TIKIU, KAD PASAULIS NEGYVENS BE SNIEGO ŽMOGELIŲ IR EŽIUKO SAPNŲ (2019 m. Prano Mašioto premijos laureato mintys)

 

Justino Kygos nuotr.
Justino Kygos nuotr.

Smagu užsidėti pačią gražiausią kepurę, gal net skrybėlę. Tada tave visi sveikintų, o tu galėtum jiems atsakyti ją kilnodamas. Smagu, nes žinai, kad tokios skrybėlės niekur nenusipirksi, bet turėsi sulaukti, kad tau ją įteiktų, – taip, ją, tą garbingąją skrybėlę, tavo užtarnautą, gaunamą jau negrąžinamai…

Taip kažkodėl pagalvojau Martyno Mažvydo bibliotekoje nuolankiai iš IBBY rankų gavęs Prano Mašioto kepurę… oi, Prano Mašioto skrybėlę… atsiprašau, – jo premiją. Negalėčiau pasakyti, ar kada nors galvojau apie tokią akimirką. Ko gero, ne. Tiesiog gyvenau vaikų knygų pasaulyje ir tebegyvenu, o man ten būti padeda visi – ir Pranas Mašiotas, ir Tadas Ivanauskas, Astrida Lindgren ir Tove Jansson. Ir kiti… Galiu nusilenkti jiems, kad sugebėjo savy išsaugoti didžiausią turtą – likti šiek tiek vaikais.

O kaip kitaip? Juk be to nieko nebus. Štai visi mato tik sniegą… O kodėl sniegą, jeigu visur aplink mus žiemą baltuoja mažulyčiai sniego žmogeliai?.. Jų pasaulį regi vaikai. Ir girdi sniego žmogelių dainas, kuždesius. Kaip apie tai nerašyti? Kodėl visa tai turėčiau pasilikti vien sau? Imkite, skaitykite, džiaukitės ir jūs kartu.

Knygos apie sniego žmogelius rankraštis ilgokai glūdėjo kompiuteryje: kartais atrodė, kad tai nelabai svarbu, kitukart maniau, kad tai visai netinka, nes šių dienų vaikai nėra regėję tikros žiemos. Bet vieną dieną supratau, kad visai nesvarbu, kur tu esi (gal net kur nors po palmėm…), nes regėti ir pajausti grožį yra labai gera. Taip knyga iškeliavo pas vaikus.

Būti vaikų rašytoju – didelė garbė, ir aš visada tą sakau su tam tikra rimtimi. Ne, aš nesididžiuoju, nemanau, kad turiu tam teisę. Tiesiog man per daug svarbi mano misija ir per sunki atsakomybė – juk vaikai yra patys reikliausi ir teisingiausi kritikai. Jų nepapirksi pigiais juokais, blizgučiais. Tiesa, taip gal ir blykstelėtum jų akyse, bet veikiai būtum pamirštas. Nes išlieka tik tikri dalykai. O sniego žmogeliai – tikrų tikriausi. Todėl apie juos ir rašiau, trukdžiau juos, broviausi į jų pasaulį. Bet dabar pažadu palikti juos ramybėje, nes pasaulyje dar tiek daug visko gražaus, įdomaus ir verto knygų.

Man patinka svajojantys, fantazuojantys, viską suprantantys vaikai, kuriems nėra neįmanomų dalykų. Kol jie gyvens žemėje, tol bus verta rašyti knygas vaikams. Tol (aš tuo nuoširdžiai tikiu) turėsime viltį, kad iš jų išaugs tik geri žmonės, o tarp jų tikrai rasis ir vaikų rašytojų.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 2 (94)

Apžvalgos

KNYGA KAIP MOKYTOJA:  STEBINANTI, ĮTRAUKIANTI AR?.. (2019 m. negrožinės vaikų ir paauglių knygos)
POPIERINIŲ KNYGŲ GALIA (2019 m. iliustruotos vaikų knygos)
APIE NIEKALUS IR RIMTAS PROBLEMAS (2019 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)

Vytauto Petkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms

NUO JUOKINGŲ NUTIKIMŲ IKI  RIMTŲ KLAUSIMŲ
VYTAUTO PETKEVIČIAUS KNYGŲ VAIKAMS EKOLOGINĖS IDĖJOS

Mano vaikystės skaitymai

„NEPAŽĮSTAMI MIESTAI ĮKVEPIA  KURTI PASAKAS“

Sukaktys

ROMANO „BE ŠEIMOS“ AUTORIUS (Hectoro Malot 190-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2019 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI
Išgelbėti gyvenimui

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai