„NEPAŽĮSTAMI MIESTAI ĮKVEPIA  KURTI PASAKAS“

– Miela Birute, Tavo knygos vaikams Marija ir pūkelis, Princesių sala, Gėlininkė atkeliavo ne vien iš vaikystės; jas įkvėpė įspūdžiai, patiriami tolimose kelionėse. Tačiau mudviejų pokalbio rubrika – „Vaikystės skaitymai“. Tad visų pirma ir teiraujuosi apie vaikystę. Nuo kelerių metų prisimeni save? Kokie Tavo pirmieji prisiminimai? Ką ir kaip mėgai žaisti ir… ko nekentei būdama maža? Kokią įtaką Tau turėjo tėvai, giminės, gal net kaimynai?

– Prisimenu save turbūt nuo kokių ketverių penkerių metų. Darželyje per pietų miegą auklėtoja visus vaikus versdavo gulėti ant dešinio šono, delnus gražiai sudėjus po galva (tai buvo tarybinio vaikų darželio „auklėjimo“ ypatumai…). Privalėjom užmigti, o aš neužmigau turbūt nė sykio. Prisimenu tas žiaurias valandas – kai tik prieidavo auklėtoja, reikėdavo apsimesti, kad miegu teisingai sudėjusi delnus po galva. Begulint ir belaukiant pietų miego pabaigos, rankos nutirpdavo, dešinį šoną paskausdavo… Dar prisimenu kakavą darželyje, kurios labai nemėgau. O pieną su tortu per gimtadienius labai mėgau. Kramtomąją gumą, parvežtą iš užsienio, tada prilygstančią stebuklui. Sykį ją, tėčio atvežtą iš Lenkijos, po kelių dienų kramtymo apmainiau su darželio draugu į auksinį jo mamos žiedą. Vakare berniukas su mama atėjo to žiedo atsiimti – gavau nuo tėčio barti ir jaučiau nuoskaudą: juk tai buvo teisingi mainai! To berniuko kitą dieną paprašiau man iškramtytą gumą grąžinti, ji atrodė vertesnė už auksą.

Iš gilesnių prisiminimų – mus su sese užauginusi auklė, Tetulytė. Ji gyveno su mano tėveliais tremtyje Sibire, vienoje jurtoje. O sugrįžusi į Lietuvą ir nesukūrusi šeimos apsistojo pas mus ir padėjo mamai vaikus auginti. Pamenu jos prijuostės kvapą. Jos sunkiai einančias, patinusias kojas. Ir saugumą būti jos šiltame glėbyje. Tetulytė mums su jaunesne sese skaitė knygas, mėgo pasakoti biblines istorijas. Taip įtaigiai, lyg pati būtų tuose įvykiuose dalyvavusi! Atsimenu jos pasakojimą apie velnią, kuris ateina naktį į kambarį ir surašo knygoje mūsų nuodėmes. Vieną naktį pabudusi tą velnią net pamačiau, palinkusį prie rašomojo stalo, su ragais! Ėmiau močiutę žadinti, bet ji nieko nematė ir nepatikėjo – buvo labai apmaudu. Dar ji pasakodavo apie Kristų, einantį per jūrą, kai „nesušlapo nė vienas jo pirštelis“… Sakė, jei būsi be nuodėmės, ir tu taip pereisi jūrą. Labai norėjau būti be nuodėmės, o nuvažiavusi prie jūros vis bandydavau eiti per vandenį, bet vis kojos grimzdavo gilyn… Dar atsimenu, ji sakė, kad tuoj tuoj prasidės atominis karas ir bus pasaulio pabaiga, – išsigelbėti galima tik užsidengus balta paklode. Kai naktimis girdėdavau skriejančių lėktuvų garsus, galvojau – štai jau prasideda karas, užsidengdavau antklode galvą ir dusdama tūnodavau, kol užmigdavau.

Vasaromis važiuodavom į sodybą Molėtų rajone, ten būdavo nuostabu grybauti. Prie ežero mes su sese ir pussesere statėmės „namus“ iš pagaliukų. Įsimintina to meto svajonė: norėjau turėti vidury ežero salą ir, kai užaugsiu, joje gyventi… Labai mylėjau savo krikštatėvį dėdę Algį, kuris toje sodyboje prisigalvodavo visokių keistenybių, pavyzdžiui, per Jonines miške sumanė apšviesti lempute papartį – padaryti „paparčio žiedą“ – ir mus vedė jo ieškoti. Atsimenu, koks atrodė stebuklas, kai tą švytintį žiedą Joninių naktį išvydau. Paskui mokykloje parašiau rašinį apie vasaros įspūdžius, kad radau šviečiantį paparčio žiedą. O mokytoja pagyrė mane už lakią fantaziją, sakydama, kad „paparčio žiedų nebūna“. Bet aš juk jį tikrai mačiau!

Dar atsimenu jūrą, labai ją mėgau. Melnragę ir dvi Tetulytės seseris – Adelę ir Anelę. Tėvai mane su Tetulyte nuveždavo pas jas vasaroti. Jos mane lepino – pirkdavo ledų už trylika kapeikų, kvapnių ir įvyniotų į popierėlį su snaigėmis.

Atsimenu ir daugybę savo baimių – varlių, gyvačių, uodų, vabalų, pelių. Lietaus. Pamenu save, ilgai stovinčią prie lango lietui lyjant (gyvenome trečiame aukšte), – taip bijojau, kad neprilytų iki mūsų aukšto ir nepaskęstume.

Tėtis pasakojo, kad bijodavau likti viena tualete, – tekdavo laikyti mane už rankos. Tikriausiai tai buvo šio gyvenimo paslapčių baimė… Bet sykiu į tą paslaptingą suaugusiųjų pasaulį labai norėjau kuo greičiau įžengti ir būti savarankiška. Kad nereikėtų klausyti, ką turiu daryti. To ir nekenčiau – privalomų dalykų, kurių stengėsi išmokyti tėtis: žaisti šaškėmis ir šachmatais, sportuoti, būti drausminga, mandagi ir t. t. Vėliau nemėgau groti pianinu, nes tai buvo neginčijama pareiga – po tris valandas kasdien. Nors visa tai paklusniai vykdžiau, buvau „gera mergaitė“ – maištavau tik viduje.

– Įdomu sužinoti, ką skaitei būdama maža, kokios buvo Tavo pirmosios knygos? Sunkiai ar lengvai išmokai skaityti? Ar buvai tas vaikas, kuris deklamuoja eilėraštukus užsilipęs (gal užkeltas) ant kėdės?

– Skaityti pamėgau labai ir greitai to išmokau. Skaičiau viską, ką tais sovietiniais laikais nupirkdavo tėveliai, – tuomet vaikiškos knygelės buvo vienodos visose vaikų bibliotekose. Prisimenu Aštuonetą iš Trepsės namų, Grybų karą, Kiškių sukilimą… Knyga, kuri turbūt labiausiai mane žavėjo pradinėse klasėse ir kurią neseniai darsyk perskaičiau radusi tėvų namuose, – Johannos Spyri Heida. Ji man ir dabar pasirodė nuostabi. Svajojau gyventi tokį laimingą kalnų vaiko gyvenimą, bėginėti tarp avelių ir ožkų, valgyti kaimišką sūrį ir gerti šviežią pieną, svajoti kalnų ramybėje ir laisvėje…

Kokioje antroje klasėje pati parašiau „knygą“ su iliustracijomis apie vasaros atostogas – tėveliai ją išsaugojo. Viršelis, iliustracijos, tekstas, puslapių numeracija – viskas kaip tikroje knygoje!

Tiesa, nemėgau knygų, kurių herojai gyvūnai  – visokie kiškiai ir meškučiai. Mėgau tas, kuriose gyvena žmonės. Mylimiausias herojus buvo Karlsonas. Turbūt todėl, kad jis mėgo gyventi tokiame pasaulyje, kokio norisi kiekvienam vaikui, – krėsti išdaigas ir dūkti.

Eilėraštukus užsilipusi ant kėdės tikriausiai deklamavau – yra nuotraukų, kur juos įsijautusi deklamuoju prie eglutės, jau ne ant kėdės. Nuo pat mažens man labai patiko būti scenoje. Deklamuoti, dainuoti. Ir šokti.

– O jau dabar – apie muziką, apie Tavo muzikos mokytoją, kuriai skyrei man labai patinkantį eilėraštį. Lankei Juozo Naujalio muzikos mokyklą. Ką iš jos išsinešei į platųjį pasaulį?

– Kai man buvo šešeri ir jokie asmeniniai sprendimai dar buvo neįmanomi, tėveliai nusprendė, kad mokysiuosi groti pianinu. Senelis nupirko dovanų lakuotą švytintį pianiną. Groti nemėgau nuo pat pradžių. Tokia nuobodybė… Kai pamačiau draugės smuiką, man jis atrodė lyg stebuklas. Prašiau tėvelių, kad smuiką ir man nupirktų. Bet tai buvo per brangu: „Neišsigalvok, grosi pianinu!“ Slapčia vis dėlto draugės smuiku mokiausi groti, tai buvo nuostabu… Turbūt išsyk pajutau, kad man gera stovėti veidu į žiūrovus, o sėdėti nusisukus į pianino klavišus – labai nuobodu. Dėl nemėgstamo pianino turbūt ir pasirinkau ne muziką, o teatrą. Ir dėl tos pianino mokytojos, kuri vis kartojo: „Pianiste niekad netapsi, nes tavo per minkšti pirštai! Bet mokytoja – labai gera profesija.“ O mokytoja būti kažkodėl nenorėjau labai.

Bet dabar suprantu, kad muzika davė daug. Išmokau pasaulį jausti muzikaliai. Jau vėliau suvokiau, kad išmoktieji piano, forte, skirtingi ritmai ir sąskambiai – tai mūsų gyvenimas, kurį kompozitoriai paverčia muzika. Dar pianinas išmokė disciplinos, savarankiškumo. Puikiai man apie muziką pasakė vienas jos besimokantis paauglys iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos (keletą metų vedu kūrybiškumo pamokas Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kur bendraujame su jaunąja karta). Kai jam pasakiau, kad čiurlioniukai brandumu labai skiriasi nuo kitų mokyklų moksleivių, jis atsakė: „Todėl, kad mes daug laiko praleidžiame grodami: muzika leidžia dažniau susitikti su SAVIMI…“

Išties, buvimas su muzika ir grojimas išmokė nuo vaikystės susitikti su savimi. Išgroti pyktį, maištą, liūdesį, ilgesį… Ko negali pasakyti žodžiais.

– Apie vaikystės knygas jau pakalbėjome. Dabar primink tas, kurios Tau padėjo augti, bręsti žengiant iš vaikystės į paauglystę, iš paauglystės – į suaugusio žmogaus gyvenimą.

– Iš vaikystės į paauglystę, žinoma, buvo Trijų muškietininkų etapas. Viliojantys nuotykiai, kelionės, tolimas pasaulis. Iš paauglystės į suaugusiųjų pasaulį – man išsyk artima tapo Justino Marcinkevičiaus poezija. Net pirmą eilėraštį sukūriau tėčio jubiliejui (man tada buvo keturiolika), mėgindama „kaip Marcinkevičius“ apmąstyti gyvenimą ir mirtį… Dabar juokinga jį skaityti, o tada atrodė – parašiau genialiai. Apskritai susitikimas su poezija man tapo įvykiu. Atrodė, parašytas eilėraštis – stebuklas, kaip tai įmanoma? Visai kitaip sudėlioti žodžius, kad atsirastų daugybė prasmių. Marcinkevičiaus poezija tapo slapto kalbėjimo eilėmis mokykla. Dar – Fiodoro Dostojevskio kūriniai. Mokykloje skaičiau jį rusiškai, nors ir ne viską supratau. Nusikaltimas ir bausmė, Idiotas, Pažemintieji ir nuskriaustieji – tai, apie ką jis rašė, buvo slaptas pasaulis, visai kitoks nei nuobodusis mokyklinis..

Į suaugusiųjų gyvenimą vedė ir dramaturgija, teatras – aukštesniosiose klasėse lankiau aktorės Stasės Ivanauskaitės teatro studiją. Ji buvo mano guru, žinanti visas pasaulio paslaptis. Kai atradau teatrą, nebeabejojau, ką gyvenime norėčiau veikti. Teatras buvo tarsi paslėpto tikrojo gyvenimo atodanga, kalbėjimas apie tai, kas iš tiesų svarbu. Net pirmąkart pasibučiavau scenoje, ne gyvenime – man tuomet buvo keturiolika…

– Kai vykai studijuoti į Peterburgą, ar jau buvo Tavyje prabudusi keliautojos dvasia? Kas skatino palikti Lietuvą ir dairytis meistriškumo pamokų gana toli nuo namų? Kas Tau buvo ir liko Peterburgas?

– Studijuoti tada galėjom tik tuometinėje Tarybų Sąjungoje, o Maskvoje ar Peterburge studijavo mano jau mokykloje pamilti režisieriai Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus. Todėl ir išvykau į Peterburgą – šiais laikais turbūt pasirinkčiau Niujorką, Sidnėjų ar Paryžių… Man labai norėjosi kaip paukščiui skrieti per pasaulį, o geležinė uždanga tą svajonę darė dar didesniu stebuklu. Todėl, kai tik atsivėrė sienos, kelionės tapo nuostabiausia mano gyvenimo patirtimi.

Peterburgas – mano jaunystės Venecija. Su spindinčiais saulėje kanalais, pakeliamaisiais tiltais, cerkvėmis (deja, tuomet dauguma jų buvo uždarytos – paverstos sandėliais ar net baseinais), Dostojevskio skersgatviais, turguose vaisius parduodančiais linksmais gruzinais, žmonių skurdu ir sykiu vidine laisve, kurios taip ilgėjausi… Gera ten buvo, studijuodama ten praleidau ketverius metus.

– Ar atsimeni pirmąją savarankišką kelionę? Kada tai buvo ir ar toli nukeliavai? Ir kas skatino, ragino, viliojo, šaukė – galų gale ir dabar tebešaukia – klajoti po tolimus kraštus?

– Kelionė traukiniu į Maskvą, atrodo, devintoje klasėje. Važiavau viena, apsistojau pas tėvų draugus, pažiūrėjau keletą spektaklių teatruose. Tuomet nebuvo guglo, mobiliųjų telefonų ar interneto, bet, pasiklausinėdama žmonių, susiradau metro, visus maršrutus, teatrus ir laiminga sugrįžau.

Kelionių aistrą turbūt skatino žinojimas, kad keliauti už Tarybų Sąjungos ribų niekad negalėsiu. (Mano tėveliai užaugo tremtyje, o tremtiniams ir jų vaikams buvo uždrausta išvažiuoti už Tarybų tėvynės ribų neribotam laikui. Na, nebent į kokią Lenkiją galėjai svajoti patekti…) Užtat, kai visiems atsivėrė pasaulis, keliauju daug ir tai man didžiausia šio laiko ir gyvenimo dovana, kad gali per dieną nuskrieti į kitą pasaulio pusę. Ir taip pat greitai grįžti namo.

Ypač apie tai pagalvoju dabar, kai visi per karantiną sėdime namie ir negalime niekur išvažiuoti,  – bene kasnakt sapnuoju, kad keliauju, maudausi jūroje, klajoju svetimų miestų gatvėmis… Juk tai nuostabu – nepažįstamų miestų atmosfera, klegančių skirtingomis kalbomis žmonių balsai, dar neragauti skoniai, kavos puodelis kokio Italijos miesto aikštėje… Ir knygą Gėlininkė parašiau mažame Italijos kalnų miestelyje. O statant spektaklį Austrijoje, Zalcburge, atėjo mintis apie kitą vaikišką knygą – apie Muzikos miestą… Dažnai nepažįstami miestai įkvepia kurti pasakas.

– Tavo svetainėje www.birutemar.lt visi galime perskaityti, kad esi aktorė, režisierė, rašytoja. Ar tai reiškia, kad aktorė – svarbiausioji Tavo misija, o režisierė, rašytoja – antroje ir trečioje vietoje? Kita vertus, ar viena nuo kito yra atplėšiama, atskiriama?

– Man pačiai tapti aktore buvo didžiausia vaikystės svajonė. Todėl ir įstojau mokytis aktorinio meno ir režisūros. Esu sukūrusi nemažai spektaklių, muzikinių pastatymų kaip režisierė, bet visados jutau, kad didžiausias mano džiaugsmas ir pašaukimas – būti scenoje. Labiausiai paaugu kurdama ir išgyvendama vaidmenį. Iki šiol turbūt daugiausia meistrystės ir profesionalumo pasiekiau kaip aktorė.

O rašymas visados buvo tarsi slaptas mano gyvenimas, dienoraštis. Iš pradžių tie skirtingi gyvenimai buvo toli vienas nuo kito. Bet vėliau, kai ėmiau pati rašyti dramaturgiją, pjeses savo spektakliams ir jas režisuoti, visos šios trys profesijos nejučia susijungė.

Ypač pamėgau rašyti vaikams. Tuomet būnu labiausiai savimi. Nes vidinio neužaugusio vaiko manyje išlikę labai daug. Ir stebuklais tebetikiu, ir labai mėgstu žaisti, t. y. daryti tai, kas suaugusiesiems atrodo neprotinga, – kaip Karlsonas. O teatras, rašymas, kūryba – tai galimybė žaisti. Ir šiame žaidime gali pati susikurti taisykles.

O kas pirmiau, kas antriau? Vis galvoju, jei turėčiau kelis gyvenimus, viename būčiau aktorė, kitame rašytoja, trečiame režisierė, o ketvirtame vien keliaučiau. Bet viskas skirta viename, tad viskas kartu. Knygos pasiliks po mūsų, o teatras gyvas tik šią akimirką. Tad iš laiko perspektyvos rašytojo kūryba kaip ir reikšmingesnė, pirmesnė. Čia tikrai sunku atsakyti… Kaip turbūt pasakytų mano mylimas herojus Mikė Pūkuotukas: „Ne mūsų, Pūkuotukų, proteliams tai suprasti…“

– Sveikindama Tave pelnius kilnų apdovanojimą – Vyriausybės kultūros ir meno pre miją – noriu pasiteirauti, ką Tau reiškia apdovanojimai, dovanos, pripažinimas?

– Gauti dovaną, apdovanojimą – labai gera. Ypač jei jis – nuoširdaus darbo ir pastangų rezultatas: tuomet mintyse pamąstai apie nueitą kelią, apie svarbius tau žmones – supranti, kad tai apdovanojimas ne vien tau, bet ir tavo mokytojams, įkvėpėjams, bendražygiams. Kad visi mes taip susiję tarpusavyje – kaip lašeliai vienos upės tėkmėje. Įvertinimas padeda ir pasitikėti savimi (o to man dažnai trūksta…).

Nors tuo pačiu metu suprantu, kad apdovanojimai – tai savita loterija, ir pernelyg to nesureikšminu. Juk tave apdovanoti nusprendžia komisija, o tai – tik grupelė žmonių. Vienas mėgsta baltą spalvą, o kitas – daug sumaišytų spalvų. Vienam patinka tavo kūryba, o kitam – kieno nors kito. Žinoma, kartais pagalvoju, kad gal yra ir lemtingų dalykų: gal kažkas (angelai ar kokie neregimi burtininkai?) lazdele pamojęs nusprendžia, kada jau galima tave apdovanoti, o kada dar ne, nes imsi labai pūstis.

Pati esu dalyvavusi moksleivių skaitovų konkursų komisijose ir visados vaikams sakau: nereikia nei liūdėti negavus apdovanojimo, nei pernelyg susireikšminti jį pelnius. Nes didžiausias apdovanojimas, kurį visi esame gavę, – tai mums duotas talentas ir džiaugsmas kurti.

– Klausimus Tau siunčiu per patį Velykų įkarštį, tad natūralu pasiteirauti: kokias šventes mėgsti? Ar Tau patinka švęsti, o jei patinka, tai kaip? Kas turi nutikti Tavo gyvenime, kad pasijustum šventiškai?

– Mėgstu per šventes sukviesti draugus, kad pabūtume bent valandėlę kartu. Nes visi kur nors lekia, turi krūvas darbų, tad laiko pasibūti ir nebelieka. O kai surengi visiems šventę, iškepi kokį tortą ar pyragą, bičiuliai būna dėkingi. Ir gimtadieniai tam skirti – mums visiems susitikti, suvalgyti tortą, tai tarsi skanus bendrystės ritualas.

Dar labai mėgstu Vėlines. Vaikystėje jų laukdavau, man tai atrodė pati mistiškiausia, ypatinga metų diena. Prisimenu, tuomet galvodavau apie dar sunkiai suvokiamą mirtį, dvasių gyvenimą, kitus mums nepažįstamus pasaulius, apie tai, kur buvome prieš gimdami ir kur iškeliausime paskui. Iki šiol Vėlinės man – ramybės šventė, primenanti, koks brangus šis mums duotas gyvenimas. Taip gražu regėti, kaip žmonės dega žiburėlius ant kapų, kaip šluoja spyglius, prisimena išėjusius artimuosius.

Ir, žinoma, mėgstu šv. Kalėdas, taip pat šv. Velykas, nes ši šventė primena vaikystę – pavasarinį susidaužimą margučiais, jų ridenimą, ėjimą aplink bažnyčią ir prie jos močiučių parduodamus ilgus velykinius saldainius. O Kalėdos – tai eglutės ir pyragų kvapas, dovanos, žvakių liepsnelės. Sniego baltumas ir gatvėse užsižiebę langai, o už kiekvieno – jaukus buvimas kartu.

– Sakydama ačiū už šį interviu dar ir linkiu, Birute, atrasti kuo daugiau miestų, salų ir kitų stebuklų – kad tik pasakų rastųsi daugiau.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 2 (94)