Vaikų literatūros kelias nuvingiavo į Britaniją
Birželio 28–liepos 8 d. vyko IBBY Lietuvos skyriaus organizuota kelionė „Britų salynas: senoji literatūrinė Anglija ir kultūrinis Velso kraštovaizdis“. Tai buvo jau šeštoji IBBY kelionė ir penktoji, vadovaujama Manto Karvelio. Mantas – ne tik profesionalus kelionių gidas, neišbandytų maršrutų ir programų įgyvendintojas, bet ir vertėjas, iš švedų ir anglų kalbų išvertęs 34 knygas, iš kurių bent pusė skirtos vaikams ir paaugliams.
Anot tikrų keliautojų, kelionės ne tik pažadina sielą, paveikia jausmus ir nuspalvina pasaulį naujomis spalvomis, bet ir sustiprina bendrystės pojūtį. IBBY kelionės – vienas keisčiausių ir maloniausių nuotykių, kokius tik gali patirti IBBY nariai. Kai 2017 m. keliaujant po Šveicariją pasigirdo siūlymų keliones rengti kasmet, atrodė, kad tai vargiai įgyvendinama. Bet nesinorėjo slopinti žmonių entuziazmo, nenumaldomo jų polinkio į dromomaniją, tad ryžomės rizikuoti ir pasirengti kelionei greičiau, nei įprasta.
Pasufleruotas žodis „Didžioji Britanija“ pasirodė tinkama naujosios kelionės kryptis. Netrukus suformuluotas ir kelionės tikslas – aplankyti ypatingas šios unikalios šalies vietas, prisiliesti prie anglų literatūros, prie senų akmeninių, vijokliais apaugusių namelių, midsomeriškų gėlynų, pažvelgti į tūkstantmečius formuotą britų gyvenimo būdą, pajusti senųjų laikų dvasią. Sudaryti maršrutą ir parinkti lankytinas vietas buvo išties nelengva. Negalėjome keliauti ištisą mėnesį, teko atsisakyti minties aplankyti Škotiją, bet patvirtinti originalios kelionės programą ir įsitarpuoti į naujo sezono „Novaturo“ tinklelį suspėjome!
Išbandyti save kelionėje maršrutu Vilnius– Briugė–Kalė–Doveris–Kenterberis–Ročesteris–Vindzoras–Oksfordas–Stratfordas prie Eivono–Pajūrio Bartonas–Biburis–Batas–Kardifas–Herefordas–Hay on Wye–Aberistvitas– Konvis–Holivelis–Česteris–Darsberis–Ežerų kraštas–Niukaslas prie Taino–Amsterdamas– Vilnius ryžosi 46 keleiviai: 31 IBBY narys ir 15 jų artimųjų, draugų, bičiulių. Vienuolikos dienų kelionėje nuvažiavome per 5 000 kilometrų autobusu, plaukėme keltais Duvro sąsiauriu ir Šiaurės jūra, kirtome net aštuonias šalis: Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Angliją, Velsą ir Škotiją.
Norint išvardyti, ką pamatėme, reikėtų perrašyti visą ilgą kelionės programą. Aplankėme per trisdešimt labiausiai vertų pamatyti Anglijos ir Velso objektų. Važinėjome siauriausiais senosios Anglijos keliukais, klaidžiojome, strigome kalnuotose ir miškingose vietovėse… Apvaikščiojome tradicinius angliškus kaimelius ir istorinius miestelius Biburį ir Pajūrio Bartoną, braidėme po Kardigano įlanką, plaukėme didžiausiu Anglijoje Vindermero ežeru, kurio pakrantės mums atstojo neaplankytąją Škotiją… Stebino baltosios Doverio uolos, didingi Kenterberio, Herefordo šventovių statiniai, 50 metrų ilgio Šiaurės angelo skulptūra, ištisos pievos rusmenių ir ožkarožių. XI a. įkurto Oksfordo universiteto pastatai užbūrė išskirtine architektūra, o pasisėdėjimas angliškoje aludėje „The Eagle and Child“ sugrąžino į laikus, kai čia lankėsi Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas ir Clive’as Staplesas Lewisas. Neplanuotai mūsų programoje atsiradęs Vindzoras, kur įsikūrusi viena iš oficialių karališkosios šeimos rezidencijų, greitai leido patirti, kad karališkoji šeima Britanijoje tikrai populiari, – jos narių atvaizdai ar įvairūs susiję užrašai puikavosi ant kiekvieno pastato, vitrinos, puodelio, šaukštelio… O kokios gražios ir paslaptingos Kardifo ir Konvio pilys! O Česteris su fachverkiniais baltos ir juodos spalvų namais, kurių dauguma statyti karalienės Viktorijos valdymo metais, nors atrodo tarsi iš viduramžių išplaukę. O dar vienu iš elegantiškiausių miestų laikomas Batas su terminiais šaltiniais ir romėnų pirtimis. Nors išskirtinę miesto eleganciją čia menkai tejutome, užtat išdidžiai pasėdėjome tuščiame miesto stadione…
Kai kelyje pasirodė dvikalbiai užrašai, supratome, kad įvažiuojame į Velsą, arba Cymru, senovinės keltų kultūros teritoriją. Velsas užbūrė vaizdais. Galima valandų valandas žiūrėti pro langą ir neatsigėrėti nuostabiu jo kraštovaizdžiu: kalnų grandinės, uolėtos pakelės, vešlūs slėniai, išraižyti gausybės akmeninių tvorų, ir avys. Nepamirštamą vakarą praleidome Kardigano įlankos pakrantėje įsikūrusiame Aberistvite, kurio krantinė su memorialu Pirmojo pasaulinio karo aukoms atrodė tarsi iš atviruko nužengusi. Vietinėje aludėje įsitikinome, kad velsiečiai karštai palaiko Anglijos futbolo komandą, o apie vidurnaktį surasta Velso nacionalinė biblioteka įtikino, kad kultūros politika čia kreipiama tinkama linkme.
Didžiojoje Britanijoje gyveno ir kūrė daugybė rašytojų, o mūsų kelionė iš esmės buvo literatūrinė pažintinė, tad aplankėme nemažai literatūrinių vietų, memorialinių namų, muziejų ir paminklų, literatūros ir skaitybos institucijų. Po netrumpų klajonių siaurais ir kalvotais Kento grafystės keliukais sustojome prie „Great Maytham Hall“ – namo, kuriame gyveno rašytoja Frances Hodgson Burnett. Jau iš anksto buvome susitarę, kad sodininkė atkels mums paslaptingojo sodo, įkvėpusio rašytoją sukurti to paties pavadinimo knygą, vartus, nors šiaip lankytojams jie atveriami vos kartą per mėnesį. Daugiametės gėlės, mirgančios pastelinėmis spalvomis, žydintys krūmai, vijokliai, fontanas ir žemos buksmedžių gyvatvorės… Angliško stiliaus sodas sužavėjo augalų gausa, darna ir paslaptingumu, o kartu – tvyrančia ramybe. Gal kiek sunkiau sekėsi įsivaizduoti šio sodo dvasią prieš šimtą metų, kai čia tikrai vaikščiojo pati žymioji rašytoja…
Ročesterio ir Stratfordo prie Eivono miestai alsuoja Charleso Dickenso ir Williamo Shakespeare’o ritmu – čia gausu vietų, susijusių su šių rašytojų gyvenimu ir kūryba. Lentelės ant namų, reklamų ir vitrinų detalės ir užrašai nuolat priminė, kad tai – didžiųjų anglų literatūros klasikų miestai. Deja, nepavyko pajusti Roaldo Dahlo dvasios: Dahlo muziejus atšaukė mūsų rezervaciją, o Velso sostinėje Kardife, kur žymusis vaikų rašytojas gimė, jo vardo aikštė prie Parlamento rūmų tomis dienomis buvo užstatyta laikinomis palapinėmis (matyt, ruoštasi kažkokiai miesto šventei). Užtat netikėtai maloniai mus sutiko Lewiso Carrollio gimtinė Darsberis. Visų Šventųjų bažnyčia ir prie jos besiglaudžiantis Carrollio centras net vėlų vakarą buvo atvertas lankytojams. Nors pastate nebuvo nė gyvos dvasios, galėjome apžiūrėti bažnyčią su vitražuose įamžintais Alisos Stebuklų šalyje personažais, apvaikščioti centro ekspozicijas, pasivaišinti arbata ir net apsipirkti krautuvėlėje, kruopščiai užrašydami perkamų suvenyrų pavadinimus ir įdėdami už juos pinigus į vokelį. Stebėtinas patiklumas. Bet malonus.
Diena Ežerų krašte buvo skirta vien tik paveikslėlių knygų kūrėjai Beatrix Potter, kuri paskutinius trisdešimt gyvenimo metų čia ūkininkavo ir paliko savo žemes Nacionaliniam fondui, dabartiniam kūrėjos palikimo puoselėtojui. Aiškiai per didelis buvo mūsų autobusas sukinėtis siaurais keliukais aplink Vindermero ežerą, kur Near Sawrey kaime – rašytojos namas-muziejus su sodu, Hawkshead kaime – Potter galerija, populiariausiame turistų centre Bowness-onWindermere – Potter kūrybos pasaulis.
Paskutinė literatūrinė stotelė buvo Niukaslas prie Taino, kur lankėme vaikų literatūros centrą „Seven Stories“. Tai pagrindinis Anglijos vaikų literatūros archyvų, tyrimų ir edukacijos centras, įsikūręs septyniuose namo aukštuose. Institucijos neremia valstybė, ji išsilaiko iš privačių rėmėjų lėšų, turi loterijos fondą. Pradžiugino anglų kolegų pasirengimas ir požiūris – pristatymo medžiaga buvo išversta ir į lietuvių kalbą, dalis knygų ir autorių – gerai pažįstami Lietuvos skaitytojams.
Niukasle prie Taino atsisveikinome su Britų salomis ir išplaukėme į žemyninę Europą. Visą kelionę žavėjo ir stebino britų tradicijos (kriauklės su atskirais karšto ir šalto vandens čiaupais, kasdien visiškai vienodi pusryčiai – su konservuotomis pupelėmis ir keptais pomidorais), konservatyvumas ir verslumas. Ne vieną sudomino idėja ir Lietuvoje sukurti ką nors panašaus į mažiausią Anglijos namą ar stebuklingą Vinifridos šaltinį, kur bilietas tekainuoja vieną svarą, o lankytojų eilė niekada nesibaigia…
Šeštoji IBBY kelionė nebuvo lengva. Bet ji buvo unikali ir paini – kaip ir pati Didžioji Britanija.
Roma Kišūnaitė
Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 3 (87)
