KNYGA KAIP MOKYTOJA:  STEBINANTI, ĮTRAUKIANTI AR?.. (2019 m. negrožinės vaikų ir paauglių knygos)

 

 

 

 

 

 

Rašydama 2019 m. negrožinės literatūros vaikams ir paaugliams apžvalgą svarstau, kam ji turėtų būti skirta. Tėveliams, gausybėje leidinių ieškantiems vertingo pirkinio? O gal mokytojams, dar tik atrandantiems, kad pamokoje galima dirbti ir be vadovėlių, tiesiog naudojant daugybę knygų? Karantino sąlygos perša dar vieną mintį. Galbūt susiklosčiusi padėtis palanki skaitymui ir knygai, primenanti, kad knyga – puiki mokytoja? Tad kokias pamokas siūlo negrožiniai 2019 m. leidiniai, kuo jie stiprūs, o kuo riboti? Iš komisijai pateiktų trijų dešimčių knygų norėtųsi stabtelėti prie išskirtinių, nagrinėjančių naujas idėjas ir sprendimus, gal net diktuosiančių madas.

Pamokos, kurių nepraleisčiau

Virš. dail. Monika Vaicenavičienė
Virš. dail. Monika Vaicenavičienė

Į neįprastą, subtilią geografijos pamoką kviečia Monikos Vaicenavičienės Kas yra upė? (išleido „Tikra knyga“). Tiek viršelis, tiek paprastas klausimas, tapęs knygos pavadinimu, nuteikia laukti neįprastų sprendimų. Ir lūkesčiai patenkinami.

Šis negrožinis leidinys – paveikslėlių knyga. Kadangi toks sprendimas dar gana retas, todėl įdomus. Kiek netikėta ir pasirinkta tema – upė. Objektas, sutikime, nėra paprastas, tad kūriniui netrūksta gylio. Į upę žvelgiama įvairiais aspektais ir tokį sumanymą pabrėžia knygos struktūra: kiekvienas atvartas – savitas žvilgsnis į upę, savitas iliustracijos ir teksto santykis, savitas spalvinis ir estetinis sprendimas: „Upė – tai siūlo gija“, „Upė – tai kelionė“, „Upė – tai namai“… Dalykinė informacija (faktai ir skaičiai apie upes, jų kilmę, gyvūniją…) pateikiami paprastai, jaukiai, neperkraunant teksto specifiniais terminais, pavadinimais, skaičiais. Visa knyga – viena močiutės ir anūkės diena prie upės, jų pokalbis apie upę. Nuskambėję „upės pasaka“, „upės istorija“ verčia suklusti, ieškoti tekste potekstės, nutylėjimų. Beje, knyga neturi informaciniams leidiniams būdingo turinio, puslapių numerių. Sprendimas laviruoti ant negrožinio ir grožinio kūrinio ribos taip pat nelabai naujas, bet ir vėl – sėkmingas. Tai taikytina tiek kūrinio tekstui, tiek vaizdui. Netikrumo jausmas (tai visgi grožinė ar negrožinė?) lydi iki paskutinio puslapio ir skatina skaityti atidžiau, grįžti prie to, kas jau perskaityta, pamatyta. Beje, kiekviename atvarte (net Gango upėje!) smagu ieškoti močiutės languotu sijonu ir anūkės raštuotu megztiniu.

Knygą siūlyčiau 10–14 metų skaitytojams. Kiek jaunesnius, ypač silpniau skaitančius, iš pradžių galbūt kiek išgąsdintų šriftas. Ne tiek nestandartinė jo forma, kiek dydis ir ryškumas. Tikėkimės, kad tik iš pradžių. Privalumas – šriftas savitai pratęsia iliustracijas, tampa natūralia jų dalimi. Taip, knygos nebūtina skaityti tik vienumoje, tik savarankiškai. Kartais kaip tik skaitymas su šeimos nariu ar draugu kuria stebuklą ir skatina vis grįžti prie jau perskaityto teksto. Autorė sąmoningai trina ribą tarp žodžio ir vaizdo. Knygos iliustracijos primena čia rašyti dar tik pradedančio vaiko piešinius su užrašais, čia gero studento sąsiuvinį, žengia per joms skirtos vietos rėmus į paraštes arba apsigyvena tekste. O kartais, atrodo, veržiasi aukštyn, nebetilpdamos į dviejų matmenų formą, ar liejasi per knygos kraštus… Kartais jos lyg mokyklinis atminimų sąsiuvinis ar aprašinėtas žemėlapis, o kartais tamsokos, lyg prietemos vakaras, kai tenka prisimerkti, kad ką nors įžiūrėtum, kai prisiminimai ir vaizduotė užpildo tai, ko akys nebeįžiūri… Teksto ir vaizdo dermė, kūrinio vientisumas – neabejotina šios knygos stiprybė. Beje, net paskutinio puslapio įrašą (padėką geografams už bendradarbiavimą) perskaičiau kaip ekologinės temos priminimą. Kaip žinutę, kad iš pirmo žvilgsnio paprasti ir aiškūs sprendimai dažnai yra ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas.

Virš. dail. Lina Itagaki
Virš. dail. Lina Itagaki

Į dar vieną neįprastą ir labai įdomią pamoką kviečia Nelės Kostinienės, Živilės Mikailienės, Linos Itagaki Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai („Tikra knyga“). Tai istorijos pamoka, skirta bene ryškiausiam Lietuvos muziejui  – Valdovų rūmams. Aiškiai apibrėžtas temos laukas – rūmuose gyvenę valdovai. Knygos autorės – istorikės ir žinoma dailininkė – yra savo srities žinovės, tad skaitytojo lūkesčiai dideli.

Knyga patraukia dėmesį estetiniais sprendimais, iliustracijomis. Jos įvairios, stilingos, ryškios ir, atpažįstame, spalvine gama artimos muziejaus eksterjero bei interjero detalėms. Maloniai stebina netradicinio formato intarpai – atverčiami puslapiai lyg panoraminės nuotraukos, o gal muziejaus salės. Iliustracijose dažniausiai vaizduojamos istorinės asmenybės (jas išduoda taikliai parinktos detalės) ir jų aplinka, todėl smagu rasti tai, apie ką tekste vos vos užsiminta. Lakoniškas istorinio teksto sakinys virsta komikso intarpu, praturtėja pokalbiais ir jų aplinkybėmis, nuotaikomis… Iliustracijose randame žodžiais sunkiai perteikiamų istorinio konteksto elementų: architektūros, interjero ar drabužių, buities detalių. Skaitytojas ne tik atpažįsta muziejaus eksponatus, bet ir pamato, kaip konkretus daiktas, pavyzdžiui, žaidimas, būdavo naudojamas.

Žodinis tekstas, reikia pripažinti, kartais kiek ilgokas. Istorinių faktų, datų, vardų nemažai, tad akys nejučia krypsta į veikėjų kalbos debesėliais išmargintas iliustracijas, ieško kūrinio struktūros ženklų. Galbūt skyrių, kurie patartų, kada stabtelėti, pailsėti (juk knyga netrumpa). Šįkart abejoju autorių sprendimu atsisakyti negrožiniams leidiniams būdingo turinio, nors puslapių numerių nepasigendu. Lyg jausdamos, kad skaitytojui informacijos kiek per daug, autorės pabraukia didžiųjų kunigaikščių vardus. Deja, net man tokios pagalbos mažoka.

Autorių bendravimo su skaitytojais patirtį išduoda kai kurie sprendimai: knyga pradedama ir baigiama šiandieniam skaitytojui atpažįstamais vaizdais (rūmai, Gedimino paminklas, muziejaus salė – lyg pažinties su muziejumi kelio pradžia ir pabaiga). Į istorinį pasakojimą įterpiami vaikams patrauklūs personažai (juokdarys, varnas, naminiai gyvūnai…), atgaivinami daiktai (kalbasi kokliai), plėtojamos jaunajam skaitytojui įdomios istorinės ir buities detalės, kurios istoriniuose leidiniuose nutylimos. Pavyzdžiui, kiek avinų, jaučių, lydekų, giros statinių reikia valdovų puotai, kokios pramogos planuojamos, kokie žaidimai svečiams siūlomi. Vaikų dėmesį tikrai patrauks, gerai nuteiks įvairūs intarpai, plėtojami ne tik tekste, bet ir iliustracijose: įdomus nutikimas su juokdariu, rūmų atnaujinimas skaičiuojant krosnis ir jų puošybos detales… O kur dar priešlapiuose pateikiamas genealoginis medis – originalus ir savitas įrankis, padedantis skaitytojui susiorientuoti visoje knygoje. Beje, puikus, skaitytojams pritaikytas sumanymas – genealoginiame medyje vaizduojami ne tik valdovai, bet ir jų augintiniai, kurių, pasirodo, būta įvairių. Šypseną kelia ir tai, kad ne visos genealoginio medžio asmenybės vienodai ryškios, vienodai aiškiai pavaizduotos. Spėju, kuo daugiau apie asmenybę žinome, kuo ji svarbesnė, tuo jos atvaizdas aiškesnis, ryškesnis.

Visgi gaila, kad autoriai nenurodo knygos adresato. Tenka spėlioti. Šriftas nestandartinis, savitas spausdintinių ir rašytinių raidžių derinys, bet gana didelis, nesugrūstas, ryškus ir dažnai skaidomas. Tai drąsina leidinį siūlyti gana plačiam skaitytojų ratui, gal net 6–12 metų vaikams. Žodynėlis knygos gale ir autorių pasiūlymas lankantis muziejuje naudotis užduočių knygele, surasti ekspozicijoje knygos herojų daiktus šį sprendimą sustiprina. Kiekvienam muziejui linkėčiau turėti tokią knygą.

Aktualios pamokos

Virš. dail. Reda Tomingas
Virš. dail. Reda Tomingas

Selemono Paltanavičiaus Gandriuko metai (iliustravo Reda Tomingas, išleido „Alma littera“), kaip galima numanyti, siūlo pasaulio pažinimo pamoką. Knyga priklauso „Nuotykių gamtoje“ serijai ir skiriama 4–8 metų vaikams.

Knygos dėmesio centre – gandras. Į jį žvelgiama atidžiai: nuo gimimo iki brandos, tai yra iki skrydžio į tolimus kraštus ir grįžimo namo. Gandriukui augant keičiasi metų laikai, daug visko įdomaus nutinka aplink, tad natūraliai atsiranda naujų aspektų: gandrų kaimynai ir priešai; kaip žmonės gandrams padeda ar juos tiria; tautosaka, šventės, papročiai ir net tolimos šalys, kurias šie paukščiai pasiekia.

Knygoje kalbama pirmuoju asmeniu – gandriuko, gandro balsu. Kūrinys suskaidytas į skyrius, jie turi informatyvius pavadinimus („Beldimas į pasaulį“, „Labas, mama, labas, tėte!“, „Kokie mūsų namai?“…), o puslapiai – numerius. Bet vėl pasigendu turinio. Gaila. Tikrai bus norinčiųjų šią knygą skaityti ne tik nuosekliai.

Pasirinkta tema plėtojama, papildoma iliustracijose. Atvartai įvairūs lyg koliažai, juos įdomu tyrinėti. Realistiškesni elementai derinami su labiau stilizuotais. Pavyzdžiui, priešlapiuose atpažįstame gandriuko pėdsakus, vėliau regime jo kūno proporcijas ir padėtį kiaušinyje ar ką tik išsiritus… Mano mėgstamiausia iliustracija – pirmoji: beveik baltas puslapis netikėtai virsta kiaušinio lukštu ir siūlo skaitytojui žvilgtelti į pasaulį paukščiuko, besikalančio iš kiaušinio, akimis (p. 2). Įvairios perspektyvos (iš apačios, iš aukštai, gilyn po žeme ar vandeniu, iš kiaušinio vidaus…), gausios iliustracijų detalės sufleruoja, kad ši knyga mielai bus skaitoma su suaugusiuoju, padedančiu pastebėti, suprasti. Tada ir ikimokyklinukui kiek smulkokas knygos šriftas – ne bėda.

Apibendrinčiau: šios knygos stiprybė – tema ir aiškus adresatas, apsisprendimas kalbėti kryptingai atrenkant ir pateikiant informaciją: iliustracijos papildo tekstą, įdomūs faktai, skaičiai pateikiami tik iliustracijoje nedideliais kiekiais – paukščių ar kitų gyvūnų kalbos debesėliais. Puiku, jaunesniojo amžiaus vaikas galės skaityti ar klausyti tiek, kiek turės jėgų ir kantrybės. Paukščiai, vabaliukai, net žmonės čia – tik gandro gyvenimo dalis. Jaunajam skaitytojui patiks ne tik pagrindinis veikėjas gandriukas, bet ir jį beveik kiekviename puslapyje lydinti varna – jie atpažįstami, aiškūs, tad padedantys išlaikyti dėmesį. Kiek vyresnius pralinksmins šiuolaikinės detalės: žvirbliai mobiliuoju telefonu fotografuoja ką tik išsiritusį gandriuką, višta ir gaidys iškylauja su arbatinuku ir kruasanu, paukščiai puošiasi žmonių aprangos detalėmis… Autoriams pavyko išlaikyti negrožinio kūrinio aurą. Autentiškumo teikia ir pluoštas nuotraukų knygos gale („Varnos dienoraštis“) – lyg pamokos pabaiga, skatinanti grįžti prie to, kas jau išmokta, sužinota. Įsitikinti, ar skaitytojas atskyrė tikra nuo pokšto.

Beje, 2019 m. pasirodė dar viena tos pačios serijos ir to paties Selemono Paltanavičiaus knyga  – Bebriukų metai (irgi iliustravo Reda Tomingas, išleido „Alma littera“). Ją taip pat galima būtų laikyti adresatą atitinkančia. Tokie patys autorių sprendimai (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, bebro ir žmogaus gyvenimo gretinimas, metų ciklas, vaizdo ir žodžio santykis…) skatina susimąstyti, kiek pasirinktoji tema yra palanki ar, atvirkščiai, nepalanki. Nors šioje knygoje irgi rasime įdomių gyvūno gyvenimo detalių, ji, mano manymu, kiek nusileidžia Gandriuko metams. Kiek mažiau čia temos pločio (o gal ir to, kas įkvėptų autorius). Norėtųsi ryškesnio aspekto, atskiriančio serijos leidinius vieną nuo kito.

Virš. dail. Urtė Kraniauskaitė
Virš. dail. Urtė Kraniauskaitė

Į dar vieną gamtos pamoką kviečia Ginos Viliūnės Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą (iliustravo Urtė Kraniauskaitė, išleido „Tyto alba“). Šios knygos dėmesio centre – Jūrų muziejaus augintiniai ruoniukai Smiltė ir Vėjus. Jų gyvenimas ir nuotykiai, kelionė namo į Saremos salą pasakojami nuosekliai, jaukiai. Kelionė diktuoja kūrinio struktūrą, o patirti nuotykiai, sutikti gyvūnai – skyrių pavadinimus. Todėl turinys knygos pradžioje – ne formalus elementas, o naudingas orientyras. Ne tik maloniai nuteikia, bet ir naudingi kiekvieno skyrelio pabaigoje esantys intarpai „Ar žinai?“, žemėlapis su kelionės maršrutu priešlapiuose ir lakoniškos iliustracijos. Tai lyg neįkyrus priminimas, kad skaitome negrožinį kūrinį.

Manyčiau, ši knyga patrauks gamta besidomintį 9–12 metų ar net kiek jaunesnį skaitytoją. Ypač tokį, kuris lankėsi Jūrų muziejuje, stebėjo ruoniukus. Papildomos temos – ekologija, Baltijos jūros savitumas, gyvūnų įvairovė… Knyga ir kelionė į Jūrų muziejų – derinys, tikrai vertas ne tik vaikų, bet ir mokytojų dėmesio. Galbūt knyga paskatins surengti klasės išvyką?

Su šaulių judėjimu supažindina Norberto Černiausko knyga Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje (iliustravo Birutė Bikelytė, išleido „Tikra knyga“). Leidinio idėja aiškiai nurodyta: šauliai – tai riteriai, tik truputį kitokie, dabartiniai. Taigi dėmesio centre – šaulių idėjos, vertybės. Apie jas kalbama lyg žaidžiant tyrimą: pasitelkiant istoriką Rimvydą, archeologą Aleksiejų, Vladą, Matą, Igną (prieš šimtmetį gyvenusius bendraamžius Šaulių sąjungos įkūrėjus), keliaujant į praeitį ir net į sapnus.

Knyga įdomi kaip originalus, pabrėžtinai į paauglius („Šią datą įsidėmėk, pravers pamokose!“) orientuotas pavyzdys: pokštaujama, gal net provokuojama, ieškoma paralelių tarp šiandienos ir istorijos įvykių, šokinėjama tarp temų ir istorinių faktų, literatūros kūrinių, įterpiama patarimų šauliams, žaidžiama žodžiais… Žodžių, nukrypimų labai daug („Na, gerai, pajuokavome…“, „…bet apie ką mes čia?“…), vyresniam skaitytojui – net kiek per daug. Bet juk taip kalba, bendrauja paaugliai, tiesa? Iliustracijos atitinka ir pratęsia teksto stilių: jos skaitytoją kartais grąžina prie teksto, kartais jį plėtoja ar tiesiog pokštauja. Kukli spalvų paletė – juoda, balta, žalia – tarsi kontrastuoja su žodžių gausa.

Taigi originali tema, aiškus adresatas, drąsūs sprendimai, šmaikštus stilius – šio kūrinio stiprybės. Svarstau, ar tarp viso šito nepasimes istoriniai faktai ir rimtesnės temos. Ir nors autoriai drąsūs („imkimės nepaprastai įdomaus tyrimo“), ar sudomins ši knyga išrankius paauglius, ar tikrai jiems bus nepaprastai įdomi? Linkiu autoriams sėkmės.

Pamokos naudingos, bet…

Kai kuriems 2019 m. leidiniams netrūko drąsios temos ir gerų idėjų, bet pristigo laiko ar jėgų joms įgyvendinti.

Virš. dail. Monika Šlančiauskaitė
Virš. dail. Monika Šlančiauskaitė

Tiems, kurie domisi muzika, džiazu, skirta Livijos Trakumienės, Andros Lukošienės, Aušros Smičiūtės-Butkevičienės, Audronio Trakumo Luizianos paslaptis. Kaip išgelbėti užburtąjį orkestrą? (dailininkė Monika Šlančauskaitė, išleido S. Jokužio leidykla­spaustuvė). Leidinys tik iš pirmo žvilgsnio įprastas. Įdomi forma (knyga ir CD) verta atidaus skaitymo ir klausymo. Nemažai papildomos medžiagos (instrumentų garso įrašai, informaciniai pasakojimai, komentarai, kūrinių pavyzdžiai, galvosūkiai…) – ji veikiau skirta mokytojams ar bent jau kryptingiau muzika besidomintiems vaikams ir jų tėveliams. Netradicinė tema, gausus bendraautorių ir pagalbininkų būrys, smagi kūrinio atsiradimo istorija… Manyčiau, ši knyga bus skaitoma ne vieną kartą. Gaila, kad pritrūko laiko (ar patirties?) knygos maketui sutvarkyti.

Virš. dail. Vaiva Lingytė
Virš. dail. Vaiva Lingytė

Susipažinti su dešimčia ryškiausių emocijų kviečia Vaivos Lingytės Didelė Laimė ir mažytė Baimė (išleido „Obuolys“). Lavinamosios knygos vaikams apie jausmus privalumas – aiški paskirtis ir struktūra. Kiekviena emocija siejama su tam tikra spalva, piešiniai derinami su neilgais tekstais, praktiniais patarimais („pyktį galima išsportuoti“). Visgi tekstai samprotaujamojo pobūdžio, o iliustracijos neskatina veikti, tad svarstau: kaip ilgai knygelei pavyks išlaikyti 4–6 metų skaitytojo dėmesį? Šią knygą įsivaizduoju skaitomą drauge su suaugusiuoju.

Apie romus tarp kitų tautybių, apie stereotipų laužymą siūlo kalbėtis kukli, vos 22 puslapių, knygelė Nupiešk man kelią: iliustruota romų istorija (iliustracijų autorė Akvilė Magicdust, istoriją parengė ir išleido „Padėk pritapti“). Ar paaugliams, į kuriuos, spėju, orientuojamasi, pakaks komikso formos ir gražios minties, kad visi mes mėgstame keliauti? Ar ryški edukacinė knygelės paskirtis nesutrukdys užmegzti ryšio su tokia jautria skaitytojų grupe?

Bėgam iš pamokų!

Įdomių temų skaitytojams siūlo ir daugiau 2019 m. pasirodžiusių leidinių. Kai kuriems jų netrūksta entuziazmo, nepagailėta pastangų. Profesionalus žvilgsnis iš šono, tikiu, būtų padėjęs priimti reikiamus sprendimus.

Mariaus Lasinsko Vaikai vaistažolių pasaulyje (išleido M. Lasinskas) išsiskiria ne tik tema, bet ir ypač subtiliomis, šiltomis iliustracijomis. Knygos estetinis apipavidalinimas ne tik atitinka jos paskirtį – piešiniuose atpažįstame tikrus augalus, – bet, atrodo, perteikia augalų dvasią. Deja, iš televizoriaus ekrano atpažįstamo žolininko charizmos, kvietimo susidraugauti su gamta kiek per maža. Pritarčiau, kad jauniesiems žolininkams praverstų leidinys, su kuriuo jie galėtų leistis į pievas. Bet maketo trūkumų, net klaidų šioje knygoje daug, per daug. Nedrįsiu jos rekomenduoti.

Savitomis iliustracijomis išsiskiria ir Liudos Petkevičiūtės Geltona poringė (dailininkė Laimutė Varkalaitė, išleido „Lieparas“). Įdomus sprendimas – žodžiai tampa iliustracijos dalimi. Autorės idėjos padės turtinti žodyną, paįvairinti pamokas. Sveikintinas ir dėmesys primirštiems tautosakos žanrams – tikrai verta paieškoti, kaip juos prisiminti, atgaivinti. Visgi idėjų ir iliustracijų labai daug, gerokai per daug… Kaip tekstui reikia ne tik raidžių, bet ir tarpų, kaip kalbai reikia ne tik garso, bet ir tylos, taip piešiniui – ne tik linijų, spalvų.

Vietoj pabaigos

Atrodytų, negrožinė literatūra pasmerkta išnykti pirmiausia – užleisti vietą visagaliam internetui. Visgi, regis, pamažu nyksta tik didieji leidiniai visiems apie viską. 2019 metų sėkmės istorijos nuteikia optimistiškai: ieškantieji savo temos, savito stiliaus, savito žodžio ir vaizdo santykio, aiškiai suvokiantys adresatą ir nebijantys bendradarbiauti, išlieka. Išlieka, kad ne tik informuotų, ugdytų, bet ir džiugintų, stebintų. Tada skaitytojo sprendimas „Geriau nei internete!“ – tai lyg reiklaus mokytojo dešimtukas. Net jei garsiai nepasakytas.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 2 (94)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

TIKIU, KAD PASAULIS NEGYVENS BE SNIEGO ŽMOGELIŲ IR EŽIUKO SAPNŲ (2019 m. Prano Mašioto premijos laureato mintys)

Apžvalgos

POPIERINIŲ KNYGŲ GALIA (2019 m. iliustruotos vaikų knygos)
APIE NIEKALUS IR RIMTAS PROBLEMAS (2019 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)

Vytauto Petkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms

NUO JUOKINGŲ NUTIKIMŲ IKI  RIMTŲ KLAUSIMŲ
VYTAUTO PETKEVIČIAUS KNYGŲ VAIKAMS EKOLOGINĖS IDĖJOS

Mano vaikystės skaitymai

„NEPAŽĮSTAMI MIESTAI ĮKVEPIA  KURTI PASAKAS“

Sukaktys

ROMANO „BE ŠEIMOS“ AUTORIUS (Hectoro Malot 190-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2019 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI
Išgelbėti gyvenimui

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai