ROMANO „BE ŠEIMOS“ AUTORIUS (Hectoro Malot 190-osioms gimimo metinėms)

Prancūzų vaikų literatūra – viena seniausių pasaulyje, bet, palyginti su anglų ar amerikiečių, apie ją žinome mažiau. Tai pasakytina tiek apie klasiką, tiek apie šiuolaikines knygas vaikams ir paaugliams. Vienas iš garsesnių klasikų, aktualus ir mūsų skaitybai, yra Hectoras Malot (Hektoras Malo, 1830 m. gegužės 30 d.–1907 m. liepos 17 d.). Jo romanas Be šeimos Lietuvoje išleistas dešimt kartų, vien per pastarąjį dešimtmetį pasirodė aštuoni leidimai.

Apie Hectorą Malot prieinamos informacijos nėra daug, „Rubinaityje“ apie jį rašėme prieš porą dešimtmečių¹. Iš to straipsnio ir enciklopedinių šaltinių sužinome, kad jis parašė apie 70 romanų, bet literatūros atmintyje išliko tik tos knygos, kuriose svarbi vaikystės tema, kurių įsigalėjęs adresatas – skaitytojas paauglys. Vienas iš pirmųjų tokių romanų buvo Romenas Kalbri (Romain Kalbris, 1869), beje, 2004 m. išverstas į lietuvių kalbą ir gana plačiai pristatytas mūsų žurnale². Dar minimas romanas Šeimoje (En famille, 1893), o garsiausias – jau minėtasis Be šeimos (Sans famille, 1878).

Neblėstantis, kone didėjantis romano Be šeimos populiarumas Lietuvoje galėtų kelti didelį džiaugsmą, jeigu ne viena aplinkybė: mes skaitome ir bemaž kas treji metai perleidžiame neautentišką vertimą. Kadangi teko nemažai bendradarbiauti leidžiant paauglių literatūros seriją „10+“, gerai prisimenu svarstymus dėl šios Malot knygos. Buvo nuspręsta, kad Aldonos Liobytės vertimas iš rusų kalbos yra labai geras, ir atsisakyta romaną versti iš naujo. Tuo metu neišryškėjo aplinkybė, kad vertimas į rusų kalbą buvo adaptuotas, trumpintas. (Šiaip jau rusiškuose knygos leidimuose šis dalykas yra nurodomas, bet vertimo šaltinio neieškota.) Autentiškumo problemą suaktualino jauna mokslininkė Vida Repšienė. Liobytės 100­mečio konferencijoje ji skaitė pranešimą ir jo pagrindu parengė straipsnį³. Pranešėja gretino knygos originalą, vertimą į rusų kalbą, pirmąjį vertimą į lietuvių kalbą (1936) ir Liobytės vertimą. Gaila, kad iš mūsų kultūrinės atminties buvo beveik iškritęs minėtasis 1936 m. vertimas, išleistas dviem knygomis, su įrašu antraštiniame puslapyje, kad „veikalas vainikuotas prancūzų akademijos“, o vertėju nurodytas Pr. Vitolis, kurio tikroji pavardė, anot slapyvardžių tyrėjų, – Pranas Barzdžius. Gaila, kad mokslininkė nesiėmė, nesiryžo įrodyti, ar Barzdžius vertė kūrinį iš originalo, ar iš tarpinės kalbos. Pačiame leidime tai nenurodyta, o kadangi vertėjas yra išvertęs knygų ir iš anglų kalbos, tad nežinia, kokias kalbas jis mokėjo. (Beje, vertimas į anglų kalbą, pavadintas Niekieno berniukas (Nobody’s Boy), irgi buvo trumpintas.) Šiaip ar taip, Repšienės sudarytoje lentelėje matyti, kad nė vieno vertimo skyreliai nesutampa su originalo, nors Barzdžiaus vertime neatitikimų mažiausia. Na, ir visiškai aišku, kad Liobytė neabejotinai vertė iš rusiško leidimo.

Gretindama vertimus tyrėja daro išvadą, kad „verčiant į rusų kalbą romanas buvo ne ti(e)k trumpintas, kiek tendencingai koreguotas, kartais tiesiog keistai, matyt, norint kurti prastesnį įspūdį tam, kad sovietinis skaitytojas „tinkamai“ suprastų šį kūrinį“⁴. Tas tinkamas supratimas net kelis kartus nurodomas ir pirmame sovietinių metų leidime esančioje J. Kondratjevos pratarmėje: „Be šeimos teikia visokeriopos medžiagos, piešiančios sunkų liaudies gyvenimą kapitalistinėje šalyje. Kaip tik ši knygos savybė, be abejonės, turės pamokomosios reikšmės tarybiniams vaikams.“⁵

Tačiau šio straipsnio autoriaus atlikti atsitiktiniai kelių Barzdžiaus ir Liobytės vertimų epizodų palyginimai perša mintį, jog adaptuota ne tik ideologiniais tikslais. Kaip įprasta vaikų knygų leidyboje, galvojant apie jaunąjį adresatą trumpinti peizažai, aprašymai, o kai kas išbraukta pedagoginiais tikslais. Pavyzdžiui, Liobytės vertime skaitome apie idealų, kilnų sodininką, pagrindinio herojaus globėją Akeną, o iš Barzdžiaus vertimo sužinome, kad tas sodininkas (beje, pavarde Akvinas) buvo linkęs išgėrinėti.

Be abejo, vertimų autentiškumo klausimai reikalauja specialių tyrimų, o geriausia juos būtų svarstyti pagaliau sulaukus (galbūt autoriaus 200­ųjų metinių proga?) vertimo iš originalo. O kol kas, kad ir kaip apmaudu, apie šį romaną turime kalbėti remdamiesi Lietuvoje įsigalėjusia jo versija. Šiame straipsnyje bus siekiama apibūdinti romano poetiką, vietą vaikų literatūros raidoje ir adresato nulemtus turinio ypatumus.

Kokį kelią buvo nuėjusi pasaulio vaikų literatūra, kai ėmė rašyti Malot? Po stipraus romantizmo proveržio, suformavusio labai svarbų vaikų literatūros žanrą – literatūrinę pasaką, maždaug ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje įsigalėjo socialinius tikrovės aspektus pabrėžiantis realizmas. Įtakingiausias realizmo poetikos formuotojas Charlesas Dickensas (1812–1870) įvedė vaikystės temą, kurią itin išplėtojo klasika tapusiame romane Oliverio Tvisto nuotykiai (1839). Nors Malot mokytojais minimi Honoré de Balzacas (1799–1850), Fiodoras Dostojevskis (1821–1881), bet minėtosios Dickenso knygos įtaka romanui Be šeimos irgi lengvai pastebima, atsekama.

Kita to kūrybinio laiko aplinkybė ta, kad XIX a. viduryje jau radosi specialiai vaikams ir paaugliams skirtų knygų. Pavyzdžiui, dešimt metų anksčiau už Be šeimos buvo išėjęs Louisos May Alcott (1832–1888) romanas Mažosios moterys (1868), Susanos Coolidge (1835–1905) Ką nuveikė Keitė (1872), tikėtina, kad tokių leidinių tada jau radosi ir prancūzų literatūroje. Tad nors įsigalėjęs tvirtinimas, kad Malot romanas Be šeimos rašytas suaugusiesiems, iš tikrųjų jis priklauso pereinamajam literatūros raidos tarpsniui, kai realistinės, socialinės buitinės prozos patirtis imta modifikuoti taikantis prie jaunojo skaitytojo. Tai įrodo ir šios bei kitų Malot knygų pasirodymo aplinkybės. Autorius bendradarbiavo su leidėjo Pierre’o­Jules’io Hetzelio (1814–1886) redaguojamu „Auklėjimo ir pramogų žurnalu“ („Le Magasin d’éducation et de récréation“). Anksčiau, nuo 1843 m., tas pats leidėjas leido „Naująjį vaikų žurnalą“ („Nouveau magazine des enfants“), ir tai rodo pedagogines jo veiklos intencijas. Prie žurnalo Hetzelis telkė mokslininkus, rašytojus, dailininkus, kad jie rengtų auklėjamojo pobūdžio knygas visai šeimai. Tarp jo leidžiamų autorių buvo ir garsusis Jules’is Verne’as.

Pagaliau Malot orientaciją į skaitytoją vaiką (paauglį) įrodo pirmajame lietuviškame leidime perspausdinta dedikacija Lucijai Malot, kuri prasideda taip: „Rašydamas šią knygą visuomet galvojau apie tave, mano vaikuti, ir tavo vardas kiekvieną valandėlę buvo mano lūpose. – Ar Lucija supras tai? Ar Lucijai patiks tai?..“⁶

Kaip pedagoginė orientacija keitė knygos pasaulį, aptarsime vėliau, o dabar pasigilinkime, kaip romane skleidžiasi Dickenso suformuota nelaimingos vaikystės koncepcija. Esminė jos idėja – kad socialinių problemų kamuojamoje visuomenėje labiausiai skriaudžiamas yra vaikas.

Pirmasis romano sakinys „Esu rastinukas“⁷ informuoja apie pagrindinio veikėjo Remio socialinį statusą ir apie pasakojimo būdą. Knyga parašyta pirmojo asmens pasakojimo forma, retrospekcijos principu. Kaip ir Dickensas Oliverio Tvisto nuotykiuose, Malot kuria biografinę romano struktūrą ir seka herojaus gyvenimą nuo vaikystės iki brandaus vyro amžiaus. Tik šiuo atveju tą gyvenimą seka ir perteikia (prisimena) pats veikėjas. Pasakojimo pradžioje Remis aštuonerių metų, knygos viduryje jam trylika, o pasakojama iš suaugusiojo pozicijų, toji suaugusiojo situacija išryškėja pačioje pabaigoje. Nors pasakojime pasitaiko praeities laiko nuorodų („Dabar, atsimindamas mūsų būklę, regiu, jog Vitalis darė viską“, p. 151; „…net dabar, po daugelio metų, regiu jį priešais save“, p. 156), prisiminimo principas nelabai ryškus, nėra pabrėžiamas ir nelemia vidinių atsivėrimų gausos. Romanas kupinas išorinio veiksmo, netikėtumų, nuotykių, ir tai dideliu mastu bus nulėmę jo populiarumą tarp skaitytojų vaikų ir paauglių.

Remis tik sulaukęs aštuonerių sužino, kad yra netikras motulės Barberen sūnus, ir kaip tik tuo metu jų namus užgriūva nelaimės. Šeimos galva Žeromas Barberenas susižeidžia statybose, iš darbdavio neprisiteisia jokių pašalpų, teismo išlaidoms padengti motulė parduoda karvę, šeima atsiduria skurde ir yra priversta atsisakyti globoti Remį. Barberenas parduoda (išnuomoja) berniuką klajojančiam muzikantui Vitaliui, „seniui su didele balta barzda“ (p. 25). Apie trečdalį romano sudaro Remio klajonės su Vitalio cirko trupe: trys dresuoti šunys, beždžioniukas Širdutis kartu su šeimininku rengia vaidinimus ir taip pelnosi duonos kąsnį. Pirmasis siužeto koncentras prasideda socialine Vitalio pamoka („Suprask, mano berniuk: gyvenimas sunki kova, ir ne visuomet gali elgtis, kaip nori“, p. 45) ir iliustruoja tą nuožmią kovą už būvį, kuri baigiasi tragiškai. Du šunis sudrasko vilkai, peršalęs nugaišta beždžioniukas, suserga ir Paryžiaus priemiestyje, ant mėšlo krūvos, miršta pats Vitalis. Tik po mirties paaiškėja, kad jis buvo garsus italų dainininkas, netekęs balso, ėmėsi dresuoti šunis ir rengti vaidinimus, kad tik nereikėtų tiesti rankos išmaldai.

Vitalio paveikslas perteikia svarbią pedagoginę autoriaus idėją apie tauraus vyresnio žmogaus poveikį vaiko asmenybei. Vitalis Remį ne tik rengia rūsčiam gyvenimui, bet ir išmoko skaityti, rašyti, pažinti gaidas, groti arfa ir dainuoti. O svarbiausia, jis nuoširdžiai berniuką pamilsta.

Romanas tarsi turi kelias pabaigas. Po Vitalio mirties Remis susitinka Garafolio landynėje gyvenantį labai gabų muzikai berniuką Matiją, koncertuodami kartu jie užsidirba pinigų, nuperka motulei Barberen karvę. Laimingas grįžimas į vaikystės kaimą galėjo būti sėkminga tiek klajonių, tiek viso romano pabaiga. Bet autorius pradeda naują siužeto koncentrą, praneša, kad Remio ieško tikri tėvai, ir vaizduoja tų tėvų paieškas. Veiksmas laikinai persikelia į Londoną, siužetas įgyja detektyvo spalvų. Paaiškėja, kad vadinamieji Remio tėvai – Driskolų šeima – yra apsišaukėliai, nusikaltėliai, jie Remį buvo pavogę iš tikrųjų tėvų, taip padėdami mirusio Remio tėvo broliui Džeimsui Miliganui atsikratyti konkurento paveldint titulą ir turtus.

Nuolat piešiami skurdo vaizdai Malot romano poetiką priartina prie Dickenso kūrybinio braižo. Prancūzų rašytojas, kaip ir Dickensas, vaizduoja ne Europos didmiesčių didybę, o purvą: „Purvo gumulai tiško į mūsų ekipažą ir drabstė mus juodais purkšlais; gatvės bjauriai dvokė. Nejaugi visa Anglija šitokia kaip šis purvinas mūro miestas, vadinamas Londonu?“ (p. 361). Ne šviesesnėm spalvom tapomas ir Paryžius: „Abiejose jos [gatvės] pusėse niūksojo skurdūs murzini namai. Kai kur sniegas buvo sukastas į krūvas, ir ant jų mėtėsi supuvusios daržovės, buvo pribarstyta pelenų, prišnerkšta visokių šiukšlių. <…> Nejaugi čia Paryžius? O kurgi marmuro rūmai? Kur praeiviai, švytruoją šilkais?“ (p. 152–153).

Be bendrųjų tikrovės vaizdavimo aspektų, romane Be šeimos galime įžvelgti ir konkretesnių Oliverio Tvisto nuotykių siužeto, vaizduojamojo pasaulio atšvaitų. Pavyzdžiui, pirmoje dalyje įtaigiai pavaizduoti Garafolio namai (buvęs Vitalio pažįstamas Garafolis globoja dvidešimt vaikų, verčia juos elgetauti ir kitokiais būdais pelnytis pinigų, kuriuos paskui atima, žiauriai skriaudžia neįvykdžiusius dienos normos) primena vieno ryškiausių Dickenso veikėjų žydo Feidžino landynę, kurioje jis taip pat „ugdė“ jaunuosius nusikaltėlius. Džeimsas Miliganas suinteresuotas Remio likimu lygiai taip, kaip Oliverio likimu buvo susirūpinęs paslaptingasis Monksas. Paralelė tarp šių veikėjų labai aiški. Pagaliau šiuos romanus artina ir pagrindinio veikėjo koncepcija. Remis, kaip ir Oliveris, nuolat blaškomas tarp gėrio ir blogio, tarp dviejų veikėjų grupių ir visada gręžiasi gėrio link. Jo charakterio pagrindus suformavo motulė Barberen ir Vitalis, juos sustiprino kilnusis sodininkas Akenas ir visa jo šeima. Visi teigiamieji veikėjai susirenka romano pabaigoje, kurią autorius kuria kaip gėrio pergalę, triumfą. Remis atranda savo tikrąją motiną – ponią Miligan, nebylė Akeno dukra Liza atgauna kalbą ir tampa Remio žmona, motulė Barberen atvyksta auklėti jų sūnaus, svečiuose laukiamas garsus muzikantas Matijas. Šios laimingos veikėjų gyvenimo pabaigos ypač išplėtotos, detalizuotos autentiškesniajame, 1936 metų, vertime.

Tokią utriruotą laimingą pabaigą galime aiškinti autoriaus noru patikti jaunesniems skaitytojams. Laiminga pabaiga – XIX a. pradėjęs formuotis specialiosios vaikų literatūros kanonas. Pats laikas pasigilinti, kokie kiti siužeto elementai išduoda pedagoginę šios knygos pakraipą ir skirtį nuo dikensiškosios tradicijos.

Turėtume pripažinti, kad Remio paveikslas, jo vidaus pasaulis vis dėlto labiau negu Oliverio priartintas prie skaitytojo, labiau išdidintas. Remis atvirai konstatuoja meilę motulei Barberen, paskui Vitaliui, jautriai išsako šeimos, motinos meilės ilgesį žvelgdamas į ponią Miligan ir jos sūnų Arturą. Psichologinės kibirkštys ypač įtaigiai sublykčioja Remiui atsidūrus Driskolų šeimoje. Jis beprotiškai ilgėjosi savo šeimos, tėvų, norėjo juos surasti ir dabar labai keistai jaučiasi matydamas atgrasų tų vadinamųjų tėvų gyvenimą: „Ką tai reiškia? Nejaučiau nė mažiausio džiaugsmo patekęs į savo šeimą“ (p. 365); „Kas gali būti baisiau už abejones! O aš abejojau viskuo, nors ir nenorėjau abejoti. Ar šitas žmogus mano tėvas? Ar šita moteris mano motina? Ir ar šita šeima – mano šeima?“ (p. 390).

Vienas iš pedagoginių knygos tikslų buvo papasakoti skaitytojams apie Prancūziją. Romane išties daug vietovardžių, konkrečių miestų apibūdinimų. Tikėtina, kad originaliame variante jie kur kas labiau išplėtoti. Kritikoje esama užuominų, kad ši knyga net ir XX a. buvo naudojama bendrojo lavinimo mokyklose mokant Prancūzijos geografijos. Pažintiniai, mokomieji autoriaus tikslai, detalės išsprūsta įvairiose situacijose – pavyzdžiui, Remis prisimena „ano meto“ pradžios mokyklą, kurioje mokytojavo klumpius ir jo dukra siuvėja. Bet ypač akivaizdūs mokomieji puslapiai atsiranda vaizduojant Varso akmens anglių kasyklas. Lankydamas sodininko Akeno po šalį išblaškytus vaikus, Remis atsiduria Varso mieste ir laikinai įsidarbina šachtose. Autorius įveda patyrusio, vyresnio, „mokytoju“ pravardžiuojamo šachtininko paveikslą, kuris akivaizdžiai atlieka didakto vaidmenį. Remis iš jo sužino apie akmens anglių atsiradimą, anglių rūšis, apie šachtų įrangą, anglių išgavimo procesus ir kita. Kai šachtas užlieja vanduo, aiškinami tam tikri fizikos dėsniai – kaip kylantis vanduo spaudžia orą ir pan. Ši dramatiška situacija leidžia Remiui pademonstruoti gebėjimą plaukti ir taip iš dalies prisidėti prie išsigelbėjimo.

Jauniesiems skaitytojams tikrai patrauklus, tam tikra prasme specifinis motyvas – paauglių draugystė. Jau minėjome, kad Garafolio landynėje Remis sutinka pora metų jaunesnį Matiją, šis tampa ištikimu jo draugu ir bendražygiu. Matijas ne tik padeda Remiui pelnytis duonos, bet ir pagelbsti aiškinantis Džeimso Miligano kėslus bei apskritai jo kilmės, giminės istoriją.

Prie specifinių vaikų ir paauglių literatūros motyvų taip pat galima priskirti vaiko ir gyvūno temą. Šiuo atveju turime galvoje šunį Kapį, vienintelį išlikusį cirko trupės dalyvį, kuris lydi Remį per visas jo klajones, tampa svarbiu kūrinio veikėju.

Hectoro Malot romanas Be šeimos – vienas ryškiausių XIX a. realistinės prozos jauniesiems skaitytojams pavyzdžių. Kaip ir dauguma literatūros klasikos knygų, jis išlieka gyvybingas todėl, kad perteikia universalias žmogiškas vertybes: jautrumą, užuojautą, draugystę, artimo meilę.

­­­­­­­­­­­­­­­­­­_______________________________

¹ Ona Kaladienė, „Hektorui Malo – 170“, Rubinaitis, 2000, Nr. 2 (14), p. 16–17.

² Neringa Mikalauskienė, „Kur veda Romeno Kalbri klajonės?“, Rubinaitis, 2004, Nr. 3 (31), p. 29–30.

³ Vida Repšienė, „Sovietiniam skaitytojui aprobuotas Hectoro Malot Be šeimos“, Devyniadarbė Aldona Liobytė, sudarė Solveiga Daugirdaitė ir Kęstutis Urba, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 167–175.

⁴ Ibid., p. 172.

⁵ J. H. Kondratjeva, „Malo ir jo apysaka Be šeimos“, in H. Malo, Be šeimos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 6.

⁶ Hector Malot, Be šeimos, vertė Pr. Vitolis, I dalis, Kaunas: „Žinijos“ bendrovės leidinys Nr. 60, 1936, p. 5.

⁷ Hector Malot, Be šeimos, iš rusų kalbos vertė Aldona Liobytė, Vilnius: Alma littera, 2002, p. 6. (Toliau cituojant kūrinį nurodomas tik puslapis.)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 2 (94)