APIE NIEKALUS IR RIMTAS PROBLEMAS (2019 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)

 

 

 

 

2020 m. žiemą, kaip ir kasmet, būrelis knygų mylėtojų iš įvairiausių literatūros pasaulio sričių susirinko prie apskritojo stalo aptarti geriausių 2019 m. verstinių knygų vaikams ir paaugliams. Knygos nominuotos Eugenijos Stravinskienės premijai, kuri skiriama už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams, ir Adomo Druktenio ‒ už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams. Sąvoka „reikšmingiausias ir meniškiausias“ problemiška – nominantės renkamos ne iš visų tais metais išleistų knygų, o tik iš tų, kurias pasiūlo leidyklos, taigi kai kurie perliukai praslysta pro komisijos akis. Leidėjų pasiūlymai dažnai svarūs: jie pažįsta rinką, skaitytojus ir, aišku, vertėjus. Bet man vis kirba klausimas: kas lemia knygos reikšmingumą? Ar jos populiarumą galima laikyti reikšmingumu? Visgi komisija sutarė pramogines knygeles, nors savaip reikšmingas, lengvu, neįpareigojančiu turiniu, spalvingomis, mielomis iliustracijomis patraukiančias akį ir galbūt paskatinsiančias skaityti tuos, kuriems skaitymas ne prie širdies, stumtelėti šonan ir imtis reikšmingųjų – turinčių literatūrinį svorį, meninę šerdį ir, žinoma, skaidriai išverstų – knygų.

Iš viso pateikta penkiolika knygų: septynios vaikams ir aštuonios paaugliams. Džiugina kalbų gausa – versta iš vokiečių, nyderlandų, norvegų, švedų, lenkų, prancūzų, rusų, suomių, slovėnų ir – žinoma – anglų kalbos. Kūriniuose atsikartoja liūdesio, gedulo, vienatvės ir patyčių temos, narpliojamos jautrios šeimos santykių problemos.

Vaikų literatūra

Įvairaus plauko ropliai ir kiti padarai. Vaikų knygų kategorijoje abejonių pirmiausia sukėlė Sakartvelo rašytojos Nairos Gelašvili Nepaprasta kanapėtojo mustango kelionė (vertė Ramutė Skučaitė, išleido „Gelmės“). Komisija sutarė, kad nors ši knygelė graži, jos meninė vertė neįspūdinga, be to, sunku įvertinti vertimo autentiką, mat leidinyje nenurodyta, iš kokios kalbos versta. Knygą sudaro vienuolika pasakų, kuriose zuja veikėjai iš gamtos pasaulio: medžiai, gėlės, įvairiausi gyvūnai; ūžia garsų, spalvų, kvapų kakofonija. Tačiau skaitant vis kamuoja klausimas – kas iš viso šio chaoso? Pasakos idiliškos, veik cukruotos, jose neužčiuopsi jokio kodo, nėra raktelio, kuriuo būtų atrakinamos paslėptos reikšmės. Taigi knygelę sutartinai atidėjome šonan.

Į vertingiausiųjų trejetuką neįtraukėme ir Joy Cowley knygos Draugai – gyvatė ir driežas (iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas, išleido „Odilė“). Pernai komisija nominavo pirmąją šios serijos dalį Gyvatė ir driežas, antroji pasirodė ne tokia stipri, gal kiek pasikartojanti, tad nusprendėme: tegu šildosi ropliai pernykščiuose šlovės spinduliuose. Antrojoje serijos dalyje skaitytojas susitinka su jau pažįstamais gyvate ir driežu – dviem neišskiriamais draugais, kurie vienas kitą labai myli, nors niekad to tiesiai neprisipažįsta, rūpinasi vienas kitu, nors amžinai burba ir traukia kits kitą per dantį (pavyzdžiui, driežas spjaudosi, kaip gyvatė gali ryti kiaušinius nekramčiusi, o toji bjaurisi driežo užkandžiais – musytėmis). Tarpusavio skirtybės išauga į konfliktus, kurie baigiasi dažniausiai maždaug taip: „Žinai, kas mane glumina? Ogi kad mes negalime apie tai kalbėtis. Tu esi mano geriausias draugas. Aš tavo geriausia draugė. Mes turėtume kalbėtis apie viską, bet ką, nes visi tikri draugai taip elgiasi“ (p. 122). Knyga įstabi tuo, kad nors iš pažiūros pasakoja apie gyvūnų nuotykius, po personifikuotų roplių žvynais slepiasi žmonių charakteriai, mums visiems pažįstamos situacijos, barniai, susitaikymai. Akivaizdus žmogiškumas vos pridengtas stora driežiška oda, dažnai juokingas, ironiškas, bet kartu ir neprikišamai pamokantis.

Jeigu jau prakalbome apie roplius… Žavi, spalvinga Paulo van Loono pramoginė knyga Tamsta Varlius (iš nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsytė, išleido „Nieko rimto“), esu tikra, ir be mūsų nominacijos sulauks didelio vaikų susidomėjimo. Vertimas puikus, bet meninės vertės nėra. O gal ir nereikia: Tamsta Varlius – smagus nuotykis su akį traukiančiomis iliustracijomis, primenančiomis animacinį filmuką. Šaunus, visų numylėtas mokytojas Fransas prasitaria mokiniams turįs paslaptį – kartais jis netyčia pavirsta varle. Mokytojas, aišku, įsivelia į įvairiausias juokingas, absurdiškas situacijas, iš kurių jį išgelbėti gali tik vaikai. Seklus tiek knygos turinys, tiek reikšmės ir problematika. Čia nėra ko giliai kapstyti, bet prisikikenti ir smagiai praleisti vakarą ar du – tai tikrai.

Dar viena puikiai išversta pramoginė knyga – Franzo Hohlerio Čipas (iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, išleido „Odilė“). Komisija sutarė, kad knygos vertimas meniškas ir išradingas, tekstas plaukia skaidriai. Vis dėlto tai sekli, pasimirštanti ir be gilesnių prasmių nuotykių knyga. Pagrindinis veikėjas Čipas pabudęs kambaryje vis randa ką nors iš savo sapnų, o vieną dieną taip ir nebegrįžta – užstringa sapnų pasaulyje. Sapnų karalystė, kaip jai ir priklauso pagal visus kanonus, – nonsensiška. Čia knibžda įvairiausių nebūtų padarų, keisčiausių salų, atsiranda ekscentriškas vyresnis draugas lakūnas. Jiedu leidžiasi į kelionę po šį stebuklingą pasaulį, ieškodami kelio namo. Svarbiausia knygoje – vaizduotė: nevaržoma, nesutramdoma, leidžianti veltis į netikėčiausias, absurdiškiausias situacijas. Gaila, bet vaizduotės žaidimai yra savitiksliai, ilgainiui net nuobodūs, nes neužkabinama jokia rimtesnė problema.

Virš. dail. Daniel de Latour
Virš. dail. Daniel de Latour

Namai – savianalizė ir trauminės patirtys. Į geriausiųjų trejetuką pateko Małgorzatos Strękowskos-Zarembos Užburtas namas (iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, išleido „Debesų ganyklos“) ir Martino Widmarko Atgijęs namas (iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis, išleido „Nieko rimto“). Pagrindinis abiejų knygų įvaizdis – namai. Būtent per jį autoriai ir vienoje, ir kitoje perteikia vaiko psichologiją, vidinius išgyvenimus, baimes ir saviiešką.

Widmarkas mums pažįstamas iš savo populiariųjų knygų apie seklius Lasį ir Mają bei pabaisų agentę Nelę Rap. Pastaruoju metu pasirodančios jo knygos (Ilga kelionė, Mažoji smilgelė laimės šalelėje) vis meniškesnės, jų problematika – rimtesnė. Maloniai nustebino ir knygelė Atgijęs namas, skirta 4–8 metų skaitytojams. Puslapius margina nuostabios Emilios Dziubak iliustracijos ir labai mažai teksto, tačiau į lakoniškus sakinukus sutelpanti jautri, svarbi knygos problematika priartina ją ir prie vyresniųjų skaitytojų. Į žmonos netekusio vienišo, ciniško senuko Larsono beprasmišką kasdienybę vieną dieną įsiveržia gyvybė: kaimynų berniukas paprašo, kol bus išvykęs, pasaugoti vazoną, kuriame turėtų išdygti gėlė. Rūpindamasis mažu daigeliu Larsonas išmoksta vėl pamatyti gyvenimo grožį, dorotis su skausmu ir liūdesiu. Knygoje besiskleidžiančios gėlės ir atgyjančio namo vaizdas tampa gražia, nenubanalinta žmogaus gijimo metafora. Karvelio vertimas skaidrus, perteikiantis melancholišką kūrinio nuotaiką ir veikėjo kaitą. Reikia pripažinti, be metaforiškų Dziubak iliustracijų knyga netektų didelės dalies savo vertės.

Virš. dail. Emilia Dziubak
Virš. dail. Emilia Dziubak

Atgyja ne tik Widmarko namas, bet ir Strękowskos­Zarembos Užburtas namas. Knygoje pasakojama apie mergaitę Marysią, kuri slapstydamasi krūmuose stebi užburtą namą. Vaikui atrodo, kad namas gyvas, kad jis krečia keisčiausias eibes jame gyvenantiems žmonėms ir net skriaudžia pačią Marysią. Vieną dieną mergaitė susipažįsta su kaimynystėje gyvenančiu berniuku Danieliumi ir bando jam atskleisti baisiojo namo magiją. Tik berniukas niekaip nesupranta, kuo tas namas toks ypatingas. Labai pamažu, tarp eilučių paslėptomis užuominomis autorė atskleidžia, kad namas atgimsta tik Marysios vaizduotėje (suaugusiajam šį momentą pastebėti nesunku, bet vaikui, skaitančiam vienam, gali būti ir per sudėtinga išnarplioti). Marysia pasąmoningai suverčia visas kaltes namui, saugodamasi nuo suvokimo, kad tai ne namas, o jos tėvas yra pabaisa, kad tai jis gąsdina Marysią ir jos broliukus, tai tėvas palieka mėlynes jai ant kūno. Knygoje nagrinėjama skaudi ir, deja, aktuali smurto šeimoje tema, tačiau kūrinio adresatas miglotas. Naivūs, pernelyg supaprastinti paveikslėliai tarytum kreipia į jaunesniuosius skaitytojus, bet smarkiai metaforiškas, sąlygiškas turinys reikalauja skaityti kartu su tėvais ar mokytojais. Gražus knygos anotacijoje atsiradęs vertėjos prierašas, raginantis skaityti knygą ne tiesiogiai, o tarp eilučių.

Virš. dail. Lisa Aisato
Virš. dail. Lisa Aisato

Tarp geriausių 2019 m. knygų atsidūrė ir dar vienas kūrinys apie namus, skendinčius liūdesy, – Majos Lunde’s Sniego sesė: Kalėdų istorija (iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė, išleido „Tyto alba“). Čia susilieja trys magiški komponentai: puiki, įtraukianti ir širdį spaudžianti istorija, sklandus vertimas ir nuostabios Lisos Aisato iliustracijos, be kurių, visos pripažinome, šios knygos nė negalėtų būti. Tai vienas tų atvejų, kai iliustracijos ne papildo tekstą, bet kartu su juo audžia nesuardomą naratyvo audinį.

Per Kūčias Julianui sueis dešimt metų – tai turėtų būti puiki dviguba šventė su spindinčia eglute, šviesomis, dovanomis, girliandomis ir laiminga šeima. Bet ne šiemet. Vasarą mirė vyresnioji berniuko sesuo Junė ir tėtis su mama po netekties negali atsitiesti. Julianui taip pat plyšta širdis, bet jis gedulą suvokia kitaip nei tėvai: berniukas nori prisiminti seserį, pakabinti jos nuotraukų, kalbėtis apie ją, išgedėti netektį žodžiais, vaizdiniais. O tėvai, rodos, nori tiesiog pamiršti, nekalbėti, apsimesti, kad jos nė nebuvo, – taip jie dorojasi su tragedija. Nė vienas gedulo būdas nėra vaizduojamas kaip teisingas, priešingai, autorė ir dailininkė su atjauta ir švelnumu parodo, kad nei suaugusieji, nei vaikai nežino, kaip reikėtų įveikti netektį.

Vienišas Julianas susipažįsta su keistuole raudonplauke Hedviga. Ši jam grąžina kruopeles gyvenimo džiaugsmo, aprodo savo įstabų namą, drauge vaikai žaidžia, išdykauja ir vėl atranda Kalėdų dvasią, o kartu – žemiškojo gyvenimo laimę. Tačiau netrukus paaiškėja, kad Hedviga visai ne žemiška, ji – mirusi mergaitė, o gal… tiesiog Juliano vaizduotės vaisius? Autorės žodžiuose ir iliustruotojos akvarelėse susilieja realybė ir pomirtinis pasaulis, gedulas ir susitaikyti su juo padedanti fantazija. Nors pasakojimo centre – Kalėdos, kūrinys nėra trivialus, vienkartinis. Vos perskaityta, ši knyga tapo mano favorite, džiaugiuosi, kad komisija visais balsais išrinko ją meniškiausia ir reikšmingiausia 2019 m. verstine knyga vaikams – dėl vaizduojamų daugiaplanių šeimos santykių, originalios ir svarbios problematikos, subtiliai, neperdėtai vaizduojamo dviejų pasaulių susidūrimo.

Paauglių literatūra

Paauglių literatūros sekcijoje buvo pasiūlyta daugiau gerų, meniškų knygų – todėl ir komisijos darbas nėjo kaip per sviestą. Dėl nominančių trejeto teko pasiginčyti, mat į jį pretendavo, ko gero, pusė pateiktų knygų.

Ar bereikia priminti, kas pasakojama pasauline klasika tapusioje Jacko Londono apysakoje Protėvių šauksmas (iš anglų kalbos vertė Virginija Traškevičiūtė, išleido „Gelmės“)? Šuva Bekas pagrobiamas iš mylinčių, saugių ir turtingų namų ir parduodamas pirkliams, gabenantiems krovinius į šiaurę šunų traukiamomis rogėmis. Bekas priverstas paklusti ir tarnauti žiauriems žmonėms. Patekęs į atšiaurias, kone žudančias sąlygas šuva pamažu grįžta į primityvų būvį ir darosi vis panašesnis į vilką. Tai nuostabi istorija apie gamtą, laisvę, žiaurumą ir meilę. Šuns išdidumas, drąsa, laukinė gamta, nuotykiai ir kruvinas žmonių žiaurumas… Smagu, kad knyga perleista lietuvių kalba, bet nenominavome jos dėl kelių priežasčių: visų pirma, dėl kūrinio senumo (stengėmės ieškoti perliukų tarp naujienų), antra, knygos maketas netvarkingas, nepatrauklus akiai, o Vlado Kudabos ir Danutės Kudabienės iliustracijos atšiaurios, pasenusios ir net, sakyčiau, neestetiškos. Trečia, keletas klausimų kilo ir dėl vertimo. Pavyzdžiui, dėl pagrindinio veikėjo, šuns Beko, vardo – juk žodis buck turi tiek reikšmių anglų kalboje, tad keista, kad pasirinktas nei fonetiškai, nei semantiškai netinkamas variantas.

Paauglystės realizmas. Gan greitai į šoną atsitraukė ir Damijano Šinigojaus knyga Evos beieškant (iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė, išleido „Gelmės“). Tai lengvas atostogų romanas paaugliams. Plonas it žurnalo, baltas viršelis, ne itin tvarkingai sumaketuoti puslapiai perša mintį, kad tai nėra išliekamoji literatūra. Norėčiau leidyklai palinkėti atidžiau padirbėti su knygų maketais ir reprezentatyvumu. Prisipažįstu, esu iš tų, kurie pirmą įspūdį apie knygą susidaro iš išorinio vaizdo…

Romano veiksmas vyksta Slovėnijoje ir Švedijoje, pasakojama apie vasaros atostogas. Leonas ir Eva susipažįsta internetu ir planuoja susitikti Slovėnijoje – ten gyvena Eva ir Leonas ketina įkalbėti savo šeimą ten atostogauti. Bet šeimos planams pasikeitus Leonas pabėga iš namų ir leidžiasi į nuotykį. Pakeliui patiria ir komiškų, ir baugių, ir absurdiškų situacijų, pameta pinigus, papuola į audrą, tačiau susipažįsta su įdomiais žmonėmis ir užmezga naujų pažinčių. Kūrinį galima laikyti nesusipratimų romanu – viskas veikėjams slysta iš rankų, abu keliauja vienas pas kitą, bet vis prasilenkia… Romanas smagus, bet atminty ir širdy pėdsako nepaliekantis.

Virš. dail. Vilmantė Pakštienė ir Gintarė Zokaitytė

Kur kas sėkmingesnis bandymas rašyti apie keliones ir paauglių santykius. Toks yra į geriausiųjų trejetą patekęs Clementine’os Beauvais romanas Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja (iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė, išleido „Debesų ganyklos“). Iš pradžių kūrinys priminė kvailoką merginoms skirtą skaitinį apie nieką (neva moteriškas problemas: figūrą, mitybą, vaikinus ir t. t.), bet galų gale maloniai nustebino. Tai istorija apie tris merginas, dėl stambaus sudėjimo mokykloje pravardžiuojamas kiaulaitėmis. Kartu su neįgaliu vienos merginos broliu jos leidžiasi į kelionę per Prancūziją  – į Paryžių, kur kiekviena turi savų nesuvestų sąskaitų. Keliaudamos merginos sulaukia vis daugiau teigiamo spaudos dėmesio, jų kelionės nuotraukomis, interviu, reportažais imama dalytis socialiniuose tinkluose, laikraščiuose, net per televiziją. Tačiau ne šlovė ar išgarsėjimas čia svarbiausia, o – kad ir banaliai nuskambės – kelionė į save, savęs pažinimą ir meilę sau. Man patiko, kad patyčių, nemeilės, iškreipto požiūrio į kūną problemos čia gvildenamos su puikiu, aštriu humoru, beje, nuostabiai išverstu į lietuvių kalbą. Autorė gebėjo rasti pusiausvyrą tarp aktualios, rimtos ir reikšmingos žinios ir lengvo, žaismingo tono, kuris knygą, mano galva, daro prieinamą platesniam skaitytojų ratui.

Apie paauglių kasdienybę pasakojama ir Ninos Daševskajos realistinių apsakymų rinkinyje Pavasario sonata (iš rusų kalbos vertė Gintarė Adomaitytė, išleido „Gelmės“). Aštuonis rinkinio apsakymus sieja ašinė tema – muzika. Tai tekstai apie paauglius, kuriems muzika – visas gyvenimas. Paaugliai – savo noru ar verčiami tėvų – groja, klausosi muzikos, kalba apie ją. Kiekviename apsakyme muzika savaip suvaidina esminį vaidmenį jaunuolio gyvenime. Apsakymai paprasti, bet parašyti su neblogu rusišku humoru, veikėjai įdomūs, bet skaitydamas vieną tekstą po kito imi pamiršti, kuris čia kuris, nes visi kažkuo panašūs; pati muzikos tema, pripažinsiu, ima atsibosti ir atrodyti prikišama. Knyga skirta labai siauram skaitytojų ratui, atskirus apsakymus tikrai aktualu būtų skaityti muziką studijuojantiems vaikams – galbūt per integruotas muzikos ir literatūros pamokas.

Viršelis Yuumei Art
Viršelis Yuumei Art

Dėl vietos po saule įnirtingai kovojo Barbaros O’Connor Noras (iš anglų kalbos vertė Laura Ivoškienė, išleido „Nieko rimto“) – šią knygą kai kurios komisijos narės buvo linkusios priskirti prie trijų geriausiųjų. Savo problematika kūrinys kiek primena klasika tapusią Smarkuolę Gilę Hopkins, tik yra lengvesnio turinio, šviesesnis. Čarlės tėvas sėdi kalėjime, o mama nesusitvarko su dviem dukterimis. Sesuo laukti pilnametystės išsikrausto pas geriausią draugę, o Čarlę likimas nuskriaudžia (jos supratimu) – ji turi persikelti į mažą miestelį, pas tetą ir dėdę. Čarlė pyksta ant viso pasaulio, mėgsta muštis ir užgaulioti kitus vaikus. Mergaitės skausmą ir pyktį pamažu, švelniai, neprimetamai išgydo dėdės ir tetos meilė, įsižiebusi draugystė su raišu berniuku Hovardu ir nuostabus šuo, kurį Čarlei pamažu pavyksta prisijaukinti. Tai knyga apie šeimą, kurią įgyjame, o ne gauname gimdami, apie gydančią meilę. Įdomu, kad parodoma ir kita patyčių pusė: ne aukos, o patyčiuko vidinis pasaulis. Knyga moko, kad tas, kuris skriaudžia kitus, dažniausiai pats būna smarkiai sužeistas, o tokias žaizdas užgydyti gali ne griežtumas, o meilė ir rūpestis. Knygos vertimas gražus, puikiai suredaguotas, bet vietomis netikslus, vertėjai pritrūko žinių apie kasdienį gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose („Highschool“ verčia kaip „Aukštoji mokykla“, o Charlotte miestą supranta kaip žmogaus vardą Šarlotė). Taigi šiuo atveju sprendimą nusvėrė vertimo trūkumai.

Virš. dail. Sarah J. Coleman
Virš. dail. Sarah J. Coleman

Pernykštė fantastika – fantastiška. Net trys leidyklų pateiktos knygos paaugliams  – su ryškiu fantastikos atspalviu. Patricios Forde’s romane Žodžių sąrašas (iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, išleido „Debesų ganyklos“) jaunesniesiems paaugliams pasakojama apie visuomenę, kurioje žmonės turi teisę vartoti tik jiems pagal specialybę priskirtus žodžius, mat žmonės kadaise tuščiomis šnekomis ir melais sugriovė pasaulį. Pagrindinė veikėja Leta dirba su meistru Žodininku, kuris surašinėja pasaulyje likusius žodžius ir dalija juos žmonėms. Vieną dieną meistras dingsta ir mergina leidžiasi jo ieškoti. Na, ir susiduria su realybe, panašia į visų distopijų herojų realybę: iš pažiūros ideali, socialistinė visuomenė iš tikro supuvusi. Knygoje jaučiama vaikiškų ir nevaikiškų distopijų įtaka: jutau užuominų į Siuntėją (tik veikėjų charakteriai ne tokie gilūs, subtilūs), esama ir 1984-ųjų bei 451° Farenheito detalių – nuolatinis stebėjimas, kalbos cenzūra. Istorija, jau gan nuvalkiota ir trafaretiška, bet neprasta: graži kalbos ir gamtos išsaugojimo idėja, pastaruoju metu vis populiaresnė paauglių literatūroje.

Virš. dail. Sam Hadley
Virš. dail. Sam Hadley

Žodžių sąrašas stojo į kovą su kitu fantastikos kūriniu paaugliams – Frances Hardinge romanu Veidas kaip stiklas (iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, išleido „Nieko rimto“). Pastarąjį įtraukėme į reikšmingiausių knygų jaunimui trejetuką. Veidas kaip stiklas – įtaigiai suvytas sudėtingas pasakojimas apie fantastinį Požemės miestą, stūksantį po kalnais. Mieste gaminami magiški sūriai, kurių užvalgę žmonės regi vizijas, įgyja stebuklingų galių. Žmonių veidai sustingę, juose neatsispindi jokios emocijos. Tik Veidų kalviai gali išmokyti nutaisyti linksmą, liūdną ar susirūpinusį veidą. Nesuvokiamomis aplinkybėmis į Požemės miestą patekusi dvylikametė Nekritė – vienintelė, kurios veidas atspindi tikrus jausmus. Vieną dieną aptikusi slaptą išėjimą iš namų, kuriuose buvo laikoma uždaryta, mergaitė leidžiasi į nuotykį, mėgindama surasti savo prasmę, tapatybę, namus.

Knygos tekstas gan sudėtingas, kur kas pinklesnis ir niūresnis nei aptartojo Žodžių sąrašo: galima būtų net ginčytis, kad tai romanas ne skaitytojams iki šešiolikos metų, o jauniems suaugusiesiems. Kūrinyje subtiliai vaizduojama kelionė ne tik po magiškus tunelius, bet ir po savo sielą, mėginant suvokti gyvenimo prasmę. Visomis išgalėmis bandydama ištrūkti iš požemio, Nekritė nejučiomis išsiveržia ir iš savo vaikiškumo, subręsta. Pabaiga laiminga – mergaitė išveda Požemės gyventojus į Antžemį ir romanas baigiasi klasikiniu pasakišku visų mazgų atraizgymu. Knyga nebuvo mano favoritė – tie 416 puslapių dažnai atrodė ištęsti ir prikimšti veiksmo dėl veiksmo, bet išversta ir suredaguota žavingai, tekstas skaidrus, pagavus, magiškas.

Virš. dail. Ilona Kukenytė
Virš. dail. Ilona Kukenytė

Meniškiausia ir reikšmingiausia metų knyga paaugliams sutartinai išrinkome nuostabiai parašytą ir puikiai, kūrybingai išverstą Siiri Enorantos romaną Graudaragio užkalbėjimas (iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė, išleido „Tyto alba“). Tiesa, vėl kilo adresato klausimas – knygos apimtis, tematika, kai kurios specifinės scenos suponuoja vyresnį skaitytoją, kūrinys galėtų būti reklamuojamas net ir kaip romanas suaugusiesiems.

Knygoje pasakojama apie skirtingose žemės pusėse įsikūrusių tautų gyventojus, Graudaragio salas ir Sidrinėjos karalystę, jų susidūrimą. Graudaragio salų gyventojai nuo seno įtikėję, kad kiekvienam šešerių metų vaikui privalu eiti į lanką miške ir susidurti ten su neva stebuklingu žvėreliu – graudaragiu. Kuo ilgiau žvėrelis į vaiką žiūri, tuo daugiau liūdesio šis išgyvens. Kitoje pasaulio pusėje – moterų valdoma Sidrinėja (moterų valdžios / galingų moterų tropas pastaruoju metu atsikartoja ir suaugusiųjų knygose, pavyzdžiui, pagarsėjusiame Naomi Alderman romane Galybė). Atrodo, moterys čia turi visa, ko panorėjusios, bet kiekviena mergina, gyvenanti toje nuostabioje, pasakiško grožio ir galios karalystėje, yra savaip nelaiminga.

Tai romanas apie liūdesį, persmelkiantį žmones iki kaulų. Tokį, kurį susikuriame kaip tauta. Apie šalies istorijos, politinės santvarkos, galų gale kolektyvinės pasąmonės įtaką savijautai. Tai graži, šiuolaikiniam pasauliui be galo aktuali, sėkmingai įkūnyta alegorija. Jei traktuotume ją kaip suaugusiųjų literatūrą, galima būtų kabintis prie to, kad alegorija gan akivaizdi, – na, maždaug, kad religija arba perdėtas tautiškumas gali apdūmyti žmogui akis ir padaryti jį nelaimingą, kadangi „taip reikia, nes mes tokia tauta“. Bet jeigu jau sutarėme, kad tai romanas šešiolikmečiams, tiek aš, tiek kitos komisijos narės įvertinome jį kaip puikią, gilią, užbaigtą knygą. Apie vertimą verta atskirai užsiminti. Neapsieita be kelių klaidų, bet džiugino šmaikštūs, melodingi naujadarai „uodegiauti“, „graudaragis“, „miglasklaidys“. Poetišką, užliūliuojantį suomių rašytojos pasakojimą vertėja puikiai perteikė lietuvių kalba.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 2 (94)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

TIKIU, KAD PASAULIS NEGYVENS BE SNIEGO ŽMOGELIŲ IR EŽIUKO SAPNŲ (2019 m. Prano Mašioto premijos laureato mintys)

Apžvalgos

KNYGA KAIP MOKYTOJA:  STEBINANTI, ĮTRAUKIANTI AR?.. (2019 m. negrožinės vaikų ir paauglių knygos)
POPIERINIŲ KNYGŲ GALIA (2019 m. iliustruotos vaikų knygos)

Vytauto Petkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms

NUO JUOKINGŲ NUTIKIMŲ IKI  RIMTŲ KLAUSIMŲ
VYTAUTO PETKEVIČIAUS KNYGŲ VAIKAMS EKOLOGINĖS IDĖJOS

Mano vaikystės skaitymai

„NEPAŽĮSTAMI MIESTAI ĮKVEPIA  KURTI PASAKAS“

Sukaktys

ROMANO „BE ŠEIMOS“ AUTORIUS (Hectoro Malot 190-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2019 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI
Išgelbėti gyvenimui

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai