KNYGŲ VANDENYNO LAŠAI

Graikijos vaikų rašytojas, vaikų literatūros ambasadorius, šių metų Hanso Christiano Anderseno premijos nominantas ir vienas iš 36-ojo IBBY kongreso rengėjų Vagelis Iliopoulosas savo sveikinimo kalboje vartojo gražią, nors gana įprastą knygų vandenyno metaforą. Egėjo, Jonijos ir Viduržemio jūrų skalaujamos valstybės atstovas vargu ar galėjo be tokios metaforos apsieiti.

Visai suprantama ir tai, kad kalbėtojas svarstė vadinamųjų mažųjų vaikų literatūrų padėtį, pirmiausia paminėdamas graikų vaikų literatūrą, ir teigė, kad net ir gana negausiai vartojamomis kalbomis parašyta literatūra kuria tarptautinį vaikų literatūros kontekstą, dalyvauja pasaulinėje rinkoje. Problema – tokios literatūros prieinamumas pasaulio skaitytojams. „Mažosios“ vaikų literatūros skiriasi nuo „didžiųjų“ tik tuo, kad yra menkai verčiamos. Ir tai yra IBBY, kaip tarptautinės organizacijos, atsakomybė. (Jau senokai kažkuriame įžanginiame „Rubinaičio“ straipsnyje buvo samprotaujama, kad mažų literatūrų nebūna, tad ši sąvoka čia vartojama tik sąlygiškai, ironiškai.)

Vandenynai, jūros susideda iš mažų vandens lašų. Lietuvių, latvių, estų vaikų literatūros yra didžiojo, pasaulinio, knygų vandenyno lašai. O lašas po lašo…

Dar vieną dalyką pastebėjau tyrinėdamas iš IBBY kongreso parsivežtą „Garbės sąrašą“, ypač vertimų skyrių. Visada smalsu, ką verčia, ką vertina kitos šalys. Nieko nauja, kad vyrauja vertimai iš anglų kalbos. Kita įdomi tendencija – gana dažnai verčiama iš giminiškų arba kaimynų kalbų: iš ispanų į portugalų, iš prancūzų į italų, iš čekų į slovakų, iš švedų į norvegų etc. Ar mums ši tendencija būdinga? Ar esame dėmesingi kaimynų – latvių, estų – literatūrai? Į šį klausimą iš dalies atsakys paskutiniai šių metų „Rubinaičio“ numeriai, kaip tik ir skirti toms literatūroms. Sumanymas parengti tokius numerius, be abejo, kilo šiemet visoms trims Baltijos šalims švenčiant valstybingumo šimtmetį. Tikrai palanki proga pasidomėti kaimynų patirtimi, jų knygų turtais. O kad jie nemenki, matyti ir iš šio numerio, skirto Latvijai. (Visus latvių autorių tekstus vertė Audrius Musteikis.)

Kažkada, atrodo, citavau vieno leidėjo reakciją į siūlymą išleisti estų vaikų literatūros knygą (tikrai neprisimenu kokią): „Kas čia tau skaitys tuos estus…“ Tikėkimės, kad toks požiūris tarp leidėjų jau pasenęs. Kad svarbiausia jiems knygos meniškumas ir joje teigiamos vertybės. O skaitytojui vaikui, kad ir kaip būtų gaila, ne tik rašytojo tautybė, bet ir pavardė mažiausiai svarbi.

Labai gražus ir dar vienas V. Iliopouloso pasisakymo įvaizdis – nematomos, vidinės, arba sielos, bibliotekos. Esą perskaitytą patikusią knygą padedame į savo sielos biblioteką. O jeigu tą pačią knygą perskaitė ir į savo širdį padėjo kitas skaitytojas, nesvarbu, kokios šalies, tarp jų jau užsimezgė vidinis ryšys.

Toks vidinis skaitančių Lietuvos, Latvijos, Estijos vaikų ryšys labai svarbus. Kita vertus, sielos bibliotekininkui, kaip ir skaitytojui vaikui, rašytojo tautybė turbūt irgi nerūpi…

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 3 (87)