LATVIŲ VAIKŲ LITERATŪROS VERTIMAI LIETUVOJE NAUJAISIAIS LAIKAIS
XX a. devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje, kilus atgimimo bangai, susidomėjimas latvių kultūra ėmė augti, dvasinio įkvėpimo imta ieškoti baltų istorijoje, kultūroje, suskasta mokytis latvių kalbos, dainų. Tikru spindulėliu šiuo pervartų laikotarpiu tapo literatūrologo Silvestro Gaižiūno publikacijos XX a. devintojo dešimtmečio lietuvių vaikų periodinėje spaudoje. 1988–1989 m. „Lietuvos pionieriuje“ buvo skyrelis „Kelionės po Latviją“, kuris supažindino vaikus su Latvijos istorija, regionais, literatūra. Šiame laikraštyje ir žurnale „Žvaigždutė“ išspausdintais Aspazijos, Auseklio, Rūdolfo Blaumanio, Anos Brigaderės, Karlio Skalbės tekstų vertimais bandyta reabilituoti kadaise užšešėliuotas ar nuslėptas šių rašytojų menines intencijas. Su ypatinga meile pasitikta Aspazijos lopšinė „Svirpliuko Kalėdos“ („Circenīša Ziemassvētki“) – ji visus sujaudino Rygos kino studijoje sukurtame kino filme „Ilga kelionė per kopas“ (1980–1981). Latvių literatūros vaikams vertimų istoriją praturtino poetas Sigitas Geda, 1987 m. išvertęs Vytauto Liūdeno (1937–2010) eilėraščių knygą Šaunūs vyrai tie meldukai (Meldru puikas, meldru vīri, 1981) ir latvių poetinės kūrybos vaikams rinkinėlį Vaikystės rytmetėliai (1988). Daugelis V. Liūdeno knygelės eilėraščių Latvijoje yra tapę dainelėmis, o skruzdėlytė Tipa – ir animacinio filmuko heroje. Į knygą Vaikystės rytmetėliai, kurią S. Geda vertė iš rusų kalbos, įtraukta ne tik žymiausių Latvijos poetų eilėraščių vaikams, bet ir liaudies dainelių, žaidinimų, skaičiuočių, lopšinių. Šios knygos buvo ir iki šiol tebėra vienintelės latvių vaikų poezijos vertimų knygos Lietuvoje. 1989 m. poetas parengė pirmąjį ir kol kas vienintelį latvių liaudies dainų poetinio vertimo rinkinėlį Lekia mano žirgelis.
Sunkūs, ekonominių ir psichologinių išbandymų kupini pirmieji nepriklausomos valstybės metai atsiliepė ir literatūros vertimams. Daugelis senųjų vertimo krypčių nebetiko, naujos ne taip greitai formavosi. Kaip vieną iš tokių vėluojančių „naujienų“ galima paminėti 1990 m. Lietuvoje pasirodžiusį Andrio Purinio (g. 1950) romano Aukso voras juokiasi (Zelta zirneklis smejas, 1981), skirto vyresniesiems paaugliams ir jaunimui, vertimą (vertė Bronė Balčienė). Kūrinyje analizuojami socializmu nusivylusios ir moralinį nuosmukį patiriančioje visuomenėje užaugusios latvių jaunosios kartos bandymai surasti savo kelią. Nesant patikimų kelrodžių, ne visuomet tie ieškojimai nuveda teisinga kryptimi – peržengiamos ribos, apie kurias anuomet garsiai nebuvo kalbama, lieka randų visą gyvenimą. A. Purinio romano pabaiga nėra pesimistinė, bet schematiškai normatyvinė: pagrindinio veikėjo Filipo išgėrinėjančio krikštatėvio pamokymui („Vaike, <…> aš tau patariu: pirma drožk, tik tada galvok ir šnekėk. Tai aukso taisyklė, jos visą gyvenimą laikausi“, p. 81) pateikiama alternatyva – tezinė Filipo krepšinio trenerio didaktika („Tu ne vienintelis, kuriam žmonių elgesys tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis sukėlė sieloje sumaištį, privertė pakeisti gėrio ir blogio supratimą, patirti baimę ar neapykantą <…>. Turi išsiaiškinti dėl ateities <…>. Ir tada eiti tik pirmyn. Nenukrypdamas į šalį ir nežvilgčiodamas atgal“, p. 276). Šis rašytojo sprendimas gal ir ne pati stipriausia kūrinio vieta, bet yra nulemtas sovietinės literatūros tradicijos – tai buvo patogi „norminė“ citata literatūrinėms moralinėms, bet vis dar vienakryptėms to meto aukštesniųjų klasių moksleivių diskusijoms.
XX a. dešimtajame dešimtmetyje išleista istorinės tematikos knygų, kurių autoriai jau išbandytomis priemonėmis gaivino istorinę baltų genčių kovos už nepriklausomybę atmintį. Vyresniesiems paaugliams patrauklios galėjo pasirodyti 1990 m. Laimono Radzinio išverstos rašytojo Laimuonio Puro (1922–2016) istorinių romanų serijos knygos Liepsnojantis piliakalnis (I) (Degošais pilskalns, 1962) ir Kryžius virš piliakalnio (II) (Krusts virs pilskalna, 1972). Romanuose pasakojama apie Lietuvos pasienyje vykusias žiemgalių ir žemaičių kovas su kryžiuočiais, žiemgalių kunigaikščio Namėjo žygius, įtaigiai atkuriamas gyvenimas, kadaise vykęs greta istorinę atmintį saugančių piliakalnių. Tačiau istorinių įvykių ir veikėjų gausa negalėjo ilgai išlaikyti skaitytojų dėmesio, tad dar dvi šio ciklo dalys liko neišverstos. Bet tokia literatūra visais laikais randa skaitytojų – 1992 m. išleistas Renatos Zajančkauskaitės verstas panašios tematikos rašytojo Vilio Zemgaro (1899–1988) istorinis romanas Kai bunda bronza (Kad mostas bronza, 1984).
Su išeivijos rašytojų kūrybos banga 1990 m. Lietuvoje pasirodė Janio Jaunsudrabinio (1877– 1962) vaikystės prisiminimų knygos Baltoji knyga (vert. į liet. k. 1959 m.) tęsinys Žalioji knyga (Zaļā grāmata, 1950–1951), kurį žymusis rašytojas sukūrė po Antrojo pasaulinio karo, gyvendamas emigracijoje (Vokietijoje). Šio kūrinio istorija unikali tuo, kad knyga okupuotoje šalyje buvo išleista 1950 m., nepaisant rašytojo pasitraukimo į Vakarus. Taip sovietų valdžia bandė papirkti latvių literatūros autoritetą ir susigrąžinti jį į Latviją. Knygą apie netoli nuo Lietuvos sienos užaugusio Jancio mokyklinius gyvenimo metus, paaugliškus atradimus, meilę ir darbą į lietuvių kalbą išvertė Henrikas Čigriejus.
Šiuo skurdoku latvių vaikų literatūros vertimų prasme dešimtmečiu jaunesniesiems skaitytojams ir ikimokyklinukams išleista latvių liaudies pasakų rinkinių (Latvių liaudies pasakos, 1992, Gražiausios latvių pasakos, 1996), kai kurie jų buvo kartojami iš ankstesnių leidimų. 1997 m. pakartota ir K. Skalbės (1879–1945) literatūrinių pasakų rinktinė Aukso obelis (1 leid. 1938 m.), kurią papildė vertėjos Onos Borutienės dukters Eglės Borutaitės-Makariūnienės straipsnis apie tėvų ryšius su Latvija. 1993 m. išleistas dar vienas lietuvių skaitytojų itin pamėgtų Pasakų apie gėles (vert. į liet. k. 1969 m.) autorės Anos Saksės literatūrinių pasakų rinkinys Milžino šauksmas (vert. R. Zajančkauskaitė). Į rinktinę, skirtą pradinių klasių mokiniams, pateko ir kai kurios pasakos iš ankstesnės knygos.
Įkvėpti prasidėjusio naujojo tūkstantmečio ir nuo ekonominės krizės atsigaunantys leidėjai pamažu ėmė dairytis naujų knygų, naujų vertimų. Didėjo ir latvių literatūros vertimų poreikis. Net penkiose Lietuvos aukštosiose mokyklose į lituanistikos programas vis dar buvo įtraukta latvių kalba, kai kur – ir latvių literatūra. Buvo plėtojamos studentų mainų programos. Kalbėta, kad antrosios baltų kalbos galėtų mokytis bent jau pasienio mokyklų mokiniai. Pajutęs latvių literatūros jaunimui vertimų stygių, XX a. paskutinių dešimtmečių rašytojų kūrybos panoramą bandė atskleisti baltistas, latvių kalbos dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus. Jis išvertė ir 2001 m. savo įkurtoje leidykloje išleido latvių prozos rinktinę Namas su kiškio ausimis. Į ją įtraukta po 1–3 kūrinius iš Viktoro Lagzdinio (1926–2008), Vijos Upmalės (1932–1996), Dagnijos Zigmontės (1932–1997), Janio Baltvilko (1944–2003), A. Purinio, Lienytės Mednės (g. 1956), Andros Neiburgos (g. 1957), Nelijos Kovalevskos (g. 1958), Evos Rubenės (g. 1962) ir Rudytės Kalpinios (g. 1966) kūrybos. Tie kūriniai buvo ir tebėra vienintelė daugelio šių autorių publikacija lietuvių kalba. Bet vertėjo siekis kompensuoti latvių literatūros vertimų vaikams ir jaunimui trūkumą ir į vieną knygą sudėti kuo platesnį spektrą kūrinių nevisiškai pasiteisino – rinkinys sulaukė kritikos dėl nevienalyčio adresato ir skirtingos meninės kūrinių vertės.
Knygos recenzentė Danguolė Šakavičiūtė apgailestavo, kad kai kurie į rinktinę patekę kūriniai yra moraliai senstelėję ir gali būti įdomūs nebent literatūrologams, kaip tam tikros epochos liudijimas1. Kaip meniškus, išliekamąją vertę turinčius kūrinius recenzentė nurodė J. Baltvilko gamtines noveles vaikams „Varna“, „Purmaliuose“, „Krankliai“ ir A. Neiburgos apsakymus vyresniesiems paaugliams „Švietė saulė“ („Spīdēja saule“, 1985), „Elina yra laiminga“ („Elīna ir laimīga“, 1988). Pastarasis kūrinys Latvijoje iš tiesų vis dar laikomas aktualiu ir kalbančiu šiuolaikiniam jaunam žmogui. 2017 m., švenčiant rašytojos jubiliejų, Latvijos nacionalinėje bibliotekoje vyko apsakymo „Elina yra laiminga“ viešas skaitymas-meninė improvizacija. Ją parengęs režisierius Valteris Sylis pabrėžė, kad unikali šio kūrinio ypatybė – nesuklastotas realizmas. Anot jo, „šiame darbe yra kažkas labai atpažįstama, apie ką retai kas pasirengęs kalbėti atvirai“2.
Iš visų minėtoje rinktinėje pristatytų autorių vėlesnėje Lietuvos kultūrinėje spaudoje ar knygose pasirodė tik dar vienas kitas suaugusiesiems skirtas J. Baltvilko ir A. Neiburgos kūrinys. Gamtininko, rašytojo J. Baltvilko vardas Latvijoje neatsiejamas nuo vaikų literatūros – vaikams išleista jo 12 poezijos, 17 prozos ir mokslo populiarinimo knygų. Beje, 1984 m. jis sudarė ir į latvių kalbą išvertė lietuvių liaudies dainelių rinkinėlį Šoka kiškis, šoka lapė (Danco zaķis, danco lapsa). Nuo 2005 m. J. Baltvilko premija kas vasarą teikiama geriausio latvių vaikų literatūros kūrinio autoriui. Deja, Lietuvoje šio rašytojo kūrybos vis dar nepažįstame, nors apie jo vardo premiją esame girdėję ir net ją gavę3.
Maždaug nuo 2005 m. latvių vaikų literatūros vertimus pradėjo leisti ir didžiosios Lietuvos leidyklos „Vaga“, „Alma littera“, „Nieko rimto“ ir kt., nors tai daryta labai atsargiai. Buvo išleistos kelios laiko jau patikrintos ir į lietuvių kultūrą šaknis vis giliau leidžiančios knygos – pakartotos A. Saksės Pasakos apie gėles (2005, 2014), pasirodė R. Zajančkauskaitės naujai išverstų K. Skalbės literatūrinių pasakų rinktinė Pasakos (2007). Pasitikėjimą šiais kūriniais kėlė ir vis nauji šių knygų leidimai Latvijoje bei amžiaus prasme neapibrėžtas adresatas.
Įvairiopam adresatui skirta ir Latvijos atsiminimų literatūros žanro tradiciją tęsianti žymios latvių poetės, dramaturgės Maros Zalytės (g. 1952) romano Penki pirštai (Pieci pirksti, 2013) pirmoji knyga, kurią 2016 m. išvertė poetė, literatūrologė Erika Drungytė. Lietuvos tremtinių vaikystės atsiminimais paremtus romanus atradę aukštesniųjų klasių moksleiviai drąsiai gali imti šią knygą į rankas – ji prilyginama geriausiems šio žanro latvių autorių Dokų Ačio, Ernesto Birznieko-Upyčio, J. Jaunsudrabinio ir kt. kūriniams. Romane atskleidžiamas XX a. septintojo dešimtmečio sovietinės Latvijos gyvenimas – toks, kokį pamatė, bandė suprasti ir jame prisitaikyti iš tremties į Latviją su šeima grįžusi penkiametė mergaitė. Sulaukusi didelio skaitytojų pripažinimo, literatūrinių apdovanojimų, 2018 m. autorė parašė antrąją šios knygos dalį Rojaus paukščiai (Paradīzes putni). Tikėkimės, kad knygos tęsinys pasieks ir Lietuvos skaitytojus.
Naują posūkį į šiuolaikinę latvių vaikų ir paauglių literatūrą žymi 2006 m. Dzintros Elgos Irbytės išversta žinomo vaikų rašytojo, vaikų periodinių leidinių redaktoriaus Mario Rungulio (g. 1950) apysaka Širdelių salos (Sirsniņsalas, 2004). Jos siužetas klasikinis, bet paremtas ne teorijomis, o gyvenimu – penkiolikmetė Lyva bando atsiriboti nuo suaugusiųjų kontrolės, peržengti raudonas linijas, mėgautis tariama laisve ir nuo realybės nutolusiomis svajonėmis ir tuo pat metu ilgisi paramos, supratimo, saugumo. Didelę vaikų literatūros kūrimo patirtį turintis rašytojas yra gerai perpratęs paauglių psichologiją, atsakingai žiūri į literatūros vaidmenį formuojant jų vertybes, todėl skaitytojams lengva susitapatinti su kūrinio veikėjais, atpažinti tuos pačius jausmus ir būsenas, kurias išgyvena patys, taip pat kasdienes situacijas šeimoje ir su bendraamžiais bei jas analizuoti. Pasak autoriaus, Širdelių sala, kurioje susitinka pagrindiniai apysakos veikėjai, yra realiai Liepojoje egzistuojanti vieta. Šiame mieste rutuliojasi ir dar kelių rašytojo kūrinių veiksmas. Vis labiau Liepoją pamilsta ir dabartiniai visur keliaujantys lietuviai – prie to gali prisidėti ne tik jūra, bet ir gera, kultūriškai artima literatūra. Tad pažintį su šio autoriaus kūryba būtina tęsti.
Dar vieną jauniesiems paaugliams skirtą apysaką Neteisingo gyvenimo mokykla (Nepareizas dzīves skola, 2008), apdovanotą Latvijos rašytojų sąjungos premija, 2015 m. išleido leidykla „Dominicus Lituanus“. Tai jaunos rašytojos, dokumentinių filmų kūrėjos Mairos Duobelės (g. 1976), šiuo metu gyvenančios Suomijoje, debiutinė knyga. Joje atskleidžiamas šiuolaikinio Latvijos kaimo vaikų gyvenimas, pagrindinės kūrinio veikėjos Mėtos, avarijoje netekusios tėvo, bandymas susivokti jausmuose, santykiuose su mama ir bendraamžiais – jaunesniu pusbroliu Mareku ir vyresniu mamos draugės sūnumi Gintu. Pasirinkusi skirtingo amžiaus veikėjus, autorė įtikinamai išryškina kiekvieno jų mąstymo, elgesio skirtumus. Pasitelkus mergaitės auginamų gyvūnų stebėjimo pavyzdį kūrinyje sumaniai sprendžiamas vaikų supažindinimas su lytiškumo, gimimo ir mirties temomis. Kuriami dialogai tokie gyvi ir atpažįstami, tarsi veiksmas vyktų čia pat, skaitytojo kambaryje. Vizualaus ir dinamiško pasakojimo nė akimirkos nesutrikdo sklandus vertėjos Giedrės Šlapelytės vertimas. Knyga buvo išsamiai ir įžvalgiai išanalizuota lietuvių literatūrologės Loretos Jakonytės recenzijoje4.
Tikru latvių vaikų literatūros įvykiu Lietuvoje per pastarąjį dvidešimtmetį galima laikyti 2003 m. Vilmos Kaladytės išverstą ir pirmą kartą vaikų literatūros leidyklos „Nieko rimto“ istorijoje išleistą latvių rašytojo knygą – Jurio Zvirgzdinio (g. 1941) pasakas Tobijo paistalai (Tobiasa blēņu stāsti, 2003). Knygos, skirtos 6–9 metų vaikams, sėkmę lėmė daug veiksnių: ir vieno veikėjo – mielo, juokingo, vaikams artimo pliušinio meškiuko – išryškinimas kūrinio centre, ir įsimenantis keistas vardas, ir latvių dailininkės Signės Ėrmanės-Litvinos spalvingos iliustracijos, ir kokybiškas leidimas, o svarbiausia – tekstas, kupinas žaismingų akibrokštų, savitos logikos, filosofijos, kalbinių ir vaizdinių asociacijų, paaiškinančių išorinių ir vidinių daiktų ir reiškinių savybių ryšį. Istorijos veikėjų Rašytojo ir meškiuko pokalbiai apie knygų rašymą skatina vaikus šiek tiek atsitraukti nuo pasakos tikrovės ir susipažinti su teksto kūrimo procesu, žodžių reikšmėmis, taip pat suvokti, kad pasakos kūrimo dalyviais gali būti ir jie patys. Toks motyvas lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas iš Donaldo Bisseto pasakų apie Tigrą. Rašytojo ir jo kuriamų veikėjų dialogo temą knygoje Naktiniai laikrodžių pasivaikščiojimai (Pulksteņu nakts gaitas, 1997) naudojo ir kita žymi, bet lietuviams dar nepažįstama latvių vaikų rašytoja Mara Cielena (g. 1954).
Ko gero, dar didesnis įvykis aptariamo laikotarpio vaikų literatūros pasaulyje buvo 2006 m. išleistas Imanto Zieduonio pasakų knygos Spalvotosios pasakos (Krāsainās pasakas, 1973) vertimas. Vertėjui Arvydui Valioniui būtų pakakę išversti šią vienintelę knygą ir jis būtų minimas iš kartos į kartą. Nors knygą išleido nedidelė leidykla („Pasviręs pasaulis“), jos viršelis plonas, o įrišimas ne itin patogus, šio leidinio savo vaikams ir sau aktyvios mamos ieško bukinistų lentynose ir antikvariatuose. Iš tiesų knygelė buvo skirta toli gražu ne vien vaikams – joje, kaip ir ankstesnėje rašytojo knygoje Meškiukų pasakos (vert. į liet. k. 1984 m.), absurdo poetika, alegorijos ir į tekstą įpintos anų laikų realijos davė peno to meto socialinių ir politinių negerovių apmąstymams. Ne visos šios realijos yra išblukusios ar nesuprantamos. Net atvirkščiai – kai kurios jų tampa dar ryškesnės ir aktualesnės. Spalvos I. Zieduonio pasakose asociatyviai susiejamos su daiktų, žmonių, reiškinių, elgesio, mąstymo, jausmų įvairove, kuri pasaulį daro tokį nepakartojamą, kuri leidžia pasirinkti, kas gera, o kas bloga, kas tikra, o kas apgaulė. Tiesa, kai kuriuose kūriniuose laisvai besiliejantį asociatyvų rašytojo sąmonės srautą nekantresniam skaitytojui ar klausytojui ne taip lengva atlaikyti, bet jį atperka netikėti sugretinimai, humoras. Vietomis grubus ir stačiokiškas, vietomis švelnus ir lyriškas, vietomis išdykėliškas pasakojimo tonas labai artimas latvių tautosakos stilistikai. Už šią knygą rašytojas 1976 m. buvo apdovanotas Hanso Christiano Anderseno garbės diplomu. Latvijoje ši knyga perleidžiama kas 3–4 metai, ji yra išversta į rusų, italų, prancūzų, anglų ir kt. kalbas. Spalvų tematika leidžia pasireikšti vis kitai dailininkų kartai. Lietuvišką leidimą iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė.
Pastarąjį dešimtmetį regime vis intensyvėjantį latvių vaikų literatūros „importą“ į Lietuvą. Be jau minėtų knygų, buvo išleisti ir dar keli šiuolaikinių latvių rašytojų kūriniai vaikams ir jaunesniesiems paaugliams: 2005 m. B. Balčienė išvertė Vladimiro Kaijako (1930–2013) nykštukų nuotykių romaną Juodasis kamuolys (Melnais Kamols-amols-mols, 2003), 2013 m. – Rutos Skrebelės (g. 1967) apsakymą Janio B. dienoraštis (Palaidnību karaļa Jāņa B. dienasgrāmata, 2012), 2014 m. – Vitos Štelmaherės (g. 1965) pasaką-apysaką ikimokyklinukams ir pradinukams Piglos istorijos: nuotykiai prasideda (Piglas stāsti, 2012). Literatūrologė Laura Laurušaitė 2010 m. išvertė dailininko, scenaristo, prodiuserio Mario Putninio, g. 1950) nuotykinę pasaką Laukiniai pyragai: Pietų jūros pasaka (Mežonīgie pīrāgi: Dienvidjūras pasaka, 2003). Džiugu, kad vertimų yra – šios knygos gal ir įtraukė, gal ir prajuokino, gal ko ir pamokė savo skaitytojus, bet kyla abejonių, ar jas galima laikyti įvykiais, kurie palietė kokią vidinę baltiškosios kaimynystės stygą lietuvių skaitytojų sąmonėje. Renkantis kūrinius vertimams turbūt ir apie tai reikėtų galvoti.
Iš paminėtų knygų menine ir turinio prasme vertingiausias M. Putninio darbas. Jo originalumą lemia kelių neišsemiamų ir nenusibostančių temų – nuotykinės, kelionių ir kulinarinės – sulydymas į vieną kulinarinį literatūros nuotykį. Latvijoje šis lydinys atliepia tam tikrą šio dešimtmečio literatūrinės mados tendenciją – viena po kitos leidžiamos su maisto ruošimu susijusios rašytojų knygos. Knyga Laukiniai pyragai ir Latvijos, ir Lietuvos literatūrologus džiugino rašytojo išradingumu, šmaikštumu, juoduoju humoru, taikliais ir išraiškingais veikėjų vardais ir charakteriais, detaliais aprašymais ir turtingu žodynu. Pasak literatūrologės Ilzės Stikanės, stebėdamas šiame kūrinyje vaizduojamą aplinkos, veikėjų ir įvykių margumyną, skaitytojas kartu su autoriumi džiaugiasi pasaulio įvairove, turtingumu, jaučia nuotykių dvasią, ilgisi romantikos, susipažįsta su sudėtingais žmonių tarpusavio santykiais5. Panašiai šį kūrinį įvertino ir L. Jakonytė savo atsiliepime apie knygos vertimą į lietuvių kalbą6. Pasak literatūrologės, šia knyga žavisi ir suaugusieji, nes jiems daug lengviau nei vaikams atpažinti ir suprasti sodrų, daugiaprasmį humorą, gausias asociacijas ir intertekstualumą. Kūrinio kalba itin turtinga – tai turėjęs būti įdomus „patiekalas“ vertėjai, „skanus“ darbas redaktoriams ir recenzentams. Įdomu būtų sužinoti, ar vaikams ši porcija nepasirodė per didelė? Kita vertus, matyt, knyga sulaukė sėkmės – be šios, Latvijoje išleistos dar trys M. Putninio kulinarinės pasakos.
Aptariamu laikotarpiu pasirodė ir naujų latvių liaudies pasakų knygų. Populiari buvusi nedidelė B. Balčienės versta trumpų latvių liaudies pasakų rinktinė Gražiausios mano vaikystės pasakos (Manas bērnības skaistākās pasakas, 2005), kuriai žavesio suteikė šiltos latvių dailininkės Agijos Stakos iliustracijos, neužgožiančios pačių pasakų, jas papildančios. Knygos leidimą „Alma littera“ kartojo net trejus metus iš eilės – 2007, 2008 ir 2009 m. Bet ir ši knygelė jau prispausta nemažos krūvos naujų ryškiaspalvių knygų, o latvių tautosakos vertimų išsiilgę skaitytojai patys ėmėsi iniciatyvos savo jėgomis ir lėšomis jų parūpinti. Štai 2018 m. vasarą buvo pristatyta Lietuvos latvio, ilgamečio pedagogo Alfredo Strato sudaryta ir išversta knyga Šimtas latvių liaudies pasakų. Ją autorius skyrė Lietuvos ir Latvijos šimtmečio jubiliejams. Pasakas iliustravo Naujosios Akmenės dailės studijos mokiniai.
Pastaraisiais metais pasirodė ir daugiau tokių individualių kūrybinių projektų, įtraukiančių vaikus į žodines ar menines latvių literatūros ar tautosakos interpretacijas. Jose ne tiek svarbi vertimo kokybė, kiek tikslinės grupės socialinio ir kultūrinio aktyvumo skatinimas. Dauguma šių projektų lokalūs, kviečiantys stiprinti baltiškąją tapatybę. Vienas unikalesnių – 2014 m. Panevėžio vaikų dienos užimtumo centro organizuotas kultūrinės socializacijos projektas, kurio metu į lietuvių ir romų kalbas buvo išversta ir nedideliu tiražu rėmėjų lėšomis išleista tarpukario latvių rašytojo, moderniosios novelės meistro Eriko Adamsono (1907–1946) eiliuota poema vaikams Čigonaitė Ringla. Čhajori Ringla (Čigānmeitēns Ringla, 1939)7. Tarpukariu liaudies pasakų motyvais sukurtos eiliuotos poemėlės vaikams buvo labai populiarios. Anot latvių literatūrologo Jazepo Osmanio, poetinės formos požiūriu ši E. Adamsono poema – vienas ryškiausių tuo metu pasirodžiusių šio žanro kūrinių8. Latvijoje ji perleista net du kartus (1968, 2003), pagal ją sukurtas spalvingas muzikinis spektaklis. Kūrinys unikalus tuo, kad jame nėra jokio stereotipinio neigiamo romų vertinimo, stebėjimosi jų gyvenimo būdu ar išvaizda. Veikiau – grožėjimasis jų artimumu gamtai, jų šeimos santykiais, laisve. Poemos herojė, smalsi mergaitė Ringla, išgirdusi senos romės pasaką apie miške gyvenantį lokį, pas kurį nuo medaus ir meduolių stalas lūžta, pabėga ir patraukia Medaus dvaro ieškoti. Įveikusi įvairias kliūtis, atlikusi daug naudingų darbų, suranda tai, ko ieškojusi. Dvare prabuvusi iki pavasario, ji vėl susitinka su keliaujančia savo šeima ir… neišgirsta jokio moralo dėl paslaptingo dingimo. Atvirkščiai, tėtis Lutis išmintingai primena, jog, kad ir kur tu beklajotum, namai, tėvai, senelė visuomet tavęs lauks. Tema aktuali. Būtų puiku, jei panašių kūrinių surastų ir Lietuvos vaikams pasiūlytų profesionalūs literatūros vertėjai.
O latvių literatūros ieškančių vaikų tik daugėja – jau dvejus metus iš eilės Jonavos rajono mokyklų bibliotekininkai kvietė Lietuvos ir Latvijos mokyklas įsitraukti į Baltų šalių literatūros savaitę. Organizatoriai ne tik susidūrė su begaliniu abiejų šalių bibliotekininkų entuziazmu, bet ir atvėrė gana opią problemą – o ką iš latvių literatūros autorių mūsų vaikai gali skaityti? Kokios latvių rašytojų knygos, kūriniai jiems yra prieinami? Šiandienos padėtį turbūt taikliausiai atspindi vienos iš projekte dalyvavusių mokyklų vaikų nupieštas plakatas, kuriame viešai kreipiamasi į latvių literatūros vertėjus ir prašoma: „Mieli vertėjai, išverskite mums naujų knygų.“ Žinoma, vaikai nenujaučia, kad dėl šios problemos vertėjai mažiausiai kalti, kad po šia „problemėle“ tyvuliuoja visa leidybinės komercijos problemų jūra, ne tik susiliejanti su demografinių rodiklių ar socialinių problemų vandenynais, bet ir prarandanti savo krantus, negailestingai išskalaujamus į neišmatuojamas skaitmeninio pasaulio erdves.
Nesvarbu, ką žino ar ko nežino mūsų vaikai, didžiulės pagarbos verti Lietuvos mokytojai ir bibliotekininkai, kurie nepaliauja tikėję parašyto žodžio ir vaizduotės galia, slypinčia po daugiau ar mažiau pageltusiais knygų viršeliais. Tiesa, bibliotekose latvių vaikų literatūros klasika vis sunkiau surandama. Ar tai nereiškia, kad per šimtmetį taip sunkiai sukrautas unikalus lietuviškas latvių literatūros paveldas išliks tik knygų antraščių pavidalu apžvalginėse suvestinėse, o jo turinys išbyrės kaip pajūrio smėlis pro aukso sietelį ir liks nepažinus? Literatūra gyva, kai yra skaitoma, tad ar nebūtų pravartu kai kurias meninės vertės nepraradusias praeito šimtmečio knygas pripažinti mūsų kultūros dalimi ir suskaitmeninti?
Reikia tikėtis, kad 2018 m. įkurtas Baltijos valstybių kultūros fondas padės sutelkti jėgas bei įgyvendinti šias ir kitas spalvotas rašytojų, vertėjų ir vaikų svajones. Tad išlaikydami šventiškai optimistinę antrojo šimtmečio pradžios nuotaiką, pastatykime savo bibliotekose po naują, erdvią lentyną būsimiems latvių literatūros vertimams ir prikraukime ją naujų Lietuvos ir Latvijos kultūrinio artimumo įrodymų.
_______________________________
1 Danguolė Šakavičiūtė, „Balsai iš Latvijos (ir mūsų) praeities“, Rubinaitis, 2001, Nr. 4 (20), p. 28–30.
2 Žr. https://lnb.lv/lv/nacionalaja-biblioteka-notiks-andras-neiburgas-stasta-elina-ir-laimiga-lasijums.
3 Janio Baltvilko premija 2014 m. buvo įteikta dailininkui, rašytojui Kęstučiui Kasparavičiui.
4 Loreta Jakonytė, „Tikrovėn sugrąžinta paauglystė“, Rubinaitis, 2015, Nr. 2 (74), p. 26–28.
5 Ilze Stikāne, Vērtību pasaule latviešu bērnu literatūrā, Rīga: RaKa, 2005, lpp. 137.
6 Loreta Jakonytė, „Literatūros ir konditerijos smaguriams“, Rubinaitis, 2010, Nr. 4 (56), p. 37–38.
7 Juliaus Beinorto pažodinis vertimas į lietuvių kalbą, į romų kalbą vertė Vida Beinortienė. Žr. http://www.romuplatforma.lt/wp-content/uploads/2017/03/Cigonaite.pdf.
8 Jāzeps Osmanis, Saules akmens: Latviešu bērnu literatūras gadu gaita, Rīga: Liesma, 1977, lpp. 281.
* Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Kristina Vaisvalavičienė atliko didelį ir kruopštų tyrimą – iš analizavo latvių vaikų literatūros vertimų istoriją nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių iki šių laikų. Gaila, kad negalime paskelbti visos studijos, apsiribojame tik naujųjų laikų vertimus apžvelgiančia jos dalimi, kuri, tikimės, savotiškai pratęsia ir papildo latvių mokslininkės Ilzės Stikanės apžvalgą. – Red. past.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 3 (87)