NUO JUOKINGŲ NUTIKIMŲ IKI  RIMTŲ KLAUSIMŲ

 

 

 

 

Nuotr. iš knygos „Interviu su rašytojais“, 1980 m.
Nuotr. iš knygos „Interviu su rašytojais“, 1980 m.

Iš mažos Gilės didis ąžuolas išauga

Rašytojas Adolfas Strakšys Vytautą Petkevičių (1930–2008) pavadino „nepatogiu žmogumi“1 ir tokį apibūdinimą jautriai argumentavo 2009 m. sausio mėn. „Metų“ žurnale, praėjus mėnesiui po rašytojo mirties. Kūryba vaikams, anot Viktorijos DaujotytėsPakerienės, esanti „neabejotinai pati švariausia ir saugiausia rašytojo palikimo dalis“2.

„Rubinaičio“ skaitytojams ir visiems vaikų literatūros mėgėjams Petkevičius – lietuvių vaikų literatūros klasikas, palikęs ryškių prozos kūrinių, iš kurių net keturi pateko į lietuvių vaikų literatūros šimtuką: 5­oje sąrašo vietoje – Gilės nuotykiai Ydų šalyje (1964), 31­oje – Kodėlčius (1974), 87­oje – Didysis medžiotojas Mikas Pupkus (1969), 99­oje – Sieksnis, Sprindžio vaikas (1966). Knygų vertę liudija ne tik tai, kad jos pateko į lietuvių vaikų literatūros kanoną įtvirtinantį sąrašą, bet ir tai, kad jos buvo daug kartų perleistos dideliu tiražu, įvairiai iliustruotos, skaitytojų mėgstamos, kritikų pastebėtos, apdovanotos, verstos į kitas kalbas. Jos įėjo į skaitomiausių vaikų knygų penketukus, rekomenduojamų knygų sąrašus. Galima sakyti, kad tai labai sėkmingo komunikacinio likimo knygos. Nors į šimtuką nepateko, bet jo verta būtų ir konceptuali apysaka­pasaka Molio Motiejus – žmonių karalius (1978). Vaikams, jaunimui rašytojas kūrė ne tik literatūrines pasakas, bet ir realistinius kūrinius – vaizdelius, apsakymus, apysakas, romaną. Ypač šiais kūriniais autorius užfiksavo sovietmečio laiką, žmones (žinoma, ir vaikus), detales. „Jis [Petkevičius. – Dž. M.] yra ir, manau, bus laiko liudytojas.“3

Kodėlčiaus dvaras

Iš viso Petkevičiaus knygų vaikams palikimo netikėtumu labiausiai išsiskiria miniatiūrų apysaka (Vinco Aurylos terminas) Kodėlčius. Ši knyga, pasirodžiusi beveik sykiu su panašaus pobūdžio Vytauto Misevičiaus Danuku Dunduliuku (1972) ir Eduardo Mieželaičio Dainos dienoraščiu (1973)4, sukėlė tikrą literatūrinį šurmulį – tai buvo netikėtas vėjo gūsis tuometinėje lietuvių vaikų literatūroje. Pavaizduoti be atvangos klausinėjantį ir taip pasaulį pažįstantį vaiką, susitelkiant į jo didenybę klausimą,  – tai, galima sakyti, buvo genialus sprendimas. Šiame kontekste ateina į galvą paralelė su norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knyga Ei! Ar čia yra kas nors?, kur teigiama, kad klausimas yra daug svarbiau už atsakymą. Stebėdamas aplinką, klausdamas, bendraudamas su vyresniais žmonėmis, vaikas auga. Antai Pauliukas močiutės klausia, ko ji nebėga nuo senatvės – nei traukiniu, nei lėktuvu, o močiutei atsakius, kad nuo senatvės nepabėgsi, pasiūlo gudrią išeitį – paslėpti pasą („Senatvė“)5. Knyga suaugusį skaitytoją (ją labai mėgsta ir tėvai) priverčia ne kartą nusišypsoti, o vaikui ji pasakoja apie šiltus šeimos santykius, vieno kitu rūpinimąsi, alsuoja saugumu ir laiminga vaikyste. Kūrinys radosi iš atidaus savo vaiko stebėjimo, apie tai yra sakęs pats rašytojas, pasakojusi jo dukra Liudmila. Šeimos atmosfera, erdvės svarbios ir rašytojo kūrybos pasauliui suprasti.

„Kodėlčius“. Dail. Albina Makūnaitė
„Kodėlčius“. Dail. Albina Makūnaitė

Nuosavoje Birštono apylinkių sodyboje, meiliai vadinamoje Kodėlčiaus dvaru, rašytojas praleido 44 metus. „Vaikai V. Petkevičiui buvo šventas dalykas, mokėjo su jais žaisti, prisigalvodavo visokių pramogų – ir su rogutėmis važinėdavo, ir po eglute savo rankų darbo dovanėles sumeistraudavo. Iki šiol sodyboje tebestovi vaikų namelis su užrašu „Gamta – mūsų motina“: jį statė anūkai kartu su seneliu.

Čia buvo vaikų karalystė, jie čia nakvojo ir žaidė, mėgavosi laisve, jų poilsio netrikdė netgi miško pelės, nes senelis apdairiai buvo pataręs sukalti pakeliamus laiptelius“6, – pasakoja rašytojo našlė Raisa. „Sodyboje stovi du aviliai, pagaminti paties V. Petkevičiaus. Tiesa, bičių juose nebėra, o juk kažkada rašytojas buvo triūslus ir sumanus bitininkas, turėjo keliasdešimties kelmų bityną. Be to, labai mėgo stebėti bitučių gyvenimą per stiklinę vieno avilio sieną. Buvo sumanęs parašyti pažintinę knygą vaikams „Bitė bičiulytė“, trečiąją iš pažintinių kūrinių virtinės. Ankstesnės jo knygos „Ką rugelis šnekėjo“ (1973) ir „Linelis brolelis“ (1981), pasak Raisos, įdomios ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems – taip gražiai jose pasakojama, kaip auginama duonelė, kokį kelią nueina linas, prieš tapdamas audeklu.“7 Šios pažintinės knygos vertos būti ir vėl išleistos: čia ir tautosakos rasime, ir pažintinės medžiagos, ir įdomių buities detalių. Pasakojimas turi ir apybraižos bruožų: minimi konkretūs žmonės, vietovės (pavyzdžiui, Radviliškio rajono stalius Marcalis Jankūnas, kuris pastatė vėjinę linų mynyklą)8. Pagaliau šia ir kita paminėta pažintine knyga galėtų pasiremti mūsų mokytojai, mokydami vaikus etninės kultūros dalykų.

Gamtos džiaugsmai ir rūpesčiai

„Linelis brolelis“. Dail. Danutė Narvydaitė
„Linelis brolelis“. Dail. Danutė Narvydaitė

Bene mažiausiai aptarta Petkevičiaus kūrinių vaikams dalis – apsakymų ir vaizdelių rinkiniai. 1976 m. išėjo „apsakymų dideliems, mažiems ir milžinams“ rinkinys Visi prieš vieną, o 1983 m.  – apsakymų rinkinys Didelis ir mažas, kuriame perspausdintas ir ankstesnis rinkinys. Simboliškai skamba vieno apsakymo ir viso skyriaus pavadinimas – „Kai žolei neramu“. Trumpame kūrinėlyje vaizduojama vasaros naktis ir pasakotojo patirtas grožis stebint neįprastą apkvaitusių karšių šokį: „Pagaliau pirmasis apkvaitęs karšis pasibėgėjo, šoktelėjo aukštyn, persivertė ore ir tekštelėjo atgal į vandenį lyg ant keptuvės. Juo pasekė antras, trečias… dvidešimtas… Ir prasidėjo! Ežeras staiga supliuškėjo, užvirė, o žuvys davėsi toje verdenėje, šokinėjo, tarsi trokšdamos pakilti į orą, ir džiaugėsi gyvenimu. Paskui nuvargo, aprimo ir vėl ėmė tyliai leistis į šaltiniuotą ežero gelmę.“9 Įtaigų peizažą (tokių šiuose rinkiniuose tikrai nemažai) pratęsia filosofinis susimąstymas – juo ir baigiamas apsakymas: „Juk būna vasaros metu tokia viena ar dvi naktys, kai negali užmigti, kai atsiradęs po širdimi neramus virpuliukas ima vedžioti tave paupiais ar pamiškėmis ir priverčia viskuo stebėtis. Dairydamasis aplinkui, palengva svaigsti, svaigsti, kol pajunti, kad tokiu metu net žolei po tavo kojom pasidaro kažko labai neramu…“10 Tai grožio potyrio scena, atskleidžianti stebėjimąsi, – ji turi rimtą semantinį krūvį ir nėra lengvas skaitinys.

Dažname apsakyme vaizduojamas vaikų gyvenimas. Gamtos fone skleidžiasi jų linksmi ir liūdni, o kartais ir tragiški potyriai. Apsakyme „Pirmoji žuvis“ aprašomas Antanėlis, mažiausias Šutronių kaimo vaikas. Psichologiškai įtaigiai vaizduojama jo jausena: „Sunku Antanėliui: kelių trobų kaime visi, lyg tyčia, dideli arba suaugę, visi užsiėmę rimtais darbais, visi ką nors prasimano, o jam – negalima, jis – mažas, ir tas netikęs žodis jį dilgo skaudžiau už dilgėlę.“11 Berniukas tą dieną pagauna pirmą savo gyvenime žuvį, „vos sulaiko ašaras“ ir „tik dabar pajunta, kaip labai jam reikėjo tos didelės žuvies“12.

Yra ir liūdnų, sukrečiančių tekstų. Apsakyme „Sniego tvanas“ vaizduojamas suaugusiųjų žiaurumas: spąstais virstančiame užpustytame kelyje užvaikomas ir galų gale nušaunamas briedis – vyrai mato ten tik „mėsos kalną“ ir grėsmę. Tai vyksta Simo akyse. Berniukas skaudžiai išgyvena briedžio žūtį: „Kai vaikas pribėgo, žvėris jau gulėjo ant šono ir didele nemirksinčia akimi žiūrėjo į jį. Jis žiūrėjo ir žiūrėjo, o po juo vis plėtėsi ir plėtėsi didžiulis kraujo klanas.“13 Vaizdas pasiekia skaitytojo širdį – tokie kaip šis kūriniai galėtų būti siūlomi skaityti vyresniesiems paaugliams.

Apsakymas „Beržo tošelė“ pasakoja jaukų epizodą iš mažojo Rimučio ir jo močiutės gyvenimo kasdienybės. Rimutis – irgi mažasis kodėlčius, klausimais apipilantis močiutę, kai jau seniai laikas miegoti. Močiutė anūkui seka pasakas apie Žaliapilvę Zylę, Čirkšlį  – vaizduojamas idiliškas jųdviejų vakaras…

Kai kurie kiti Petkevičiaus pasakojimai primena pažintinius ar nuotykinius tekstus. „Nebylusis didmiestis“ pasakoja apie turistus, susidūrusius su skruzdėlių išdaiga, – jos pradangina naktį be priežiūros iškylautojų paliktą cukraus maišelį. Skaitytojas čia ras vaizdingą skruzdėlyno aprašymą: „Skruzdėlynas buvo panašus į gerai suplanuotą ir kelis šimtus kartų sumažintą didmiestį, į kurį kaip žemėlapyje iš visų pusių bėgo plačios autostrados, takai, keliai ir vieškeliai.“14 Lietuvių vaikų literatūroje rasime ne vieną skruzdėlyno aprašymą (pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus).

Kai kurie Petkevičiaus kūrinėliai yra išleisti ir atskirai. Štai apsakymas „Tik trys vilkiukai“ yra pasirodęs atskira knygele su įspūdingomis Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijomis15.

Pažymėtina, kad abiejuose apsakymų rinkiniuose esama skirtingo emocinio turinio ir stilistikos tekstų. Tačiau yra ir kai kas bendra. Gamtos ir žmogaus dvasios ekologija – viena kitą papildančios temos – sudaro semantinį šių rinkinių branduolį.

Svarbiausia – vaizduotė!

Rašytojas, sykį paprašytas parašyti apie mokslinę­fantastinę literatūrą, pasakė: „Žmogaus fantazijai pastoviai reikia peno“ ir ypač pabrėžė vaizduotę16. Laki, turtinga vaizduotė – Petkevičiaus apysakų­pasakų alfa ir omega. Skaitytojus daugelį dešimtmečių žavi jo kūrinių originalumas, netikėtumas, išmoningi siužetai, mokėjimas prajuokinti, pasakyti šmaikščiai, dinamiškas pasakojimas, ryškūs charakteriai. Gilė, Sieksnis, Mikas Pupkus, Molio Motiejus – pirmojo ryškumo lietuvių vaikų literatūros personažai. Pažymėtina – visi vyriškosios giminės (apskritai ir apsakymuose vyrauja berniukų paveikslai).

Auryla teigia, kad „rašytojas sukūrė savotišką nacionalinį „keliauninko“ tipą“17. Į šią pastabą verta atkreipti dėmesį – Didysis medžiotojas Mikas Pupkus praturtina lietuvių kelionių apysakų lentyną. Mikas Pupkus su bendrakeleiviais šuneliu Čiupkum, žirgu Pupkum, sakalu Tupkum keliaudami patiria galybę iš koto verčiančių, vaikus pralinksminančių nuotykių, o kai kuriomis humoro situacijomis ir socialinėmis­kultūrinėmis potekstėmis kūrinys įdomus ir suaugusiesiems. Antai Kūdros viršininkas, nebegalėdamas patenkinti karosų kiekio, pateikia pasiaiškinimą: „Aš nekaltas, šaldytuve daugiau karosų nebuvo, o dešrą netyčia patamsyje su unguriu sumaišiau.“18 Gražina Skabeikytė­Kazlauskienė pabrėžia, kad ši apysaka­pasaka „lietuvių vaikų literatūroje laikoma pačiu ryškiausiu ekologinės problematikos kūriniu“, „artima melagių pasakų žanrui“19. Šiuo požiūriu kūrinys primena barono Miunhauzeno istorijas, suomių rašytojo Ero Salolos Kvailių kaimą. Na, o sukurtas fantastinis Nailono šalies vaizdas – išradingas ekologinės katastrofos veidrodis. Kūrinys (kaip ir dauguma Petkevičiaus apysakų­pasakų) aiškiai didaktinis, bet didaktika sumaniai paslepiama po siužeto dinamika ir humoro sluoksniu.

Apysaka­pasaka apie nedorėlį Gilę – irgi didaktinis kūrinys, skirtas kiek jaunesniems skaitytojams. Autorius lieka ištikimas sau – vaizduoja fantastinę Ydų šalį, kurioje Gilė visaip išbandomas, keičiamas į gera. Kęstutis Urba taikliai pažymi: „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ yra ne tik vienas gražiausių didaktinės pasakos modelio pavyzdžių, bet ir savotiškas alegorinės, filosofinės pasakos pranašas.“20 Išties atkreiptinas dėmesys į didaktinio kūrinio modelį, kurio iš esmės laikosi visi rašytojai didaktai nuo pat XIX a. Čia derinami du pagrindiniai pasakojimo segmentai: pavyzdys (konkretus personažas, kuriam nutinka pamokoma istorija) ir moralas (vienaip ar kitaip išsakytas pamokymas (gali būti pateiktas tiesiogiai – didaktine teze, gali būti ir netiesiogiai)21.

Didaktinė ir dar viena Petkevičiaus apysakapasaka – Sieksnis, Sprindžio vaikas. Tradicinis modelis naudojamas vaizduoti neigiamam personažui, kuriam ilgainiui lemta pasikeisti. Kaip tautosakos pasakoje, herojus yra išbandomas, įgauna patirties, tobulėja. Tačiau didaktines intencijas paslepia, be kitų minėtų poetikos priemonių, ir ekspresyvi, vaizdinga kalba. Tai dar vienas aspektas, būtinas prisiminti. Štai kaip rašytojas vaizduoja, pavyzdžiui, Sieksnio būstą: „Parėjo iš darbo motina nuvargus, o namuose – betvarkė: puodai suodini, lėkštės nemazgotos, paloviuose grybai dygsta, ant sienų samanos želia, o kampuose – voratinkliai kaip virvės.“22 Kitur pavaizduota, kaip Sieksnis randa rublį: „Vaikščiojo vaikščiojo nukoręs nosį, dramblinėjo dramblinėjo, ir lyg tyčia – rublis! Guli sau dulkėse toks apskrituilis, toks gražutis ir kalbasi su saule, jos spindulėlius laužydamas. Ne pinigas, o pati laimė besišypsanti.“23 Petkevičius – puikus stilistas, kaip sakoma, žodžio kišenėje neieškojęs.

Pats sudėtingiausias, metaforiškiausias iš čia aptariamų kūrinių – apysaka­pasaka Molio Motiejus – žmonių karalius. „Pasitelkus liaudies pasakų formą, buvo visiškai įmanoma metaforiškai kritikuoti visuomenės gyvenimą, – susižavėjęs pasakoja Auryla. – Vaikų literatūra tapo savotiška įslaptinto ideologinio pasipriešinimo išraiška, ko negalėjo padaryti suaugusiųjų literatūra. <…> Tas kalinamos puodžiaus žmonos nulipdytas molinukas Motiejus iš bedvasio molio virsta teisybės idealu – gyvo kūno ir kraujo. Jis organizuoja pasipriešinimo judėjimą, iš Duonuvos šalies išveja lauk engėjus ir skelbia naują amžinosios laisvės bei teisybės epochą.“24 Šį kūrinį rašytojas dedikavo močiutei Grasei Baktienei, „kuri net didžiausius savo vargus, nelaimes ir skausmą mokėjo paversti nuostabiausiomis pasakomis“. „Raisa Petkevičienė perpasakoja vyro vaikystės prisiminimus apie močiutę iš motinos pusės Grasę, kuri buvo puiki pasakorė. O kiek pasakų, padavimų ir istorijų mokėjo! Vaikams prieš miegą jas pasakojo taip įtaigiai, kad šie bijodavo kojas nuleisti ant žemės. O Vytas buvo itin žingeidus, jis močiutės nepaliaudamas klausinėdavo: „O kodėl lyja?“, „Kodėl griaustinis dunda?“, „O kodėl ragana pikta?“ ir panašių dalykų. Gal močiutei ir jėgų, ir žinių pritrūkdavo, kad ji imdavo ir sakydavo: „Eik miegot, tu Kodėlčiau.“25

Taigi išgirstame dar vieną Kodėlčiaus personažo genezę ir paliudijimą, iš kur tie kalbos turtai, kas rašytojui perdavė tautosakos intonacijas.

Jaunuoliams apie jaunuolį kare

1963 m. pasirodė Petkevičiaus kone romano apimties apysaka Ko klykia gervės. Jau pavadinimas signalizuoja apie sunkią tematiką – ne vienoje novelėje rašytojas yra aprašęs gerves, ypač jų klyksmą, keliantį liūdesį, graudulį. Pasakojimo centre – Antrojo pasaulinio karo įvykiai, jų sūkuryje – Rimas, kuriam lemta patirti karo baisumus, išgyventi brendimą ir asmenybės pokyčius. Tai gerai atspindi kūrinio moto „Trys liepsnos – trys kartos. Manoji karta išaugo liepsnose.“

Karo, pokario tema ir jauno žmogaus brendimas, tapsmas apmąstomi ir apysakoje Šešiolikmečiai (1987). Autorių įkvėpė to paties pavadinimo Justino Marcinkevičiaus eilėraštis. Žodyje skaitytojui Petkevičius komentuoja savo kūrybinį sumanymą: „…daugelis sugulė į žemę – dar nemylėję ir nebučiavę… Daugelis iš jų buvo labai gabūs, todėl nesutilpo savo kailyje ir negalėjo pritapti prie bendraamžių. Tai buvo per anksti subrendę arba per anksti sunkių karo sąlygų subrandinti vyrai su vaikiškomis mintimis ir vaikiškomis godomis.“26 Pagrindinis apysakos herojus Laurynas Gulbinas kaip tik ir yra iš tų per anksti subrendusių jaunuolių. Žinoma, minimuose kūriniuose rasime ano laiko ideologinių žymių, bet, kaip jau šiame straipsnyje sakyta, Petkevičius yra laiko liudytojas. Nebūtina kategoriškai nubraukti, pamiršti, ištrinti, gal geriau pažinti, ištirti, suprasti.

„Audra stiklinėje“. Dail. Arvydas Pakalnis
„Audra stiklinėje“. Dail. Arvydas Pakalnis

Yra ir dar viena karo tematikos knyga – antidetektyvinė apysaka Audra stiklinėje (1982). Šiandien skaitant kai kas kliūva, atrodo pasenę, dvelkia anachronizmais, bet kai kas, pavyzdžiui, lietuvių išeivių (emigrantų) Londone tema, kelia šypseną ir netikėtai suskamba aktualiai: „…santūrus ir draugiškas Napalys susirado būrį bičiulių, tokių pat išeivių kaip jis, ir taip su jais susidraugavo, kad Londono policija jų negalėjo perlieti net vandeniu, kurį ji labai dosniai ir baisiausiomis čiurkšlėmis kliaukdavo iš gaisrinių mašinų.“27 Tokių humoristinių situacijų apstu, o karikatūriškos Arvydo Pakalnio iliustracijos praturtina knygos stilistiką.

„Talentas, turint omenyje senas, iš gilios praeities paveldėtas tradicijas, yra tarsi koks be laiko nuskintas pomidoras, kurį būtina tam tikram laikui suvynioti į laikraštį, padėti šiltai ant aukšto ir gerokai palaukti, kol jis pats savaime paraus arba galutinai supus, neatnešdamas niekam nei rizikos, nei vargo“28, svarsto rašytojas autobiografijoje. Ir čia, tekste, rašytame būnant ligoninėje, girdime tokias pat humoro gaideles, kaip ir jo šmaikščiose apysakose apie Gilę, Sieksnį ar Miką Pupkų. Pernai ji [Raisa Petkevičienė. – Dž. M.] medžio drožėjo prieniškio Algimanto Sakalausko paprašė, kad jis <…> atnaujintų „Kodėlčiaus dvaro“ iškabą.“29 Verta atnaujinti iškabą ir verta skaityti tai, ką Vytautas Petkevičius sukūrė vaikams.

____________________________________

1 Adolfas Strakšys, „Nepatogus žmogus. Vytautas Petkevičius 1930.V.28–2008.XII.10“, Metai, 2009, Nr. 1, interneto prieiga http://www.tekstai.lt/zurnalas­metai/507­2009­nr01­sausis/4090­adolfas­straksys­nepatogus­zmogus­vytautas­petkevicius [žiūrėta 2020 05 30].

2 Cit. iš Mindaugas Klusas, „Vingiuotas rašytojo V. Petkevičiaus kelias nutrūko“, Lietuvos žinios, 2008, gruod. 12, interneto prieiga https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vingiuotas­rasytojo­vpetkeviciaus­keliasnutruko.d?id=19625684 [žiūrėta 2020 05 30].

3 Adolfas Strakšys, op. cit.

4 Apie šių trijų knygų paraleles žr. Neringa Mikalauskienė, „Danukas Dunduliukas ir jo „draugija“, Rubinaitis, 2004, Nr. 1 (29), p. 22–24.

5 Vytautas Petkevičius, „Senatvė“, Kodėlčius, Vilnius: Alma littera, 2013, p. 82–83.

6 Dalė Lazauskienė, „Kodėlčiaus dvaras tyliai saugo atmintį…“, Gyvenimas. Laikraštis Prienų rajono ir Birštono krašto žmonėms, 2020, geg. 26, interneto prieiga http:// www.gyvenimas.eu/2020/05/26/kodelciaus­dvaras­tyliaisaugo­atminti/ [žiūrėta 2020 05 28].

7 Ibid.

8 Vytautas Petkevičius, Linelis brolelis, Vilnius: Vaga, 1981, p. 28.

9 Vytautas Petkevičius, „Kai žolei neramu“, Didelis ir mažas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 18.

10 Ibid., p. 18–19.

11 Vytautas Petkevičius, „Pirmoji žuvis“, Didelis ir mažas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 19.

12 Ibid.

13 Vytautas Petkevičius, „Sniego tvanas“, Didelis ir mažas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 122.

14 Vytautas Petkevičius, „Nebylusis didmiestis“, Didelis ir mažas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 173.

15 Vytautas Petkevičius, Tik trys vilkiukai, Vilnius: Vyturys, 1986.

16 Vytautas Petkevičius, „Apie tai, ko neturim“, Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos, Vilnius: Vaga, 1979, p. 287, 291.

17 Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 250.

18 Vytautas Petkevičius, Didysis medžiotojas Mikas Pupkus, Vilnius: Vaga, 1980, p. 113.

19 Gražina Skabeikytė­Kazlauskienė, „Vytautas Petkevičius. Didysis medžiotojas Mikas Pupkus (1969)“, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai. Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 89.

20 Kęstutis Urba, „Vytautas Petkevičius. Gilės nuotykiai Ydų šalyje (1964)“, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai. Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 90.

21 Apie didaktinio teksto modelį plačiau žr. Džiuljeta Maskuliūnienė, „Modelio diktatas“, XIX a. lietuvių didaktinė proza: adresatas ir tekstas, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2005, p. 54–70.

22 Vytautas Petkevičius, Sieksnis, Sprindžio vaikas, Vilnius: Vaga, 1975, p. 39.

23 Ibid., p. 56.

24 Cit. iš Per Jonsson, „Klasių kova iš dviejų pozicijų (amerikiečių ir lietuvių vaikų literatūros tyrinėtojai palygina perspektyvas), Rubinaitis, 1997, Nr. 1 (6), p. 27.

25 Dalė Lazauskienė, op. Cit.

26 Vytautas Petkevičius, Šešiolikmečiai, Vilnius: Vyturys, 1987, p. 5.

27 Vytautas Petkevičius, Audra stiklinėje, Vilnius: Vaga, 1982, p. 7.

28 „Vytautas Petkevičius (g. 1930.V.28)“, Tarybų Lietuvos rašytojai, M–Ž, Vilnius: Vaga, 1977, p. 219.

29 Dalė Lazauskienė, op. cit.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 2 (94)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

TIKIU, KAD PASAULIS NEGYVENS BE SNIEGO ŽMOGELIŲ IR EŽIUKO SAPNŲ (2019 m. Prano Mašioto premijos laureato mintys)

Apžvalgos

KNYGA KAIP MOKYTOJA:  STEBINANTI, ĮTRAUKIANTI AR?.. (2019 m. negrožinės vaikų ir paauglių knygos)
POPIERINIŲ KNYGŲ GALIA (2019 m. iliustruotos vaikų knygos)
APIE NIEKALUS IR RIMTAS PROBLEMAS (2019 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)

Vytauto Petkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms

VYTAUTO PETKEVIČIAUS KNYGŲ VAIKAMS EKOLOGINĖS IDĖJOS

Mano vaikystės skaitymai

„NEPAŽĮSTAMI MIESTAI ĮKVEPIA  KURTI PASAKAS“

Sukaktys

ROMANO „BE ŠEIMOS“ AUTORIUS (Hectoro Malot 190-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2019 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI
Išgelbėti gyvenimui

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai