darna pasaulyje įmanoma. Teksto darna žmogui kužda, jog apskritai yra įmanoma ir prasmė.“⁹

Realų gyvenimą vaizduojančių apsakymų ir romanų šiuolaikinėje latvių vaikų ir paauglių prozoje gerokai mažiau. Pastebima tendencija gręžtis į vadinamąją kontroversinę problematiką (skurdas, alkoholizmas, narkomanija, smurtas, mirtis ir pan.) ir į istorines temas. Skaudžios vaikų ir paauglių problemos, vertybiniai orientyrai, tarpusavio santykių ir santykių su suaugusiaisiais painiava, paslaptingi nutikimai ir pastangos įminti istorijos mįsles sklandžiai pavaizduotos Mario Rungulio (g. 1950) apysakose (Dviveidis ir Keista kepurė, 2003; Kišenėse varlės kurkia, 2004; Širdelių salos, 2004; Sraigės kiaukutas, 2005; Netikėlis Alfredas, 2012; Šikšnosparnis, 2017, ir kt.). Išskirtinas istorinis detektyvas vaikams Lapių kalnelio mįslės (2014), kur pirmąsyk latvių paauglių literatūroje prabylama apie latvių partizanų kovas po Antrojo pasaulinio karo, taip pat intriguojantis vaiduoklių istorijų rinkinys Pasivaikščiojimas po mirusiųjų miestą (2016).

Latvijoje vaikų literatūra visada laikyta bendrosios literatūros dalimi. Vis dėlto kai kas į ją žvelgė kaip į antrarūšę, ne tokią reikšmingą. XX a. devintajame dešimtmetyje vaikų literatūros statusą kilstelėjo aktyvi I. Zieduonio ir jo bendraminčių veikla. Šiandien, XXI a., platesnės visuomenės dėmesį atkreipia skaitymo skatinimo programos ir tarptautinio bendradarbiavimo projektai. Apskritai reikėtų pasakyti, kad, tęsdama geriausias klasikinės vaikų literatūros tradicijas, dabartinė latvių vaikų ir paauglių literatūra stengiasi neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų. Kiekvienam laikotarpiui būdinga tam tikra tematika, bet kai kurios temos universalios. Aktualios jos ir dabar: gamta, darbas, istorija, kasdienio gyvenimo nutikimai šeimoje ir mokykloje. Tokios bendražmogiškos vertybės kaip darbas, gyvybė, namai, šeima, meilė, draugystė tebėra svarbios ir dabartiniams knygų vaikams autoriams.

_____________________

¹ M. Grudule, „Gotharda Frīdriha trīssimtgade“, Latvju Teksti, 2014, Nr. 6 [22], lpp. 38.

² L. Veinberga, „Bērnu daiļliteratūra Latvijā pēc Otrā pasaules kara – viens no sovjetizācijas instrumentiem“, in I. Brikše (red.), Agora 3. Pēckara Latvijas cilvēklaiktelpa ≠ staļinisms, Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 2005, lpp. 208–209.

³ S. Tretjakova, I. Stikāne, I. Zandere, Zirgs, kas naktī dzied: bērnu literatūra Latvijā, Rīga: Latvijas Bērnu un jaunatnes literatūras padome, 2006, lpp. 11.

⁴ O. Vācietis, Kopoti raksti, 9. sējums Dzejoļi bērniem. Satīriskā dzeja. Proza, Rīga: Karogs, 2001, lpp. 63.

⁵ L. Azarova, „Nu Latvija atkal ir bebru valsts. Ludmila Azarova atbildēs Mārim Čaklajam“, Karogs, 2003, Nr. 10, lpp. 32–33.

⁶ G. Daija, „Intervija ar J. Baltvilku“, Sestdiena, 1991, 2. nov., lpp. 13.

⁷ G. Bērsone, „Pasauļu izvēlēšanās“, Literatūra, Māksla, Mēs, 1997, 18.09.–25.09, lpp. 11.

⁸ S. Tretjakova, I. Stikāne, I. Zandere, op. cit., lpp. 21.

⁹ D. Jaunupe-Bargā, „Grāmata dod iespēju sarunai. Saruna ar Inesi Zanderi un Alīsi Nīgali“, http://www.satori.lv/ article/gramata-dod-iespeju-sarunai, 2013 [žiūrėta 2018 06 06].

______________________

* Sprindžiukas, Mažylis; lietuviškuose šio kūrinio vertimuose – Nykštukas. – Vert. past.

* Vertė Renata Zajančkauskaitė. – Vert. past.

* „Jaunėlio“ premija įsteigta 1982 m. ir iki šiol kas dveji metai skiriama už geriausią vaikų knygą. Laureatas skelbiamas balandžio 6-ąją, rašytojo Ernesto Birznieko-Upyčio, Jaunėlio personažo kūrėjo, gimimo dieną. – Aut. past.

Žurnalas „Rubinaitis“ 2018 Nr. 3 (87)