Pasivaikščiojimas po mirusiųjų miestą  (ištraukos)

Davio pasakojimas

Vienas mokslininkas gavo kvietimą dalyvauti konferencijoje, vyksiančioje tolimoje šalyje, negirdėtame mieste, kur jis niekada nebuvo lankęsis.

Norėdamas apie tą neaiškią, tolimą vietovę sužinoti daugiau, mokslininkas sutiko.

Konferencijai pasibaigus, mūsų mokslininkas pasiliko ten dar kelioms dienoms, kad viską apžiūrėtų.

Didžiulį nepažįstamą miestą išvažinėjęs ir išvaikščiojęs skersai išilgai, turistiniame plane jis pastebėjo tramvajaus liniją į patį atkampiausią rajoną. Susidomėjo ir nusprendė nuvykti.

Kelionė į miesto pakraštį užtruko. Tramvajus žvangino bėgius, garsiai džerškėjo, stotelėse išlipdavo ir įlipdavo keleiviai. Pamažu gatvės ėmė siaurėti, daugiaaukščius mūrus pakeitė žemesni pastatai, asfaltą – apvalūs grindinio akmenys.

Galų gale tramvajus apsuko nedidelį ratą ir sustojo galinėje stotelėje.

Išlipęs mokslininkas siaura gatvele, vingiuojančia palei mažus namukus, pasuko prie upės, o ten netekęs žado sustojo.

Miestas toli gražu nesibaigia! Upė, iš kurios vyniojasi lengvas garas, – tarsi riba. O anapus dar vienas rajonas – į miglą įsisupę namai ir gatvės. Visai netoli – tiltas. Nė akimirkos nedvejodamas mokslininkas žengė juo. Kuo labiau tolo nuo vakaro saulėje džiaugsmingai spindinčių spalvotų namukų, tuo labiau viliojo vaiduokliška migla kitame krante, ir jokių abejonių, kad gal reikėtų sukti atgal, nekilo.

Tiktai atsidūręs ten jis atsitokėjo, kad šis rajonas negyvenamas.

Namai abiejose gatvės pusėse į nepažįstamą praeivį dėbsojo aklomis langų akimis – gal rėmai buvo be stiklų, o gal juos dengė storas dulkių sluoksnis.

Iš retų, kažkada tarp pastatų žaliavusių medžių buvo palikę baugūs kamienų ir šakų skeletai.

Bet visa tai galėjai matyti tik priėjęs labai arti. Toliau viską gaubė tiršta migla, galbūt vienintelė gyva šiose apylinkėse, – ji driekėsi mutulais, tai atidengdama šiek tiek erdvės, tai vėl priglusdama prie mokslininko savo drėgnu ir kažkokiu lipniu alsavimu.

Migla už keleivio nugaros vis tirštėjo, todėl beliko žengti pirmyn. Taip jis priėjo kryžkelę ir pamatė tramvajaus bėgius.

Šis atradimas mokslininką privertė susimąstyti.

Jeigu šmėkliškasis rajonas, kuriame jis atsidūrė, būtų miesto dalis, į jį būtų įmanoma atvykti tramvajumi. Vadinasi, jis pakliuvo kažkur kitur – į tokią vietą, kuri žemėlapiuose nepažymėta, bet kiekvienas čia gali ateiti… Ar visi iš čia gali išeiti, jis abejojo.

Dar kiek paėjęs bėgiais į priekį, mokslininkas išvydo tramvajaus stotelę su tamsiu, nudrengtu suoliuku.

Staiga pajutęs baisų nuovargį, jis atsisėdo. Tiksliau, klestelėjo ir jau nebenorėjo niekur eiti, nieko ieškoti.

Drėgna lipni migla aplink jį sumutuliavo, o iš jos išniro tramvajus. Tik nebe tas jaukus ir mielas vagonėlis, garsiai bildinantis bėgius, su trenksmu atidarantis ir uždarantis lanksčias duris, kad išlaipintų ir įlaipintų keleivius.

Šitas juodas tramvajus, primenantis veikiau katafalką, beveik be garso atslydo prie stotelės ir lygiai taip pat tyliai atidarė duris.

Pirmiausia sėdintysis pastebėjo keistą numerį ant tramvajaus šono: 1932, tada klampi migla aplinkui vėl sumutuliavo, o iš jos labai pamažu žengė sena moterėlė su šviesia skarele. Kokia ji buvo nuvargusi ir viskam abejinga! Kiūtindama koja už kojos, lazdele pasiramsčiuodama, moterėlė prislinko prie tramvajaus ir lėtai įlipo. Vos tik durys be garso užsivėrė, ant tramvajaus šono, šalia pirmųjų keturių skaitmenų, atsirado kiti, ir dabar buvo parašyta: 1932–2014. Paskui tramvajus išnyko migloje.

Tik dabar mokslininkas suprato, ką reiškia tie skaičiai, o iš miglos išdygo kitas tramvajus.

Tada per suolelį, ant kurio sėdėjo mokslininkas, perskrido spalvotas sviedinys ir pro atdaras tramvajaus duris įriedėjo vidun. Tuoj pat atbėgo trumpakelnis berniūkštis ir paskui sviedinį įšoko į tramvajų. Durims užsidarius lygiai taip pat staigiai kaip ir anąkart, ant vagono šono pasirodė skaičiai: 2008–2014. Ir vėl tarsi ant paminklo kapinėse.

Kad ir kaip mokslininkas baiminosi kito tramvajaus, tasai nenumaldomai artėjo. Skirtingai nei anksčiau, išgirdo jį migloje dar iš tolo.

Mokslininkas mėgino guostis: „Juk aš dar ne toks senas kaip ta moterėlė balta skarele. Ir nežioplinėju kaip anas trumpakelnis berniūkštis.“

Bet tramvajus privažiavo ir sustojo. Pamatęs ant jo šono numerį, savo gimimo metus, mokslininkas pakilo nuo suolelio ketindamas bėgti. Bet jėgų nebeužteko, o tramvajus nematomom gijom traukė jį prie savęs. Kvietė.

Tą akimirką mokslininko jėgos išseko, ir jis klusniai įlipo į vagoną.

Durys tuojau pat be garso užsivėrė, o ant tramvajaus šono, šalia mokslininko gimimo metų, pasirodė dar keturi skaitmenys – jo mirties metai.

Kapinių varpas

Elizos ir Lizetės pasakojimas

 – Mūsų senelis jaunystėje, kai dar nebuvo mūsų senelis, vieną vėlų vakarą su draugu ėjo iš smuklės. Labai labai vėlai, – pradėjo Eliza.

– Gal jau vidurnaktį, o gal kelios minutės prieš, – patikslino Lizetė.

– Jie buvo įgėrę, todėl garsiai šnekėjosi apie šį bei tą, – tęsė Eliza.

Tik staiga senelio draugas pridėjo pirštą prie lūpų: „Tsss!“ ir nuščiuvęs mostelėjo į medžių guotą ant kalno. Visi vietiniai, aišku, žinojo, kad tame medžiais apaugusiame kalnelyje yra kapinės. Bet ne todėl senelio draugas nutilo pats ir tildė bendrakeleivį! Nuo kapinių kalno sklido duslus varpo garsas: dan, dan, dan…

– Vidurnaktis, o kapuose kažkas skambina! – Lizetė, sėdėdama prie židinio, paėmė nuo stovo žarsteklį ir keliskart iškilmingai tarkštelėjo juo per semtuvėlį: – Dan, dan, dan…

– Senelis ir jo draugas puikiai žinojo, kad taip vėlai kapinėse laidotuvių būti negali, todėl ir varpui nederėtų skambėti, bet jis skambėjo – tai be perstojo, tai su pertrūkiais: dan, dan, dan, – Eliza giliai įkvėpė rengdamasi pasakoti toliau. – Kas gi norėtų pusiaunaktį eiti į kapines, bet senelis su draugu nutarė išsiaiškinti, kodėl tas varpas skamba, ir šoniniu takučiu abu užlipo ant kalnelio.

Dan, dan, dan – duslus garsas juos kvietė vis arčiau, arčiau…

Čia reikia pasakyti, kad mūsų senelis vengė kapinių: kartą vaikystėje buvo jose labai išgąsdintas, nuo tada nenoriai dalyvaudavo net artimųjų laidotuvėse. Ką jau kalbėti apie vidurnaktį, girdint šiurpų varpo skambesį! Kapinės jam kėlė siaubą ir žadino nelaimės nuojautą.

– Kai senelis buvo pradinukas, – prabilo Lizetė, – vienas jo bendraklasis miške rado nesprogusį karo laikų patrankos sviedinį ir įmetė į laužą. – Čia Lizetė kelias sekundes patylėjo. – Žuvusį vaiką į tas pačias kapines ant aukšto kalno palydėjo visa mokykla. Paskui to vaiko suole niekas nebesėdėjo, draugai ten padėdavo gėlių.

Kadangi mūsų seneliui namo eiti tekdavo pro kapines, mokytojai jo prašydavo nunešti tas gėles ant bendraklasio kapo.

Bet vieną kartą senelis, pievelėje už mokyklos žaisdamas futbolą, užtruko ir kapinėse pasirodė jau gerokai sutemus.

Jam artėjant prie kapo, staiga nuo kauburio atsklido kimus balsas:

– Kodėl tu taip vėlai? – ir nuo žemės pakilo didžiulė, tamsi figūra…

Senelis nusviedė gėles, bet pabėgti neįstengė, nes iš baimės jam kojas pakirto. Gerai, kad nepabėgo, nes po akimirkos pažino, kad didžiulė, tamsi figūra – mirusio bendraklasio mama, apsirengusi gedulo drabužiais. Pasirodo, ji buvo suklupusi prie sūnaus kapelio.

Nuo to laiko mūsų senelis ir bijo kapinių, – baigė savo intarpą Lizetė.

Toliau pasakojimą tęsė Eliza:

– Taigi senelis su draugu įsibaiminę kopė į kapinių kalną išsiaiškinti, kodėl ten skamba varpas. O skambėjo jis beveik be perstojo: dan, dan, dan…

Takelis atvedė prie šoninių vartelių, ir jiedu įžengė į kapines. Duslus garsas talandžiavo vis arčiau, – Lizetė vėl trinktelėjo žarstekliu per semtuvėlį.

Draugas, puspadžiais girgždindamas kapinių žvirgždą, ėjo drąsiau, o senelis, stengdamasis žengti, ne, ne žengti, o slysti be garso, kaip katinas, sėlino iš paskos, nes jam atrodė, kad tuoj tuoj nuo kurio nors kauburio vėl pakils šiurpi juoda figūra ir kreipsis į jį. Ir šįkart tai nebus bendraklasio mama! Šįkart… Kas bus šįkart, senelis taip ir nespėjo sugalvoti. Koplyčia buvo jau visai čia pat, ir dan, dan, dan skambėjo beveik prie ausų.

Laimė, prie koplyčios durų degė spingsulė. Dar už kelių metrų buvo matyti irgi nelabai aukšta varpinė. O po ja stovėjo… į kapines netyčia užklydęs… margas jautukas… Užvertęs galvą, savo plačiu šiurkščiu liežuviu jis laižė nukarusią varpo virvę, todėl ir sklido tie dan, dan, dan!

Dabar Lizetė iš visų jėgų barkštelėjo žarstekliu į semtuvėlį, skelbdama, kad pasakojimas baigėsi.

Iš latvių vaikų poezijos

Māra Cielēna

Mamos vieta

Diena užgęsta tyliai,

Tamsa aplink palieka,

Staiga nutolsta viskas,

Mama tik savo vietoj.

Ką tik pleveno žiedas,

Jau vaisius – tvirtas, kietas.

Ir priartėja viskas,

Mama tik savo vietoj.

Kur vaikas nustraksėjo,

Grįš vyro žingsnis lėtas.

Mama tik savo vietoj,

Mama tik savo vietoj.

Uldis Auseklis

Kai man šalta

kalba kaip mama apglėbia

kai šalta

sušildo

tylus jos latviškas balsas

kaip senelė gimtinė

arbatos užkais

ir iš pirštinių skrynios

šilčiausias įteiks

glamonė tyli

kalbõs ir gimtinės

tik mama ir senelė

taip apkabina

Lietuvių ir latvių bitės

Rytą

grikiuos prie Ritės

lietuvių ir latvių

suskrenda bitės

visą dieną

grikiuos prie Ritės

susidūzgia lietuvių

ir latvių bitės

vakare

nuvargę vienos ir kitos

užsnūsta lietuvių

ir latvių bitės

lieka mėnuo ir griežlės

grikiuos prie Ritės

miega lietuvių

ir latvių bitės

Spalvos

kokios spalvos Latvijai tinka?

Baltos

žiemą sako zuikiai

žalios ir violetinės

skelbia šlaito berželiai pavasarį

mano visos spalvos septynios

vasarą girias vaivorykštė

visos auksinės

rudenį priduria gervės

kokios spalvos netinka?

Juodos

sakau aš kai liūdna mamytei

pats slapčia braukdamas ašarą

Eilėraštis apie vėliavą

balta

senelės plaukų sruoga

balta sruoga –

vėliavos vidury

baltai rožės žydi

mamytės daržely

baltai –

vėliavos vidury

baltos mintys

tėvo barzdą apkrenta

baltos –

vėliavos vidury

visas baltumas

vėliavos vidury

o aplinkui srautas galingas

gyvybės spalvõs

Rygos gaidelis ir vėjas

bažnyčios bokšte gaidelis

argi ramiai sau tupi?

ne diriguoja vėjui

kurs aplink ūkauja

taip sumaniai diriguoja

kad aprimsta šėlstantis vėjas

ir staiga jie tartum broliai

apsikabinę susėda

saulė ima vartytis kūliais

aš vienmarškinis lekiu

ir abiem broliams

akį pamerkti galiu

Kārlis Vērdiņš

Tėtis – vairuotojas

Oi, kaip pikta mums išties –

stovim vidury grūsties.

Tėtis burtų žodį taria:

„Kur lendi, paika avele?“

„Žąsine, mane praleisk!“

„Karve, spausk greičiau, nedelsk!“

„Juk žalia šviesa, žioply!“

„Dink man iš akių, kvaily!“

Tėtis rėkia, tėtis baras,

nes į darbą pavėlavo.

Iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis

_____________________

* Spausdiname dvi istorijas iš Mario Rungulio knygos Pasivaikščiojimas po mirusiųjų miestą (2016) ir pluoštelį latvių poetų eilėraščių, kuriuos parinko ir žurnalui pasiūlė vertėjas Audrius Musteikis. Istorijų kontekstas toks: rengdamiesi mokyklos projektų savaitei, šeštaklasiai vieni kitiems pasakoja šiurpes ir juokingus nutikimus. Pasakojimai paremti folkloro siužetais, užrašytais įvairiose Latvijos vietose praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje. Knyga prasideda Davio pasakojimu. Kitą istoriją seka seserys dvynės Eliza ir Lizetė. – Red. past.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 3 (87)