VYTAUTO PETKEVIČIAUS KNYGŲ VAIKAMS EKOLOGINĖS IDĖJOS

 

 

 

 

Mąstant apie tai, kas vyksta šių dienų pasaulyje, darosi akivaizdu, kad gamta, ekologija, aplinkosauga yra temos, kurių net norėdamas neišvengsi. Šylantis klimatas, karščio bangos, hidrologinės sausros, greitosios mados gaminių spalvomis nusidažiusios upės, smogo gaubiami, skruzdėlyną primenantys Kinijos didmiesčiai, kuriuose išeiti į viešumą be kaukės buvo neįmanoma dar prieš COVID­19 pandemiją, badaujantys baltieji lokiai ir prie Klaipėdos jūrų uosto pasirodę delfinai – tai tik pirmi į galvą atėję faktai, tik maža dalelė padarinių, kuriuos sukėlė žmonių veikla ir kurie atsisuko prieš savo sukėlėjus jų pačių nelaimei.

Nors vaikų pasaulis ir gamtos, gyvūnų pasaulis istoriškai yra artimi, o gamtos, gyvūnų vaizdavimas neatsiejamas nuo vaikų literatūros (apie tai plačiau nekalbėsiu, tiesiog paprašysiu skaitytojų pagalvoti, kiek daug gamtos atributų supa vaikystę – nuo drabužėlių ir žaislų iki kalbančių gyvūnų knygose ir animaciniuose filmuose), prireikus labai apibendrinančio žvilgsnio (to jokiu būdu negalima taikyti konkretiems kūriniams), būtų galima teigti, kad nors gamta vaizduojama vos ne kiekviename vaikų literatūros kūrinyje, daugeliu atvejų tradicinė gamtos funkcija vaikų literatūroje yra formali: kiškiai, lapės ir vilkai kalba žmonių kalba, šoka, dainuoja, rengiasi kaip žmonės ir yra tiesiog kaukės, leidžiančios tiesiogiai neįvardijant siekti didaktinės įtaigos. Tai, žinoma, daug mažiau taikoma realistinėms knygoms ir beveik visiškai netaikoma pažintinėms, pasakojančioms apie klimato atšilimą, mokančioms gamtą tausoti, tyrinėti, ja gėrėtis, kokių pastaruoju metu neišvengiamai leidžiama daugiau.

Gamtos vaizdavimas, tarsi pagal susitarimą nuolat buvęs ir esantis svarbi sudedamoji vaikų literatūros dalis, reikalauja naujo įdėmaus tiriamojo žvilgsnio. Jis turėtų išryškinti, kokia gamta ir kaip vaizduojama vaikų literatūroje, kokį žmogaus ir gamtos santykį tai atspindi ir formuoja be galo imliuose jaunųjų skaitytojų protuose. Vienas iš šios peržvalgos aspektų turėtų būti ir vaikų literatūros galios formuojant sąmoningą ir tausojantį santykį su gamta išryškinimas, o kad tokia galia labai reali ir tikrai egzistuoja, esama įrodymų – kad ir vaikų protestai prieš medžių kirtimą, kilę pasirodžius amerikiečių autoriaus Dr. Seusso (tikr. Theodor Seuss Geisel) knygai The Lorax1.

Šio straipsnio tikslas – tokiu aspektu pažvelgti į Vytauto Petkevičiaus knygas vaikams, ypač tas, kuriose gamtos vaizdavimas yra centrinė kūrinio ašis, daugiausia dėmesio skiriant realistiniams apsakymams apie gamtą ir apysakai Didysis medžiotojas Mikas Pupkus bei atidedant į šalį pagrindinius šio autoriaus kūrinius – Gilės nuotykius Ydų šalyje, Molio Motiejų – žmonių karalių ir Sieksnį, Sprindžio vaiką, nes gamtos funkcija juose ir yra tokia, kaip jau minėta, – formali. Toks žvilgsnis padeda išryškinti aspektus, į kuriuos nebuvo atkreipta dėmesio, ir skatina jas skaityti iš naujo, o svarbiausia – kalbėtis apie dalykus, kurie dabar mums labai svarbūs. Apie tai rašo ir vienas iš ekokritikos pirmeivių Williamas Rueckertas, į literatūros kūrinius žiūrintis kaip į energijos santalkas, kaip į gyvybę palaikančius sūkuriuojančius energijos srautus ir gyvus padarus (angl. a living thing)2 ir teigiantis, kad šiuos energijos srautus užtikrina skaitymas, išlaisvinantis literatūros kūrinyje sukauptą energiją ir tampantis jungiamąja grandimi tarp autoriaus ir skaitytojo (čia energijos grandinė nesibaigia, nes energija gali srūti toliau – iš vieno skaitytojo į kitą ir t. t.), taip pat literatūros interpretavimas ir mokymas3. Taigi, kitais žodžiais tariant, šio straipsnio tikslas – pabandyti išlaisvinti rašytojo kūriniuose slypinčią ekologinę energiją.

Tikslui pasiekti pasitelkta speciali skaitymo prizmė, kurią pasiūlė Augsburgo universiteto prof. dr. Hubertas Zapfas, – jis iškėlė literatūros kaip ekologinio kultūros potencialo idėją. Nesileisdama į ilgus, specifinių terminų kupinus išvedžiojimus ir gerokai paprastindama, tarsiu, kad literatūra, pasak profesoriaus, gali funkcionuoti kaip ekologinis principas ar cirkuliuoti kaip ekologinė energija didesnėje kultūros diskursų sistemoje4. Pasak Zapfo, galimos trys literatūros kaip kultūros ekologijos reiškimosi funkcijos: literatūra gali veikti kaip kultūrinis kritinis metadiskursas, vaizduojamasis antidiskursas ir reintegruojamasis interdiskursas. Palikę nuošalyje visus -diskursus, tarkime, kad ekologinė energija reiškiasi kaip vaizduojamoji, kritinė ir integruojamoji galia. Kaip šios galios atsiskleidžia ir veikia, pamatysime pasitelkę Petkevičiaus kūrinius vaikams.

Literatūros kaip kultūrinio kritinio metadiskurso užduotis – pasipriešinti vyraujančios civilizacijos galios sistemų nutylimiems įvairovės ir kitoniškumo suvaržymams, dogmatiškam hierarchiniam mąstymui, priešinančiam protą ir kūną, protą ir jausmus, tvarką ir chaosą, kultūrą ir gamtą, o kartu įvardyti nutylėtus, užslopintus reiškinius, trūkumus, nestabilumą ir prieštaravimus, kurie varžo gyvybingumą, lemia susvetimėjimą ir komunikavimo problemas5.

„Visi prieš vieną“. Dail. Alfonsas Žvilius
„Visi prieš vieną“. Dail. Alfonsas Žvilius

Skaitant vaikams skirtus Petkevičiaus kūrinius akivaizdu, kad galingiausios jo kritikos – kartais visiškai atviros ir net tiesmukai didaktiškos, kartais subtilesnės ir geriau užmaskuotos – strėlės skrieja į medžioklės mėgėjus, gamtos teršėjus ir niokotojus. Apsakymų „dideliems, mažiems ir milžinams“ rinkinys Visi prieš vieną6 prasideda kūriniu „Paskutinis šūvis“, kurio pasakotojas – rašytojo alter ego – atvirai prisipažįsta buvęs užkietėjęs medžiotojas: „Tai atsitiko maždaug prieš penkiolika metų, kai aš dar buvau nepataisomas medžiotojas ir nepraleisdavau nė vienos progos pykštelėt iš šautuvo.“7 Žmonėse gajus medžiotojo kaip gamtos mylėtojo įvaizdis tikriausiai buvo Petkevičiaus asmenybės dalis iki lemtingojo paskutinio šūvio. Kaip ir daugelis praregėjusių atsivertėlių, rašytojas iš užkietėjusio medžiotojo virto aršiu medžioklės kritiku ir gamtos tausotoju. Literatūroje esama ne vieno tokio atvejo, kai energija, anksčiau eikvota medžioklei, po tam tikro sukrėtimo, suvokus apgailėtinas savo veiksmų pasekmes, nukreipiama į rašymą, o kūriniuose imama vaizduoti medžioklės beprasmybė ir bergždumas. Galima paminėti kad ir tokius autorius kaip Pilkoji Pelėda ar Jamesas Kerwoodas ir jų visame pasaulyje žinomus kūrinius Girių piligrimai, Uolinių kalnų valdovas ir kt. Petkevičiaus aprašytas atvejis – prijaukintos stirnos, kuriai žmogus, matantis joje tik kailį ir mėsą, sulaužė kojas, nušovimas iš gailesčio: „Negalėjau klausytis širdį veriančio Sigutės bliovimo, negalėjau žiūrėti į dantimis sukąstą ir pakraujavusį jos liežuvį, į dideles juodas ir ašarojančias jos akis… Įbėgęs į kambarį, atsinešiau šautuvą… Tai buvo mano paskutinis šūvis.“8 Atsisakius medžioklės ir išsilaisvinus atsiveria iki tol netyrinėti gamtos horizontai: „Tu jau seniai nebegalvoji, kad medžiotojas – geriausias gamtos draugas. Nebetiki tam melui, nes dabar jau tvirtai žinai, kad dar nė vienas jų šautuvas į gyvą padarą neiššovė iš meilės ir kad nė viena kulka dar nieko neprikėlė iš numirusių. Tu nebegudrauji ir nežaidi su gamta, tik nori ją suprasti, mokais ja grožėtis, būti jos dalimi ir skaityti ją lyg kokią niekad nesibaigiančią ir baisiai įdomią knygą.“9

„Visi prieš vieną“. Dail. Alfonsas Žvilius
„Visi prieš vieną“. Dail. Alfonsas Žvilius

Mintis, kad gyvūnai nėra tik mėsa, kailis ar pramogos objektas, labai ryški ir kartojasi daugelyje realistinių Petkevičiaus apsakymų. Pozicija gamtą tyrinėti, suprasti ir būti jos dalimi, atsisakant iš biblinių laikų atėjusio ir iki šiol gajaus požiūrio, kad žmogus yra gamtos valdovas („Visi užmiršta mus, gamtos valdovus, ir ima rūpintis tik savimi…“10), leidžia įžvelgti, kad tiek gyvūnai, tiek žmonės išgyvena ir jaučia panašiai: rūpinasi artimaisiais ir šeima (gyvūnai – bandos, būrio ar rujos nariais), vaikais (jaunikliais), yra prisirišę vieni prie kitų ir ištikimi, jiems būdingas neteisybės suvokimas, kerštas, pagalba nelaimėje, netekties skausmas. Ypač paveikūs trumpieji Petkevičiaus apsakymai, pavyzdžiui: „Tik trys vilkiukai“11 (1986 m. išleistas ir atskira knyga12) – apie trijų vilkiukų netekusią ir be atodairos už tai keršijančią vilkę; „Laumės ašaros“13 – apie gyvybe rizikuojantį vilką, žūtbūtinai bandantį išvesti iš medžiotojų apsupties vaikingą patelę; „Gedulingas maršas“14 – apie šunį, budintį ant šeimininko kapo tol, kol patį ištinka toks pat likimas; „Briedžio ratas“15 – apie briedį, vis grįžtantį į patelės žūties vietą…

Kartu su suvokimu, kad žmonės ir gyvūnai yra beveik (sakau „beveik“, nes vis tiek žmogus turi šautuvą, net jei juo nesinaudoja) lygiavertės gamtos dalys, pabrėžiamas ir medžioklės kaip veiklos kito gyvybei atimti absurdiškumas, bergždumas ir žiaurumas. Dažniausiai šis suvokimas įdedamas į pasakotojo, rašytojo alter ego, ir veikėjų vaikų lūpas, mintys išsakomos pasakojant pirmuoju asmeniu: „Medžiotojai buvo suirzę, varovai nusiminę, tik aš vienas širdy džiūgavau ir gailėjausi nepasiėmęs su savimi gamtininkų būrelio fotoaparato…“ („Gobšumas“)16. Tuo pabrėžiama, kad vaikystėje, kai dar nepersiimta suaugusiųjų pasaulio normomis ir taisyklėmis, medžioklė suprantama tik kaip beprasmis gyvūnų žudymas. Štai tėvo varovu į medžioklę imamas berniukas samprotauja: „Jis net nežino, kad po medžioklės aš niekada nemiegu, tiktai susikišu rankas po galva ir mąstau. Na, kam gi žmonės šaudo žvėrelius? Juk bulves knisa tik šernai. Bet dabar ir jos jau nukastos. Nesuprantu, kam draugui Kaziui tiek galvų, ragų, jeigu jis gali ir briedžius, ir šernus matyti gyvus?“17 Tuo tarpu tame pačiame apsakyme prasiveržęs suaugusiojo teisybės jausmas greitai numalšinamas kyšiu ir tarsi išgaruoja. Medžioklė – gamtos dėsniams prieštaraujanti veikla: juk gamtoje žudoma tik dėl maisto, o žmonės tai daro ir dėl malonumo, ir dėl sportinio azarto. Be to, medžioklės padariniai pažeidžia gamtos pusiausvyrą ir verčia gyvūnus naikinti savo gentainius, nukentėjusius nuo medžioklės, nusilpusius ir nebegalinčius lygiavertiškai funkcionuoti: „Ir vėl ta vargšė klibinkščiuodama išlenda iš meldyno, ir vėl apie ją sukasi draugių ratas, ir vėl jos visos muša vieną, kol ta nurimsta, ištiesia ant pievos kaklą, paskleidžia sparnus, tarytum pasiruošus skrydžiui, ir sustingsta. Mes ją pavartom, gerai apžiūrim: kažkada kulkos sutrupintas jos sparnas kreivas ir suaugęs neteisingai…“18 („Mirtis prieš mirtį“). Kartu šis epizodas atskleidžia ir kaip smarkiai žmogus yra linkęs vertinti gamtą antropocentriškai – pagal tai, kaip pats jaučia, supranta, gyvena. Štai apsakymo veikėjas berniukas, pamatęs, kaip gervės mirtinai užkapoja saviškę, piktinasi: „– Bet kaip jos pačios, savo draugę?.. Aš nesuprantu, kaip galima mušti tai, ką myli, be ko negali gyventi?..“19 Lygiai taip gamtos pasauliui svetima žmonių morale bandomas įrėminti gyvūno poelgis apsakyme „Penki dykaduoniai“, pasakojančiame, kaip kareiviai aptinka nušiurusią ir sulysusią katę, meistriškai gaudančią žuvis savo penkiems rubuiliams, jau gerokai ūgtelėjusiems kačiukams ir pabaigiančią tik jų puotos likučius: „Aš jam nieko negalėjau atsakyti, nors kažkur ir mano širdyje tokiam baisiam nedėkingumui gimė pyktis.“20

Įdomesnis, nes ne toks akivaizdus, įpintas į melų pasakos žanrą, yra kūrinys Didysis medžiotojas Mikas Pupkus21. „Didysis medžiotojas“ yra ir didysis melagis, demaskuojantis pats save, o savo pasakojimą apverčiantis aukštyn kojomis ir verčiantis abejoti kiekviena Miko Pupkaus pagyra. Kartu juokdario funkcija leidžia numanyti, kad tiesa yra kažkur per vidurį tarp dviejų vienas kitą paneigiančių melų. Pagrindinio veikėjo funkcijų – melagio, medžiotojo ir juokdario – sankirta griauna įsigalėjusį medžiotojo įvaizdį, demaskuoja gamtos bičiuliais besiskelbiančių medžiotojų „tiesas“, parodijuoja jų pasaulėžiūros dominantes ir aplink save kuriamą aureolę. Gamtos išaugintas, jos galių persiėmęs Mikas („Aš pats nuo drebulės uogas braukiau, nuo alksnio riešutus raškiau, durpės duona mitau, bet vis neprisivalgydavau. Štai todėl toks didelis ir smegeningas užaugau.“22) turi ypatingą misiją: „Nuolat šioj žemėj klajoju, brakonierius medžioju, žvėrelius saugau, neklaužadas gaudau, o geriems vaikams savo nuotykius pasakoju.“23 Taigi, deklaruodamas „humanišką“ (jei tokia apskritai gali egzistuoti) medžioklę ir gyvūnų globą kaip gyvenimo būdą, kartu jis kalba gamtos kalba, yra gamtos pusėje.

„Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Dail. Kastytis Juodikaitis
„Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Dail. Kastytis Juodikaitis

Išėjęs medžiotojo mokslus, t. y. išklausęs senelio pasaką apie tai, ką privalo turėti geras medžiotojas („Tikram medžiotojui labiau už viską pasaulyje reikalinga paprasta, jautri ir atlaidi žmogaus širdis“24), taigi gavęs tam tikrą moralinį imperatyvą išlaikyti saiką ir nemedžioti daugiau, nei reikia, kad gamtoje būtų išlaikyta pusiausvyra, nes kitu atveju gamta atsisuka prieš žmogų ir ima jam keršyti (pasakojimas apie kerštaujantį vilką, pjaunantį ūkininkų gyvulius), Mikas Pupkus pirmoje medžioklėje šio imperatyvo nepaiso. Nušovęs „septynis šernus ir vieną kiaulę“, jis sulaukia senolio pasmerkimo ir suvokia neišmokęs doro medžiotojo elgesio kodekso. Pats pažeidęs pusiausvyrą, dabar Mikas Pupkus tampa jos gynėju ir atkūrėju, kovoja su brakonieriais ir jų veiksmų sukeltais padariniais, bet net ir ėmęsis šio vaidmens medžioklės neatsisako ir šautuvą naudoja kaip priemonę ankstesnei tvarkai atkurti: „Ir aš supratau, kad nuo tos nelemtos dienos atėjo galas visiems mano linksmiems jaunystės nuotykiams, kad dabar šį pikto žmogaus pradėtą ginčą galės spręsti tiktai šautuvas.“25

„Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Dail. Kastytis Juodikaitis
„Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Dail. Kastytis Juodikaitis

Net pabrėždamas priklausymą gamtos sferai ir kilnią misiją medžioti brakonierius, Mikas Pupkus neatsisako ne tik antropocentrinio, bet ir medžiotojui būdingo žvilgsnio į pasaulį, nesiliauja išnaudoti gyvūnų (kinko juos į roges, gaudo cirkui, vagia iš lizdo kiaušinį, kad išsiaugintų medžioklinį sakalą, ir t. t.) ir medžioti savo malonumui. Kūrinio pradžioje išsakytas moralinis imperatyvas „nežudyk“, ypač „nežudyk be reikalo“, netampa šio kūrinio ašimi. Dviprasmis pagrindinio veikėjo santykis su gamta taip ir lieka iki galo neeksplikuotas: Pupkus piktinasi medžiotojų piktadarystėmis (pavyzdžiui, kad į spąstus įkliūva vilkų jaunikliai), jų paliktomis šiukšlėmis, kimbančiomis prie magnetą prarijusio jo šuns Čiupkaus, kurį galima laikyti vaizdžia atsakingo elgesio su atliekomis metafora, prisiekinėja daugiau niekada nepakelti šautuvo prieš gyvą padarą, bet ir toliau naudoja gamtą dažnai visiškai nereikalingiems, egoistiniams poreikiams tenkinti. Miko Pupkaus santykis su gamta lieka antropocentrinis, nors tekste esama ir tokio santykio kritikos: „Kas jam darbo. Jis ne žuvis, vandenyje neplaukioja ir pilvo prasidurti nebijo…“26

Antroji literatūros kaip minėtojo potencialo funkcija – vaizduojamasis antidiskursas: literatūra suteikia tekstinę išraišką dominuojančioje kultūroje marginalizuotiems, užslopintiems ar ignoruojamiems reiškiniams. Tam kuriami alternatyvūs pasauliai, kuriuose artikuliuojama tai, kas buvo nutylima dominuojančios kultūros saviinterpretacijoje ir yra gyvybiškai svarbu norint adekvačiai vertinti žmonių būtį, jų vietą šiame pasaulyje. Užslopintus reiškinius literatūra ne tik aktualizuoja ir pakylėja iki sąmonės lygmens, bet ir suteikia tam vaizduojamosios energijos27.

Analizuojant Petkevičiaus kūrybą šiuo aspektu neišvengiamai teks vėl atkreipti dėmesį į Didįjį medžiotoją Miką Pupkų, nes tai bene vienintelis lietuvių vaikų literatūros kūrinys, tiek daug vietos skiriantis ekologijos problemoms ir ekologinės katastrofos padariniams parodyti.

„Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Dail. Edmundas Žiauberis
„Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Dail. Edmundas Žiauberis

Keliaudamas toliau Mikas Pupkus susiduria su galybe išorinių gresiančios ekologinės katastrofos požymių (užterštos, prišiukšlintos upės, dvokiantis  vanduo, kuriame žuvys plaukioja su dujokaukėmis, ir pan.), o patekęs į vandenyną regi tai, ką šiandien laikome globalizacijos ir šylančio klimato padariniais: tirpstančius ledynus, planktonu žydinčią jūrą, banginio ryklėje įstrigusią guminę varlę, vaikų naudojamą maudantis (neatsakingo elgesio ir šiukšlinimo metonimija), jūrine mina žaidžiantį buvusį cirko ruonį, nesugebantį sumedžioti savo vaikams grobio (žmogaus kišimosi į laukinės gamtos tvarką ir neatsakingo gyvūnų prijaukinimo metafora). Bet įtaigiausias, žinoma, yra Nailono šalies vaizdas. Militarizuotoje, technokratinėje, dirbtinėje, valdovo autokrato, propagandinių ir visuotinio melo mechanizmų valdomoje šalyje Miką Pupkų lydi postapokaliptiniai, antiutopiniai ekologinės katastrofos nualinto krašto vaizdai. Nailono šalyje jau seniai išnaikinti paukščiai ir žvėrys, nebėra nei švaraus vandens, nei oro, upės panašios į pašildytą dervą, o pakelės pilnos gipsinių, molinių, plastikinių ar nailoninių gyvūnų. Čia sunku užmigti, nes nuo didžiulio miesto gausmo dreba viešbučio langai, sienos ir grindys, čia nereikia vaikščioti, nes judantys šaligatviai nuveža žmones ten, kur reikia, gatvėmis rieda nenutrūkstamas dvisluoksnis automobilių srautas: beturčiai rieda grindiniu kvėpuodami dūmais ir dulkėmis, o turtingieji vairuoja automobilius su oro pagalvėmis, kurie dūmus išmeta neturtėliams ant galvų. Šio miesto gyventojai vaikšto su stikliniais gaubtais, kvėpuoja dirbtiniu oru ir nenusimauna dujokaukių, parkuose stovi negyvi plastikiniai medžiai, „auga“ poroloninės gėlės ir nailoninė žolė. Visi apkurtę nuo didžiulio triukšmo, todėl be garsintuvų ir radijo aparatų nebegali susikalbėti, nuo aštrių dirbtinių kvapų praradę uoslę, nuo įtempto darbo beveik apakę, o nuo įvairių maisto pakaitalų – tablečių ir pastų – praradę skonio pojūtį.

Skaitytojams vaikams šis įtaigiai pavaizduotas antipasaulis turėtų tapti didaktine priemone, kreipiančia mintį į ateitį ir verčiančia įvertinti galimus dabartinių kasdienių žalingų veiksmų padarinius. Nors Nailono šalis vaizduojama kaip svetimas, ateivių valdomas pasaulis ir nors ši distancija kelia regimybę, kad mūsų pasaulyje viskas gerai, kad gamta neužteršta, o žmonės darniai su ja sugyvena, vis dėlto moralas aiškus: saugok gamtą, elkis atsakingai, kitaip ir mūsų laukia tokia ateitis.

Kalbant apie trečiąjį literatūros kaip ekologinės energijos raiškos aspektą – reintegruojamąjį interdiskursą – teks gręžtis į vaikų literatūrą kaip priemonę, veikiančią dvejopai – emociniu ir pažintiniu lygmenimis – ir galinčią ne tik suteikti reikiamų žinių, bet ir sukelti empatiją bei išugdyti atsakingą požiūrį į supančią aplinką28. Ekologinės tematikos atsiradimas ir paplitimas grožinėje vaikų literatūroje laikytinas gamtosaugos idėjų integravimu į sritis, formuojančias vaikų pažinimą, mąstymą ir pasaulėžiūrą. Taip ne tik perduodamos ekologinės žinios šiai ypač imliai grupei, bet ir sulaukiama greito atsako – vaikų gamtosauginio aktyvumo bangų (panašių į tąją, kuri kilo išleidus The Lorax).

Virš. dail. Kęstutis Kasparavičius
Virš. dail. Kęstutis Kasparavičius

Petkevičius sukūrė nemažai trumpų ir labai įtaigių kūrinėlių, kuriuos verta nagrinėti ne tik literatūros, bet ir biologijos pamokose mokantis apie ekologiją ar etikos pamokose mokantis apie humanišką elgesį su gyvūnais. Įtaiga jie gali jei ne lygiuotis, tai bent jau būti netoli Jono Biliūno „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galo“. Tokie yra jau minėti „Tik trys vilkiukai“, „Gedulingas maršas“, taip pat „Laurynas“29, „Kiauliaganė“30 ir kt.

Nors dėl ribotos apimties straipsnyje liko neaptarta dar daug aspektų, bet galima daryti trumpą išvadą, kad Petkevičiaus knygos vaikams apie gamtą neabejotinai nusipelno būti peržvelgtos. Jos turi nemažai ekologinio potencialo ir energijos, kuriems atskleisti labai svarbu atitinkamai skaityti, interpretuoti ir mokyti.

_____________________________

1 Anne K. Phillips, Carolyn Sigler, Naomi J. Wood, „Guest Editors’ Introduction“, The American Nature Writing Newsletter, Spring 1995, t. 7, Nr. 1, p. 4.

2 William Rueckert, „Literature and Ecology: An Experiment in Ecocriticism“, in The Ecocriticism Reader: Landmarks in Literary Ecology, ed. by Cheryll Glotfelty and Harold Fromm, Athens, Georgia: University of Georgia Press, 1996, p. 107.

3 Ibid., p. 110.

4 Hubert Zapf, „The State of Ecocriticism and the Function of Literature as Cultural Energy“, in Nature in Literary and Cultural Studies: Transatlantic Conversation on Ecocriticism, ed. by Catrin Gersdorf and Sylvia Mayer, t. 3, Amsterdam: Rodopi, 2006, p. 55.

5 Ibid., p. 62.

6 Vytautas Petkevičius, Visi prieš vieną, Vilnius: Vaga, 1976.

7 Ibid., p. 5.

8 Ibid., p. 7.

9 Ibid., p. 10.

10 Ibid., p. 7.

11 Ibid., p. 16.

12 Vytautas Petkevičius, Tik trys vilkiukai, Vilnius: Vyturys, 1986.

13 Ibid., p. 30.

14 Ibid., p. 139.

15 Ibid., p. 154.

16 Ibid., p. 57.

17 Ibid., p. 61.

18 Ibid., p. 97.

19 Ibid.

20 Ibid., p. 104.

21 Vytautas Petkevičius, Didysis medžiotojas Mikas Pupkus, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 56.

22 Ibid., p. 9.

23 Ibid., p. 11.

24 Ibid., p. 17.

25 Ibid., p. 52.

26 Ibid., p. 26.

27 Hubert Zapf, op. cit., p. 63.

28 Anne K. Phillips, Carolyn Sigler, Naomi J. Wood, op. cit., p. 4.

29 Vytautas Petkevičius, Didelis ir mažas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 12–17.

30 Vytautas Petkevičius, Visi prieš vieną, Vilnius: Vaga, 1976, p. 39–46.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2020 Nr. 2 (94)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

TIKIU, KAD PASAULIS NEGYVENS BE SNIEGO ŽMOGELIŲ IR EŽIUKO SAPNŲ (2019 m. Prano Mašioto premijos laureato mintys)

Apžvalgos

KNYGA KAIP MOKYTOJA:  STEBINANTI, ĮTRAUKIANTI AR?.. (2019 m. negrožinės vaikų ir paauglių knygos)
POPIERINIŲ KNYGŲ GALIA (2019 m. iliustruotos vaikų knygos)
APIE NIEKALUS IR RIMTAS PROBLEMAS (2019 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)

Vytauto Petkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms

NUO JUOKINGŲ NUTIKIMŲ IKI  RIMTŲ KLAUSIMŲ

Mano vaikystės skaitymai

„NEPAŽĮSTAMI MIESTAI ĮKVEPIA  KURTI PASAKAS“

Sukaktys

ROMANO „BE ŠEIMOS“ AUTORIUS (Hectoro Malot 190-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2019 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI
Išgelbėti gyvenimui

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai