Ar sutiktumėte sustabdyti laiką ir pasislėpti nuo blogų dienų?
Internete dar visai neseniai buvo galima pamatyti piešinėlių, vadinamųjų memų, kuriuose vaizduojama, kaip keliautojai laiku atvykę į 2020 metus ir pamatę, kokia čia tvyro sumaištis (pandemija, karantinas ir t. t.), greitai susirenka daiktus ir išsinešdina lauk šaukdami, kad ačiū, ne, tik ne į 2020-uosius. Ir dažnam mūsų pastaraisiais metais tikriausiai yra šmėkštelėjusi mintis, kad norėtųsi užmigti ir atsibusti po kelių mėnesių, kai visa ši neaiški situacija bus pasibaigusi – rastas vienoks ar kitoks šių dienų problemų sprendimas: vaistai, vakcina ar kas nors kita.
Ką tai turi bendra su vaikų literatūra? Paimkite į rankas 2013 m. pasirodžiusią ir 2021 m. išverstą į lietuvių kalbą populiaraus islandų vaikų rašytojo Andri Snær Magnasono knygą Laiko skrynia* ir pamatysite, kaip stebuklingai laiku ir stebėtinai tiksliai joje pataikyta parašyti apie mūsų gyvenamąjį metą. Tarsi autorius, rašydamas apie žmones, laiko skryniose besislepiančius nuo „padėties“, būtų pažvelgęs į ateitį.
Islandijoje šis kūrinys pasirodė beveik iš karto po šalį ištikusios finansų krizės, nors knygoje konkrečiai nekalbama nei kokia tai šalis, nei koks laikas, tiesiog tvyro kažkokia neapibrėžta „padėtis“, bet galima justi, kad tai dalykas, apie kurį autorius yra nemažai svarstęs. Juolab kad Magnasonas – ne tik rašytojas, jis ir gamtosaugos aktyvistas, kuriam rūpi klimato šilimo problemos, jis net kandidatavo į Islandijos prezidentus, deja (o gal laimei – geriau tegul rašo knygas vaikams), iš keturiolikos pretendentų liko antras.
Laiko skrynios veiksmas vyksta mūsų dienomis – su internetu, visur įkyriai lendančiomis reklamomis, žiniomis, per visus kanalus transliuojančiomis BLOGAS naujienas. Knygos veiksmas iš esmės galėtų vykti bet kurioje mūsų pasaulio šalyje. Joje tvyro „padėtis“: apie ją diskutuoja ekonomistai ir politikai, ji kelia žmonėms sumaištį, ardo jų planus, suryja santaupas ir t. t. – visa tai kažkur labai girdėta… Paauglės Sigrunos tėvai (ne jie vieni – ir visi miestelio gyventojai) nutaria, kad geriausias būdas išvengti „padėties“ – tiesiog visai šeimai nuo jos pasislėpti. Užsidaryti specialioje perregimoje skrynioje, į kurią laikas neįsiskverbia. Laiko skrynia – tai dėžė, kurią gali pats pasidaryti iš kelių plokščių šešiakampiu IKEA atsuktuvu tarsi paprasčiausią staliuką. Nepatinka šaltas ir bjaurus vasaris? Verčia nerimauti finansinė padėtis? Nori apsaugoti santaupas? Užsidarai dėžėje ir pralauki blogus laikus. Nebūtinai taip globaliai: nori su vyru pabėgti romantiško savaitgalio Paryžiun ar tiesiog ramiai nueiti į parduotuvę – uždarai vaiką dėžėje. Šitaip bėgdami nuo smulkių problemėlių ir globalesnių bėdų, visi gyventojai išsislapsto dėžėse ir tarsi sustingsta laike. Tai globalaus atsiribojimo, susvetimėjimo metafora. Keli vaikai, netyčia atsirakinus dėžėms, klajoja po laukiniais augalais apžėlusią ir beveik sutrūnijusią civilizaciją ir bando ją pažadinti. Civilizacija – tarsi miegančioji gražuolė stikliniame karste. Ir ji net nesirengia keltis, nes kam nors tuomet tektų kuopti problemas, kurios miegant, deja, pačios neišsisprendė.
Šią knygą būtų galima laikyti mokslinės fantastikos kūriniu (pagal tarptautinę terminologiją – sci-fi), tačiau tai nebūtų visai tikslus apibūdinimas – didžiąją knygos dalį sudaro pasakinė plotmė: sprendimo, išeities ieškančius vaikus priglaudžia senutė Kregždė ir pasakoja jiems istoriją apie karalių Dimoną tryliktąjį bei nepaprasto grožio jo dukrą Varnažibę, kurią karalius, neįstengdamas susitaikyti, kad ši pasens, uždaro stiklinėje dėžėje, kur laikas sustojęs. Autorius net neslepia, kad Kregždės istorija – tai atsakymas, kodėl šiuolaikiniam pasauliui taip nutiko. Ir ką Sigrunai bei kitiems vaikams reikės daryti toliau. Todėl skaitytojui telieka sekti visus vingius ir istorijų šuolius stebint, kaip susiliečia pasaka ir Sigrunos bei kitų vaikų realybė. Ir smalsauti, koks vis dėlto bus atsakymas ar patarimas, ar vaikai išgelbės savo pasaulį ir kaip tas išgelbėtas pasaulis atrodys.
Tai dviejų lygmenų istorija – mokslinės fantastikos ir pasakos hibridas. Tačiau tai ne tik istorija istorijoje. Pavyzdžiui, mitologinio atspalvio pasakinė plotmė yra nepaprastai įtempta: vos spėji bėgti paskui šios dalies pasakotojo balsą. Istorijos ten tarsi auga viena iš kitos, papildo, sproginėja. Jos nevaržomos ir gaivališkos – nelyginant toji nevaldoma gamta, užklojanti miestus realiajame knygos pasaulyje. Kartais jau atrodo, kad autorius jų nebesuvaldys, ir skaitytojas liks įstrigęs tarp jų tarsi tankiai sužėlusiame miške be kirvio ir pasimetęs, bet lemiamu momentu jis išlaviruoja tiek realiojoje, tiek pasakinėje plotmėje pakartodamas panašius motyvus, tiek iš skirtingų erdvių bei laiko žvelgdamas į tą pačią problemą – „laiko ekologiją“, kaip ją būtų galima pavadinti.
Realiojo pasaulio bėda gana aiški: visi nusiplovė rankas, nusprendė nuo visų negandų pasislėpti laiko dėžėse: tiek politikai, tiek net kažkurio vaiko močiutė, kuri nesutinka išlipti iš dėžės, kol nepradės veikti jos mėgstama kavinė ant kampo.
O kokia bėda pasakinėje erdvėje? Dėl minėto įvykių ir veiksmo linijų tirštumo aiškaus atsakymo tikriausiai ir negali būti. Vienas esminių įvykių yra gan tradicinis stebuklinėms pasakoms – karalius Dimonas netenka mylimosios ir lieka vienas su ką tik gimusia dukrele Varnažibe. Atrodo, kad karaliaus gedulas netekus žmonos yra tik katalizatorius, priemonė, užbaigianti jo gražios, taikios šalies utopiją: „Matė, kaip iš vandens išsiropštė ūdra, tada nunešė ir įdėjo žuvį į krepšį ant kranto snaudžiančiam žvejui. <…> Karalystė tiesiog žydėjo – daržinės buvo prikimštos šieno, stoginėse pilna džiovintos žuvies, stiklainiuose vos tilpo uogienės, bet visa tai karaliaus nė kiek neguodė“ (p. 28).
Karaliaus Dimono žmonos Saulės mirtis yra tarsi sprogimas, atskeliantis daugybę apmąstymų, svarstymų, temų ir potemių: kaip ir įprastame pasakiniame siužete, karalius pildo savo našlaitės dukters norus, bet čia galima įžiūrėti ir šiuolaikinio auklėjimo motyvų. Dimonas – „tėvas sraigtasparnis“, besistengiantis, kaip tik įmanoma, apsaugoti dukrą, pradedant geriausių mokytojų parinkimu ir štai tokiomis smulkmenomis: „Visur, kur buvo įmanoma nugriūti, stypsojo Varnažibę gaudyti pasirengę sargybiniai. <…> Varnažibė buvo taip gerai saugoma, kad nė karto net nenusibrozdino kelių ir nepatyrė, kaip smagu draskytis nuo gyjančios žaizdos šašus“ (p. 37) ir baigiant pragaištingu noru išsaugoti jos jaunystę – tėvas uždaro dukrą laiko skrynioje, nes jam per sunku susitaikyti su mintimi, kad duktė pasens ir numirs.
Tai ir vienišaujančio vaiko linija – Varnažibė neturi draugų, nes visi, panorę jais tapti, tiesiog neperėjo atrankos. Tai ir vieno tėvo auginamo vaiko problematika – toks vaikas nori kuo dažniau matyti, jausti tėvą šalia, nesvarbu, kas jis būtų: paprastas programuotojas ar vis naujus pasaulius užkariaujantis karalius.
Knygoje daug įvairių temų probleminių linijų. Tai ir skaudus paaugliškas Varnažibės maištas. Tai ir paties Dimono raida – nuo užsisvajojusio įsimylėjėlio iki žiauraus tirono, diktatoriaus. Visas jo pakilimas ir žlugimas. Tai ir įdomi Snieguolės (jos miego, stiklinio karsto) ir septynių nykštukų siužetinės linijos interpretacija, apvertimas. Nykštukai čia nėra saugotojai – jie keršija.
Kūrinyje daug įvairios mitologijos – nuo ankstyvųjų žmogaus santykių su gyvūnais iki aiškinimo, iš kur atsirado žemynai. Tai tarsi sektos formavimosi pradžiamokslis, parodantis, kaip iškyla apsišaukėliai dvasiniai lyderiai (rūmų dvasininko Dygiaus linija), o niekuo dėta (nes neturėjusi veiksmų laisvės) ir realiai gyvenime nieko nenuskriaudusi Varnažibė tampa visos šalies neapykantos objektu.
Knygoje svarbi ir savotiška ekologinė linija. Kaip žmonės, tiek kariaudami, tiek būdami pasyvūs, nuniokoja savo pasaulį – aplinką ir ryšius su kitais žmonėmis.
Įstringa Varnažibės dienoraštyje įrašyta liūdna filosofinė mintis: „Negaunu progos nei ko nors pasiilgti, nei laukti! Aš pasiklydusi laike. Ir ką išvis reiškia laikas? Kas gi padaro iš šunyčių didelius šunis? Kokie burtai išdaigina iš sėkliukės žalią stiebą, kuris tada per akimirksnį tampa milžinišku medžiu? Kas taip kamuoja senus žmones, kad jie palūžta ir numiršta?“ (p. 102).
Santykis su laiku visuomet buvo sudėtingas. Nuolat tikimės, kad jis mus išgydys. Lenktyniaujame su laiku, jį švaistome, skolinamės. Bandome sustabdyti. Atsukti atgal. Dažnai atrodo, kad jis – pagrindinis mūsų priešas (kaip kad nutiko karaliui Dimonui). Kaip jame būti? Kaip gyventi be kitų (žiniasklaidos, reklamos, kitų nuomonės formuotojų) patarimų, ką vertėtų ir ko nedera daryti su laiku?
Ar knyga atsako į šiuos klausimus? Kiekvienam savaip. Veikiau ji rodo ribas, kurias pamirštame. Autorius praneša vieną svarbų dalyką – ne visada verta vengti sunkių laikų ir saugotis to, kas vyksta pasaulyje.
P. S. Baigiau rašyti recenziją, užsiplikiau kavos, o radijas tuo metu kaip tik leido reklamą, kad jei nusipirksiu ir išgersiu kažkokio maisto papildo, tai sustabdysiu laiką. Šyptelėjau, nes ką tik kelias dienas svarsčiau, kuo baigiasi visi žaidimai su laiku. Ir tikriausiai iš visų tų manipuliacijų laiku pasirinkčiau RASTI laiko dar kartą perskaityti šią Magnasono knygą. Nes vieno karto negana.
___________________________
* MAGNASON, Andri Snær. Laiko skrynia / iliustravo Ugnė Rudinskaitė, iš islandų kalbos vertė Vaida Jankūnaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2021. – 315 p.: iliustr. ISBN 978-609-473-195-2
Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 3 (99)
