MARIO RUNGULIO VAIDUOKLIŲ ISTORIJOS

Ar mums reikia siaubo istorijų? Italų rašytojas Gianni Rodari tikrovę yra palyginęs su namu, į kurį galima patekti pro paradines duris, pro nedidukes dureles arba pro langą: vaikai, jo manymu, visada norės ten pakliūti ne kaip kitaip, o pro langą. Tai, kas sudrumsčia tvarkos monotoniją, yra kūrybai būdingas nenuspėjamumas – tas šuolis pro langą, leidžiantis įprastinę aplinką išvysti kupiną naujų prasmių ir nebūtų dalykų. Rusų psichologas Levas Vygotskis irgi konstatuoja tokią vaikų ypatybę: jiems patinka kitoniškumai, žaismingi nesutapimai. Tarkim, vaikiškų eilėraštukų absurdas, atsirandantis vieno daikto savybes priskyrus kitam… Kad suvoktų šį žaidimą, vaikas turi suprasti tikrąją pasaulio tvarką. Įvesdami vaiką į atvirkščią pasaulį, mes ne tik nedarome žalos jo intelektui, bet kaip tik priešingai – laviname jį. Vaikas pats linkęs susikurti tokį atvirkščią pasaulį, kad greičiau imtų orientuotis realiajame.

Siaubo istorijų skaitymas – irgi nelyginant treniruotė. Tos istorijos tebegyvuoja žodine forma ir yra perduodamos iš kartos į kartą – nesvarbu, kad oficialiai laikomos menkaverte literatūra. Sovietiniais metais siaubo literatūra, kaip ir fantastika, erotika ir kiti populiariosios literatūros žanrai, buvo paskelbta nepageidaujama ir žalinga, bet „pogrindyje“ tarpte tarpo vadinamosios vaikų siaubo istorijos, pasakotos namie per vaikų šventes (prieš tai būtinai išjungus šviesą), pionierių stovyklose, žygiuose prie laužo ir kėlusios malonų jaudulį. Garsiosios juodosios rankos ir baltosios pirštinės, raudonasis pianinas ir pikų dama keliavo iš lūpų į lūpas.

Vienas populiariausių latvių vaikų rašytojų Maris Rungulis jau keletą dešimtmečių domisi tokiais pasakojimais ir naudoja juos savo kūryboje. Viena naujausių jo knygų – Pasivaikščiojimas po mirusiųjų miestą (2016). Labai džiugu, kad pernai liepą rašytojas buvo apdovanotas Janio Baltvilko premija.

Jau nuo devinto dešimtmečio vidurio įvairiose Latvijos vietovėse rinkdamas vaikų taip pamėgtas ir psichologiškai jiems būtinas siaubo ir juokų istorijas, M. Rungulis sukaupė šimtus folkloro siužetų – trumpų, koncentruotų, anekdotiškų pasakojimų ar jų apmatų, kuriais paprastai stengiamasi padaryti įspūdį minimaliomis raiškos priemonėmis. Iš turimos medžiagos rašytojas sudarė ir išleido nemažai šiuolaikinio vaikų folkloro rinkinių: Pasakojimai apie vaiduoklius, Juokingos istorijos, Ponų kapinių vaiduoklis, Burbulienės ilga nosis, Seku seku pasaką, Ežių pasakos, Katinukas kalvėje, Mano gyvenimo nutikimas, Vaiduoklių vakaras ir kt. Dalis medžiagos panaudota originaliajai kūrybai. Taip pat ir komponuojant apysaką Pasivaikščiojimas po mirusiųjų miestą.

Apysakos siužetas toks. Šeštokams mokytoja pateikia projektų savaitės užduotį: užrašyti pasakojimų apie gimtųjų apylinkių žmones ir įvykius. Viena grupelė pasirenka temą „Vaiduokliai ir mistika“. Susirinkę bendraklasio namuose vaikai paeiliui pasakoja, ką išgirdę. Trisdešimt epizodų autoriaus išplėtoti ir įvairiai supinti. Gana detaliai apibūdintas veiksmo laikas ir aplinka, pasitelkta panašių, giminingų nutikimų, panaudoti asmeniniai vaikystės prisiminimai. Knygos vientisumą lemia veikėjai – pasakotojai – ir jų tarpusavio santykiai.

Humoro ir baimės sandūra šiame veikale atitinka psichologinį vaiko poreikį pasitelkus pasakojimus, ritualus ir tradicinius įvaizdžius pajusti, patirti ir taip išgyvendinti iš sąmonės savo egzistencines baimes. Jaunas dailininkas Kristianas Brektė (g. 1981) nespalvotuose piešiniuose, knygos iliustracijose, interpretuoja, kaip tos baimės galėtų atrodyti. Jaunatviškai įžūlus gotas, nuolat provokuojantis scenografas naudojasi nuo vaikų folkloro nusižiūrėtu metodu – siaubo ir komizmo deriniu. Neįprasta K. Brektės grafika, kai kuo artima gal net garsiajam Edvardo Muncho „Šauksmui“, knygos skaitymą paverčia siaubo filmo seansu.

Jau nuo italų rašytojo Giovanni Boccaccio novelių rinkinio Dekameronas (išvertus tai reiškia Dešimt dienų) laikų žinoma tokia sambūrio forma: vakarais susirenka būrelis žmonių (šiuo atveju – išgalvoto Užupio miestelio moksleiviai) ir visi iš eilės pasakoja pačių patirtas ar iš kitų išgirstas istorijas, o tarp pasakojimų nutinka šis tas paslaptinga. Penki pasakotojai – ne anonimai. Čia ne „viena močiutė pasakojo“. Kiekvienas jų apibūdintas savaip. Autorius į tekstą įpynė dialogų, kuriuose kaip visada juntamas jo gebėjimas natūraliai perteikti dabartinių moksleivių kalbėseną. Netrūksta nei bulvių traškučių krekšėjimo, nei draugiško vienas kito traukimo per dantį. Taip pat ir moksleivių pasakojimuose įprastiniai anoniminiai veikėjai („vienas berniukas“, „mano draugės draugė“…) įgyja vardą, amžių, išvaizdą, biografinių žymių. Būtent toks realistiškas slėpiningos medžiagos pateikimas sukuria atmosferą, įtraukiančią ir skaitytoją į „projekto“ svarstymą tuščiame name ir net priverčiančią jį pasijusti nejaukiai – kada kuriam nors veikėjui prireikia išeiti į lauką, pavyzdžiui, paimti pašto ar į tualetą. Tokiu principu – gausiomis detalėmis iškaišant kartais visai menkutę fabulą – M. Rungulio apdoroti pasakojimai tampa mažytėmis visavertėmis novelėmis. Netgi gana įtikinamomis.

Istorijos, kurias autoriui, dešimtame dešimtmetyje dirbusiam žurnalo „Zīlīte“ redakcijoje, siuntė Latvijos vaikai (vieną baisiausių atsiuntė būsimasis rašytojas Janis Jonevas, kurio romanas Jelgava 94 įvertintas Europos Sąjungos literatūrine premija), apima gana platų „vaiduoklinių reiškinių“ spektrą. O bendra joms tai, kad viskas vyksta čia ir dabar, o ne kažin kokiais neapibrėžtais laikais. Visos pateikiamos situacijos, nors jose anksčiau ar vėliau iškyla antgamtinis veiksnys, yra visiškai natūralios. Taksi vairuotojas, kurį naktį susistabdo viena tetulė; keliauninkai, nakvoti įsitaisantys šieno kupetoje prie svetimų namų; vaikinas, kurio grįžtančio iš kariuomenės laukia mergina; mokslininkas, ketinantis apžiūrėti nepažįstamą miestą ir įlipantis į tramvajų, – viskas tikroviška. Bet netrukus, po įvado, kaip ir dera gerai siaubo istorijai, įprastą realybę sujaukia racionaliu protu nepaaiškinami, bauginantys elementai, lendantys iš pasakojimo gelmių, sykiu – iš klausytojo pasąmonės: juk žinodami, kad klausomės siaubo pasakojimo, mes daug greičiau atpažįstame signalus arba, kaip apibūdino siaubo literatūros didmeistris Stephenas Kingas, „įtartinas natas“, kurios įsiterpia į ramią iš pirmo žvilgsnio ekspoziciją perspėdamos, jog netrukus harmoniją sugriaus siaubas. Lygiai tas pats žiūrint siaubo filmą: nieko blogo neįtariantis veikėjas (dažniau veikėja) drąsiai žengia, tarkim, į rūsį, kuriame pasigirdo keistų garsų, o visiems kino teatre sėdintiems žiūrovams aišku – geruoju tai nesibaigs.

Viena ryškiausių M. Rungulio prozos ypatybių – graži fantastikos, tradicinio ir šiuolaikinio vaikų folkloro, nuotykių ir detektyvinės literatūros elementų dermė su realistiniu pasakojimu. Štai aštuonių siaubo istorijų knygoje Kas šokinėja visą naktį (1999), vaizduojančioje vaiko pastangas įveikti nepaaiškinamas baimes, jaučiama vaiduoklių istorijų įtaka. Rinkinio Skrybėlės akys (2000) kūriniuose autorius įveda skaitytoją į baugoką pasaulį: čia nerimą kelia laiko pertrūkiai ir skylės, skraidantieji objektai, nepaaiškinami sutapimai ir mistiniai reiškiniai.

Kokie tie vaikų vaiduoklių istorijų baimės šaltiniai? Ogi tokie pat kaip ir suaugusiesiems skirtų tokio pobūdžio istorijų. Tai mirties, numirėlių, vaiduoklių baimė. Ir viso to, kas neįtelpa į įprastinį pasaulį, kas reiškiasi keisčiausiais būdais. Mergina ir po mirties ištikimai tebelaukia savo vaikino stotyje; bibliotekininkė pensininkė ir iškeliavusi į amžinybę sukiojasi apie knygų lentynas su šluotele dulkėms valyti; mirusi kaimynė naktį prieš laidotuves sudrumsčia įprastinę šermenų atmosferą; baltos pianino mokytojos pirštinaitės tebeskraido virš klavišų, nors jų savininkė jau anapilyje… Archetipinė visko, kas susiję su mirtimi, baimė užkoduota mūsų pasąmonėje nuo tų laikų, kai krikščionybė toli gražu dar nebuvo atnešusi šviesesnių pomirtinių vizijų, nuo laikų, kai numirėlių baimė pagimdydavo ir ritualus gyviesiems apsisaugoti, ir legendas apie zombius bei vampyrus.

Žinoma, ir baimė numirti patiems. Nors tai bene vienintelis faktas, dėl kurio esame visiškai tikri, kad ir mums taip nutiks, minėti jį yra tabu. Apie tai nenorima nė girdėti, tarsi tai ką pakeistų. Užtat kolektyvinis istorijų pasakojimas (ir tegu pakelia ranką, kas niekada nebuvo į tai įtrauktas) suartina klausytojus, miglotai nujaučiančius, kad giluminės baimės juos vienija daug labiau negu, tarkim, literatūrinis skonis. Išsakyti, išdrebėti, išgyventi, pripažinti šias baimes kaip neatskiriamą žmogaus psichikos dalį yra terapinis procesas, kuris, kaip tvirtina tas pats S. Kingas, padės mums vėliau, kai susidursime su tuo, kas neišvengiama, – tada, kai baimė, galimas dalykas, iškils nebe maloniai šiurpinančios istorijėlės pavidalu, bet kaip kasdienė tikrovė. Tokia pagrindinė siaubo literatūros funkcija.

M. Rungulio interesai kitokie nei folkloristų, kuriems svarbūs vieno kūrinio ar vieno motyvo variantai, bylojantys apie jo populiarumą, funkcionavimą, ilgaamžiškumą. „Mane kaip literatą labiausiai domina siužetų ir vaizdinių įvairovė, kuo skirtingesni nutikimai, netikėti siužeto vingiai.“

Bet juk negali žmogus amžinai vien bijoti. M. Rungulis tą žino ir į apysakos Pasivaikščiojimas po mirusiųjų miestą audinį šen bei ten įterpia istorijų, kurių gale galima nusikvatoti. Pavyzdžiui, kai paaiškėja, kad dėl šiurpaus varpo garso naktį kapinėse kaltas ten pririštas buliukas. Arba kad paslaptingieji „žydri ir rausvi pėdsakai“ mažųjų užupiečių kelyje – visai ne vaiduoklio. Juokas kaip palengvėjimas, leidžiantis atsikvėpti prieš dar vieną vaiduoklišką nutikimą. Juk pasąmonėje visi žinome, kad baimės niekur nedingsta. Todėl išmintingiausia laiku su jomis susidraugauti.

Kodėl vaiduoklių istorijų tradicija paremtą M. Rungulio kūrybą noriu įvardyti kaip vieną sėkmingiausių XXI a. latvių vaikų literatūros reiškinių?

1.Vienas ryškiausių M. Rungulio knygos Pasivaikščiojimas po mirusiųjų miestą bruožų – kūrybiškas fantastikos, tradicinio ir šiuolaikinio vaikų folkloro, kuriam rinkti ir apdoroti autorius skyrė kelis dešimtmečius, nuotykių ir detektyvinės literatūros elementų jungimas su realistiniu pasakojimu.

2.Pasakojimus M. Rungulis apdoroja taip, kad jie tampa visavertėmis mažosiomis novelėmis.

3.Dailininkas K. Brektė nespalvotuose piešiniuose, knygos iliustracijose, interpretuoja, kaip vaikų baimės galėtų atrodyti. Jaunatviškai įžūlus gotas, nuolat provokuojantis scenografas naudoja nuo vaikų folkloro nusižiūrėtą metodą – siaubo ir komizmo derinį.

4.Mirties, numirėlių, vaiduoklių ir visko, kas neįtelpa į įprastinį pasaulį, baimė kaip magnetas traukia jaunuosius skaitytojus. Skaitytojų pripažinimas vertinant vaikų knygas – labai svarus kriterijus. Knyga Pasivaikščiojimas po mirusiųjų miestą 2017 m. užėmė pirmą vietą Latvijos nacionalinės bibliotekos skaitymo skatinimo programos „Vaikų, paauglių ir tėvų žiuri“ nominacijoje 11+.

Literatūra

1.Sandra Okuņeva, „Aiz astes notvertais laiks. Māra Runguļa daiļrades vērojumi“, Kurzemes rakstnieku silueti, Liepāja: LiePA, 2016.

2.Bārbala Simsone, „Grāmatas „Pastaiga mirušo pilsētā“ recenzija“, Diena, 2016 gada 12. okt.

3.Bārbala Simsone, Latviešu šausmu stāsti, Rīga: Zvaigzne ABC, 2016.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 3 (87)