TAS KELIAS – IŠ KALNELIŲ
– Jūsų tėviškė – Kalneliai Rokiškio rajone. Prašom pasakyti, ar tai vietovardis, ar namų (sodybos) pavadinimas, duotas sekant latviškomis tradicijomis? Kodėl Kalneliai?
– Kalneliai – mūsų su seseria Margarita (Ritute) tėviškė ir gimtinė (brolis Raimundas gimė jau Juodupėje, kai Kalnelių nebebuvo). Ta dviejų galų troba statyta mūsų senelio (tėčio tėvelio). Ir senelis pats gimęs Kalneliuose, tik kitoje, senojoje, troboje. O Kalnelius įkūrė iš Latvijos atėję du broliai Kriškanai, Pėteris ir Juris: išplėšė lydimą, pasistatė trobą (tai buvę XIX a. antroje pusėje), įdirbo 30 dešimtinių žemės ir kartu ūkininkavo. Mano senelis Janis buvo Jurio sūnus. Kodėl Kalneliai (latviška sodybos vardo forma – Kalneļi)? „Sodyba pavadinta Kalneliais tikriausiai todėl, kad trobos iš tikrųjų buvo sustatytos aukštumėlėse“, – apžvelgdamas savo gyvenimą ir giminės istoriją senatvėje rašė mūsų tėtis Emilis Kriškanas.
– Tai Jūs – vienkiemio vaikas? Janis Jaunsudrabinis rašė: „Ek, kaip malonu ir linksma gyventi tame mažame pasaulyje.“ Kaip Jumyse sugyveno ir iki šiol sugyvena natūra ir kultūra?
– Natūros, matyt, būta daugiau, ir toks polinkis išliko. Kultūra Kalneliuose pirmiausia buvo vidinė – žmonių santykių, buities kultūra. Bet buvo ir skaitomos knygos, klausomasi radijo (baterijas įkraudavo pas kaimynus Milaknius, ant kurių trobos stogo sukosi vieno iš sūnų įrengtas vėjinis elektros malūnėlis).
Iš Kalnelių visi gražiausieji vaikystės prisiminimai. Daug laisvės, daug erdvės. Vienkiemis pamiškėje, bet ne prie pat miško. Sodas – juodųjų serbentų eilės ir avietynas – apsodintas gyvatvore (sidabriniais medeliais), kiemą nuo dirvono iš miško pusės skiria mėlynų alyvų krūmai, aukšta, tanki gelsvai baltų erškėtrožių siena, vešliai iškerojęs dekoratyvinis putinas (gulbinas), klėties gale didžiulė kupli liepa šakomis iki žemės, o trobos gale ąžuolas, senelio Janio pasodintas gimus mūsų tėčiui, beveik greta – ieva (tėvelio mama, senoji mamytė, kaip mes vadinome, buvo vardu Ieva), nuo ąžuolo šakos visą vasarą kabodavo mums sūpėklės; aplink namus buvo dar ir kitų medžių – klevas, uosis, dvi obelys… Mūsų namus nuo antros, dar aukštėliau stovinčios sodybos (Kalneliai buvo dveji namai, antrųjų paskutiniai savininkai buvo lietuviai Kanopai) skyrė slėsna drėgna pieva, pavasarį geltona nuo purienų, o vasarą violetinė nuo tankiai sužydusių gegužraibių žvakelių (mes jas vadinome tiesiog gegutėmis, glėbiais nešdavom namo ir merkdavom kambaryje). Pasirodo, tai orchidėjų šeimos gėlės. Kitos lietuviškos orchidėjos augo miške (einant link Čeičių kaimo) prie neužšąlančio šaltinėlio, aukštos, laibos, retai išsidėsčiusiais baltais žiedeliais, – jos man atrodė paslaptingos, niekur tokių neteko matyti. Per žiemos šalčius, kai net mūsų šulinys užšaldavo, vandenį iš šito šaltinėlio veždavo didelėmis statinėmis. O pavasariop mūsų karvė Austra nuo šito paties šaltinėlio atsivesdavo veršiuką.
Tai buvo mūsų su seseria karalystė – tie namai, kur ant aukšto buvo galima rasti įvairiausių dalykų: žemyn galva sukabintas šluotas išdžiūvusių visokiausių augalų (ir čia pat senas žolynų knygas, kuriose aptikdavai tuos augalus nupieštus; tai vis senosios mamytės, mirusios dar karui baigiantis, veikla ir interesai; koks man buvo džiaugsmas atitikus tuos pačius augalus pievoje!), tėvelio ir jo sesers Elzytės mokyklinių sąsiuvinių, piešinių, net ranka rašyto ir pačių iliustruoto nedidelio formato „žurnalo“ porą numerių, Elzytės jaunystės skrybėlaičių…
Pamažu pratinomės ir prie kaimo darbų. Tėvelis mums abiem buvo padaręs po mažą, pagal mūsų ūgį, grėbliuką, išmokome padėti mamai daužyti pradalgius, grėbti ir krauti šieną į kupečius.
– Jūsų vardas juk irgi „augalinis“.
– Vardą man išrinko mama lietuvė (latviškai tada ji dar nemokėjo), ir tikriausiai tik dėl skambesio. Aš ir pati savo vardo su lelija visai nesiejau, kol senelio sesuo vieną rytą mane pasitiko sakydama: „Šodien lilijai dzelteni ziedi“, kitą: „Šodien lilijai sarkani ziedi“ – pagal tai, kokios spalvos kaspinus buvau įsipynusi.
– „Bet kaip didžiajame pasaulyje, taip ir šiame ne visada dienos su saule.“ Jūsų kūdikystė – karo metai, vaikystė – pokaris. Kaip didieji istoriniai įvykiai palietė Kalnelius?
– Palietė. Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo, kai Kalnelių žmonės (kartu su aplinkinių sodybų gyventojais), palikę namus, bandė trauktis nuo artėjančios vokiečių kariuomenės. Beje, vokiečių kariškiai jau tada turėję tokius smulkius žemėlapius, kur buvo ir Kalnelių vienkiemis; mano tėvelio senelis su vokiečių kariškiu aiškinęsis, kaip čia yra, kad žemėlapyje kelias pro Kalnelius parodytas vienoje sodybos pusėje, o dabar jis esąs kitoje… Iš šio karo negrįžo mano senelis (tėvelio tėtis), palikęs ūkyje vargti jauną žmoną su dviem mažais vaikais ir keturiais seneliais (abejais tėvais)…
Bet manęs tada dar nebuvo.
Iš pokario laikų atsimenu didelį džiovintos duonos riekelių maišą – prasidėjo trėmimai į Sibirą, ir niekas nežinojo, kada kam skirta. Prisimenu savo nusivylimą, kai visus ant kojų sukėlęs beldimas paryčiais į langą nereiškė, kad dabar jau mus išveža, – man taip norėjosi važiuoti niekad nematytu traukiniu… Kai kariuomenė ir stribai (mūsų apylinkėse jie vadinti skrebais, matyt, siejant su prastais kailiniais) šukavo miškus, vieną naktį niekas mūsų namuose negulė į lovas, gulėjo ant grindų, mums, vaikams, paklojo palei krosnį; ir caktelėjo į mūrelį pro langą įklydusi kulka. Klausinėjau mamos, kada vėl bus galima miegoti ant grindų…
Vakarop, kai saulė žemai, dažnai sublizgėdavo nuo Juodupės pusės ateinančių pulkelio skrebų šautuvų durtuvai. Paleisdavau dūdas, baisu buvo matyti, kaip mama (tėtis iš darbo pareidavo tik šeštadienių vakarais – namo eiti reikėjo per mišką) su įremtu į nugarą durtuvu atidarinėja spintą, liepiama sklaido sukabintus drabužius, paskui lipa kopėčiom ant aukšto, lydima bent vieno ginklą atkišusio skrebo, – mat ieško slepiamų miškinių, o žemyn skrebas leidžiasi laimėjęs bent dešros rinkę ar lašinių puspaltę… O vieną pavakarę skrebus mūsų kieme pasitiko jau nakčiai paleistas nuo grandinės šuo. Į šunį tikriausiai buvo mestas akmuo ar pagalys, nes jis cypdamas puolė prie mamos, išeinančios iš tvarto su milžtuve pieno. Tada vienas šovė. Akį turėjo taiklią – į šunį ir pataikė, tas griuvo mamai kone ant kojų…
Atsimenu saulėlydžio nurausvintą dangų viršum karklynėlio, ribojančio Kalnelių ir Čeičių kaimo žemę. Iš tos pusės atsklido pratisas moterų raudojimas ir nykios aimanos. Šūvio neatsimenu. Raudojo dvi vienišos seserys Elvyra ir Olga Milaknytės savo brolio Petro, kurį, skubantį iš jų trobelės kaimo link ir nepaklususį šūksniui stoti, nuskynė skrebo (ar kareivio, nes buvę sušukta „Stoj!“) kulka.
Visko būta. Kaimynų Minkevičių iš Lazdyniškio trėmimas paliestas mūsų mamos jau senatvėje rašytuose atsiminimuose: „<…> Jonas [ūkininko sūnus] išėjo partizanaut – be ginklo, kūrė dainas ir eilėraščius apie partizanus. Kai sužinojo, kad tėvai tremiami į Sibirą, atėjo Jonas iš miško ir išvažiavo iš kiemo uždėtomis rankomis ant vežimo – skrebai netikėjo, kad jis neturi ginklo.“ Kas matė? Mūsų tėvelis, paryčiais prižadintas ir išvarytas su pastote (savo arkliu ir vežimu) lydėti tremiamųjų. Į vežimą skrebai susodino senuosius Minkevičius ir suaugusią jų dukterį Janiną, prie vežimo pririšo už rankų Joną ir, apstoję vežimą iš šalių, lydėjo iki Juodupės, kur tremiamieji būdavo perkeliami į atvirus sunkvežimius. Vežimui iš paskos ėjo mūsų tėvelis, nusiėmęs kepurę. Artėjant prie Juodupės, žmonės pro langus pažino tėvelį iš baltos galvos, matė sėdinčiuosius vežime, matė ginkluotą sargybą ir nusprendė, jog Emilis Kriškanas taip lydi tremiamą savo šeimą…
Būta karo pabėgėlių. Kartą sningant įėjo dvi mažos mergytės, sušalusios, palaikėm pirštinėlėm. Sustojo prie durų, persižegnojo, sukalbėjo maldelę (poterėlius, kaip mes sakėm). Lietuviškai nesuprato. Buvom jau papietavę, bet dar likę šiltos bulvių sriubos, mama atriekė duonos, o kol mergytės valgė, suadė vienos pirštinėles, antrai atidavė mano („Aš tau numegsiu kitas“, – atsakė į mano nustebusį žvilgsnį). Nurodė kelią pas netolimus kaimynus ir pravirko, mergytes išleidusi pro duris („Jos gi tokios pat vaikeliai kaip jūs abi, Dievuliau, Dievuliau…“).
Kurį laiką pas mus gyveno biežancė su dviem mažais berniukais, Pavka ir Lionka. Sakėsi esanti rusė iš Baltarusijos, vyras kariaująs. Kartais žaisdavom su tais vaikais. Iki vieno karto. Palaukėj statėm su sese pečius iš drėgno smėlio; mus iš tolo pamatęs, atėjo Pavka ir ėmė griauti mūsų pečius. Mes vis tiek statom, Pavka vis sugriauna. Aš supykau ir sakau: „Ruskis bedruskis.“ Tada Pavka rėžė: „Vsie litovcy bielyje bandity“, kad reikia mus sušaudyti, ir, atkišęs į mus ranką su dviem ištiestais pirštais, pademonstravo: „Puf, puf, puf!“ Mes abi verkdamos rėkdamos pasileidom per laukus namo (ir nemenkai išgąsdinom mamą). Tik užaugusi ėmiau svarstyti: iš kur tai? Radijo jie neturėjo, laikraščių lietuviškų neskaitė, rusų aplinkui daugiau nebuvo. Iš kur vaikui tokia nuostata?
– „Taip, žmogui ne visada šviečia saulė.“ Kalnelių nebėra. Kaip Jūs išgyvenote praradimo sunkumą? Tebejaučiate jį?
– Buvau per maža, kad suprasčiau, kas dedasi. Kad namų netenkame visiems laikams. 1948 metais palikome Kalnelius: kolektyvizacija atėmė žemę, gyvulius, padargus; tėtis turėjo tarnybą, patogiau (ir saugiau) buvo gyventi arčiau jos, nelikti kolūkyje. Bet tėvams tai buvo skaudus išgyvenimas, ypač tėčiui. Prisimindamas jis rašė:
„Buvo užverstas dar vienas puslapis. <…>
Kalnelių trobas nugriovė, tik nežinia kodėl paliko sodybą saugojusius medžius – ąžuolą, liepą, prie kelio augantį uosį. Liko net gyvatvorė, stačiakampiu aprėminusi sodą…
Pirmus keletą metų, kai ten nuvažiuodavau vasarą vienas ar su šeima, jausdavausi beveik kaip kapinėse. Štai čia buvo gryčia, čia buvo šulinys, čia augo obelis, o nieko nebėr. Tik ąžuolas su liepa stovi aukšti ir šakoti, – liudininkai, kad čia gyventa <…>. Kalnelių vardas dar buvo čia likęs. Atrodė, ir dvasia. <…>
Pernai pavasarį sulaukiau iš kolūkio eigulio draugiško pasiūlymo: esą liepta pašalinti medžius iš Kalnelių sodybvietės, kad traktoriams nebetrukdytų apdirbti laukus. Taigi jis leidžiąs man pačiam juos nusikirsti. Padėkojęs pasakiau, kad negalėčiau pakelti rankos su kirviu prieš savo tėvo sodintą ąžuolą.
Dabar ten tuščia, ir nenoriu to matyti. Širdyje taip pat tuščia.“
Mums su seseria šis lūžis nebuvo toks dramatiškas. Kalneliai liko brangių prisiminimų vieta, romantiška erdvė. Man – dar ir nostalgiškų sapnų netvarus pavidalas.
– Kalneliai – pasienis. Man teko dalyvauti ekspedicijoje Žeimelio apylinkėse, Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Ten išgirdau labiau draugiškai nei neigiamai vartojamą žodį skerslatviai ir štai į ką atkreipiau dėmesį: latviai, regis, skoningiau formuoja interjerą; susidaro lyg ir labiau pasiturimo gyvenimo įspūdis; šiuo bei tuo juntama aukštesnės knygos ir rašto kultūros įtaka. Bet čia pat – „natūros“ atsvara: latvės moterys turi burtininkių reputaciją. Kaip Jūs jautėte Latvijos buvimą visai čia pat?
– Man tai buvo – „namuose“ ir „svečiuose“. Aišku, svečiuose būna šiek tiek kitaip, gražiau, ypatingiau. Man pažįstamose sodybose Latvijoje daugiau buvo knygų, kultūros žurnalų dar iš anų laikų, vienos senelio sesers knygų etažerėje švietė net gražiai išleisti Krišjanio Barono Latvių dainų tomai. Interjeruose dominavo meniški santūrių spalvų audiniai. Lietuvoje daugiau rankdarbių, siuvinėjimų – pagalvėlių, kilimėlių… Atminkim, kad latviai nebuvo patyrę spaudos draudimo, žalojusio ir trukdžiusio ne vien rašto kultūrą.
Dėl skerslatvio – iš esmės tai niekinamasis žodis, kaip kad šunbajoris, šiaudinis vokietis… Bet man toks pavadinimas atrodė juokingas ir nė kiek nežeidė, nelabai kas mus taip ir vadino, gal kad buvome ne atsikėlėliai, o vietiniai – net per kelias kartas.
O kad latvės labiau burtininkės… Esu linkusi manyti, jog šiuo atžvilgiu nėra didesnio skirtumo tarp tautų, labiau skiriasi kultūriškai vienaip ar kitaip susiklostę regionai (nors – mane visai mažą nuo priemėčio gelbėjęs būtent latvis atkalbėtojas). Bet gyvuoja nuostata, jog svetimo magiškas žodis yra paveikesnis (tai gerai žino mitologijos tyrinėtojai), ir to laikėsi lietuviai pasienio gyventojai: vieni ieškojo pagalbos pas latvių žiniuonis, kiti – pas baltarusių. Nenustebčiau išgirdusi, kad latviai ar baltarusiai žiniuonio ieškoję tarp lietuvių.
– Jūsų vaikystės namai – dvikalbiai. Kas yra dvikalbystė vaikui? Žaidimas?
– Man atrodo, dvikalbystė vaikui – natūraliai susiklostęs supratimas, jog su vienais reikia kalbėti vienaip, o su kitais – kitaip (ir jie tave kalbina kiekvienas saviškai).
– Kada ir kaip mokėtės skaityti latviškai?
– Kartu, kaip ir lietuviškai; juk raidynas taip menkai skiriasi, o latviškai perskaitytas žodis taip pat buvo suprantamas, jo nereikėjo išmokti kaip kad svetima kalba perskaityto žodžio.
– Kokių knygų buvo Jūsų namuose? Kokių vaikiškų knygų? Ar kurią nors pavadintumėte pirmąja? Kokias knygas saugote kaip relikvijas?
– Geriausiai atsimenu paveiksluotas knygas. Jos buvo latviškos. Nepaprastai atrodė spalvota albumo formato knyga (spėju, versta iš vokiečių kalbos), kurios herojus berniukas Jepkė leidosi į kelionę jūra gelbėti piratų pagrobtos karalaitės Esmeraldos; mane ten šiurpino juodas, kaip didžiulė rašalo dėmė vandenyje plūduriuojantis ir pavidalą keičiantis Gugulis Bubulis (na, baubas), žiūrintis baltomis apskritomis akimis; o laimingoje istorijos ir kartu knygos pabaigoje pamatydavai gėles su mergaičių veideliais, plojančias mažais lapų delniukais.
Dar buvo prieškarinė (spėju iš turinio realijų: vaikai vyksta iš Rygos poilsiauti į užmiestį, į gamtą – zaļumos) spalvota knygelė, kurios veikėjai (Cipiņš ir Cikatiņa) ir viskas aplinkui – namai, traukinys, gyvuliai – buvo sukonstruoti iš degtukų (ir provokavo tokiu pat principu be didelio vargo piešti, buvau pasidavusi tai provokacijai). Buvo ir pokarinė stebėtinai gražiai išleista Arijos Silabriedės poemėlė Nerātnelis (Neklaužada) – tėtis grįžta iš karo, ir viskas pakrypsta į gera. Buvo žaviai iliustruota knygelė – pasaka apie nepaprastą eželį kiauliaganį. Kokie puikūs ten buvo kadagiai ir mažučiai kadagėliai!
Atsimenu gražiai išleistą Rainio Kaķenītei bērni bija (Katytė vaikų turėjo); mėgau vaikams skirtas iliustruotas liaudies dainas:
Mana balta māmulīte
Balti mani audzināja,
Uz rociņām paņēmusi,
Pacēlusi saulītē.
(Mano balta motinėlė
Baltai mane užaugino,
Ant rankelių paimdama,
Į saulutę pakeldama.)
Iš tų dainelių įstrigo ir jų skelbiami etiniai imperatyvai: …Ne sunīša kājām spert, ne guntiņas pagalītes (Nei šunelio [negalima] paspirti, nei degančio šakalėlio).
Vis dar kartais iš to dainų rinkinėlio atsimenu puikią mįslę apie saulę (jos turinys toks: „Mano mamytė turėjo aukso kamuolėlį, anksti rytą pamėtėjo aukštyn, riedėjo kamuolėlis dangaus skliautu, o vakare įkrito į jūrą“).
Juodupėje ilgai turėjom tradicinių latvių liaudies dainų rinkinį, kur kiekvienas ketureilis buvo iliustruotas spalvotu šiek tiek humoristiniu piešinėliu, labai ją mėgom ir be gailesčio vartydavom – net ir čia augę mūsų jaunesniojo brolio vaikai. Bet pati mieliausia, artimiausia daugelį metų man buvo plonytė rinktinių Karlio Skalbės pasakų knygelė (išleista Rygoje dar prieš karą). Jau Vilniuje aš ją lengvabūdiškai paskolinau ir praradau. Tai ją būčiau galėjusi laikyti paauglystės, brendimo meto relikvija.
Pirmoji ištisai mano perskaityta knyga buvo „solidus“, abiem rankom keliamas Afrikos pasakų rinkinys Kā brālītis trusītis uzvarēja lauvu (lietuviškoji Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą savo didumu jai neprilygsta, nors raidės ir čia stambios). Skaičiau gal visą vasarą, prisimenu save sėdinčią žolėje ant patiesalėlio su knyga ir nuo vilko saugančią pririštas panamėje ant dirvonėlio avis: vilkai ir vasarą pasirodydavo iš miško, bet žmogaus (kad ir mažiausio) vengė. Nuėjau į pirmą klasę Aleknų pradinėje mokykloje jau perskaičiusi „tokią didelę knygą“ ir, aišku, tuo bent kiek didžiavausi.
Taigi augdama skaičiau latviškai, bet skaičiau ir lietuviškai, kiek pasitaikydavo knygų. Pirmiausia patiko Prano Mašioto paprasti, gyvenimiški apsakymėliai, jų paveikta, net buvau susitarusi su mama, kad duos mums su sesute darže lysvę ir galėsime pačios auginti ką panorėjusios. Tik, deja, artimiausias pavasaris mums išaušo nebe Kalneliuose…
Lietuviškų knygų Kalneliuose mažai buvo; daug vilčių dėjau į Aleknų mokykloje užsisakytą žurnalą „Žvaigždutė“, bet jis buvo toks sausas, prikišamai politizuotas, net ir vaikiški tekstai, poezija. Skaitydavau humoro skyrelį žurnale „Sveikata ir darbas“.
Bet lietuvių poezija man atėjo kiek kitaip – per mamos mamos (babunytės) dainavimą: Oigi gražus gražus mėlynasai dungus… Sudieu, kvetkeli tu brungiausias… (Antanas Vienažindys), Jūra matinėla tur’ dukrelių būrį (Adomas Jakštas), Daug kryžiuočių na Malburga ringias mum terioti (Maironis) – viskas aukštaitiškai. Atsimenu ir save stovint ant kėdės ir deklamuojant Antai, pažvelkit, tai Vilniaus mūrai dunkso tarp kalnų plačiai… Labai man patiko žiemiška Ir kas per naktis! Dega žvaigždės aukštai… Tik knygų, iš kurių tai išmokau, neprisimenu. O gal išmokė tėvai? Kaip kad mama – Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.
Ir babunytės sekamos pasakos ne visos buvo tiesiog liaudies pasakos, būta ir iš knygų, iš senovinio „Ūkininko kalendoriaus“ (Baltas vilkas ir gauruotas, ant jo kilimas užklotas…).
– Ar vėliau, kai vertėte pasakas, kaip nors grįžo vaikystės skaitymų įspūdžiai? Kokiais kalbos klodais naudojotės versdama Ludwigo Bechsteino Vokiečių pasakas (1972)? Kaip atradote stilistinius atitikmenis, išgavote tokį įdomų skambesį? Čia įgimtas vertėjos talentas ar kruopščių studijų vaisiai?
– Argi žmogus pats žinai, kas įgimta, kas gauta iš pasaulio? Na, gal turiu įgimtą prielankumą pasakai, sakomam žodžiui; augdama mėgau pasakas skaityti ir paskui jas sekti kitiems vaikams. Regis, ir pati ką rašau tarsi kalbėdama. Versdama stengiausi (kaip paprastai vertėjai, jeigu tik jie nesiekia taisyti originalo), kad tai, kas mano parašyta, darytų kiek įmanoma tokį pat įspūdį kaip šios vokiškosios pasakos, kurioms profesionalus rašytojas Ludwigas Bechsteinas suteikęs žavų, patrauklų pavidalą. Jis tai mokėjo.
– Ar mokykliniais metais latviški skaitiniai buvo pastūmėti į šalį? Kaip Jus pasiekdavo latviška lektūra? Mezgėsi ypatingos simpatijos kuriems nors latvių (ir lietuvių!) autoriams?
– Nebuvo į šalį pastūmėti. Rimtosios literatūros knygas perskaičiau pirmiausia latviškai: Aleksandro Puškino prozą, kai ką Maksimo Gorkio – tos knygos buvo mūsų namuose, nereikėjo eiti į biblioteką ieškoti lietuviškų (beje, biblioteka Juodupėje knygų turėjo nekiek, tarp skaitytojų buvo konkurencija). Daug gerų knygų latvių kalba turėjo tėvelio giminės Latvijoje, vasaromis ten nemažai praleista dienų; knygų iš ten buvo galima ir namo parsivežti. Parveždavo ir tėtis iš Latvijos. Latviškai perskaičiau porą Aleksejaus Tolstojaus romanų. Rūdolfą Blaumanį. Kai ką Vilio Lacio.
Lietuviškai, aišku, taip pat skaičiau. Dar būdama ketvirtokė, perskaičiau per vieną dieną – buvo Kalėdos ir sekmadienis, nereikėjo į mokyklą, – Thomo Mayne Reido Baltaveidį vadą. O vakare išėjau pasivažinėti rogutėmis. Man tai buvo pirmoji šio autoriaus knyga. Grafas Montekristas mano skaitytas lietuviškai, o Juodoji tulpė latviškai. Trys muškietininkai lietuviškai ir t. t. Bet staiga šios puikios ir patrauklios literatūros skaitymas baigėsi.
Besupdama vežimėlyje broliuką (man buvo trylika metų), pasirausiau tėvelio etažerėje, išsitraukiau man nepažįstamą latvišką knygą, jau be viršelių ir pradžios (matyt, todėl ji ligi tol nebuvo patraukusi mano dėmesio), ir ėmiau skaitinėti. Ir buvau pagauta – na ir liko nebaigta skaityti Jules’io Verne’o Paslaptingoji sala, nebeįdomios tapo visos kitos nuotykių knygos (suaugusi bent kiek to gailėjausi). Atrastoji knyga mane įtraukė ir nebepaleido. Tai buvo verstinis romanas apie tuberkuliozę kenčiančius, gal net palaužtus žmones, susitikusius, susipažinusius ir suartėjusius sanatorijoje Šveicarijoje. Įtraukė psichologizmas ir dramatizmas. Kitokio skaitymo, kitokios literatūros riba buvo peržengta.
Beje, vidurinės mokyklos baigimo proga tėvelio giminės (mano senelio sesuo su vyru) dovanojo Romaino Rolland’o Žaną Kristofą, latvišką.
Vaikystėje nelabai rūpinausi, kas buvo parašyta lietuviškai ar latviškai, kas išversta iš kitų kalbų. Sunku man dabar būtų pasakyti, kas tada mieliausia atrodė iš savos literatūros. Gal neprilygstamos subtilios K. Skalbės pasakos. Aspazijos poezija, J. Jaunsudrabinis. Jau minėjau jaukųjį P. Mašiotą – originalias knygeles ir vertimus. Patiko tai pakylėtas, tai labai kaimiškas Vincas Krėvė. Vaižgantas. Petro Cvirkos nuoširdūs apsakymai apie vaikus, mokėjimas kartais pažvelgti vaiko akimis. Mokykloje mergaitės klejojome Salomėjos Nėries jaunystės poezija.
– Kokie potyriai versti latvių literatūrą? Iš vienos savos kalbos į kitą. Ar versdama jutote, jog ko nors neįmanoma perteikti?
– Natūraliai mokėdama abi kalbas, labai jaučiau jų skirtumus, tai, kad ne visada įmanoma tą patį adekvačiai perteikti kita kalba, ne turinį, ne mintį, o kalbos pavidalus, figūras (kas savičiausia), kad nesutampa, pavyzdžiui, abiejų kalbų turimo to paties žodžio perkeltinės reikšmės. Kad tenka kartais ieškoti kokios nors kompensacijos, stilistinės, emocinės… Didžiausią, visišką pralaimėjimą patyriau, kai reikėjo versti J. Jaunsudrabinio apysakos Vēja ziedi pavadinimą. Realiai tai – tušti, nemezgantys vaisių žiedai (pavyzdžiui, agurkų). Tačiau jautrios apysakos apie gražiausias, bet neįgyvendinamas svajones, apie kilnius, bet nerealius siekius negali pavadinti Tuščiažiedžiai – tai beveik tas pat kaip veltėdžiai ar dykaduoniai ir jau būtų taikoma asmenims. Neradau geresnės išeities, kaip palikti išverstus pavadinimo žodžius, bet ne pavadinimo reikšmę, ne sąvoką: maniau, tegul bus Vėjo žiedai, kaip kažkas gražaus, bet nesamo, nerealaus. Leidyklai tai pasirodė tiesiog nesąmonė, ir ji apysakai suteikė savo pavadinimą. Šalnos pakąstų žiedų metafora man nesusijusi su šiuo poetišku J. Jaunsudrabinio kūriniu…
– Kažkodėl man atrodo, kad sprendimą dėl pavadinimo priėmusius „Vagos“ žmones ar jų patarėjus bus paveikęs Rūdolfo Blaumanio apsakymas „Šalna pavasarį“. Irgi begal įtaigus kūrinys.
– Galėjo taip būti. Galėjo ir nebūti.
– J. Jaunsudrabinio tėviškė ne taip ir toli nuo jūsiškės. (Janio Rainio gimtinė, beje, irgi ne už kalnų.) Labai gražių sakinių jis yra skyręs lietuviškajam kraštovaizdžiui. Apysaka Šalnos pakąsti žiedai – vienas pirmųjų Jūsų vertimų. Kaip ji Jus pasiekė?
– Tai buvo rygiškio giminaičio, dėdės Andriejaus, atvežta ką tik išėjusi knyga. Ji iš karto tapo mano knyga, bet norėjau ja ir dalytis, o latviškai nė viena iš draugių nemokėjo. Nusprendžiau, jog reikia išversti – kad ir jos patirtų maždaug tą patį kaip aš. Atsivežiau knygelę į universitetą, į pirmą kursą. Nusipirkau storą sąsiuvinį. Po truputį, po truputį – ir išverčiau. Daviau perskaityti bendrakursei, savo artimiausiai draugei Daliai, lietuvei nuo Varanavo, iš Baltarusijos (mes ir tebesame artimos draugės, jau kone 60 metų). Ji greit man grąžino – esą sunku skaityti, tokia keista, nenatūrali kalba, o ji buvusi mano nuteikta, kad tai subtilus, poetiškas kūrinys. Teko sau pripažinti, kad versti nemoku, nes nesuvokiau, jog kalbos, nors ir kaip artimos, tuos pačius žodžius ir gramatines formas, ypač veiksmažodžių, vartoja skirtingai ir kiekviena savaip kuria kalbos tėkmę. O aš taip stengiausi atkartoti originalą!
Turėjo praeiti daug metų, kol vėl ryžausi sėsti prie J. Jaunsudrabinio apysakos. Visai iš naujo. „Vaga“ ją išleido 1969 metais. Na, o dėdė Andriejus, kuriam ją tuoj parodžiau, knygos originalo nebeatsiėmė, paklausė: „Argi tu nenorėtum jos turėti?“
– Kas, Jūsų manymu, jau anksčiau galėjo būti išversta į lietuvių kalbą iš latvių klasikos, moderniosios klasikos, vaikų literatūros? Kokius dabartinių autorių kūrinius patartumėt išleisti?
– Nežinau, nesu literatūros ekspertė nei žinovė. Būčiau norėjusi, kad K. Skalbės pasakos lietuviškai anksčiau būtų pasirodžiusios. Zenta Maurinia. Anos Brigaderės autobiografinė trilogija. Jekabo Janševskio keturtomis romanas Dzimtene. Aspazijos poezija. Fricio Bardos poezija… Daugiau Imanto Zieduonio – jo poezijos ir išmoningų pasakaičių. Mūsų Atgimimo laikotarpiu, beje, gražiai buvo verčiama ir leidžiama dvasiškai, idėjiškai artima jaunesniosios (na, ir vidurinės) kartos latvių autorių kūryba, o ir dabar nesunkiai būtų galima įžiūrėti šios veiklos tam tikrą tęsinį. Norėtųsi kuo greičiau sulaukti Maros Zalytės Penkių pirštų tęsinio lietuviškai (latviškai, sako, jau esąs, pavadinimu Paradīzes putni – Rojaus paukščiai). Norėtųsi turėti daugiau Vizmos Belševicos poezijos lietuviškai, o beletrizuoti jos vaikystės prisiminimai Bille ne mažiau būtų įdomūs suaugusiesiems nei vaikams.
– Jūsų dukra Agnė, kaip ir Jūs, yra vertėja, verčia iš švedų kalbos. Dirbo leidykloje, redagavo vaikų literatūrą. Tai Jūsų literatūrinio ugdymo poveikis?
– Ne, tikrai ne. Augdama humanitarų šeimoje, etnografo tėvo pavežiota po kaimo amatininkus, pynėjus, verbininkes, ne vieną vasarą pabuvusi ir padirbėjusi su archeologais prie Kretuono ežero, namie nuo mažumės matydama mane tarp popierių, Agnė įsitikino, kad ne šventieji puodus lipdo, ir versti pabandė pati, tada dirbdama „Lietaus“ leidykloje redaktore. Man tai buvo staigmena. Dabar ji jau yra išvertusi daugiau negu kad aš.
– Ačiū už pokalbį!
Nuotraukos iš Lilijos Kudirkienės archyvo
Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 3 (87)