POPIERINIŲ KNYGŲ GALIA (2019 m. iliustruotos vaikų knygos)

 

 

 

 

Šiemet rašyti apžvalgą apie vizualiausias 2019 m. knygas vaikams – tikras iššūkis. Bet ne dėl to, kad neturėtume gražiausių knygų ar nerastume ypatingų žodžių joms apibūdinti, ne, tai iššūkis mums patiems vėl pamatyti jas naujai, kitoje šviesoje, kurią lėmė 2020 m. pasaulio sveikatos situacija. Neturėti popierinių knygų po ranka, negalėti jų vartyti, liesti, nevalingai glamžyti lapų, uosti raidžių ir iliustracijų kvapo, versti pirmyn ir atgal, pasitikrinant kurią nors teksto vietą ar personažo veido išraišką – tai yra iššūkis. Juk bibliotekos uždarytos ir net pas kaimyną negalima nueiti, nebent konkretus susitarimas žinant, kad jis tikrai turi tą knygą, kurios tau labai reikia, truputį gelbėja reikalą. Karantinas kaip niekad anksčiau sustiprino popierinės knygos reikšmę ir poveikį skaitytojui, nes kiekviena gera knyga kartu yra ir puiki paroda, ypač tai ryšku skaitant paveikslėlių knygas, kurios tenkina du – turinio ir vaizdo – poreikius: jie veikia kartu ir sustiprina knygos svarbą.

IBBY Lietuvos skyriaus kasmet organizuojami geriausių vaikų knygų rinkimai vyko pagal naujas taisykles – vaizdų kalba buvo vertinama dviejose grupėse: renkant geriausią paveikslėlių knygą vaikams ir Domicėlės Tarabildienės premijos nusipelniusią gražiausią metų knygą. Pirmajai grupei buvo taikoma labai griežta vertinimo sistema: knyga turėjo atitikti amžiaus grupę ir kanoną, o visi atitinkamų sričių specialistai  – kalbininkas, psichologas, edukologas, dailininkas, literatūrologas ir menotyrininkas – vertino iš savo pozicijų. Griežtas profesinis požiūris galutiniam vertinimui paliko vos kelias knygas, atitinkančias visus vaikams skirtos paveikslėlių knygos parametrus. Kaip žinote iš žiniasklaidos, kiekvienai grupei komisija nominavo po tris knygas, iš kurių tik viena buvo apdovanota premija.

„Mano tėtis rašo knygą“. Dail. Inga Dagilė
„Mano tėtis rašo knygą“. Dail. Inga Dagilė

Paveikslėlių knygų grupėje buvo išskirta rašytojo Beno Bėranto ir dailininkės Tanios Rex paveikslėlių knyga Ponas Kampas („Nieko rimto“), rašytojo Tomo Dirgėlos ir dailininkės Ingos Dagilės paveikslėlių knyga Mano tėtis rašo knygą („Tyto alba“) ir Ievos Babilaitės betekstė knyga (Ne)vienas („Tikra knyga“). Džiugu, kad visi trys leidiniai puikiai atitinka paveikslėlių knygos formatą, išvaizdą ir apimtį. Visi jie patrauklūs, puikiai iliustruoti ir sumaketuoti, tie, kurie juos rašė, jau žino šio tipo knygų teksto ypatybes, ieško žaismingumo, pasakojimo tęstinumo, vaizdų dinamikos. Kita vertus, paveikslėlių knygų kanonas jas kiek niveliuoja, daro panašias. Tarkim, Ingos Dagilės iliustruotai Tomo Dirgėlos knygai Mano tėtis rašo knygą vaizdine prasme nėra ko prikišti: vaizdo ir teksto dermė subalansuota, koloristika vientisa, vaizdų dinamika ekspresyvi, bet, tarkim, tėčio, pagrindinio veikėjo, charakteris beveik niekuo ne išskirtinis (tik tiek, kad panašus į knygos autorių). Tai tiesiog universalus tėtis, kokį norėtų turėti beveik visi vaikai, o namų aplinka, kurioje vyksta pasakojimas, irgi tipinė – ji patraukli, su paveikslais ant sienų, tarsi tokia, kokią galėtų turėti visų namai, – universali.

„Ponas Kampas“. Dail. Tania Rex
„Ponas Kampas“. Dail. Tania Rex

Dar vieną premijai nominuotą paveikslėlių knygą, Beno Bėranto Poną Kampą, iliustravo dailininkė Tania Rex. Jos pagrindinis veikėjas – kambario kampas, tampantis naujuoju berniuko Jovaro draugu. Knygos iliustracijose naudojamos tos pačios priemonės: vaizduojama šeima ir kambario interjeras, dinamiški judesiai ir subalansuoti spalviniai vaizdai, dailininkė puikiai pavaizdavo ir poną Kampą, kontrastingai apšviesdama namo kampą ir suteikdama jam gerojo dėdės išvaizdą. Knyga vientisa, puikios poligrafinės kokybės, bet jai irgi tarsi kažko trūksta.

„(Ne)vienas“. Dail. Ieva Babilaitė
„(Ne)vienas“. Dail. Ieva Babilaitė

Geriausia paveikslėlių knyga buvo išrinktas betekstis Ievos Babilaitės (Ne)vienas – ir turbūt dėl to, kad jis turi tai, ko kitoms aptartoms knygoms pritrūko, – savitumo ir originalumo raktą. Gerai perpratusi paveikslėlių knygų kanoną, dailininkė Babilaitė laikė jį tik kūrybos fonu ir tame kontekste sukūrė originalų pasakojimą bei vaizdinę knygos išraišką. Ji nemėgdžioja to, kas madinga paveikslėlių knygose, o kuria savą interpretaciją, daro tai drąsiai, kliaujasi menine nuojauta ir imasi autorinės technikos: piešia, karpo, siuva, klijuoja, fotografuoja, viską sujungia ir užbaigia padailindama kompiuteriu. Norisi paaiškinti, kad tai, jog knyga be teksto, – joks minusas, tam tikra prasme tai netgi privalumas. Paėmęs tokią knygą į rankas, skaitytojas irgi patirs tam tikrą iššūkį, nes jam reikės įtempti vizualiąją klausą ir matyti visas detales, kurios, vartant lapus, lėtai keičiasi sukurdamos tam tikrą pasakojimą. Dar vienas iššūkis laukia mokančiojo skaityti tik realistinę dailės kalbą, nes knyga moderni, naudojanti originalią meninę kalbą. Pavyzdžiui, medis vaizduojamas su kampuotomis šakomis, o pagrindinis veikėjas paukštis (lyg su musės sparnais!?) pasiūtas iš įvairių medžiagos skiaučių ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai atpažįstamas, galintis asocijuotis su daug kuo, taigi skaitytojui sukeliantis tam tikrą nestabilumo būseną. Tačiau atpažinus antrąjį knygos veikėją – stambiais juodais gaurais pasipuošusį šunį – darosi ramiau, nes užsimezgusi šių gyvūnų draugystė atpalaiduoja skaitytoją. Iš iliustracijų sklindanti begalinė šiluma palengva sušildo, leidžia prisijaukinti knygą ir rasti joje savo pasakų. Kūrinys ypatingas taupia vaizdine kalba, pailgu formatu ir minimalistine dailės raiška, kiekvienas atvartas – tarsi atskiras paveikslas, o visuma sukuria neišdildomą įspūdį. Knyga išsiskiria menine kokybe, lavina vaiko vaizduotę, kviečia kurti savo pasakojimą. Kiekvienąkart ją galima perskaityti kitaip, dėmesį kviečiama sutelkti į vaizdą, į kiekvieną atvarto detalę, nes dailininkė ieško pačių iškalbingiausių vaizdo formų, kad vien vizuali kalba leistų skaitytojui suprasti ją ir be žodžių. Tai nesenstantis vaizdo prasme kūrinys, įrašytinas į Lietuvos vaikų paveikslėlių knygų aukso fondą.

„Ypatingas“. Dail. Rasa Jančiauskaitė
„Ypatingas“. Dail. Rasa Jančiauskaitė

Į nominančių sąrašą nepateko, bet tikrai išskirtine paveikslėlių knyga laikytinas Modestos Jurgaitytės ir Rasos Jančiauskaitės sukurtas Ypatingas („Tikra knyga“). Vertindami estetinį vaizdą šios tikrai ypatingos knygos skaitytojai iškart pasidalija į dvi grupes: vieniems jis patinka, kitiems – ne, neapsisprendusiųjų čia nėra. Pirmiausia kūrinys išsiskiria labai ryškiu, galima sakyti, oranžiniu viršeliu – jis ir signalizuoja knygos ypatingumą, kaip kad ryškianugaris vabalas įspėja paukščius, jog yra neskanus. Tam tikra prasme ir ši knyga yra „neskanaus“ turinio, nagrinėjanti patyčių temą giliai ir skaudžiai, o tai apsiliepia ir vizualiajai jos raiškai. Kai kada knygos piešinius sunku net pavadinti iliustracijomis, nes jie ne iliustruoja, o įspėja, ypač ryškus vaikas su didele širdimi – dailininkė rado būdą pavaizduoti jį taip, kad žiūrovas pamatytų jo išskirtinumą. Vaizdinė knygos dermė labai originali, paremta naująja dailės estetika: ji kalba taupiai, bet įtaigiai. Išskirtiniuose piešiniuose dera ranka rašytas šriftas ir keli originalūs pasakojimo vaizdais būdai. Knyga pasižymi savita koloristika, visi elementai gerai apgalvoti, vaiko piešiniui artimoje dailininkės vaizdų raiškoje koduojama nauja prasmė. Iliustracijas gerai supras tiek vaikai, tiek suaugusieji, jie kviečiami atvirai kalbėtis.

Dar viena puiki ir įsimenanti paveikslėlių knyga – Pauliaus Norvilo ir Jurgos Šulskytės Strykt pastrykt! (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Spalvotais pieštukais jauna dailininkė nuoširdžiai (iš)piešia ir (iš)dailina visą knygą, o jos stilius ir braižas teikia tikrą malonumą. Linksmas, šiek tiek žmogiškų savybių turintis pagrindinis veikėjas zuikis atliepia šių dienų gyvenimo aktualijas. Dailininkė dar stipriau šaržuoja kiekvieną vaizduojamą personažą, jį aprengdama ir apibūdindama pagal savybes ir gyvenimo būdą. Knyga turi du adresatus – vaikus ir suaugusiuosius, ji smagiai ir nuotaikingai pasakoja apie knygą rašantį šiuolaikinį zuikį.

Kita knygų grupė, gerokai gausesnė ir įvairesnė, buvo pristatyta Domicėlės Tarabildienės premijai. Žvelgiant statistiškai, tai yra per 80 vaikams skirtų geresnės ir silpnesnės poligrafinės ir meninės kokybės leidinių. Aišku, gražiausioms iliustracijoms taikomi ypatingi atrankos kriterijai, jos turi būti meniškai inovatyvios, raiškios, stilingos, kurti aiškų pasakojimą ir perduoti žinią. Turbūt niekam nekilo abejonių, kad pagrindinės šių metų lyderės buvo dvi leidyklos „Tikra knyga“ knygos – Nelės Kostinienės ir Živilės Mikailienės parašyta bei Linos Itagaki iliustruota knyga Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai ir Monikos Vaicenavičienės knyga Kas yra upė? Šie kūriniai netelpa į žanro apibrėžtį, abu jie konkuravo ir pažintinių knygų grupėje. Prakalbus apie šias knygas išsamiau, pirmiausia išryškėja puikus dailininkių darbas, abi jos prabyla unikalia vaizdų kalba. Pirmiausia noriu kelis žodžius tarti apie leidyklą, kuri prioritetu laiko kokybišką tiek teksto, tiek vaizdų prasme vaikams skirtą knygą ir tai laikui bėgant duoda dividendų: knygos ilgalaikės, reprezentuoja šalį, požiūrį į vaiką ir kokybišką daiktą – popierinį knygos kūną. Šiuo požiūriu galime didžiuotis, kad turime tokių leidyklų, kitiems leidėjams keliančių kokybės kartelę: vaikams skirta knyga turi būti ypatinga, o ne vien tenkinanti vidutinio vartotojo skonį ir komercinius pardavimo reitingus.

„Kas yra upė?“ Dail. Monika Vaicenavičienė
„Kas yra upė?“ Dail. Monika Vaicenavičienė

Apie Monikos Vaicenavičienės knygą Kas yra upė? galima parašyti atskirą straipsnį, nes ji to verta. Galima parodyti, kaip knyga tampa universali, kaip joje sugula pasakojimas ir vaizdas, kaip dera enciklopedinės žinios ir pagrindinių pasakotojų – anūkės ir močiutės – dialogai, leidžiantys knygoje prabilti tradicine liaudiška tarme ir modernia, visą pasaulį aprėpiančia, universalia kalba. Tai turbūt viena iš knygų, parodančių ir mūsų pačių unikalumą. Dailininkė Vaicenavičienė, baigusi studijas Stokholmo menų, amatų ir dizaino aukštojoje mokykloje „Konstfack“, sudėjo į šią knygą švediškas žinias, anglakalbę patirtį ir lietuvybės bagažą – visa tai čia suskamba unikalumo gaida. Paradoksalu, bet pirmiausia knyga pasirodė švedų ir anglų kalbomis (Švedijos leidykla „Opal“) ir tik vėliau, išversta į daugybę kitų kalbų, – ir menininkės gimtąja lietuvių kalba (leidykla „Tikra knyga“).

Pasakojimas šioje knygoje teka upėmis: upė tampa pagrindine veikėja, formuojančia ne vien kraštovaizdį, , bet ir žmogaus gyvenimo būdą. Kiekvienoje šalyje tekančios upės diktuoja miestų dvasią ir gyvenimo stilių: didelės, sraunios ir gilios suponuoja aktyvų gyvenimą, jomis plaukioja laivai, prie jų kuriasi miestai, jų vandenis skrodžia didelės ir įvairios žuvys; mažų upių tėkmė žmogų ramina ir guodžia, leidžia ilsėtis, skalbti, austi ir dainuoti, – tai tarsi atiteka iš mūsų šalies tradicijos ir papročių. Dailininkė puikiai pasirenka iliustravimo stilių, mišria technika (spalvotais pieštukais, akvarele ir kompiuteriu) piešia gausią pasaulio augmeniją ir mitologiją, išskleidžia amatus, žmonių įpročius ir papročius, su upe sieja kvapus, atmintį, namus, gausią florą ir fauną, kelia ekologijos ir žmogaus įtakos upėms problemas, poveikį tarpusavio harmonijai ir išryškina jų sąveiką. Knyga tampa universali ir be galo įdomi, mikroistorijos pinasi su makroistorijomis, detalus vieno augalo piešinys pereina į upių žemėlapius iš paukščio skrydžio, žvilgsnis staiga užima žiūrėtojo ar stebėtojo poziciją, kuri žmogui įprasta žvelgiant į upės kraštovaizdį ar atidžiai žiūrint į vandens tėkmę, kaip tai daro žvejai mėgėjai. Tas įvairialypis, nuolat besikeičiantis vaizdų tinklas ir kuria knygos vertę, gyvybingumą, tarsi nuolat tekantis vanduo, jis suteikia vis naujų žinių, atskleidžia nepakartojamą tiek gamtos, tiek pačios knygos grožį.

„Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“. Dail. Lina Itagaki
„Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“. Dail. Lina Itagaki

Kiek kitokią nuotaiką perteikia kapitalinis Linos Itagaki darbas Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istoriją pasakojantis vaizdinis naratyvas. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad vaizdinį knygos iliustracijų pasakojimą formavo autentiška medžiaga ir Valdovų rūmuose saugomi eksponatai. Juos dailininkė integravo į vaizdų pasakojimą, kuriam pasirinko jai gerai pažįstamą istorinės novelės pasakojimo žanrą. Dar vienas sunkus uždavinys, kurį turėjo spręsti dailininkė, – rasti veidų ir drabužių charakteristikas ir išraiškas, atitinkančias portretinius realiai gyvenusių žmonių bruožus ir kostiumus. Tai epochinis pasakojimas, kuriam dailininkė turėjo rasti ir atitinkamo laikotarpio, ir dailės istorijos diktuojamų stilių atitikmenis: pasakojime esama ir gotikos, ir renesanso, baroko, ir XXI a. realijų, tad jos turėjo atsispindėti ir vaizdo raiškoje.

Ir kaip su tais visais uždaviniais dailininkei sekėsi dorotis? Lietuvos istorija dar tik rašoma: joje daug daugiau nežinomųjų nei faktų, daugiau prielaidų nei atsakymų, tad šį sunkų faktografinį pasakojimą reikėjo paversti istoriniu nuotykiu, ir, atrodo, dailininkei tai pavyko. Ypač gražios yra epochinės panoramos, išsiskleidžiančios per tris knygos puslapius apimančias horizontalias iliustracijas, kurios atsiveria atlenkiant pailgintą lapą ir perteikia valdovų – Gedimino, Vytauto, Aleksandro, Kazimiero, Žygimanto Augusto, Henriko Valua, Žygimanto ir Vladislovo Vazų – laikų rūmus bei šiandieninius, atvertus 2009 m. ir galutinai atstatytus 2018­aisiais. Taigi rūmų istoriją pasakojanti knyga yra šiuolaikiška ir gyva, reprezentuojanti aukštą meninę raišką ir leidžianti vaikams ją nepriverstinai vartyti, o tėvams – nenuobodžiai skaityti. Daugeliu atvejų šis leidinys vaikui įdomesnis ir lengviau įveikiamas nei didžiuliai rūmai ir menės, kuriose daugybė eksponatų žiūrovą, o ypač vaiką, tiesiog prispaudžia istorinės informacijos gausa. Knyga išlaiko vientisą stilistiką, išsiskiria raudonais karališko purpuro ir auksiniais spalvų tonais, būdingais viso pasaulio valdovų rūmams.

Daugelio kitų knygų vaizdinė forma kiek nublanko prieš šias dvi galiūnes, vis dėlto norėčiau paminėti kelias išskirtinesnes vaikams skirtas 2019 m. knygas. Kiek kitokia pasirodė dvynių Indrės ir Martyno Pavilonių pradėta leisti „Marmių“ serija – Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis bei Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis („Alma littera“). Išskirtiniai personažai (juodos dėmės) ir iliustracijų reiškiama nuotaika, pabrėžti ryškių spalvų kontrastai, tamsūs toliai ir miškai kuria gražius siluetinius kraštovaizdžius, kuriuose žiba fosforinės marmių akys. Tačiau antrojoje knygoje daug kur naudojama ta pati vaizdo strategija, kiekvienas atvartas – kaip naujas paveikslas, o tai ima kurti nuobodulio, pasikartojimo nuotaiką.

Knygų dailininkų pasaulyje ir pernai vyravo tie patys gerai žinomi vardai, bet jų kūriniai kažkaip ypatingai neišsiskyrė. Tarkim, Lina Eitmantytė iliustravo Selemono Paltanavičiaus knygą Brunas („Nieko rimto“). Kai kurios iliustracijos tikrai žavios, netikėtų perspektyvų ir rakursų, liudija dailininkės profesionalumą, vis dėlto tai ne pats geriausias šio puikaus dueto darbas. Gal kiek naujesnis vardas knygų pasaulyje yra Kristina Moriakinaitė, kuri iliustravo verstinę E. B. White’o knygą Gulbės trimitas („Nieko rimto“). Iliustracijos kuria kiek romantizuotą, vien pastelinių spalvų nuotaiką, dvelkiančią šeštojo– septintojo dešimtmečių plakatais ir pridedančią knygai žavesio.

Vertos paminėti ir abėcėlės, skirtos patiems mažiausiems skaitytojams. Tai jaunų dailininkių Gretos Alice iliustruota ABC mažiesiems („Alma littera“) ir Živilės Adomaitytės sukurta Linksmoji Abėcė („Baltos lankos“). Vaizdų derme, koloristika ir spaudos kokybe jos yra išskirtinės, bet nenustebino profesionalų nei idėja, nei autentiškumu, nei išskirtine menine kokybe.

Tiesą pasakius, visa, ką čia parašiau, tėra prisiminimas, mintys, kurias pati sau mintijau dar tada, kai šias knygas varčiau. Šiandien tegaliu pasakyti, kad visų šių popierinių knygų labai pasiilgau… Kaip gera jas skaityti laikant rankose, juntant jų medžiagiškumą! Manau, ir jūs man pritarsite.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 2 (94)

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

TIKIU, KAD PASAULIS NEGYVENS BE SNIEGO ŽMOGELIŲ IR EŽIUKO SAPNŲ (2019 m. Prano Mašioto premijos laureato mintys)

Apžvalgos

KNYGA KAIP MOKYTOJA:  STEBINANTI, ĮTRAUKIANTI AR?.. (2019 m. negrožinės vaikų ir paauglių knygos)
APIE NIEKALUS IR RIMTAS PROBLEMAS (2019 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)

Vytauto Petkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms

NUO JUOKINGŲ NUTIKIMŲ IKI  RIMTŲ KLAUSIMŲ
VYTAUTO PETKEVIČIAUS KNYGŲ VAIKAMS EKOLOGINĖS IDĖJOS

Mano vaikystės skaitymai

„NEPAŽĮSTAMI MIESTAI ĮKVEPIA  KURTI PASAKAS“

Sukaktys

ROMANO „BE ŠEIMOS“ AUTORIUS (Hectoro Malot 190-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2019 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI
Išgelbėti gyvenimui

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai